JIS: Laba diena.
JI: Laba diena.
JIS: Kuo galiu padėti?
JI: Daktare, aš nežinau, ką pasakyti.
JIS: Gal pradėkime nuo paprasčiausio: dėl ko pas mane atėjote?
JI: Man kažkas labai kvepia.
JIS: Kiek laiko jau kvepia?
JI: Daug laiko. Daug daug laiko. Galbūt jau bus keletas savaičių.
JIS: Kuo jums kvepia?
JI: Nežinau. Tame kvape galbūt yra šiek tiek jazminų, galbūt – šiek tiek sodo rožių kvapo. Bet veikiau aš tą kvapą galėčiau apibūdintį kaip mėlyną. Tiesiog mėlynos spalvos.
JIS: Mėlynos spalvos kvapas.
JI: Daktare, tiktai nepalaikykite manęs psichiškai ar emociškai nestabilia. Aš stabili ir gerai viską suvokiu. Dėl to ir atėjau pas jus, nes man visa tai labai keista.
JIS: Papasakokite viską nuo pradžių: kaip tai atsitiko?
JI: Tiesiog vieną rytą, kambaryje, dar lovoje, vos pramerkusi akis, pajutau tokį keistą kvepėjimą. Jokių gėlių pas mane kambaryje nebuvo. Aš apžiūrėjau visur, ir neradau nieko, kas galėtų būti šito keisto kvepėjimo priežastimi. Teradau vienintelį sprendimą: kad kažkas, man besispraudžiant pro minią sekmadienį gatvėje, prisilietė prie mano drabužio iškvepinta nosine ar ranka. Tačiau kai tas kvepėjimas neišnyko ir kitą dieną, ir trečią, ir, atrodė, dar stiprėjo, aš pradėjau apie tai galvoti iš naujo. Aš lyginau jį su visais man ligi tol pažįstamais kvapais, ir negalėjau rasti jokio atitikmens. Paskui aš paklausiau draugų, ar ir jie jaučia šitą kvepėjimą, ir, savo didelei nuostabai, supratau, kad jį jaučiu tik aš viena.
Dėl mano didelio jautrumo dažnai atsitikdavo, kad mane imdavo persekioti kažkada kažkur girdėtas ir tik dabar iš pasąmonės staiga iškritęs muzikinis fragmentas, ar matytas vaizdas, nedidelė akimirka, ir aš mėnesių mėnesiais ieškodavau, mėgindavau atsekti, iš kur jis ir kaip jis pas mane pateko. Daiktai, nuotaikos, vaizdai, garsai dažnai kankina mane. Bet su kvapu viskas kitaip – tu negali tiesiog prisiminti kvapo: tu turi jį jausti, kažkas turi jį skleisti.
Galiausiai, daktare, tas kvapas virto savotiška kančia: aš būtinai norėjau išsiaiškinti, kas man kvepia, nes kvapas yra aiškus ir šviežias, ir laikosi jis visur, kur tik aš beeičiau. Aš pradėjau visur vaikščioti ir viską uostyti, ypač ilgai užtrukau gėlių ir tabako paduotuvėse. Dabar jau man krenta svoris ir aš nebegaliu miegoti, ir apie nieką kitą nebegaliu galvoti.
JIS: Sakykite, ar yra kažkas, ko jūs jau kuris laikas, sakykime, pasigendate?
JI: Daktare, aš atėjau pas jus fiziologiškai, ne psichologiškai.
JIS: Vis dėlto aš negaliu imtis to aiškinti fiziologiškai. Esu įsitikinęs, kad tam yra kokia nors jausminė priežastis. Vienintelis vaistas – viską pergalvoti.
JI: Viską pergalvoti?
JIS: Turėjo būti kažkoks aštrus? didelis? stiprus? kartus? nedidelis-bet-nuostabus? išgyvenimas.
JI: Jūs turbūt juokaujate.
JIS: Kur jūs matote juoką?
