/: I scena /:
Aš pasakysiu.
Ji pasakys.
Įkalbinėti manęs nereiks.
Reiks, pamatysit.
Aš moteris, ir šiaip jau mane reikia įkalbinėti.
Įkalbinėju.
Neįkalbinėk.
Tu moteris.
Aš pasakysiu be įkalbinėjimo.
Sakyk.
Bet tą pasakyti nėra paprasta.
Nėra.
Kai kuriuos dalykus paprasta pasakyti.
Pavyzdžiui, aš ne moteris.
Tu ne moteris?
Aš irgi ne moteris.
Aš moteris, viskas čia aišku.
Gali būti ir ne visai aišku.
Būna.
Bet tas, ką aš noriu pasakyti, yra visiškai neaišku.
Tai paslaptis.
Sakau.
Sakyk.
Kalėdinėse plotkelėse aš nematau jokios prasmės.
Aš irgi.
Aš irgi.
Drąsu.
Daryk, ką nori, bet aš pasakysiu tau, kad viskas netikra, kad tu pati netiki tuo, ką sakai. Niekas netiki. Tu žiūrėjai, ant kurių plotkelių gražesni paveiksliukai, ir viskas.
Nesakyk taip.
Kas iš to laužymo?
Dievo kūnas.
Kas yra tavo Dievo kūnas?
Mano Dievo kūnas yra kalėdinė sniego gniūžtė, o ne plotkelė, atleisk man.
Palik ramybėj mano Dievo kūną.
Pamiršk sniegą.
Jūs painiojate dalykus. Kalba eina apie tėvų Dievo kūną.
No way.
Tu klysti, ne tėvų.
Ne tėvų.
Kažinko.
Senelių mažų mažiausiai.
Ir viskas, ir taškas. Tašką reikėjo padėti jau užvakar.
Prieš dešimt metų.
Dvidešimt.
Gal galime laužydami plotkeles bent jau išjungti televizorių?
Gruodžio 23 d. einu į Katedrą, mano batai neapsnigti, nieko, ir aš klausiu, po kiek plotkelės, jis man atsako, po nėkiek, ponia, aš sakau, aš ne ponia, sako, panele, atleiskit, sakau, tai ką dabar man daryt, sako, tai rinkitės, gelsvas, melsvas ar žalsvas, aš sakau, norėčiau švelniai alyvinių, ačiū, sakau, sako, auką palikit, ir many toks pyktis užverda, kodėl negali pasakyti, kad dešimt, kad šimtas, kodėl reikia pinigus įrišti į šitą aukos motyvą, kuris skirtas tik apgavystei, o po apačia vis tiek šviečiasi kasos aparatas!
Švelniai alyvinės?
Nu ir norai.
Galvojau, nebus.
Buvo?
Buvo ir salotinių, ir šviesiai oranžinių.
Tai kiek palikai?
Dešimt.
Aš irgi.
Tu irgi pirkai plotkeles?
Ir aš pirkau.
Ir aš.
Ir jums ką, nieko?
Aš vyras, man nieko.
Mano batų dydis – 44.
Turi tokią koją?
Mano irgi 44.
Mano batai maži, man nėra problemų.
Užsirišti raištelius mane išmokė tėvas.
Kodėl ne mama?
Mama buvo emigracijoj.
Tėvas buvo emigracijoj.
Kas dar buvo emigracijoj?
Aš.
Tu?
Aš.
Ir nepasiilgai Kalėdų?
Pasiilgau.
Nu va.
Mes Kalėdas pasidarydavom iš kūčiukų. Grodavo šita daina.
Vakare verkiu. Kitą dieną skambinu mamai ir sakau: Mes maudėmės nuogos! Ir čia yra mano Kalėdos! Supranti, apie ką aš?
Bet nesupranta.
Šitų dalykų nėra kaip suprasti.
Man Kalėdos yra rudeninės žolės žalume stovintys visi šitie medžiai. Jausmas, kad visi eina į parduotuvę. Jausmas, kad nėra žmonių, kurie neitų į parduotuvę.
