Sulaukiau klausimo, ko seniau laukdavau, žiūrėdama į vandenyną.

Manau, kad turbūt laukdavau, kol ir aš pasauliui turėsiu tiek reikšmės, kiek turi vandenynas. (: Kol būsiu kažkas labai svarbaus. O iš tiesų – kažkas TIESIOG MATOMO. Užtruko, kol visu kūnu susilygiavau su gamta, kol supratau, kad visi mes – nei reikšmingi, nei nereikšmingi. Gal jau nepasakosiu, kaip pasidarė lengva būti tai supratus. Bet labai, labai lengva.

(man kad į vonią ar į dubenį ar kriauklę bėga vanduo reiškia kad pasaulis vietoj viskas gerai nes kažkas paprasčiausiai eina praustis skalbti plauti indų) 

(čia iš vaikystės)

Buvau prie Atlanto, Anglijos pusėje, ir supratau, kad laikas persvarstyti savo santykį su vandenynu. Seniau žiūrėdavau į jį kažko laukdama – tikrai gerai pamenu šį jausmą: žiūriu ir laukiu, ir tas laukimas man padeda žiūrėti. O dabar stovėjau ir žiūrėjau, žinodama, kad esu, jausdama viską taip, lyg tik tiek – ar net tiek – ir turėčiau. Štai tiek: vanduo, ir nieko daugiau pasauly nei yra, nei buvo, nei bus. Nuostabus vanduo, vis dėlto kažkoks naujas. 

Šiandien ėjau miestu, iš dangaus krito ir krito kažkas neaiškaus – vis pakeldavau ranką ir stebėdavau, ar į paltą susigeria (vadinasi, lietus), ar užsilaiko (vadinasi, sniegas). Kai kas užsilaikydavo, kai kas susigerdavo, bet snygis buvo stiprus. Ėjau net prisimerkusi, temo, veik nesimatė kelio, bet negalėjau nustoti šypsotis. Viduje buvo taip šviesu, lyg spigintų saulė ir kartu būtų Kalėdos ir kartu būtų vasara ir maudyčiausi nuoga miškų ežere ir kažkas dovanotų gėlių ir žiūrėtų į akis ir sėdint terasoje auštų diena. Žodžiu, tikrai šviesu. Ir tada staiga man toptelėjo – kodėl mūsuose yra tik mada paskelbti, kad kažkas kažkam atsitiko, kas atsitinka ne kiekvieną dieną, bet nėra mados per Panoramą parodyti, kad kažkas kaip tik šiandien buvo laimingas? Tiesiog pasiutusiai ir visiškai iš nieko laimingas?

Visą gyvenimą stebiuosi žmonėmis. Ypač tais – o tokių, savo nelaimei, teatre matau daug – kurie yra labai svarbūs, labai dideli. Kurių balsas yra svarbiausias balsas, ir joks kitas balsas nėra ir negali būti svarbiausias. Kurie pirmi renkasi sausainį, kurie apskritai pasako, kad jau metas įnešti sausainių lėkštę, ir būtent kokių sausainių. Ir sausainiai jų nurodymu visada būna tokie, kokius mėgsta jie, nes ką mėgsta kiti, nėra taip svarbu ar bent jau svarbu ne šiandien. Jie yra kaip sausainių jūros kapitonai, kurie kiekvieną akimirką kaunasi tik su jiems vieniems matomais piratais. Jie visus įtarinėja esant piratų draugais, todėl visus puola ir visiems truputį patrypia ant batų nosyčių savo didingomis kojytėmis. Kad žinotų savo vietą. Nes kažkokia kažkieno vieta gali būti tik jų atžvilgiu, t. y. tik turint omeny jų didelį ir svarbų asmenį. Tokį asmenį, į kurį visada reikia atsižvelgti. Ir jei netyčia kas nors užsimano vietoj jų padiktuoti, kada įnešti sausainių lėkštę, jie kelia balsą, ima mosikuoti, garsiai suspiegia, ar tikrai tas ir tas yra pakankamai ir užtenkamai vertas nusprendinėti, kada įnešami sausainiai. Nes jūs pažiūrėkite į jo kepuraitę, į jo kaži kur nudurtas akis, į jo kaklo raukšles! Ir tada jūs pažiūrėkite į to svarbiojo kaklą, akių formą! Kokios tai akys, ar matėte, nykštukai?