JI: Kaip aš galiu atsekti kažką, ko net negaliu įvardinti?
JIS: Betgi jums nereikia nieko įvardinti. Aš siūlau jums savo valia susieti tą kvapą ne su kažkuo iš realybės, bet su kažkuo iš praeities. Suteikti jam pavidalą, gal veidą, gal kažkieno drabužį ar prisilietimą. Jeigu tas kvapas eina visur su jumis, tai negali būti tiesiog kvepalai iš realybės. Jūs juk suprantate.
|||
Baras, visokie žmonės kažką gurkšnoja
JIS vien tik iš klaikaus nuobodulio užkalbina JĄ
JIS: Kuo jūs užsiimate? Tapytoja? Muzikantė?
JI: (irzliai) Rašau.
JIS nutaiso tokią veido išraišką, kokią nutaiso, kai žmonės jam pasisako esą menininkai
Tada abu vėl įninka į savo gėrimus
JIS: Ką rašote?
JI: Esė.
JIS: Kodėl?
JI: Kas kodėl?
JIS: Kodėl rašote esė?
JI: O ką man rašyti?
JIS: Kodėl, pavyzdžiui, nerašote peizažų?
JI: Kaip suprast peizažų?
JIS: Arba kodėl nerašote epitafijų? Nuostabus žanras, dargi naudingas. Sakykime, kokiam žmogui, kuris nugyveno labai svarbų gyvenimą, labai svarbi ir epitafija.
JI: Nelabai suprantu, apie ką jūs.
JIS: Aš tiesiog bandau suprasti jūsų rašymo prasmę.
JI: O kam jums tai?
JIS: Man staiga parūpo jūsų likimas.
JI: Jūs tik išgėręs toks bjaurus ar ir šiaip?
JIS: Ir šiaip. Ir aš neišgėręs.
JI: Išgerkite.
JIS: Nenoriu. Gal galėtumėte man paskaityti savo esė?
JI: Mažiausiai norėčiau skaityti jums.
JIS: Galite mane tujinti.
JI: Ačiū, nenoriu.
JIS: Aš, jums leidus, jus tujinsiu.
JI: Neleisiu.
JIS: Kodėlgi?
JI: Jūs mane užsipuolėte.
JIS: Kaip tai užsipuoliau?
JI: Galėtumėte damai parodyti daugiau palankumo, galbūt net palaikymo, vis dėlto esate visuomenėje gerbiamas menininkas. Ar jūsų niekad niekas nėra padrąsinęs?
JIS: Mieloji, viena iš svarbiausių mano gyvenimo misijų yra pamėginti, bent pamėginti įkalbėti žmones neberašyti, nebebūti kūrybingais ir panašiai. Ar tikrai reikia drąsinti žmogų rašyti? Kam?
JI: Argi jūs visa tai sakote rimtai? Juk nerimtai?
JIS: Visiškai nejuokaujamai rimtai, mano pozicijoje nėra nė trupučio juokavimo.
JI: Kągi, man labai liūdna.
JIS: Aš nuoširdžiai, visa širdimi be galo viliuosi, kad jūs daugiau neberašysite. Atleiskite man už mano tiesumą, bet jūs tuojau suprasite, ką aš noriu pasakyti.
JI: Dėkoju, nuo supratimo susilaikysiu, viskas jau aišku. Ačiū už pokalbį, sėkmės kūryboje.
JIS: (jai nueinant) Jūs rašysite tik vieninteliu atveju: nebent esate tokia kaip aš.
JI: Kokia atgrasi jūsų didybė, einu išsivemsiu.
