JULIUS: Aš Julius, sveiki. Norėčiau su jumis visais pasisveikinti. Aš gal galėčiau kiekvienam iš jūsų paspausti ranką?
Šiltos rankos, labai daug šiltų rankų. Kiti žmonės gal kas dieną tiek rankų paspaudžia. O man kiekvienas šitas rankos paspaudimas yra kaip naujas rajonas dideliam mieste. Susipažinkim. Aš – ne vietinis. Jau seniai čia gyvenu, bet niekur nesijaučiu esąs vietinis. Džiaugiuosi, jei kažkam iš jūsų pavyko atrasti savo vietą. Tada jūs jau vietiniai, sveikinu.
Kai vienu kartu paspaudi tiek daug rankų, pastebi, kad visos rankos labai skirtingos, ir rankos padavimo būdų daug. Iš viršaus, iš apačios, tiesiai. Yra moterų, kurios paduoda ranką taip, lyg norėtų, kad ją pabučiuotų. O kiti sveikinasi lyg iš karto nusižemindami. Kai kurie tiesia ranką kaip viršininkai. Mano tėtis irgi visada sveikinasi kaip viršininkas. Bet jis žino, kad geras viršininkas turi paduoti ranką ne iš viršaus, ne iš apačios, bet kaip lygiavertis partneris. Kaip žmogus žmogui. Va šitaip.
Gerai, aš iš karto pasakau. Aš – ne viršininkas. Darbo dienomis aš kirpėjas, o savaitgaliais leidžiu sau atsipalaiduoti. Įtariu, kad nei šeštadienį, nei sekmadienį man rankos jau nespaustumėt. Gerai, kad šiandien trečiadienis. Šiandien jūs man ranką spaudžiat, nes aš apsivilkau gerą paltą, batai švarūs, kelnės be lopų. Savaitgaliais aš būnu be batų, dažniausiai visą laiką prasitąsau su pižama. Mano pižama su katinais. Gal jums čia ir nelabai svarbu, bet katinai žali, su ūsais, kas atspės, kiek jų?
I: Šeši.
JULIUS: Ne.
II: Dešimt.
JULIUS: Ne.
III: Du.
JULIUS: Tai aišku! Katinas ir katė. Aš ir jiems duodu atsipalaiduoti. Jie tada murkia visu garsu, man net ausis užsidengti reikia. Aš įsitaisau ant lango ir žiūriu į žmones, paskui nežiūriu. Man žmonės truputį patinka. Aš žmonių nekenčiu iš visos širdies. Sunkiausia būna pirmadieniais. Pirmadieniais moterų nekerpu.
III: Čia – Julius,
vartoja trečius metus.
Pats save išlaiko –
dirba kirpėju,
bet klientų sulaukia vis mažiau.
Julių ruošiasi atleisti,
nes jis atrodo liguistas.
Jis kavą visada geria iš raudono puodelio
su medžiu, virš kurio kyla geltona saulė.
Toks paprastas geltonas taškas –
kiekvienąkart galvoja Julius –
o taip viską pakeičia.
Jis vakar anksti atsikėlė ir pirmąkart
išsinešė šitą raudoną puodelį į lauką, prie upės,
kur gėrė kavą atsisėdęs ant vėsios žemės.
Pro šalį ėjo moteris su skėčiu
ir nepastebėjusi puodelio jį nuspyrė.
Puodelis sudužo.
Julių, pavyzdžiui,
šis įvykis visiškai išmušė iš vėžių.
I: Čia – moteris, kuri sudaužė Juliaus raudoną puodelį.
Ji – ką tik iš kavinės.
Ji šiandien ryte plovė galvą nauju šampūnu.
Ji neatsimena jokio raudono puodelio,
tik žino, kad į kažką vakar ryte susimušė kairės kojos nykštį.
Ji turi kanarėlę ir šuniuką,
kanarėlę mėgsta mažiau.
Kanarėlė visur kakoja –
pasakytų ji, jei leistume jai kalbėti.
Jos veide yra kažkokios ramybės,
jos akys – nei gilios, nei ką, visiškai paprastos.
Dėl įdomumo turbūt galime išduoti jos vardą –
ar galime?
III: Kamilė.
II: Visai nieko vardas.
III: Mano pusseserė irgi Kamilė.
I: Tai va – šita Kamilė
augina dukrą.
Ji vakar buvo fotosesijoje
ir pozavo ten su savo dukra.