Ir ne Kalėdų reikia laukti ištisus metus. Nereikia nieko laukti.
/: II scena /:
TEISĖJAS I: Judvi.
TEISĖJAS II: Kuo vardu?
JULIA: Julia.
MONIKA: Monika.
TEISĖJAS I: Stokite, panelės, nesėdėkite.
MONIKA: A, taip.
TEISĖJAS II: Seserys?
MONIKA: Taip.
TEISĖJAS II: Tikros?
MONIKA: Turbūt.
TEISĖJAS I: Ką reiškia turbūt?
MONIKA: Nu nieko, lyg ir viskas gerai.
TEISĖJAS I: Studentės?
MONIKA: Taip.
TEISĖJAS II: Ar nusidėjote atskirai, ar veikdamos kaip bendrininkės?
MONIKA: Nenusidėjome.
JULIA: Aš irgi ne.
TEISĖJAS I: Tu irgi ne?
TEISĖJAS II: Ar tu, mergaite, žinai, kas yra pasninkas?
JULIA: Močiutė per pasninką neleisdavo valgyti.
TEISĖJAS I: Nieko?
JULIA: Mėsos.
TEISĖJAS I: Kur dabar tavo močiutė?
JULIA: Amžiną jai atilsį.
TEISĖJAS I: Tiek to.
TEISĖJAS II: O tu?
MONIKA: Ką aš?
TEISĖJAS II: Ar tu žinai, kas yra pasninkas.
MONIKA: Ir mano močiutė buvo ta pati.
TEISĖJAS II: Ir ką?
MONIKA: Irgi neleisdavo valgyti mėsos.
TEISĖJAS I: Kur dabar tavo močiutė?
MONIKA: Pasimirė.
TEISĖJAS II: Tai jūsų abiejų močiutės pasimirė.
MONIKA: Mes seserys.
TEISĖJAS II: Teisingai.
MONIKA: Močiutė buvo viena.
TEISĖJAS I: O kitos nebuvo?
MONIKA: Nebuvo.
TEISĖJAS I: O kur ji buvo?
MONIKA: Pasimirė dar anksčiau.
TEISĖJAS I: Kaip seniai?
MONIKA: Visiškai seniai.
TEISĖJAS II: Kas yra pasninkas, mergaitės.
JULIA: Pasninkas yra susilaikymas.
TEISĖJAS II: Nuo ko, mergaitės.
JULIA: Nuo ko sugalvosi.
TEISĖJAS II: Atleiskit?
JULIA: Nuo ko sugalvosi, nuo to ir pasninkas.
TEISĖJAS I: Nuo ko susilaikote jūs?
JULIA: Nuo lėbavimo.
TEISĖJAS I: Kas yra lėbavimas?
TEISĖJAS II: Lėbauti yra neteiktinas žodis, reiškia puotauti, girtauti, ūžti, siausti.
TEISĖJAS I: Nuo kurio iš šių keturių veiksmų susilaikote jūs?
JULIA: Nuo visų.
TEISĖJAS I: Tai jūs per pasninką nepuotaujate?
JULIA: Nepuotaujame.
TEISĖJAS II: Kalbėkit kiekviena už save, panelės.
JULIA: Nepuotauju.
MONIKA: Ir aš.
TEISĖJAS II: Ką ir tu? Kalbėkite aiškiai.
MONIKA: Ir aš nepuotauju.
TEISĖJAS II: Garsiau.
MONIKA: Nepuotauju.
TEISĖJAS I: Viskas aišku.
TEISĖJAS II: Ar vytintą dešrą Pelenų dieną valgėte kieno nors verčiamos?
JULIA: Norėjau valgyti ir viskas.
MONIKA: Aš irgi norėjau valgyti.
TEISĖJAS II: Kas yra vytinta dešra?
JULIA: Man per sudėtingas šitas klausimas.
MONIKA: Aš pabandysiu atsakyti.
TEISĖJAS I: Bandyk.