JIS: (sulaiko) Paklausykite manęs: nebent ir jūs rašysite štai taip be jokio tikslo, kaip aš, nieko nesitikėdama, nieko nesiekdama, tiktai norėdama vienintelio – užfiksuoti pasaulio grožį jo nesuteršiant savo rankomis, savo kūrybingomis idėjomis, šiukšlėmis ir jausmais. Nebent jūs savo tekstais irgi tiktai sieksite užčiuopti tas vietas ir tą laiką, kur ir kada savo tūkstanteriopais rakursais rodosi pasaulis. Per saulėtekį, per kalnų viršūnes, rudenį, sningant, per meilę, vaikus, laukus, Niujorkus, purvą, įlankas ir slėnius. Tas didelis menas, kurį kuria dideli menininkai, yra didelė pretenzija. Tikrasis menas yra pasaulis, kasdienybė, lapų kritimas, snaigių snigimas. Menas neturi būti naudojamas kaip įrankis susvarbinti savo pasaulį ir savo unikalią būtį, o paskui pristatyti tai kitiems. Menas prasmingas vieninteliu atveju – jei jame užfiksuojame pasaulį buvus prieš mūsų akis. Aš, pavyzdžiui, visuomet tikiuosi, kad mano parašytas tekstas bus kuo tuštesnis, kuo labiau apie nieką.
JI: Jūsų turėtų būti labai negražus gyvenimas.
JIS: Priešingai – naujienų naujiena: grožio nereikia kurti, grožį reikia surasti.
JI nueina. JI grįžta.
JI: Atsiprašau, vis dėlto norėčiau kai ką jums pasakyti.
JIS: Paskaitysite savo esė?
JI: Deja. Stebint jus ir jūsų vadinamąjį meną – o stebiu, pati nežinau kodėl, jau seniai – man peršasi viena ir labai liūdna išvada, kurią norėčiau nuo jūsų nuslėpti, kad pernelyg nenuliūdinčiau, bet nebegaliu.
JIS: Liūdinkite, be galo įdomu.
JI: Turėčiau atkreipti dėmesį, kad ta išvada man susiformulavo stebint ne ką nors kitą, o būtent jus, ir net nežinau, ar pasaulyje dar rasčiau analogiškų pavyzdžių.
JIS: Nuostabu, įdėmiai klausau.
JI: Viską fiksuojantis, viską užrašantis, viską filmuojantis žmogus yra gyvenimą iš šalies stebintis, bet jame nedalyvaujantis žmogus. Kai žiūrime filmą, kuriame jūs filmuojate savo daug metų nematytą motiną, kai jūs filmuojate, kaip ji jus pasitinka, kaip jūsų laukia, kaip bėga jos dienos, mes suprantame, kad jūs grįžote ne ją patirti, ne pabūti su ja žmogiškai, bet ją, atsiprašau, nufilmuoti ir paskui parsivežti sau kaip suvenyrą, kurį daugių daugiausia galite apžiūrėti.
JIS: Jūs neskiriate kino nuo tikrovės?
JI: Aš tik sakau savo įspūdį.
JIS: Aš filmuoju tik tai, ko pasaulis turėtų nepamiršti. Ką pasauliui reikia išsaugoti. Ir man visiškai ramu, kad šiuo metu, kaip tik šią akimirką neturiu su savim savo kameros.
JI nueina. JI grįžta.
JI: Ir dar vienas, jau paskutinis dalykas: jūsų produktyvumas yra nedovanotinas. Žinote ką, jau geriau aš, kuri parašys vieną esė rinkinį, negu jūs, kuris savo kūriniais ir kino juostom tiesiog užsąvartynins visus atsiprašau jūsų minėtus slėnius. Viso gero.
|||
I: Bet kaip man, pavyzdžiui, tave paliesti? Tu atspausdinta, mama. 3D printeriu. Tave atspausdinti kainavo 35 eurus. Kiek klausinėjau, visi pas savo mamas nuvažiuoja ir klausia, kaip katinas gyvena, kaip triušiai? Aš bare galiu su pirmąkart matomu žmogumi prasišnekėt visą naktį. O su tavim negaliu. Kas čia per dėsniai? Kokia čia evoliucijos klaida?