Ypač man patinka, kad šitie sausainių lėkštės direktoriai dažniausiai nieko esmingo nedaro, tiktai iš savo saugių paniekos fabrikėlių komentuoja, menkina, žemina kitus. Koks nepakeliamai nuobodus turėtų būti gyvenimas, kad toks užsiėmimas tave geriausiai maitintų. Linkėjimai, brangūs kapitonai, jūs esate patys, pasikartosiu, patys svarbiausi.

O iš tiesų be galo liūdna, kad šitiek daug energijos, kurią galima būtų paskirti kūrybai, gėlėms, mylėjimuisi, šunims vedžioti, grožėtis pilnatimis, mes turime skirti atsišaudymui, kovai, savo pačių orumo išlaikymui. Šiuo metu man belikę jėgų tiktai kantriai šypsotis ir laukti, kol mieli kapitonai sutryps savo polkutes nesvarbiųjų žmonių akivaizdoje. Vis dėlto šita paniekos kitam nata man visuomet pakerta kojas: devynmečiai keturiasdešimtmečių kūnuose, panašu, vis dar kovoja už savo vietas valgyklose.

Pasiilgau vandenyno suveltų plaukų, odos, kvepiančios Atlanto žuvimis, nedažytų akių ir saulės išliesto veido, ilgų suknelių ir ilgų vakarų, nuogų pečių ir per juos praeinančio vėjo, ir dar naktų, kai nešalta pareiti, ir dar naktų, kai vieni groja būgnais, o kiti – lūpinėm armonikėlėm.

Žmonės man yra geografija. Patinka atrasti žmones. Lygiai taip, kaip atrasti šalis. Man gyvybiškai reikia tokių laikų ir erdvių, kuriose nepažinočiau beveik nieko. Kuriose turėčiau misiją susidaryti naują žemėlapį. Pajusti, prie ko traukia, su kuo norisi kalbėtis, su kuo groti naktį prie laužo, su kuo – eiti prie ežero. Paskui ir su kuo žiūrėti į vandenį, o su kuo – rinktis apyrankių ir darytis tatuiruočių. Ką priimti į palapinę lietingą naktį peršlapus, ir ko ne (šių metų atradimas – pasakyti atvirą ne: turiu vietos, bet nu NE). O paskui susirinkti su visais ir jausti, kad žmonės, kurių ką tik nepažinojai, šią akimirką yra viskas, ką turi. Leistis jaukinamai ir prisijaukinti – niekaip neatsibostantis malonumas.

Beje, šiais metais turėjau tikslą nusinulinti. Pažadėjau sau, kad niekam nebepasakosiu, ką veikiu. Seniau visuomet prisistatydavau per veiklą, per tą „didelį ir svarbų dalyką” mano gyvenime. Šiemet sutikau daugybę naujų žmonių, ir su nei vienu nekalbėjom apie darbus, kūrybą, pasiekimus, tikslus, ambicijas. Nė žodžio. Užtat kalbėjom viską, kas svarbiausia: kitka. Jautėm. Žiūrėjom. Kabinomės. Ėjom. Man patinka.

Seniai čia nebuvau. Per vasarą nieko neparašiau. Tik tekstų kitiems. Sau – nieko. Nieko grožinio. Gal ne per vasarą, gal nuo karo pradžios. Daug galvoju apie meno prasmę – kol kas sunku sau atsakyti, kokia prasmė kurti toliau. Turiu tik keletą dienoraštinių nuotrupų:

||

Niekuomet niekam nebandžiau suformuluoti, kaip mane veikia kalnai. Ir tik dabar, žiūrėdama į juos ne iš apačios ar iš šono, o iš viršaus, pamačiau juose tai, kas mane šitaip traukė: švelnumą ir kailį. Norėjau juos glostyti kaip šunis, kaip šunys jie į mane žvelgė iš apačios. Jie buvo nuostabiai tamsūs ir labiau priminė šunis, vedžiojamus naktį ieškant ežių, o ne dieninius šunis baltom keterėlėm. Kai viską užklojo debesys, radosi vietos mintims. Galvojau, kodėl taip ilgai nei supratau, kas man kalnai, nei pasakiau tėvui, kad jau pajutau jam dėkingumą ir turiu vietos pirmiesiems sausainiams prie vieno stalo.