Mėlyna suknelė su burbuliukais
yra pasakų pasaka –
sakė jos dukra ir be paliovos pūtė burbulą iš kramtomosios gumos.
Kartu su jomis nuotraukose buvo ir kita moteris –
Laura.
III: Kuri čia Laura?
II: Laura čia.
Laurai trisdešimt.
Ji dirba administratore rūbų valykloje –
ji kasdien liečia dešimtis paltų,
kelnių, kostiumų, suknelių.
Jeigu jai reikėtų rinktis, ką glostyti,
ji glostytų ne vyrus, o moteris.
Kai šalia Lauros – moteris,
ji leidžia įsikibti į parankę
ir eina platesniais žingsniais.
I: Kamilė – Lauros partnerė,
kuri jos gyvenime pasirodė kaip naujas kašmyro paltas
su lapės kailio apykakle.
III: Kodėl ji sėdi ne prie savo partnerės Lauros?
I: Kitas klausimas.
III: Kodėl ji sėdi ne prie savo partnerės Lauros?
I: Kamilės dukra – iš pirmos santuokos,
Kamilė buvo ištekėjusi už vyro.
II: Tikro vyro?
I: Tikro, bet meilė gal buvo netikra.
III: Kamilė sutiko Laurą stotelėje, kur laukė troleibuso.
Laura labai skaniai kvepėjo.
Kamilė tik paklausė, ar čia – unisex’as,
bet kol klausė, jas abi partrenkė į stotelę įlėkęs BMW.
Moterys drauge gulėjo vienoje palatoje ištisą savaitę.
Labai smagu šitaip gulėti –
pasakė Laura ketvirtadienį.
Sekmadienį Kamilė atsakė:
Ir man.
II: Ir viskas – prasidėjo naujas gyvenimas.
Mano draugei – balto vyno ir Napoleoną,
man – balto alaus ir sūrio asorti,
sakydavo Laura kavinėse,
kuriose jos laukdavo,
kol Kamilės dukrai baigsis šokių būrelis.
III: Vakar po tėvų susirinkimo mokykloje
moteris užsipuolė
heterogeniškos šeimos puoselėtojai:
I: Ką čia reiškia visos šitos parankės?
II: Jei jau ištvirkaujate, darykite tai namuose, moterys.
I: Ar nemanote, kad rodote dukrai netinkamą pavyzdį?
II: Gal jūs jau suplanavote jos orientaciją?
I: Kaip aš tai paaiškinsiu savo vaikui?
II: Šeimoje turi būti tėtė ir mama.
III: Šiandien – metai po dienos,
kai Kamilė laiptinėje sutiko kaimyną.
Kaimynas Boleslovas buvo labai piktas,
kad šitos dvi moterys gyvena virš jo,
vakarais garsiai juokiasi ir, jo nuomone, be saiko ištvirkauja.
Kaimynas Boleslovas apskritai kalbant yra sukčius paskutinis,
jis iš tų, kurie mėgsta kožankes,
vairuoja mikrūškes,
leidžia ruskoje radio,
prie visų rūko
ir naglai nusukinėja pinigus.
Jį daug kas vadina lodyrium,
nachalu, svolačium,
kultūringesni apsieina su akiplėša ir gaidžiu.
II: Tai va – jis lipa laiptais
ir mato Kamilę,
jis užsuka jai ranką ir pasako:
„Žinai, kas yra blogiau už dvi kales vienoj lovoj?
Trys kalės!“
Jis stumteli ją
ir nueina savo keliu, į stoties turgų, pirkti svogūnų ir morkų apkepui.
I: Svogūnų paimsiu šešis,
morkų užteks trijų,
gerai, kad tėvukas davė bulvių,
galvoja Boleslovas,
rankoje brūžindamas euro monetas.
Kamilė stovi laiptinės aikštelėje
ir žiūri į sienos nelygumus,
už 25 buto durų skamba:
I: Kodėl taip lyja?
Netark sudie man dar…
Kodėl taip lyja?
Ateis dar pabaiga.
II: Viskas būtų gerai, ponas,
jei duotumėt man ne tris, o penkis eurus,
sako turgaus pardavėja Jolanta
ir šypsosi kaip sena miško lapė.
III: Kuri čia iš jūsų lapė, damos?
I: Na, Jolantėle, nusišypsok.
II: Nesigėdyk, Jolanta,
turgaus pardavėja – irgi profesija.
Čia – Jolanta,
plaukus dažosi pati.
Šiuo metu taupo permanentinio
lūpų ir antakių makiažo procedūrai.