Mama, žinai, ką Andy Warholas sakė apie meilę? Sakė, kad meilė fantazijoje yra kur kas geriau nei meilė tikrovėje. Ir seksas. Paklausyk, cituoju: Labiausiai jaudinantis dalykas yra norėti mylėtis, bet nesimylėti. Aš net sakyčiau, kad aukščiausias lygis, jeigu tu įsimyli, jeigu tu labai nori mylėtis, bet niekada to nepadarai. Ir visą gyvenimą pravaikštai su tuo savo nepasimylėjimu. Gali mylėtis su kuo nori, bet tik ne su tuo, ką iš tiesų pamilai. Supranti, kokia mintis? Jis sako, kad nereikia maišyti dviejų dalykų: kai nori mylėtis, ir kai myli. Jis sako, kad tai yra du dalykai, ne vienas. Čia Warholas, įsivaizduoji? Kaip tau atrodo? Mama, tu supranti šitą?
Bet kodėl mes tiek daug apie meilę? Mama, amarilis jau žydi. Matei? Koks neryškus, koks blankus raudonumas. Keisti žiedai – kaip dvi iškeltos rankos. Kodėl jis negalėtų žydėti trupučiuką ryškiau? Nedaug, kad tik spalva būtų. Jeigu amarilio tik trupučiuką būtų ryškesni žiedai, būtų graži gėlė. Kaip rankos, sudėtos maldai. Kur aš mačiau tokias rankas? Ir iš kur šitas saldus kvepėjimas? Ar tai būtų amaralis? Tai ne amarilis, čia nuo tulpių. O gal amarilis? Tu turėtum gerai žinoti kvapus. Gera yra šitaip tyloje sėdėti ir tik žiūrėti, ką? Ar čia jau ir yra laimė?
Laimingas būnu su trim, keturiais, gal penkiais draugais, kai valgom, geriam ir daugiau nieko neveikiam, tik šnekamės – jokių rimtų kalbų, vien pasišnekučiavimai kelių bičiulių, kurie jau viską yra vieni kitiems pasakę, viską aptarę, tad dabar gali tiesiog pabūti savimi. Būnu dar laimingas, vienas vaikštinėdamas Niujorko gatvėmis. Lėtai eidamas be konkretaus tikslo, be priežasties. Kartais stabtelėdamas ir ką nors nufilmuodamas. Taip pat gulėdamas tarp medžių, po jais ar laukuose, aukštielninkas stebėdamas debesis. Joks žmogaus pagamintas daiktas, joks spektaklis ar paveikslas nėra manęs taip nudžiuginęs.
Žinoma, dar neapsakomai nudžiungu, kai kas nors iškepa kugelį. Duokite man gerą gabalą kugelio, rudo, apskrudusio, traškaus, ir niekas neatplėš manęs nuo lėkštės. O paskui, jau prisikimšęs, galiu sėdėti laimingas, viskam pritardamas, viskuo patenkintas – tokią savijautą geriausiai nusako vienos įstabios moters žodžiai, ji dalyvavo Antologijos Lafayette gatvėje atidaryme 1970-aisiais, niekas tos moters nepažinojo, tiesiog viena iš daugelio svečių, valgė, gėrė, visi buvo laimingi, ir vakaras labai geras, geri filmai, geri žmonės, geras maistas ir geras vynas, ir štai paryčiais, kokią trečią, daugumai jau išsiskirsčius, ta moteris ėmė ir pasakė, visai nerūpestingai:
Ir išėjo. Kaip tau atrodo, mama?
Aš kartais galvoju, ką turėjo galvoj tėvas, liepdamas man visus mylėti ir tiesą sakyti? Į žmones aš žiūriu su didele baime ir nepasitikėjimu. Aš gal visai kvailas, bet man labiausiai patinka galvoti apie kažką, kas nekalba.