||

Susvilę medžiai ir noras kalbėtis.

||

Kalnuose tylu tylu, tik ūžteli vėjas ir virpa trinkteldamos kelio ženklų geležėlės. Bet vėjas ne paprastas – visas vien skersvėjai, švilpia su tonacija. Net žiogai nečirpia. Tik praskrenda musė – garsas visai tas pats, kaip vaikystės kaime vasaromis. Kairėje vėjo malūnai, dešinėj kyla tamsus ir sunkus debesis, ne lietaus, o svylančio miško. Visur degėsių kvapas.

||

Kalnų kavinė. Pro langus – gaisro dūmai ir be paliovos kregždutės. Pravažiuoja mėlynai mirgėdamos šešios gaisrinės. Žmonės prie stalų lyg niekur nieko – tepasi sviestą, spjauna į lėkšteles alyvuogių kauliukus, yra nusiteikę vakarui.

||

Buvau po malūnu. Sėdėjau, klausiausi, kaip kalnų tyloje jis grybšniais semia orą. Nenuropojo joks vabalas. Uolos ir kristalai, sausa sausa žolė. Saulė ėjo kalno ketera.

||

Kylam keliu tarp kalnų, kalninė augmenija, tūkstančiai stirnų kakučių. Didžiausiu džiaugsmu tampa kiekviena proga prisiglausti prie akmens šešėlingoje pusėje ir klausytis kaitroje vis sugriežiančių žiogų. Protarpiais eglės, laukinių gyvūnų mėšlo tvaikas. Švelnus ir tyras.

||

Avių varpelių tilindžiavimas – toks ryto garsas. Keistas nerimas, gal nuovargis. Avys kaip akmenys, sugulusios tiksliai pagal medžių šešėlių formas. Labai karšta, gatvėse nėra žmonių, tik ant grindinių reti driežiukai. Gyvuliai glaudžiasi galvomis prie akmenų – šie dar išlaikę nakties vėsą.

||

Vakarais eidavome žiūrėti potvynio. Kartais išmesdavo violetinių kriauklių ir dubenėlio dydžio medūzų, aplink jas susiburdavo vaikai ir skųsdavosi, kad krante nėra pagaliukų, su kuriais galima būtų medūzas grąžinti namo. Miesto šiukšlėse susirasdavo kokteilių šiaudelių ir parėję suprasdavo, kad medūzos šiaudeliu nepastumsi. Tada imdavosi smėlio pilių, kurios visose šalyse turi bokštą ir nuožulnumą. Tiktai niekas čia nebraidydavo – nes vandenynas ateidavo ir nueidavo kada užsimanydavo, be perspėjimo, baugus ir per didelis jų mažoms pėdutėms.

||

Man patinka, kaip dulkės sninga šviesoje, kaip švyti ant veidrodžių, kaip visose tose krautuvėlėse susikaupia ant žaislinių tramvajų stogų ir skardinių su sardinėmis. Man patinka virš Lisabonos autostradų kabantys dideli balti ir raudoni bumbulai, žemaskraidžiams lėktuvams žymintys elektros laidus. Pamačiusi juos, pajuntu ramybę. Aukštai kabančio bumbulo ramybę. Man patinka stebėti skruzdėles, pabėrus jiems cukraus smiltelių arba atlaužus kruasano gabalėlį: jų juodi pilvai ryto saulėje blizga kaip ikrai. Portugališkas smėlis man primena skaldytus riešutus nuo sausainio, kurį pas mus vis dar vadina smėlio juosta. Patinka glotnūs portugališki miškai – atrodo taip švelniai, kaip prieš šventes sušukuoti vaikai.

||

– Tu tiki burtažodžiais, – apie mano gyvenimą pasakė jis. Tik tada pamažu pradėjo eiti tikrasis suvokimas, ką iš tiesų veikiu su žodžiais. Man jie nėra tik sintaksė, gramatika, stilius. Kiekvienas iš jų man brangus kaip užkerėjimas. Kitaip tariant, aš jais tikiu.

||

Ateina liūdnas suvokimas, kad kuo pilnesnį, gyvesnį, įdomesnį gyvenimą gyvenu, kuo giliau jį patiriu, tuo nuobodesnis tampa teatras. Teatras nebepajėgus sukelti tokio intensyvumo jausmų, minčių, potyrių, kokius gaunu iš žmonių, stovyklų, kelionių, savanorystės, miestų, gamtos, kiekvienos nakties ir kiekvieno tikro su-kažkuo-susitikimo. Pasikartosiu: liūdnas tai suvokimas, nes teatrą labai myliu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis man ima rodytis ribotas.