MONIKA: Nepavyks.
TEISĖJAS II: Atleiskit?
MONIKA: Sakau, vis dėlto nepavyks.
TEISĖJAS I: Gerai, paklauskime kitaip: vytintoje dešroje jūs nematote jokios puotos?
MONIKA: Jokios.
JULIA: Aš irgi.
TEISĖJAS I: Jeigu jūs nesusilaikote nuo vytintos dešros, kodėl jūs susilaikote nuo lėbavimo?
TEISĖJAS II: Puotauti, girtauti, ūžti, siausti.
TEISĖJAS I: Taigi.
MONIKA: Nežinau, čia yra savotiškas malonumas, galimybė išbandyti savo valią.
TEISĖJAS II: Kodėl savo valios išbandymui renkatės religinio pasninko laiką?
JULIA: Nes taip iš šeimos atėję.
MONIKA: Tokios tradicijos.
TEISĖJAS I: Vadinasi, ir jūsų tėvai per pasninką negirtauja?
JULIA: Jie nevalgo mėsos.
TEISĖJAS I: Bet girtauja?
JULIA: Kartais.
TEISĖJAS I: Visiškai nesuprantami dalykai.
TEISĖJAS II: Man irgi.
TEISĖJAS I: Labai sudėtingas atvejis.
TEISĖJAS II: Ar judvi kaip nors susijusios su savo tėvais?
MONIKA: Mes gyvename vienuose namuose.
TEISĖJAS II: Kalbėkite kiekviena už save, kartoju.
JULIA: Ir mes gyvename vienuose namuose.
TEISĖJAS I: Jūs iš miesto?
MONIKA: Iš kaimo.
JULIA: Iš kaimo.
TEISĖJAS I: Kodėl skiriasi jūsų ir jūsų tėvų pasninko tradicijos?
JULIA: Nes jie seni, o mes jaunos.
TEISĖJAS II: Abi jaunos?
JULIA: Abi.
TEISĖJAS I: O jūsų tėvai?
JULIA: O mūsų tėvai bijo savo tėvų.
TEISĖJAS I: Atleiskit?
JULIA: Taip ir yra.
TEISĖJAS I: Kaip yra?
JULIA: Iš baimės viskas.
TEISĖJAS I: O jūs nejaučiate baimės?
MONIKA: Aš tai nejaučiu.
JULIA: Ir aš nejaučiu.
TEISĖJAS II: Man neaišku: kokia prasmė nesilaikyti tradicinio pasninko, bet laikytis iškreipto pasninko?
MONIKA: Tai yra galimybė teisėtai nutolti nuo negyvos tradicijos.
TEISĖJAS II: Teisėtai?
JULIA: Taip.
MONIKA: Susilaikydamos nuo lėbavimo, mes turime argumentą.
TEISĖJAS I: Sakykite, ar jūs turite planą galiausiai visiškai atsisakyti religinio pasninko?
MONIKA: Yra tokia perspektyva.
JULIA: Teisingai.
TEISĖJAS II: Viskas aišku. Sėskitės.
TEISĖJAS I: Kaltos.
TEISĖJAS II: Kodėl mes to nepaklausėm iš karto?
TEISĖJAS I: Kitąkart žiūrėk, nuo kurio galo pradedi.
/: VI scena /:
MYKOLAS: Mykolas, trisdešimt metų. Mūsų šeimos verslas yra pardavinėti gėles prie kapų. Prie gėlių eina ir žvakės, daugiausia baltos, stikliniuose burbuluose. Būna ir plastikinių. Mums negaila duoti degtukų prie žvakių nemokamai. Mes duodam ir neprašom grąžinti. Grąžinti reikia vazonėlius, dėžes nuo gėlių. Jei reikia, jei žmogus gražiai paprašo, paskolinam ir grėbliuką su laistytuvėliu. 90 proc. atvejų atgaunam atgal. Laistytuvėlis linksmas, žalias su gėlytėmis. Gal toks ir nelabai dera kapinėse. Seniau buvo pilko metalo, bet vienas senis išsivežė su visam. Pamatyčiau, tai pasakyčiau.
Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais prekiauju aš. Kitom dienom – mano tėvukas. Mama augina gėles ir užsakinėja žvakes internetu iš Kinijos. Mes esam graži šeima.
Nėr man gyvenimo. Aš žiūriu į šitas kapų gėles, ir jos man čiulba kažką apie moteris. Mes su mama ir su tėčiu kiekvieną vakarą susėdam prie stalo ir užsiplikom arbatos. Mama mėgsta žalią, aš čiobrelius, tėvas alų. Aptariam kapinių reikalus, tada savo. Mama taip vis sako man, sūneli, nu ko tu taip sugriuvai, nu ko. O aš jai koją švelniai pirštų galais mindau – čia toks mūsų ženklas nuo vaikystės, kad viskas bus gerai, arba kaip bus, taip gerai.
Kapinėse visos istorijos vienodos. Aš labai gerai atsimenu veidus. Žinau, kas kiek laiko kas lankosi. Aš mėgstu paklausti, ką žmogus lanko, ir man daug kas pasipasakoja. Aš specialiai lėtai dedu žvakes į maišelį, ilgai traškinu, dėlioju pirmyn atgal, degtukų ieškodamas užtrunku, kad žmogus išsipasakotų. Dažniausiai visi paliūdi taip galvą pakreipę, pagaili, kad per mažai susitikdavo. Vienas vyras labai gailėjo, kad prieš mirtį mamos nepaklausė, kur yra tas stiklainis. Koks stiklainis, sakau aš. Sako jis – nu tas, auksinis stiklainis. Lig šiol neranda. Namų parduot negali, taip ir stovi. Sako, jau ir triusikus radau, ir jaunystės dienoraštį, ir gintarus, viską.
Aš kartais tai vieną, tai kitą palydžiu iki pat kapo, padedu susitvarkyt, o žmogus niekaip negali pabaigt. Vienas po mirties pasiėmė šuniuką, o tas kaukia naktimis kaip išprotėjęs. Ir ką darysi? Šuniukas gi ne tavo, babytės, negali išmest į gatvę. Ir nemeti, ir kaukia.
Mes čia turim nuosavą lauko tualetą. Pas mus kai kas eina už mokestį, nes susitvarkėm, kad būtų malonu. Dievo lipdukų prilipinom prie durų, kad sėdėdamas nusiramintum, pailsėtum. Galima sėdėti, dangtis visada švarus. Dievulis vienam lipduke nufotografuotas kabantis ant kryžiaus, kitam nupieštas, kažkoks mėlynas, bet nieko, žmonėms tinka. Kapinėse ir tualetas turi būti kaip reikalas.
/: VIII scena /:
Tai ko tylit. Netylėkit.
Graži diena, nei lyja, nei ką.
Jo, tikrai nelyja. Galvojau, kad lis.
Galvojai, kad lis?
Aha.
Aš tai kažkaip nemaniau, kad lis.
Tai va matai – atspėjai.
Man, pavyzdžiui, spaudžia batai, ir aš nežinau, ar kreipti į tai dėmesį, ar ne.
O tai labai spaudžia?
Tikrai labai spaudžia, koja netelpa. Aš nelinkęs skųstis, bet čia faktas.
Tai nusimauk batus.
Ar nieko tokio?
Žinoma, maukis. Ko tu?
Žodžiu, ant šakos tupi varna. Toks žuvies kvapas. Viskas man aišku kaip dieną: dabar bus naujas gyvenimas. Tas žuvies kvapas toks stiprus, lyg tikrai žadėtų kažką naujo. Ką tik pasnigę, todėl varna labai ryški. Visos figūros labai aiškios sniego fone, medžių šakos, šunys. Viskas kažkaip arti, jau tuoj kažkas įvyks. Ir žinot ką, nieko neįvyksta. Nieko naujo iš viso. Viskas ne tai, kad sena, viskas daug blogiau nei sena. Aš atvažiavau į naują miestą, ane, ir tikėjausi, kad dabar jau bus istorija. Ir nėra istorijos. Nieko nevyksta. Kaip kaime buvo, taip ir didmiesty: tyla. Man taip yra – man nieko nenutinka.