Šiandien valgiau vynuogių. Prieš porą dienų irgi valgiau vynuoges, daug vynuogių. Nieko daugiau nenoriu – nei namo užmiestyje, nei automobilio, nei vasarnamio, nei gyvybės draudimo, nei turto, nei pokalbių. Noriu vynuogių. Čia labai kvaila, mama?
|||
Man tai buvo visiškai naujas jausmas. Aš stovėjau vidury kambario ir išsigandusiomis akimis žiūrėjau į sieną. Tada išėjau į miestą. Ant laiptų gulėjo pliušinis lemūras, priešais kelio darbininkai oranžiniais kostiumais kažkokiom mašinom ardė asfaltą, asfaltas – miesto materija – mažais gabalėliais lyg trupintas sausainis byrėjo iš kažkokio vamzdžio beveik man į kojas.
Sumyniau cigaretę ir sustojau prie skelbimų lentos. Buvo prikabintas nedidelis plakatėlis, ant kurio buvo užrašyta: When you’re dead, you don’t know you’re dead. The pain is felt by others. The same thing happens when you’re stupid.
Staiga atsigręžiau į savo namus. Nesupratau, ką jaučiu: dvejus metus čia išgyvenau ir niekados to nejutau. Keistas ir nepažįstamas jausmas, naujas, ligi šiol nebuvo.
Paskui buvo naktis, mėnulis, taip tylu ir šilta. Atsikėliau, atsistojau prie lango ir žiūrėjau į kiemą. Danguje buvo pilna, tūkstantis žvaigždžių.
Tai negali būti vien mėnulis ir naktis. Dvejus metus buvo mėnulis ir naktis – ir nieko. Tai ne naktis.
Tada pamačiau merginą panašia suknele, kaip Barboros, kuriai sakiau, kad grįšiu, nors jau tada viską žinojau. Ta suknelė buvo balta ir priminė ryto sniegą, ir šitos merginos suknelė buvo balta ir priminė nakties sniegą. Bet net ir žiūrėdamas į tą merginą ir tą sniegą žinojau, kad visa tai – ne mergina. Ne naktis, ne mėnulis ir ne mergina. Kažkas kito, kažkoks naujas jausmas.
Staiga atsigręžiau į kambarį, ir man akimirką tarytum prieš akis išsiplėtė visas mano gyvenimas. Aš supratau, kas yra anas jausmas, kuris apgulė mane visą, iki pat smegenų gilumos, iki minčių ir pojūčių, iki klausos, lietimo ir kvapo. Aš visą jį pamačiau ir jo labai išsigandau!
Aš priėjau prie durų ir pirštų galais paliečiau rankeną. Ne taip, kaip liečiu, norėdamas atidaryti, bet taip, kaip liečiu, norėdamas paliesti. Aš paliečiau ir pajutau tos rankenos svetimumą. Tada ėmiau čiupinėti viską iš eilės, sofą, kėdės kojas, grindų lentas, palangės medieną, užuolaidų klostes, ir viską jaučiau kaip kažkokį nepažįstamą žvėrį, kaip atskiras jo kūno dalis. Ir kambario kvapas buvo kitas. Aš kaip pamišėlis laksčiau po kambarį ir liečiau savo daiktus, lyg pirmą kartą juos visus matyčiau. Ir tikrai jutau: matau juos pirmą kartą. Niekada nebuvau jų matęs, prisiekiu.
Visą laiką, visus tuos dvejus metus aš gyvenau čia, tarp visų šitų daiktų, o mano pirštuose, mano klausoje, visuose pojūčiuose buvo anie daiktai, anie stalai, durys, anas oro kvapas. Ir aš staiga pajutau, kad čia, Niujorko vidury, turiu visą savo praeitį, visus žmones, visas vietas, daiktus, žodžius, dainas, prisilietimą, sniego girgždėjimą, svarbiausia sniego girgždėjimą, ir svarbiausia žemuogių kvapą. Žemuogių kvapą.