Šiandien turim būti su jais ir nemiegoti dėl jų, bet ne dėl savęs. Išsaugoti kasdienybę, plauti indus, laistyti gėles, toli vedžioti šunį, rūpintis, ar nešant per lauką nenušalo tulpės, – šiandien mes turim daryti ir tai.

Well well: iš knygomato pasiėmiau knygą „Pagrindinės baimės formos“. Mano mieloji – tu atėjai pas mane. Atėjai tūkstančius kartų, tiesą pasakius – ar buvai kada išėjusi? Kodėl tu neturi savo gyvenimo, kodėl gyveni su manimi? Kodėl tada nemoki nuomos mokesčio ir miegi mano lovoje? Ar tau nupirkti atskirą? Jei taip, kokio tu dydžio? Apskritai tu mane, būsiu atvira ir kalbėsiu negražiai, užknisai: tu, persekiojanti be paliovos ir siūlanti įvairias temas, nurodinėjanti kryptis ir atimanti džiaugsmą, kurį legaliai galėčiau patirti dėl vakar įsigyto rankų mezgimo kilimo, pūgos ir netikėtai pribloškusio šuns akių gerumo.

Mano mieloji – tu atėjai pas mane. O dabar aš pas tave ateinu.

Jau einu. Jau tuoj tuoj.

Paleidome „Ilgesį ir eglutes“. Vienas bičiulis perskaitęs tarė: „Skaičiau ir net jaučiau tavo kvapą“. O taip – tiek daug ten manęs. Manot, nebaisu? Baisu. Labai. Keletą savaičių slėpiau knygą nuo savęs. Žinojau, kur ji, bet neprieidavau. Rodėsi, kad ji žino apie mane daugiau už mane. Bet dabar, kai žmonės pasakoja ten randantys ne mane, o save, – tapo ramiau. Juk tik dėl to ir dalinamės – kad susijungtume: per tėvus, per nemeilę, per sausras Australijoje – kiekvienas po savo tėvą, po savo nemeilę, po savo Australiją.

Prieš pat spaudą susirašinėjome su mano mentore Akvilina Cicėnaite.

Rašiau jai iš Lietuvos:

Turim dvi naujas madas: viena mada yra priimti ir paleisti. Kas kuo besiskųstų, reikia tam kartoti: priimk ir paleisk.

Antra nauja mada: kas kuo irgi besiskųstų, tam kartoti – taip turi būti. Dar galima pridėti – pasiimk pamoką, nes viskas gyvenime yra tik dovanos arba pamokos.

Žodžiu, priimam, paleidžiam, imam pamokas, ir būnam, nes viskas yra kaip turi būti. 

Kita tema: kodėl niekas niekada nemoko, kaip išgyventi laiką, kai atiduodi kūrinį? Kai lieki tuščias? Kai tampi prieinamas per savo kūrinį viešam aptarinėjimui? Kai visi jaučia pareigą pasisakyti, ką mano apie tavo kūrinį, patarti, ką kur reikėjo daryti kitaip, kaip būtų darę jie? Visada tas pats jausmas – lyg kažkas čiupinėtų tavo kūną ir sakytų, kad šitoj vietoj trūksta simetrijos, šitoj reikia patiesinti, šitoj išpjauti. Didžiausia sėkmė, jei neatsiranda suabejojančių, ar apskritai šitas kūnas vertas egzistuoti. 

Kaip atrišti savo vertę nuo savo kūrinių vertės – question as wide as life.

Supratau, kad viduje dažnai jaučiu karo veterano jausmą: kai per ilgai yra ramu, man pasidaro neramu. Jei per ilgai gerai jaučiuosi, per ilgai džiaugiuosi gyvenimu, jei kasdien noriu šokti,  jei per daug gerų pokalbių – matyt, ne prieš gera. Iš kur šitas jausmas? Kas čia per kaltės motyvas, prasišviečiantis pro visus rūbus? Kaltė gerai uždirbti, kaltė turėti laiko sau, kaltė norėti daug mylėtis, kaltė, jei leidi sau rinktis, su kuo bendrauti ir ką dirbti, o ko atsisakyti. Galų gale – kaltė, kad atėjo liūdnasis ruduo, o man neliūdna. 

