×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?Pokalbiai / EsėKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Found Found Found

Premjera 2023 m. sausio 13 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre | Rež. Naubertas Jasinskas

Aš dabar žiūriu į tave ir galvoju apie jogurtą, kaip pasemiu šaukštą jogurto, paprasto, be jokio skonio, be vyšnių ir be braškių, pasemiu ir imu į delną, ne, dedu į tavo delną ir piešiu kažką, vedžioju tavo saujoj linijas, vedžioju ir taip tave liečiu, o tu tiesiog leidiesi.

Like everywhere, like everyone

Kaip visur, kaip visi (EN) || Rež. Naubertas Jasinskas, Valstybinis Jaunimo teatras

I was walking around the house / there’s this sitting spot made by the locals / a little table with a brass picture / a fresh outlook on beauty, I’d say / something between the Virgin Mary, a mermaid and the hippie sexual revolution / a pretty lamp on the table, a little sort of altar / I go ’round the corner, closer to the street / where it’s blocked off from the street / I see this hobo sitting on that side / just out of bed / sitting half-naked / of indescribable age, maybe sixty, seventy / all wizened / wearing nothing but a shirt, half-unbuttoned / this sort of white flannel rag, lightweight / no trousers, completely bare / like a little angel

Kaip visur, kaip visi

Įvietinto teatro patirtis (Filaretų g. 23, Vilnius)
Premjera 2021 m. spalio 2 d. / Valstybinis jaunimo teatras / Rež. Naubertas Jasinskas

man visada atrodė, kad su vietomis reikia elgtis labai atsargiai / gal net geriau apie jas nieko nepasakoti / o jeigu jau pasakoji, gal reikėtų vengti miestų pavadinimų / ir gatvių pavadinimų, ir namų numerių

I Am Insomnia

In process

JI: jau kuris laikas sėdime / JI: kaip manai, ar gerai yra taip jau kuris laikas sėdėti ir nieko daugiau / JIS: kaip tai – nieko daugiau / mes svajojame / JI: ir apie ką mes svajojame / JIS: kad supsimės, kad kriaušės žydės, kad neprasidės kažkas, ko mes visi bijome / JI: ir ko gi mes visi bijome / JIS: manau, to paties / JI: to paties, kaip visi? / JIS: to paties kaip visi /

Mums nieko neatsitiko

Skaitymai 2019 m. lapkričio 10 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre / Režisierė Dovilė Zavedskaitė

Kas sekmadienį einam į mišką pasivaikščioti / Ji visada kartoja tą patį, lyg aš neturėčiau atminties, – tiltai tik bailiams, mes kirsim autostradą / Esi matęs ten tiltą pėstiesiems? Juk yra! Bet mes visada lipam per autostrados apsauginę tvorelę ir stabtelim autostrados vidury / Aš laukiu, kol ji giliai kvėpuoja / Visoje toje greičio ir gyvenimo atmosferoje / Atrodo, kad tą minutę išgyvena kažkokį labai svarbų jausmą /

Orfeo. Miesto šviesos

Premjera 2019 m. balandžio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre / Režisierius Naubertas Jasinskas

ORFEO: I woke up today / I tried to sit down / It’s easier to sit / Some tasteless sandwich / Why didn’t I take pasta instead / What an idiot / It hurts somewhere around my lungs / Shit, where the hell my lungs are / I see some hematomas on my skin / She would kiss them wouldn’t she / Who is she kissing today / I want to go home / Where is my Cola / Am I alive / Why my vomit is so / So /

Sniego senis besmegenis

Skaitymai 2019 m. balandžio 5 d. DRAMOKRATIJOJE / Režisierius Augustas Gornatkevičius

1 scena // Tėvai kurie nieko nemušė / Nes normalioj valstybėj tėvai kurie nieko nemušė turi teisę kalbėti pirmi / Bet šita valstybė nėra normali ir jie pirmi ne už nuopelnus o visiškai atsitiktinai / Namų virtuvė mama plauna indus indai niekada nesibaigia / Tėvas slankioja aplink krapštinėja nuo palangės nuo stalo nuo spintelės kažkokius neegzistuojančius trupinius /

Dramblys

Skaitymai 2018 m. gegužę Staatstheater Nürnberg / Režisierius Wenzel Winzer
Eskizas 2021 m. festivalyje 'DramaFest' Vilniaus Mažajame teatre / Režisierius Tadas Montrimas
Premjera 2022 m. lapkritį Vilniaus Mažajame teatre / Režisierius Tadas Montrimas