Aš esu vienas iš turbūt šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekada nenorėjo važiuot.
|||
JIS: Mekas rašo apie žmogų, kuris sako, kad kai ilgai būni be žmonių, paskui, juos matydamas, nebežinai jau, ar tai tikra, ar sapnas. Tada visi susitikimai praeina kaip netikrovė, fantastiškoj ekstazėj, kur nei jis tikras, nei žmonės tikri. Jis vadina tuos susitikimus retais tikrovės gabalais. Tokiam žmogui dažnai susimaišo, kuriuos žodžius priimti rimtai, kuriuos juokais. Per ilgus vienatvės metus jis išmoksta į viską žiūrėti rimtai. Ir naktis, ir gatvė, ir miestas, ir namai žiūri į jį rimtai, eidami per visą jo egzistenciją. Jis bando skaityti kiekvieną jų išraišką, ir jam atrodo, kad daiktai jam grasina. O tada jis nebemoka skaityti žmonių, jie jam per daug komplikuoti. Kai jisai klausosi jų, kai jis su jais kalbasi, žiūri į akis ir į veidus, niekaip negali tarp jų susigaudyti – jis būna visiškai prapuolęs, kaip didžiuliame mieste. Šitie žmonės tokie nenuoseklūs ir netikri, galvoja jis. Jo daiktai ir gatvės ir uostas nuoseklūs.
JI: Mekas rašo, kad anądien žiūrėjo į baltą sniego tuštumą. Rašo apie šitą baltumą, šitą erdvę, šitą tylą, apie kuriuos ir aš tau pasakojau, pameni? Rašo: nežinau, kas ateis į šią tuštumą, bet, manau, kiekvienas bandymas yra svarbus.
Paskui Mekas rašo – ir man šitas jo palyginimas yra nuostabus – apie kitką: Anąnakt gulėjau su tavim lovoje. Tai buvo tas pats jausmas, anapus proto, anapus prisiminimų, mylintis su tavimi, vėl prasidedantis iš kažkur giliai, nekontroliuojamas proto. Jaučiausi išsivalęs kultūrinį šlamštą. Jausmas panašus kaip tos sniego tuštumos. Jis mane įtraukia, jame yra tokia slapta trauka, stiprybė, mano mintys tuštėja, mane visiškai įtraukia į balto krintančio sniego jausmą, kaip į švelnų tavo kūno baltumą.
Gamta absorbuoja žmogų, kai jis yra atviras. Gamta mąsto už žmogų. Kai visiškai jai atsiduodu, atrodo, kad ji galvoja už mane, ir mano pačios mintys pasirodo visiškai bereikšmės. Užtenka pasižiūrėti į kalnų viršūnes, ir bus aišku, kad jose išminties daug daugiau nei manyje. Stengtis nemąstyti, arba stengtis mąstyti per juos, per kalnus, tapti viena iš jų ir leistis apsėdamai to plataus, begalinio jausmo; kai tik tai pavyksta, nors trumpą akimirką – išnyksta net mažiausi kultūros, žinojimo, intelekto fragmentai ir lieka susiliejimas su žeme.
JIS: Mekas rašo šiandien tikįs tik tuo menu, kuris nenori perduoti jokių idėjų, jokių minčių, reikšmių, turinio. Jam patinka menas, kuris yra tiesiog gražus, kuris netarnauja jokiam kitam tikslui, išskyrus savo paties grožį. Menas, kuris tiesiog YRA, kaip YRA medžiai, kaip kalnai.
Aš žiūriu į tave, ir kartais galvoju kažką panašaus. Kartais mes pasiekiam tokią ribą, kada pasidaro nebesvarbu, ką kalbam: tai yra tik būdas užpildyti tarpus tarp susilietimų.
JI: Aš dabar žiūriu į tave ir galvoju apie jogurtą, kaip pasemiu šaukštą jogurto, paprasto, be jokio skonio, be vyšnių ir be braškių, pasemiu ir imu į delną, ne, dedu į tavo delną ir piešiu kažką, vedžioju tavo saujoj linijas, vedžioju ir taip tave liečiu, o tu tiesiog leidiesi, ir aš negaliu patikėti, kad mudviem jogurtuotais delnais šitaip gera.
/…/