Jeigu kas jaučiasi per mažai dėl visko kaltas, tikrai galiu pagelbėti.

Vis sakau, kad meno nenaudoju terapijai. Ir sąmonės lygyje tuo tikiu. Bet kai per vieną savaitę du skirtingi Tėvo vaidmenį skirtingose mano pjesėse kuriantys aktoriai pasako, kad tokį Tėvą, kokį užrašiau aš, kurti skauda beveik fiziškai, imu suvokti, kaip stipriai, nors ir pasąmoningai, rašymas vis dėlto yra man terapija. Kai pagalvoju, kiek skirtingų tėvo idėjų esu sukūrusi skirtingoms auditorijoms skirtuose kūriniuose, kiek daug įvairių turiu jo projekcijų, užima kvapą. Ar nebus viskas, ką rašau, begėdiškai skirta sau pačiai per metų metus paprasčiausiai susikurti tėvą?

Pastebėjau tokią svarbią ir vis atsikartojančią dylinimo su visokiausiais santykiais liniją savo gyvenime: aš sakau, kaip aš jaučiuosi, o man sako, kad aš taip nesijaučiu. Kad aš negaliu taip jaustis. Kad šitoje vietoje taip nesijaučiama. Kas čia per linija? 

Trys tokie išėję iš veidų (pusamžiai vietos bomžai) vakar iš kaimyninės pievos rovė tulpes. Du stovėjo atokiau ir dairėsi, ar kas nemato (gėdijosi!), o trečias tokiame įtupste – kad kokiai moteriškei išlindus greitai galėtų pabėgti – traukė žiedus su visomis šaknimis ir glaudė į puokštę. Negalėjau atitraukti akių – viskas man buvo gražu: ir kad jiems gėda, ir kad įtupstas, ir tie žemių gumulai puokštės apačioj: fantastika, du tūkstančiai dvidešimt pirmieji.

Paskui meditavau balkone ir supratau dalyką: mus visą gyvenimą persekioja tie patys paukščiai. Lygiai tas pats čiulbėjimas, kokį girdėdavau kapstydamasi šešerių sodo pievoje, prie statybų, dabar girdėjosi čia. Lyg tas pats, sakykim, kikilis irgi būtų keitęs miestus, rajonus, žmones, ir dabar nusileidęs į mano akaciją.

Kas dar mus persekioja – kvapai: alyvų, asfalto po lietaus, senos upės, visokiausių žmonių kvepalų. Ir tų, su kuriais miegojome, ir tų, su kuriais ne. Šitų ypač.

Baigiasi kaip niekad vėsus pavasaris.

Man baisiausias jausmas – kad nėra išėjimo. Aš šitą jausmą sapnuoju jau trisdešimt metų. Ką supratau neseniai: šį jausmą visada jaučiu dirbdama teatre. Dėl to taip dažnai iš jo bėgu – kad pasitikrinčiau, ar yra išėjimas. Kai pavyksta pabėgti, vėl grįžtu. Ir vėl ima atrodyti, kad nėra pro kur išeiti. Ir vėl noriu tikrinti, ar yra.

Gamtoje man ne visada yra jauku.

Dienomis, kai nesutariu su savo vaizduotės pabaisomis, gamtoje dar sunkiau. Tada norisi būti triukšme, mieste, žmonėse, kalbose. Kad užkalbėtų.

Bet kai vidus nutyla, kai lieki švarus ir paprastas, tada labiau nei bet ko norisi jūrinio kraštovaizdžio. Samanų minkštumas, smėlis be nuosėdų ir jūros bekraštybė veikia beveik erotiškai.

Atvažiavau į Nidą rašyti.

Ir nesirašo.

Bet užtat: visada svajojau gyventi vietoje, kur balkono durys vestų į kito namo duris. Būtent į kito namo – kad balkonas būtų ta tranzicija, kur neaišku, pas ką dar esi, ir pas ką jau ne, kai geri kavą per patį vidurį. Ir kad kažkas tame pačiame vidury augintų gėles, kurios irgi neaišku kam priklausytų. 

