Suskaičiavau visų veidus – nežinau, kodėl tą vakarą į spektaklį atėjo vien tik seni žmonės, vien tik seni veidai, į kuriuos visus švietė geltona mažos juodos salės šviesa.

Jie klegėjo kaip kirai ryto paupy – rodėsi, kad skuba prieš spektaklį apšnekėti visą gyvenimą.

Jie mostagavo rankomis, dažnai keisdavo kojas, kalbėjo dairydamiesi ir nekantraudami pamatyti spektaklį.

Man rodėsi, kad patekau į vietą, kur pasipuošę kaip į teatrą žmonės susirenka prieš mirtį, kur paskutinį kartą apžiūrinėja vieni kitų veidus ir krepšeliuose ta proga turi šokoladinių saldainių traškiais dvigubais popierėliais.

Mačiau, kad tų žmonių sijonai ir kelnės su išeiginiu pamušalu, ir darėsi visai akivaizdu, kad jie tą pamušalą taupė šitai pavasarinei progai ir dabar spurda kaip viščiukai aptvare: taip nekantru, kas pasirodys scenoje.

Aš taip paskendau skaisčiai įšviestose jų raukšlėse, žilų plaukų jūroje ir vis dar nieko apie gyvenimą taip ir nesupratusiose akyse (ar kas nors kada nors ką nors suprato?), kad visiškai užsimiršau, ko čia atėjusi.

Ir jeigu man reikėtų pasakyti, ko, aš ir dabar nepasakyčiau: juk štai taip – supratau tąsyk aš – štai taip paprastai, tiesiog užsikėlus koją ant kojos, ir baigiasi žmonių gyvenimai.