Ji apie Boleslovą žino daug:
ir kad mokesčius slepia,
ir kad nuo brolio nusukinėja pelną už žemės nuomą,
ir kad gerokai pasipelno iš tarpmiestinių kelionių.
Todėl Jolanta iš Boleslovo drąsiai prašo
penkių eurų
už tris morkas ir šešis svogūnus.
III: Boleslovui Jolanta kritusi į akį,
todėl jis negali sau leisti neturėti penkių eurų.
Jis turi ir duoda,
jam gaila, bet Jolanta yra Jolanta.
I: Jolanta serga depresija.
Ji ką tik išlipo iš jau trečios duobės.
Ji pusmetį gulėjo lovoj
ir žiūrėjo į sieną,
ji vaistus maišydavo su alkoholiu,
ją dukra jėga tempdavo į lauką įkvėpti gryno oro.
II: Ot tai liga!
III: Iš neturėjimo ką veikt.
II: Trūksta bėdų gyvenime.
I: Taip jai sako žmonės
ir nueidami dar pavadina Jolantą
tingine nelemta
arba, dar geriau, alkoholike.
Jolanta pavydi sergantiems vėžiu,
nes šita liga neatima noro gyventi.
Ji kas kartą galvoja:
viskas, šįkart jau nebeišlipsiu.
Ji nebegeria kavos,
nes jai ištisai džiūsta burna.
Kavos ji labiausiai pasiilgsta
iš tų dienų, kada buvo sveika.
Kai jos kas paklausia,
kaip atpažinti depresiją,
ji nieko neatsako, bet pagalvoja, kad būnant duobėje
žmogui visada pučia šiaurės vėjas,
iš visų pusių – tik šiaurės.
III: Šita trečia duobė
prasidėjo po to,
kai Jolanta sužinojo, kad jos dukra Laura
yra lesbietė.
Ar tai dėl to,
kad neturėjo normalaus tėvo,
ar tai dėl to,
kad rengiau ją pusbrolių išaugtais rūbais.
Daugiau klausimų man nekyla –
sakydavo Jolanta savo draugėms.
II: Laura žinojo,
kad motinai dėl jos prisipažinimo pablogėjo,
bet ji tik norėjo gyventi savo gyvenimą.
Viskas – kitą šeštadienį,
kartą pasakė Laura,
susitiksime su mano mama
ir jos slaptu naujuoju draugu.
I: Kamilė savaitę iki šeštadienio buvo kaip nesava.
Ji tikėjosi, kad ją pasmerks,
ignoruos, nežiūrės į akis,
bet nesitikėjo,
kad naujasis Lauros mamos draugas – Boleslovas.
II: Boleslovas tą vakarą raudo,
kaip rausta burokai,
ir greitai susiėmė rūpintis vakaro muzika.
III: Ruskoje radio
groja,
ant stalo – keptas ešerys,
Jolanta vakar pasidariusi permanentinį makiažą,
Kamilė ir Laura nesusikimba rankomis,
Kamilės dukra sėdi po stalu
ir iš ten neišlenda visą vakarą.
Tokie vakarėliai
gyvenime nesikartoja.
…
JULIUS: Daugumai žmonių sudužęs puodelis yra nieko tokio. Ir man taip būdavo. Sudūžta puodelis – ir nieko tokio. Tas puodelis visada stovėdavo ant palangės, prie viryklės.
Rytais aš keliuosi anksti, pasidarau kavos ir žiūriu į rytus, pro virtuvės langą. Praskrenda koks paukštis ar ką, paštininkas pradeda savo darbą. Aš imu puodelį ir žinau tiksliai tą vietą, kur yra toks vos vos įdubimas lūpoms pridėti. Esu tikras, kad tą patį vos vos įdubimą jausdavo ir mama, tikrai manau, kad ji lygiai taip pat lūpomis ieškodavo tos vietos.
Kodėl aš tą rytą nuėjau prie upės? Ar aš negalėjau be to išsiversti?
(Kamilei) Aš nežinau, iš ko jūs paprastai juokiatės, Kamile. Bet gal visa tai jums atrodo nerimta. Visiškai nieko tokio – sudužo puodelis, ot. Bet jūs pasakykit, kur man dabar pridėti lūpas, kad prisiminčiau mamos veidą.
…
II: Yra žmonių, kurie labai gerai
prisimena veidus.
Viena tokių – Jūratė.