Pastaruoju metu jaučiuosi pernelyg išsklidusi, noriu at-žengti atgal daugybę savo kažkada žengtų žingsnių, kurie dabar visi apie save primena. Noriu eiti atbulom, eiti ilgai. Nes visko per daug; nes esu viena būtybė, kuri sėdi, žiūri pro langą, baiginėja kavą. Viskas. O meno rinka man sako, kad aš esu daug būtybių, ir kad visas jas dabar reikia valgydinti.

Pavalgykit pačios. Ačiū.

Paskutiniu metu, anot viešojo lauko, nebegalima galvoti blogų minčių. Visata kopijuoja mintis, ką galvoji, taip gyveni, mintys kuria ateitį, mintys kuria praeitį, šviesios mintys keičia genetiką (visi tik ir nori pasikeisti genetiką!), gydo ligas, aišku, nemigą. Vakar nudūrė jau galutinai: sustok ir pastebėk, ką galvoji. Ar norėtum, kad šita mintis nulemtų tavo ateitį?

Mano smegenys visada buvo pratusios veikti atvirkščiai, nei reikalauja aplinka. Ir mano smegenys dabar tiesiog desperatiškai bando mąstyti negatyviai. Sutelkia visas jėgas, kad ateitų kokia stichiškai bloga mintis. Kokia visiškai chujova mintis, kuri negali kurti normalios ateities.

O gal tikram tikro žmogaus gyvenime gali ateiti visokių minčių?

Kai atėjau į knygų pasaulį, žmonės tenai mane ėmė ištikinėti: atsiranda, nukrenta, susiranda. Visiškai unikalūs. Absoliutūs. Taip atsirado ir Yoru No. Dabar aš rašau, ji piešia. Po kokių metų bus neįtikinamybės. Ir pirmą kartą – suaugusiems!

UŽŠALO UPĖ. Šito laiko laukiau ar ne ketverius metus? Kiekvienam Bolte kiekvienas vairuotojas ėmė klausinėti Tai kaip žiema, mergaite? Pokalbiai apie orą pagaliau įgavo prasmę, nes visi paskui pereina į prisiminimus apie vaikystės žiemas, žiemines santuokas, kaip seniau nebūdavo pašikniukų.

Kai kam nors pasakai, kad šiandien man kritinė diena, o paskui išaušta kita diena, kuri yra dar labiau kritinė, ir galiausiai baigiasi žmonių, kuriems jau sakei, kad diena buvo kritinė, sąrašas.

Kai jausmas, kad jau esi išnaudojęs kritinių dienų limitą ir kritinės dienos tęstis nebegali, o vis dar tęsiasi, priveda iki to, kad pasirenki jau patį paskutinį iš sąrašo, kuriam šiaip neskambintum jokiu klausimu, – ir kitam laido gale išgirsti tėvišką:

B A I S I A I  Č I A.

Bet nu. Niekada negalvojau, kad nemiga yra tokia baisi. Ir kaip dar labiau baisu, kai visi iš savo – gerai miegančių – perspektyvos dalija tau patarimus, sako, gal tu nejudi, gal tu nebūni gryname ore, gal tu per daug galvoji, gal tu nepervargsti, gal tu per mažai bendrauji, gal per daug bendrauji, gal pamedituok, gal tau netinka terapija, gal pagaliau jau pradėk miegot su vaistais. Paskui sako – atvažiuotum tu į mano kaimą, nukastum bulves, tai miegotum! Tada sako – tu naktį atsikelk ir suvalgyk razinką, tavo smegenims paprasčiausiai trūksta gliukozės.

Visi ką nors sako. O aš niekaip, blecha, negaliu užmigti. Ir ore būnu, ir judu, ir bendrauju, ir medituoju. Ir net razinkas valgau. Bulvių tik nekasiau.

Paskutiniu metu pradėjau daugiau keiktis. Daugiau pykti. Daugiau verkti. Daugiau svajoti apie paprastus dalykus. Pavyzdžiui, apie keletą naktų, kai iki ryto. Nebedaug liko iki mėginimo prisiminti, kaip kalbamos maldos.