Aš buvau pas tave namuose.
Aš daviau tau arbatos.
Ji davė man arbatos.
Jai visus daiktus atvežė mama.
Visi daiktai yra iš jos mamos namų.
Jos vaikystės daiktai.
Jos močiučių daiktai.
Pavyzdžiui, plastmasinis šuo Agda.
Kavos staliukas.
Rogutės.
Pliušinis šuo ant fotelio.
Fotelis su raudonu gobelenu.
Neelektrinis arbatinukas.
Vazelė.
Daug vazelių.
Vazelė saldainiams.
Silkinė.
Šuns molinė figūrėlė.
Dryžuoti rankšluosčiai iš „Vitebsko“ universalinės parduotuvės. Spalvos siaubingos.
Tai daug visko.
Daug.
Aš, pavyzdžiui, užvakar išmečiau tėvų siurblį „Audra“.
Nieko neatsiklausus?
Nieko neatsiklausus. Buvo žalias. Prieš penkiolika metų dar siurbė.
Visai geras daiktas.
Galima sakyti, dar geras.
Aš turiu tokį megztinį, kurį man mezgė mano mama, aš kraupiai su juo atrodau. Aš apsivelku jį, važiuodama pas mamą. Ji sako: dukrele, tai nešioji. Tai nešioju, sakau. Ji man numezga dar vieną tokį patį. Paskui dar vieną Kalėdoms.
Bet negali.
Bet negaliu išmesti.
Niekaip.
Jo.
Aš vakar ateinu, ir man sako: Gerai, tuliuliuk. Ko stovi toks abejingas. Tuoj tave sudominsiu – įneškit pirmą daiktą. Kas čia, man sako. Man sako – klausiu, kas čia? Slidė, sakau aš.
(toliau kalba visi pakaitom) Kiek slidžių čia yra?
Viena.
Kur kita?
Sulūžo prieš dvidešimt septynerius metus.
Kur ji?
Senelis nuvežė į sąvartyną.
Koks senelis?
Mano senelis Liucijus.
Kas jam davė tokį vardą?
Mama.
Gerai. Kas atsitiko su šita slide?
Nieko.
Kaip tai nieko?
Nu ji nesulūžo.
Ir kas su ja buvo toliau?
Aš su ja buvau.
Kaip tu su ja buvai?
Ji stovėjo mano balkone metų metus. Aš ją paveldėjau.
Kaip galima paveldėti vieną slidę?
Čia mano vaikystės slidė. Gal teta pagalvojo, kad į ją žiūrėdamas visada prisiminsiu aštuoniasdešimt devintųjų žiemą.
Kas nutiko tą žiemą?
Nieko. Sniegas ilgai laikėsi. Slidinėjom kiekvieną savaitgalį. Dangus vis būdavo giedras.
Ką tu jautei, kol šita slidė stovėjo balkone?
Nieko.
Tu neturi širdies?
Gyvenimas labai ilgas. Daug daiktų kelia kokius nors prisiminimus.
Bet šitas daiktas ypatingas.
Toks kaip visi.
Ne toks.
Toks.
Nesiginčyk.
Tai gal tu manai, kad viską galima išmesti?
Galima.
Visas relikvijas?
Aš taip nesakau.
Tai kaip tu sakai.
Aš sakau, kad daiktai mums trukdo.
Kuo tau trukdo ramiai sau balkone stovinti slidė?
Tuo, kad prie jos dar stovi suvyniotas senas kilimas, senelio virtuvinė spintelė ir duoninė, dėžė su Nepriklausomybės atgavimo proga tėvų gautais indais, rankų darbo dieninių užuolaidų ritinys iš močiutės. Ir naktinių užuolaidų. Mane močiutė mylėjo labiausiai.