Jūratė – šunų mylėtoja,
žino visus rajono šunų vardus
ir rudeninės striukės kišenėje
visada turi jiems skanėstų.
I: Nuo vakar Jūratė – profesionali laidotuvių vedėja.
Darbdaviui ji pristatė
savo kūrybos eiles:
vienokias – laidotuvėms,
kitokias – metinėms.
Po to, kai ji pasakė,
kad viską daro mintinai,
į darbą ją priėmė iškart.
Ji nuo jaunų dienų svajojo
dalyvauti svarbiuose renginiuose,
o nieko svarbesnio nei laidotuvės,
jos manymu, negali būti.
III: Kostiumėlį darbui
Jūratė pasisiuvo pati, tik jaudinosi,
kad batai, kuriuos nusipirko,
nėra adekvatūs kostiumėlio grožiui.
Pradėsim nuo metinių –
vis tiek jau visi mažiau verkia, –
pasakė direktorius ir
pasišovė pats Jūratę palydėti.
II: Jūratė sėdi savo balkone,
pusbalsiu kartojasi eiles,
geria likerį „Rojaus paukštė“
ir šią akimirką jaučiasi visiškai išsipildžiusi.
I: Boleslovas šiandien neša ant rankų savo dukrą,
smegenų vėžiu sergančią paauglę,
į nuosavą mikroautobusą.
Jis jai paklojo minkštus patalus,
išvėdino saloną
ir paleido klasikinės muzikos.
Jo kišenėje nemenkas pluoštas pinigų,
gal nesvarbu, kad nešvarių,
svarbu, kad baiminasi, jog neužteks.
Ir kas tada bus, – galvoja Boleslovas,
keldamas savo vaiką į autobusiuką.
II: Boleslovas grįžta prie laiptinės,
kur paliko celofaninį maišiuką
su bananais ir duoniukais.
Į jį eina moteris, turinti daug tatuiruočių.
Kuo tu vardu?
KRISTĖ: Kristė.
II: Kristė Boleslovui sako:
KRISTĖ: Aš atsiprašau, aš antra diena laisvėj,
Gal turi cigaretę?
Duok man cigaretę,
Ir aš dingstu, jo?
II: Boleslovas nusispjauna
Ir spiria šitai moteriai į pilvą,
Tada grįžta į autobusiuką,
Atsisėda prie vairo
Ir važiuoja į ligoninę.
III: Jam neaišku, kaip kažkam gali reikėti cigaretės
kaip tik šią akimirką,
balandžio penktos popietę,
kai už valandos jo dukrai
paskirtas magnetinis rezonansas.
I: Autobusiuke skamba Bethovenas.
Čia Bachas – sako Boleslovas savo dukrai.
KRISTĖ: Mes kalėjime antradieniais žaisdavom „Mafiją“. Tos, kurios ištraukdavo „mafijos“ korteles, galėdavo pasiimti peilį ir iš tikrųjų įpjauti tai, kurią pasirinko pašalinti. Ta, kuriai būdavo pjaunama, negalėdavo atsimerkti. Tokia buvo taisyklė. Ir žinot ką, niekas niekada neatsimerkė.
Noriu parūkyt.
Mano profesija – mokytoja. Laba diena. Aš visą laiką labai norėdavau atsimerkti. Man kažkas yra – aš bijau būti užsimerkus, kai aplink yra žmonių. Ir dabar bijau. Į mane gali spjaudyt, mane gali pjaustyt, spardyt, bet tik neliepk man užsimerkt.
(BOLESLOVUI) Vis tiek subinė. Kam tau reikėjo mane pargriauti? Cigaretės gaila? Ką tu žinai, gal man ta cigaretė savigarbą grąžins.
JULIUS: Tu iš kalėjimo išėjus savigarbos nori?
KRISTĖ: O ką tu manai?
JULIUS: Tu sriubos norėk, o ne savigarbos.
KRISTĖ: Man iš sriubos nulis naudos. Aš mokytoja.
JULIUS: Kokio dalyko?
KRISTĖ: Etikos.
JULIUS: Pas mus niekas nesirinkdavo etikos.
KRISTĖ: Pas mus irgi. Tai ėmiau dėstyti chemiją.
JULIUS: Mokėsi chemiją – suprasi pasaulį, sakydavo mano dėdė.
KRISTĖ: Nieko nesuprasi, melas.
JULIUS: Tai tu, chemijos mokytoja, pasaulio nesupranti?
KRISTĖ: O kas supranta? Gal čia yra suprantančių?