Susikaupė šiokio tokio liūdesio. Grįžo prisiminimas, kad laukiu rudens. Kad visada laukiu rugsėjų. Nes vasara su savo pridėtinėm vertėm ir pažintiniais takais – — ne mano laikas. Ta vešli, virstanti, plūstanti žaluma – irgi ne mano. Viskas, ko akivaizdžiai per daug. Kaip ir žmonių slėniuose. Turistų kapinėse. Citrinų stalo vandenyse. Kaitros naktimis, kai negali užmigti. Ir to siaubingo šaligatvių klegėjimo.

Šiemet labai garsiai svirpia žiogai. 

Susikaupė šiokio tokio erzelio. Išsisakyčiau.

Pandemijos metais susvyravo mano tapatybė: staiga ėmė kelti alergiją menininkų susireikšminimas. Visi ir visur aplink kartoja – menininkams sunkiausia. Niekas neperka meno. Menininkai išnyks.

Nu kad ne. Kad ne menininkams sunkiausia, o tiems, kurie miršta. Tiems, kurie gelbsti gyvybes. Tiems, kurių beirutuose sprogsta tonos amonio salietros. Ir taip ten toliau.

Man kelia erzelį toks reikšmės sau – savo menui – savo reikšmingai asmenybei ir tos asmenybės šalutiniams produktams – teikimas. Darosi bloga, kai esame tokie aukso luitai, kad gebame gailėti savęs, kai yra ko gailėti ir be mūsų. Kai prie staliukų lauko kavinėse rūkome atsainiais cigaretes ir filosofuojame apie naujus raiškos būdus. Kai darome įrašus, kuriuose girdėti mūsų reikšmingas balsas, dėstantis visatos tiesą. Kol už mūsų fragile pasaulių eina tikras gyvenimas.

Jau baigiau. Bet dar atskiras kreipimasis dėl Vilniaus kontekstų: šalia mano namų, beveik mano kieme, stovi stendas su Ibelhauptaitės eilėraščiu. Štai tokis, išmokau mintinai: Laikykimės vieni už kitų ir už debesų. Perskaičiau, nugriuvau ir turbūt mirsiu.

Nesimiegojo, atsikėliau penktą / Neseniai grįžau iš stovyklos / Penkios dienos tokio laiko, kada gali eiti prie žmogaus, kurį matai pirmą kartą, ir klausti: kodėl verki / Antrą dieną jau matai antrą kartą, tai gali paklausti ir ko nors apie orą / Žodžiu, ko nors įprasto kasdieniam gyvenimui / Taip, maudėmės naktimis / Taip, nuogi / Taip, prieš tai ant liepto prasidainuodavom / Taip, taip ir išeina: iš pradžių nepažįsti nieko, o paskui nebegali atsitraukti / Nuo jų, nuo jų ir nuo jų / Ar aš buvau laiminga? / Kad turbūt stovyklose pastaraisiais metais būnu laimingiausia, ačiū

Kažkur kažkas pasakė: mano gyvenimo tikslas – nusiraminti. Šią vasarą daug apie tai mąstau. Per paskutinius du mėnesius pasakiau septynis NE teatro projektams. Projektas pastaruoju laiku man tapęs keiksmažodžiu – pradedu jausti, kad labai noriu ilgalaikių vizijų, ilgos perspektyvos kūrinių, tikro, gilaus buvimo. Leidžiu sau prabangą nesiversti per galvą, nespėti į visus traukinius. Nebūti patraukli meno rinkos mechanizmui, būti autentiška. Eiti prie upės, nes buvo laiko ir erdvės kilti norui eiti prie upės. Noriu pagaliau turėti laiko kurti kūrinius, kurie tiek laiko laukia eilėje mano galvoje.

Vakar draugei rašiau:

Šiandien man buvo miškas, tu nežinai, kaip buvo, vėl ta pati saulė, kuri pereina per visus tamsius kamienus, ir ta saulė baltai nutvieskė tą gyvenimą tarp juodų kamienų – uodus, paukščius, drugius, viską, aš taip ten įskendau, galvojau, viskas, va dabar jau galima ir numirti!

Būsiu dabar nuoga ir prisipažinsiu: aš esu priklausoma nuo pasiekimų. Su pasiekimais tiesiogiai surišta mano savivertė. Spėju, kad jokia čia naujiena: kai visą vaikystę esi vertinamas už gerus pažymius, gerus koncertus muzikalkėje, pavykusius numerius aktų salės scenoje, įpranti nuolatos generuoti dar vieną tą kažką, už ką duos meilės. Žodžiu, lauki glostymo už veiklą, ne už buvimą. Už gerai pavarei, o ne už gerai esi. Lauki, kol pagaliau kur nors atvarys tėvas ir tave pamatys. Ir – aleliuja – palike’ins. 