DUKRA: Iki Kalėdų jau tik dešimt dienų / Dovanėlių dar nėra maisto irgi / Moteris guli ir galvoja / Kaip ji įsileido Kalėdas į savo gyvenimą / Ir kaip įmanoma, kad kažkam / Kiek jai yra žinoma / Šitas košmaras teikia džiaugsmą / Ji nemiega / Bet jeigu miega / Tai sapnuoja silkėmis nukrautą stalą / Ir dovanų popieriumi išklotas grindis / Plytinčias po pasaulio eglutėmis / Ir kad visi šypsosi, atrodo kažkokie laimingi / O ji yra Kalėdų senelis / Apie kurio buvimą tik kalbama / Bet kas jį matė /

Vieno buto istorija

Premjera 2018 Lapkričio 11 d. Menų Spaustuvėje / Režisierė Monika Klimaitė

Laba diena. Jūs manote, kad einate į spektaklį. Bet nemanykite. Tai nebus spektaklis. Tai bus namai, nuo kurių jums davėme raktus. Turėti raktus nuo svetimų namų yra didelė privilegija. Tada esi ne svečias, esi kažkas daugiau. Jei kažkas jums davė raktus nuo savo namų, vadinasi, turite teisę pamatyti šito žmogaus neklotą lovą, nesutvarkytą pusryčių stalą ir net perskaityti knygos puslapį, kurį paskutinį skaitė žmogus. Žmogus, kurio gyvenimą jūs čiupinėjate intymiau nei paprastas svečias. Paprasti svečiai sodinami ant išeiginės sofos. O tokie, kaip jūs, turi teisę užsikaisti arbatos, atitraukti naktines užuolaidas, įkristi į šeimininko lovą ir pajusti gyvenimą, kurį gyvena jis.

Giminystė

Premjera 2018 m. kovo 27 d. Juozo Miltinio dramos teatre / Režisierius Alius Veverskis

MYKOLAS: Kai kas sako, kad kapinėse daržovių negalima. Bet mes čia turim tokį savo darželį mažiuką, už tualeto. Labai gerai auga viskas. Ypač šakniavaisiai, bulvių turim, ropių. Ir cukinijas pernai ėmėm augint. Didelis derlius būna, karučiu vežam, valio. Reikia mokėt suktis. Iš gėlių, jei įdomu, labiausiai aš mėgstu ledinukus. Jie taip gerai laikosi, visą vasarą žydi, nebijo sausros, nieko nebijo. Kapinėse niekada nepučia vėjas. Mano tėvas turi karutį ir kabluką, su karučiu iki kabluko, su kabluku namo... Aš niekad ir negyvenau kitokio gyvenimo. Tik kapinės ir kapinės.

Lygumos

Skaitymai 2017 m. gegužę kino teatre PASAKA / Režisierė Giedrė Kriaučionytė

ŠUO: Aš vaikščiojau pirmyn atgal tūkstančius metų. Nieko neįvyko, nė lapas nuo medžio nenukrito. Kaip sykis, kurgi nukris – čia nieko nėra. Viskas tuščia. Visko nėra. Tik akinanti ir kurtinanti tuštuma be galo. Aš nepavargau, bet aš jau viską apėjau. Man nėra kur eiti, visur vienas ir tas pats. Dabar aš miegosiu tūkstančius metų ir gal per tą laiką vėjo gūsis pro šalį prapūs. Štai ko aš labiausiai pasiilgau iš žemiško gyvenimo. Dar kiek palosiu, ir viskas. Au.

Aštuonios minutės

Premjera - 2016 m. lapkričio 23 d. Menų spaustuvėje / Režisierė Sigita Pikturnaitė.

Yra žmonių, kurie labai gerai prisimena veidus. Viena tokių – Jūratė. Jūratė – šunų mylėtoja, žino visus rajono šunų vardus ir rudeninės striukės kišenėje visada turi jiems skanėstų. Nuo vakar Jūratė – profesionali laidotuvių vedėja. Darbdaviui ji pristatė savo kūrybos eiles: vienokias – laidotuvėms, kitokias – metinėms. Kai pasakė, kad viską daro mintinai, į darbą priėmė iškart. Ji nuo jaunų dienų svajojo dalyvauti svarbiuose renginiuose, o nieko svarbesnio nei laidotuvės, jos manymu, negali būti. Kostiumėlį darbui Jūratė pasisiuvo pati, tik jaudinosi, kad batai, kuriuos nusipirko, nėra adekvatūs kostiumėlio grožiui. Pradėsim nuo metinių – vis tiek jau visi mažiau verkia, – pasakė direktorius ir pasišovė pats Jūratę palydėti.