JULIUS: Kalėjime turėjo pamokyti apie pasaulio tvarką.
KRISTĖ: … Juokingiausia, kad kalėjimas šiais laikais yra pataisos namai.
JULIUS: Šiandien žmogus apskritai visur kaip namie: pataisos namai, nakvynės namai, gimdymo namai, kvapų namai, alaus namai. Žmogus visur ieško namų, nes savo bute jų neranda. O neranda dėl to, kad ieško tarp daiktų. Už fotelio ieško, po sofa, o žmonoje neieško.
KRISTĖ: Kur tu ieškai?
JULIUS: Man namai yra plati palangė ir virtuvinis stalas su mėlyna klijuote. Žmogaus pas mane nesutiksi.
KRISTĖ: Pataisos namuose nėra kur pabūt be žmogaus.
JULIUS: Šitiek moterų!
KRISTĖ: Vietoj suknelių – chalatai, vietoj moteriškumo – kroksai, gynybai pasiruošę kūnai ir kažkokie vyriški žvilgsniai.
JULIUS: Moteriškumą išduoda ne kūno motorika ir ne žvilgsnis, o motyvai.
KRISTĖ: Cigaretę turi?
JULIUS: Turiu tabletę, jeigu nori.
KRISTĖ: Kas čia?
JULIUS: Paragauk ir sužinosi.
KRISTĖ: Apsišik tu su savo tabletėm.
JULIUS: Nori, aš tau apie upę kažką papasakosiu?
KRISTĖ: Nepasakok, būk žmogus.
JULIUS: Mano mama – labai graži moteris. Jos motyvai – visada išskirtinai moteriški. Ji vaikšto su rusva skrybėle. Ji moka kalbėtis su žmonėmis. Tokia aristokratė, iš toliau pažiūrėjus. Kaip ji visada kvepia!
KRISTĖ: Kiek jai metų?
JULIUS: Prieš metus buvo penkiasdešimt devyneri.
KRISTĖ: Tai šiemet šešiasdešimtmetis?
JULIUS: Jai buvo sunku gyventi. Kažkas jai buvo labai sunku. Gal dėl to ji nebesidažydavo, nebesikvepindavo, nebenešiodavo skrybėlės. Bet net ir virvėje ji buvo graži. Ji tą rytą pasipuošė. Kai ją radau, ji buvo su savo mėlyna suknele. Mėlyna jai labai tiko.
KRISTĖ: Kur tu ją radai?
JULIUS: Nesvarbu, kur, svarbu, kad radau aš. Aš labai svajoju, kad nebūtų buvę tos dienos. Bet jeigu ta diena buvo, tada viskas, kitaip neįmanoma.
JULIUS (kad nukreiptų temą, pasuka prie Jolantos): … Šitai Jolantai aš kerpu plaukus jau penkerius metus. Ji būdavo tokia linksma, guvi, dabar ji atrodo lyg būtų mirusi, ji žiūri kažkur pro šalį, jos judesiai sulėtinti, kai ji kalba savo išdžiūvusia burna, kiekvienas žodis stringa gerklėj.
KRISTĖ: Šita Jolanta yra mano buvusio vyro sesuo. Aš ją pažįstu iš kaktos formos – tu, kaip kirpėjas, turėjai pastebėti. Joks permanentinis makiažas nepaslėps tavo kaktos, Jolantėle. Aš buvau pas ją vakar, aš girdėjau, kaip ji atėjo prie durų. Ji žiūrėjo pro akutę – aš mačiau, kaip sumirgėjo šviesa akutėje. Aš jai linksmai pamojavau. Ji nuėjo ir viskas.
III: Bet koks kieno reikalas, Kriste?
II: Kristė eina ir skambina į duris visiems iš eilės Jolantos kaimynams –
PRIE ĮVAIRIŲ ŽIŪROVŲ šitam, šitam, šitam, palauk – tu ne kaimynas?, šitam –
ir klausia Jolantos telefono,
bet niekas nieko nežino.
Ji Jolantai pasakytų,
kad nori tik užeiti kavos
ir pasišnekėti apie gyvenimą
moteriškai.
I: Jolanta Kristei pasakytų,
kad Kristės striukė – tokia pati
kaip namo pirmininkės,
kuri vis užeina priminti skolų,
todėl pro akutę jai užteko
pamatyti kapišono spalvą.
III: Bet iš tikrųjų – kur tu dabar eisi, Kriste?
