Kaip visur, kaip visi
Įvietinto teatro patirtis (Filaretų g. 23, Vilnius)
Premjera 2021 m. spalio 2 d. / Valstybinis jaunimo teatras / Rež. Naubertas Jasinskas
Self love
aplink namą vaikščiojau
čia yra toks vietinių padarytas pasisėdėjimo kampelis
staliukas su žalvariniu paveikslėliu
kažkas tarp Mergelės Marijos, undinėlės ir hipių seksualinės revoliucijos
tokia graži lempelė pastatyta ant stalo, nu toks altorėlis
einu už kampo, kur arčiau gatvės
žiūriu, bomžas įsitaisęs toj pusėj
kaip tik iš lovos pakilęs buvo
sėdi iki pusės nuogas
amžiaus nenusakomo, gal šešiasdešimt, septyniasdešimt
perdžiūvęs visas
tiktai su marškiniais prasegtais, tokia balta drobelė, flaneliniai tokie, lengvučiai
be kelnių, visiškai plikas
kaip angeliukas
ir tampo savo galą
nežinau, ką jis ten bandė daryt
priminė beždžiones iš zoologijos pasaulio
tai nebuvo panašu į bandymą sužadinti savyje kažkokią aistrą
bet toks pažinimo momentas, kaip vaikai, būna, save tyrinėja
jis buvo taip įsistebeilijęs
į tą savo tampymo ir traukymo veiksmą!
nuostabus vaizdas
kaip ir turėtum nusisukti ir nueiti, apsimest, kad nematei
bet tai buvo tiesiog nuostabu
negalėjau susilaikyt nežiūrėjęs
man atrodo, jis mane pamatė
paskui jau nusisukau ir nuėjau, palikau vieną žmogų tvarkytis
pabusti ryte
Don’t tell it
man visada atrodė, kad su vietomis reikia elgtis labai atsargiai
gal net geriau apie jas nieko nepasakoti
o jeigu jau pasakoji, gal reikėtų vengti miestų pavadinimų
ir gatvių pavadinimų, ir namų numerių
kad niekas kitas nenueitų ten po tavęs
ir pats turi prisižiūrėti, kad nesiklausytum
kai kažkas pasakoja apie vietas
nes žmonės pasakodami visada kalba apie atmosferą
nevardina, kokios trinkelės išklotos, arba kokios formos fontanai, arba stogeliai
kokie stogeliai virš durų
ogi taip būtų daug geriau
visi tie atmosferiniai pasakojimai iškart programuoja nusivylimą
bet kuriam, kuris ten paskui nueis
šitos vietos, kurias mes matome, iš tikrųjų neegzistuoja
dėl to aš labai abejoju gidų paslaugomis
ką jie ten pasakoja iš viso?
užverčia kažkokiom nebegaliojančiom istorijom
jie mums niekaip nepadeda
neduoda susidėti tų vietų į save
čia kaip kas nors stovėtų, pavyzdžiui, prie lovos ir pasakotų, kaip reikia mylėtis
nu va, čia kojytė, čia rankytė, nugarytė, lūpos, prašau
čia pardavinėdavo arbatinukus, čia buvo kapinės, čia gyveno Andrejus
ne, nereikia šitaip
aš manau, kad reikėtų leisti
reikėtų paleisti žmogų į vietą
ir žiūrėti, kas bus
Waste Man
čia mano pamąstymai tiesiog
kai mes kalbėjomės apie gyvulininkystę
nuskambėjo mintis
kad gyvuliai yra žmogui resursas
aš manau, kad šita formuluotė – resursas
yra tinkama ir kalbant apie žmones
yra žmonių
kurie šitam sociumui
nebėra naudingi kaip resursai
ir miestai imasi veiksmų
kad patrauktų juos iš kraštovaizdžio
kaip kokius Sosnovskio barščius
įdomu tai, kad jie nėra visuomenės priešai
niekas su jais nekariauja
jie tiesiog nuvalomi nuo paviršiaus
iškeliami kažkur toli
kur nėra nei išorės, nei vidaus
visai kaip gamtoje
todėl ten
tampyti savo galą galima kur tik nori
o visuomenė susikūrė sau naują laiko zoną
ir tai ji turi slėptis užsidariusi savo voniose
o čia vonios nėra
čia tokios
resursų kapavietės
ir kažkuria prasme tai, ką mes čia dabar visi darome
nori nenori yra tam tikras pasiruošimas
tų kapaviečių kukliam papildymui
todėl drąsiai galime paruošti puokštelių