Jeigu močiutė mylėjo, vadinasi, reikia užuolaidas saugoti.
Reikia saugoti atminimą.
Daiktas padeda susiformuoti atminimui.
Nieko nepadeda.
Nesiginčyk.
Neįmanoma.
Kas neįmanoma?
Nesiginčyti.
Tai ginčykis.
Ginčijuosi.
Tu drąsus. Tai dabar išmesim visas relikvijas ir bus laimė?
Bus kuo kvėpuoti.
Tai kvėpuok.
Nekaltas, sako man.
Tai aišku nekaltas.
Paskui taip geriau pasižiūri, sako, atnešk man tą duoninę ir tuos Nepriklausomybės indus. Gerai, sakau aš, visą balkoną galiu atnešti.
Tai ir mano silkines reiktų.
Ir vazeles.
Jo.
Tada tai būtų gyvenimas.
Gyvenimas be vazelių.
Šakės.
/: IX scena /:
MYKOLAS: Buvo mano gimtadienis. Atėjo teta, viena pati, jai su akim negerai, bet atėjo, ir su ausim, bet ji taip šypsojosi, viską, dovanų man atnešė ausines. Ir su koja negerai.
Mama visai pratrūko. Ėmė skaičiuot, kiek jau čia nugyvenau, ir kad jau nedaug liko, ir kad jau sunku man kapinėse. O aš mindau ją, mindau, sakau, nu ką tu čia, nu ką tu čia, ir viskas. Valgyti buvo žuvies ir mėsos, prie žuvies – karštos daržovės, prie mėsos – žirneliai. Man viskas patinka, aš viską valgau, bet labiausiai patinka paštetas. Pašteto nebuvo, kodėl – nepaklausiau. Reiks paklaust gal kurią dieną, kažkaip išėjo šventė su minusu, kai be pašteto.
Mano mama labai gerai moka prižiūrėti gėles. Ji į kapines gali bet ką jums atnešt, ir žydės, ir nevys. Bet ką. Imkit savo pelargonijas, alijošius, krapus, viskas žaliuos ant kapų kaip pasiutę.
Kai kas sako, kad kapinėse daržovių negalima. Bet mes čia turim tokį savo darželį mažiuką, už tualeto. Labai gerai auga viskas. Ypač šakniavaisiai, bulvių turim, ropių. Ir cukinijas pernai ėmėm augint. Didelis derlius būna, karučiu vežam, valio. Reikia mokėt suktis.
Iš gėlių, jei įdomu, labiausiai aš mėgstu ledinukus. Jie taip gerai laikosi, visą vasarą žydi, nebijo sausros, nieko nebijo. Kapinėse niekada nepučia vėjas. Mano tėvas turi karutį ir kabluką, su karučiu iki kabluko, su kabluku namo… Aš niekad ir negyvenau kitokio gyvenimo. Tik kapinės ir kapinės.
Vaikystėje kapinėse labiausiai mėgdavau įsivaizduoti, kad čia – milijonas smėlio dėžių. Mama su tėčiu neturėdavo laiko, tai aš kapstydavausi, ypač tose, kur su smėliuku. Atsinešdavau grėbliuką, ir po žaidimų viską sugrėbdavau. Labiausiai mėgdavau kasti duobes, pilti į jas vandenį ir mesti ten visokius šapus, lapus. Sriubą virdavau. Iš naujų kapų prisinešdavau naujos žemės ir naujų žiedlapių ar dar ko. Paauglystėj sėdėdavau prie tų kapų, prie kurių yra suoliukai. Sėdėdavau ir dūsaudavau apie kokią romantiką.
Man tai čia viskas kaip namie. Tik kad nėra interneto. Valgom mes už kiosko, nusisukę į sąvartyno pusę. Neturim čia kur pasišildyt, tai mama pridaro sumuštinių, o aš – arbatos į termosą. Vakar padariau šventę – buvo kakavos. Kakava kapinėse. Bet visko būna gyvenime.
/…/