I: Laura tikrai priimtų tave pas save,
ane, Laura?
Ne dėl to, kad tu geros širdies,
bet dėl to, kad Kristė labai graži,
tikra moteris.
Tiktai ką pasakytų Kamilė?
II: Kamilei šiandien tos dienos,
todėl jai atrodo,
kad Laurai nerūpi jos dukra.
KRISTĖ: Man rūpėtų.
III: Nemeluok, Kriste.
II: Ne apie tai kalba dabar.
Laurai iš tikrųjų nerūpi Kamilės dukra.
Jai rūpi kvepalai ir cigaretės,
vyriško kirpimo paltai,
juodas apatinis trikotažas,
ilgaauliai keturiasdešimto dydžio batai.
Viskas šiaip būtų gerai, bet pareina ta mokinukė,
ir viskas, Kamilė – jau mamytė, jau ūtiūtiū tokia, o man reikia moters nuo a iki z,
sako Laura.
III: Mama nėra moteris?
II: Mama yra kumelė,
mama yra duona ir žaidimai –
galvoja Laura, bet nepasako.
I: Pas mamą Laura lankosi
vis rečiau. Kad jos negraužia sąžinė,
nepasakysi,
bet kad graužia – irgi ne.
Laura pastebi, kad į valyklą
jau ne pirmą kartą užsuka tokia garbanė.
Laura jai daugiau šypsosi
ir pakabinusi uodžia jos drabužių kvapą.
Laura pirmąkart susimąsto,
kad kavą Kamilei rytais
jau seniai ruošia tik iš įpročio.
Jai truputį spaudžia gerklę,
nes po darbo netraukia namai – jai norisi eiti pasižiūrėti miesto šviesų.
III: Šiandien – pirmosios metinės,
kurių vedėja bus Jūratė.
Rytas išaušta apniukęs, bet gal nelis,
o jeigu ką, visai tiks baltas skėtis, –
galvoja Jūratė ir eina po dušu.
Prausdamasi ji gieda giesmes,
kurias paruošė šiandienai,
ir ypač gerai nusitrina pėdas.
II: Jūratė truputį nerimauja, ar nesusigraudins
per pačią kulminaciją.
Tačiau tam ji pasiruošusi:
jau prieš savaitę ėmė mokytis
lazanijos receptą
ir išbandė jį keliose graudžiose situacijose:
jei tik kas,
mintyse imi kartotis ingredientus,
ir jaudulys praeina, –
pasakytų Jūratė, jei klaustumėt jos patarimo.
Apsivilkusi kostiumėlį,
Jūratė ilgai stovi prieš veidrodį ir galvoja:
Kaip svarbu žmogui jaustis reikšmingam.
Tada pabučiuoja savo seną šunį
ir apsidairo, norėdama dar ką nors pabučiuoti.
I: Jolantai šiandien gerai eina prekyba,
jau dešimt kilogramų svogūnų
ir penki bananų.
Galima gyventi –
sako Jolanta
lyg sau, lyg savo stalo kaimynui
be jokios gyvybės balse.
II: Prie jos stalo kiekvieną rytą
pribėga būrelis šeštokų
iš vietinės mokyklos
ir rodo į ją pirštais:
III: zoooombiiiis!
II: šaukia vaikai,
bet Jolanta to nepastebi.
III: Šiandien popiet prie jos priėjo Lukas –
dvidešimtmetis vaikinas,
labai mėgstantis troleibusus.
Jis važinėjasi pirmyn atgal
antru, ketvirtu ir devynioliktu,
ir jam nieko daugiau nereikia.
S s s svogū n nų gali m man?
A aš m m myliu ant t rą t t troleibusą.
T t tavo g gražūs p p papai.
I: Jolanta žiūri, ar gražiai sudėtos morkos.
III: S s svogū n nų gali m man?
A aš L L Lukas, a aš dar n n nekaltas.
G g gal tu n nori p paspaust m m ma n no myg t t tuką?
I: Morkos sudėtos neblogai,
galvoja Jolanta ir jaučia, kaip jai ima džiūti burna.
Džiūstanti burna yra pirmas požymis, kad vėl ateina banga.
II: Lukas negauna svogūnų
ir išeina iš turgaus toliau būdamas nekaltas,
bet tikrai žinodamas, kad jo vieta – troleibuse.
Jis turi troleibuso abonementą –
taip jis sako savo draugams
specialiojoje mokykloje.
Lukas liūdi, kad dabar kas mėnesį nebeišeina po naują popierinį nuolatinį,
nes jis turi visą jų kolekciją.