Tai yra labai gerai, kol sekasi. Kol kur nors gauni apdovanojimą, kol kas nors sutinka leisti tavo knygą, kol tave kviečia nacionaliniai teatrai. Tada tu žinai, kad esi vertingas, tavęs reikia, tave mato.

Ir tai yra labai blogai, kai nesieina. Kai lieki vienas su vis didėjančiu alkiu. Su kodėl tik už debiutą, o kada bus už geriausią knygą, su manęs neima, su manęs nenori, su kaip rašyti taip, kad gaučiau bent jau auskarą? Betgi iš tiesų – kaip rašyti, kad pagaliau į tą nelemtą fortepijono koncertą muzikalkėj devym kažkelintais atvarytų koks nors tėvas?

Nėra čia taip jautriai, kaip atrodo.

Su pirmuoju sniegu visus: vaikai pagaliau išsitempė rogutes ir morką besmegeniams (žr. į datą).

Yra tokie žmonės, pas kuriuos visada kaip namie. Net jeigu jų nepažįsti, užeini, ir iškart kaip namie. Prie tokių žmonių iškart pasidarai ir pats sau, ir tiems žmonėms fainas. Toks eventualiai fainas. Dauginasi tada laimė keturgubai, plečiasi kambariai, glaustosi ten visokie šunys, suaktyvėja augalų augimas. Imi tiesiog desperatiškai mylėti visą žmoniją, su visu skanumu skanauti vyną ar ten kokį kad ir pyragą, užsimanai gyventi komunoje ir šnekėtis su visais dieną naktį, rytą vakarą, tualete ir virtuvėje, vonioje ir po pledukais.

Ir yra tokie žmonės, pas kuriuos visada kaip ne namie. Taip iš esmės kaip ne namie. Tu, tiesa, pas tokius žmones į namus niekada ir neateini, bet net prie jų atsitiktinai ar gyvenimiškai atsidūręs vis tiek iškart jautiesi lyg atsidūręs ne namie. Toks kažkoks apokaliptiškai nesavas, toks per kilometrą ar kaip kas skaičiuoja. Tada susidaro tokia vėsi ir niūri situacija, užsimanai kardinaliai nusisukti nuo žmonijos ir nuplaukti per jūrą kaip ledkalnis. Bet nu tu ištveri, atlaikai šitą siaubingą nepatogumą, ir paskui jau žinai, su kuo kaip namie, ir su kuo kaip foje.

Yra tokie žmonės-teisuoliai. Tokie žmonės, kurie visada teisūs, kurių visada viršus. Net jeigu apačia, vis tiek viršus. Jie mato save kaip viršų, todėl nėra svarbu, kur realiai yra partneris-pašnekovas-priešininkas-žmogelis, jie visada yra viršuje. O tas, kuris yra viršuje, yra viršuje ne tik priešininko, bet net ir viso pasaulio. Nes jeigu ne priešininkas kaltas dėl jų pasislinkimo į apačią, tai tada kapitalizmas, kalnų gorilos, žodžiu, dalykai.

Sakoma, kad pagyrę žmogų, kurio yra viršus, kitaip tariant, pagyrę visą tą jo buvimą viršuje, visada laimėsite. Susitikusi su žmogumi-deimantu, dažnai stengiuosi pasinaudoti šituo patarimu. Ir tada stebiu – iš apačios, aišku – kaip juos užlieja tas pagyrimas, kaip išplukdo kažkur į kosmosus ar tai kubo tūrio akvariumo platybes.

Pavargusi, grįžusi prie naktinių rašymų, bet lėta, atidi, žolėse ir saulėje, sėdėjime ant medžių. Po kurio laiko kritimo į namūdines kelnes, vėl sijonuose ir spalvose. Gal kitą savaitę ar panašiai išsitrauksiu lūpdažį. Apie kvepalus dar negalvoju: toli. Bet: vėl turiu rytus, vienintelį ramų laiką kavai be cukraus, kasdien nuo šeštos. Kokie jie dideli man! Ir: šeštą jau beveik šviesu. Su karantinu visus.