Ką rašau šiandien?
Tokie žmonės ne tik labai greitai kalba ir efektyviai mąsto, bet to paties tikisi ir iš tavęs.
Jie pabaigia tavo mintis, užbėga tau už akių, jie už tave pamąsto ir pasako, o paskui žiūri, kaip sureaguosi, ar pritarsi, ar ne,
o jei uždelsi pritarti arba nepritarti, jie jau išsikviečia padavėją ir užsisako moliūgų sriubos, upėtakio su raudonikiais ir desertui vieną rutuliuką naminių braškinių ledų,
o tada vėl atsigręža į tave ir stebisi, kad tu jį stebi ir nieko nesakai. Kaip galima stebėti nieko nesakant? Ar ne ko nors sakymas yra pagrindinis buvimo įrodymas?