I: Lukas bus troleibuso vairuotojas –
tokia didžiausia jo svajonė.
Jis – melomanas,
didžėjauja mokyklos diskotekose,
todėl yra tikras, kad jo troleibuse
muzika visada skambės garsiai.
III: Į Luko butą, kur jis gyvena su tėvu,
vakar dieną įsilaužė Boleslovas.
Jam neužteko pinigų
Dukters operacijai.
I: Tąsyk jis grįžo namo, palikęs dukrą ligoninėj,
ir viską daužė, kas buvo aplink.
Nėra babkių, dukryte,
sakė Boleslovas,
ir nichuja nebus.
Bet kaip tik tada, kai pasakė nichuja,
jam į galvą šovė dvylika minčių,
iš kurių pati paskutinė – dvyliktoji –
skambėjo taip: vagystė vardan švento reikalo, ir taškas.
II: Lukas buvo namie, kai Boleslovas laužėsi,
bet sėdėjo virtuvėje ir nieko nesakė.
Jis nuo tada sėdi virtuvėje
ir nejuda iš vietos.
III: Kas yra Londono „Jūrų vilkas“, Boleslovas nežinojo,
bet pasižadėjo perskaityt tą knygą ateity,
nes rado joje tris tūkstančius eurų.
Trys tūkstančiai eurų
yra pinigai,
kai galvoji, kad reikės nusipirkti viryklę, spintą ir naują sofą.
Kas yra trys tūkstančiai eurų,
kai reikia išgydyti vėžį?
III: Išeidamas su Londono „vilku“,
Boleslovas pamatė Luko akis
ir pagalvojo, kad viskas nuo nemigos,
kad Lukas yra netikras,
kad reikia gerti daugiau vandens.
KRISTĖ: Jo, gal kas turit vandens? … Kur tas kirpėjas? Duok man tą savo tabletę.
JULIUS: Eik tu į miestą, tabletės neprašius. Apsidairyk, į žmones pažiūrėk.
KRISTĖ: Jau buvau. Man reikia akinių nuo saulės.
JULIUS: Jau trečia diena apsiniaukę.
KRISTĖ: Klausyk, davai mane apkirpk.
JULIUS: Drąsiai. Aš visus čia galiu apkirpt. Na, kuris norit? Nemokamai.
Va, koks tavo vardas? Justas. Justo plaukai stori. Tokius kirpti malonumas – daug medžiagos. Iš plaukų daug gali pasakyti apie žmogų. Galiu garantuoti, kad turi merginą ir penktadieniais nuperki jai vynuogių.
Va, šitą aš pažįstu, čia Radvilė. Pažiūrėkit į jos šukuoseną – iškart aišku, kad užsiima rankdarbiais. Ji tokius skudurinukus siuva. Gerutė tokia, optimistė, klasės pirmūnė buvo, bet kai pasiskolinau iš jos pinigų, daugiau į mano skambučius neatsakė. Tai ką, vien tik dėl to, kad neištesėjau pažado, galima taip viską apdergt? Tu nežinai, ką man reiškia viena tabletė, bet tu nežinai ir ką man reiškia arbatinukas, kurį man įkurtuvių proga padovanojo mama prieš penkerius metus. Tu nežinai, kokios nublukusios gėlės ant to arbatinuko šiandien.
Ruoniai jūs. Gyvenimo grožiai jūs. Jums kad švaru būtų, kad laisvalaikis turiningas, kad iš taurės gražios kokteiliuką, kad nuotraukos kaip reikiant. /…/ Aš aštuonias minutes žiūrėjau į savo mamą. Ir viskas. Buvo spalis, ir nuo tada man prieš akis visąlaik tas pats.
KRISTĖ: … Tai apkirpsi mane?
JULIUS: Nieko aš neapkirpsiu, aš nebe kirpėjas.
KRISTĖ: Melagis.
JULIUS: Ką reikės veikt, kai mane atleis?
KRISTĖ: Niekas tavęs neatleis.
JULIUS: Aš atrodau nenormalus?
KRISTĖ: Žiūrint, su kuo lyginsi. Jei su bankininkais, gal truputį. Jei su kitais narkomanais – visiškai nieko.
JULIUS: O su kuo mane norisi lyginti, taip pažiūrėjus?
KRISTĖ: Kad ne su bankininkais – tai tikrai. Man tu panašus į miško žvėrį. Dar ne išbadėjusį, bet jau alkaną. Pirmos valandos, kai tykai grobio.
JULIUS: O tu – iš to paties miško?
KRISTĖ: Ne, aš visiškai ne iš miško.
JULIUS: Žinai, kad tu iš kalėjimo – nepasakysi. Bet matyti, kad kažkas tau neduoda ramybės. Ir ne taip, kaip moteriai neduoda ramybės nepagaminti pietūs ar neišplauti indai. Kažkas absoliučiai kito.
/…/
I: Julius kerpa Kristę –
tai paskutinė jo klientė.
Kristės plaukai prasti,
jie beveik trupa Juliui tarp pirštų.
II: Šiandien – Juliaus mamos metinės.
Julius jau oficialiai bedarbis.
Jis planuoja pasikeisti
stalo klijuotę ir užsilopyti vieną
skylę kelnėse.
Daugiau planų
Julius neturi.
III: Jūratė į metines atvyksta
visa kvepianti, ją lydi direktorius su kostiumu.
Tiek žmonių, kad Jūratei tenka atsistoti už paminklo.
Ji pasilypėja ant pakylos
ir ima giedoti, jai visai negraudu,
jai net neprireikia lazanijos recepto,
bet iš to džiaugsmo
Jūratė supainioja velionės vardą
ir pasako ne Daiva, o Vaiva.
Direktorius mina Jūratei ant kojos,
ji pasitaiso, bet nesuka sau galvos.
Jūratė laiminga,
nes jos kostiumėlį apšviečia saulė,
visi jos klauso,
visi į ją žiūri
ir visi galbūt jau net pamiršo, ar Daiva, ar Vaiva čia guli.
I: Julius nepamiršo,
jis nieko negirdi.
Jis žiūri, kad žemė sušokusi grumstais,
ir atsitūpęs juos beria tarp pirštų.
II: Boleslovas sėdi areštinėje.
Dar aštuonios minutės, ir mirs jo dukra.
Trys tūkstančiai eurų
dukters nepasiekė – jį pagavo
dar nespėjusį grįžti namo.
Ar aš žmogų nužudžiau,
ar aš žmogų nužudžiau –
kartoja Boleslovas kažkaip beviltiškai
ir nerimauja, kas dabar nuneš jo dukrai mineralinio.
I: Lukas vis dar nevalgo ir nekalba,
jis virtuvėje laukia troleibuso.
Jis galvoja, kad Boleslovas yra troleibusų parko direktorius,
ir atėjo jo darbinti,
todėl bando susikaupti.
Kad tik nepaklaustų ko nors,
ko aš nežinau,
mąsto Lukas nepakeldamas akių nuo rudo linoleumo.
Jis kartojasi dainų,
kurios skambės jo troleibuse, sąrašą
ir yra įsitikinęs, kad jam iš karto duos
patį populiariausią maršrutą.
II: Kamilė sėdi ir žiūri į save veidrody.
Ji matė šiandien Laurą su kita.
Ji žino, kad dukrai jau baigėsi šokių būrelis.
Reikėtų nuvažiuoti pasiimti,
galvoja Kamilė.
I: Laura sėdi su kita.
Ji pasidažiusi lūpas,
jos sijonas išlygintas.
III: Jolantos nelygintas.
Ji šį rytą nenuėjo į darbą.
Ji jau valandą nurinkinėja pūkučius
nuo savo sijono ir svajoja,
kad pūkučiai niekada nesibaigtų.
Bet baigiasi, ir Jolanta nebežino,
kaip praleisti šitą dieną
ir visas kitas dienas.
KRISTĖ: Kiek dabar valandų?
JULIUS: Aštuonios po.
KRISTĖ: Po septynių?
JULIUS: Po septynių, arba po vienuolikos. Tas visiškai nesvarbu.
KRISTĖ: Pas tave labai gražu.
JULIUS: Arbatos norėsi?
KRISTĖ: Labai norėčiau arbatos.
JULIUS: Tai nestovėk taip, užeik.
KRISTĖ: Ačiū, aš tik nusiausiu.
JULIUS: Grindys šaltos, iškart pasakau. Čia pirmas aukštas. Šaltis eina iš žemės.
KRISTĖ: Bet tu basas.
JULIUS: Man patinka šaltis. Tada viskas labai aišku. Svarbiausia gyvenime neperkaisti.
KRISTĖ: O man atrodo, kad svarbiausia – nesušalti.
JULIUS: Tai nesušalk.
/…/