×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?PokalbiaiKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Vieno buto istorija

Premjera 2018 Lapkričio 11 d. Menų Spaustuvėje / Režisierė Monika Klimaitė

Laba diena. Jūs manote, kad einate į spektaklį. Bet nemanykite. Tai nebus spektaklis. Tai bus namai, nuo kurių jums davėme raktus. Turėti raktus nuo svetimų namų yra didelė privilegija. Tada esi ne svečias, esi kažkas daugiau. Jei kažkas jums davė raktus nuo savo namų, vadinasi, turite teisę pamatyti šito žmogaus neklotą lovą, nesutvarkytą pusryčių stalą ir net perskaityti knygos puslapį, kurį paskutinį skaitė žmogus. Žmogus, kurio gyvenimą jūs čiupinėjate intymiau nei paprastas svečias. Paprasti svečiai sodinami ant išeiginės sofos. O tokie, kaip jūs, turi teisę užsikaisti arbatos, atitraukti naktines užuolaidas, įkristi į šeimininko lovą ir pajusti gyvenimą, kurį gyvena jis.

 

Šitas gyvenimas bus visiškai eilinis. Toks eilinis, kad jums gali pasidaryti nuobodu. Jei norėsis žiovauti, žiovaukite. Jei norėsis prigulti arba nusilengvinti – viskas galima, lengvinkitės į sveikatą. Čia negalima tik likti gyventi. Po visko, būkite geras, pareikite namo ir gyvenkite savo gyvenimą. Ačiū.

Kai atversite duris, nenustebkite: jus pasitiks daugybė dirbtinių gėlių. Liucijus turi daug argumentų, kodėl dirbtinės gėlės geriau už natūralias. Bet jį labiausiai žavi tas didelis, didelis jų grožis ir tas amžinas, amžinas jų žydėjimas.

 

Įkiškite raktą į spyną ir pasukite į kairę du kartus. Palenkite rankeną ir atidarykite duris. Sveiki atvykę. Dabar iš tiesų tinka pasakyti – jauskitės kaip namie.

 

Pasidėkite krepšį, nusivilkite paltą. Nusiaukite batus ir išsirinkite šlepetes. Su batais po namus niekas nevaikšto. Liucijus, šiaip ar taip, mėgsta tvarką, todėl batus padėkite gražiai. Galite priglausti juos prie kitų batų, arba prie sienos, arba prie durų.

 

Apžiūrėkite Liucijaus batus. Tų juodų jis nenešioja, nors kainavo brangiai. Su rudais sportiniais eina į mišką ir į parduotuvę. O proginius – taip jis vadina baltus – Liucijus aunasi eidamas, kaip jis vadina, į žmones. Liucijus kažkodėl galvoja, kad moterims patinka balti batai. Žinoma, galima taip pagalvoti.

 

Eikite tolyn. Pirmiausiai pakviesime į virtuvę, bet jūsų akys turbūt jau užkliuvo už gėlių prie veidrodžio. Liucijus augo prie kapinių, todėl jo estetinis skonis nestandartinis. Jis pro langus matydavo, kaip moterys neša ir neša dirbtinius žiedus, o paskui matydavo, kaip tie žiedai peržiemoja, lyg šalčio nebijantys žvėrys. Liucijaus mama turėjo atskirą spintelę dirbtinių gėlių atsargoms kaupti. Dar ji turėjo tokį stiklainį, kuriame dirbtinės gėlės buvo įmerktos su visais žiedais į kažkokį amžiną skystį. Tas kūgio formos stiklainis stovėjo svetainėje ant stalo metų metus. Todėl Liucijui dirbtinė gėlė yra stebuklas, amžinybė, žvėris.

 

Pabūkite dar truputį prie veidrodžio. Pažiūrėkite į savo veidą. Dirbtinės gėlės nereikalauja priežiūros ir niekada nevysta. O atvaizdas veidrodyje turi laikinumo ženklų. Tai – gyvūnas, kuris peržiemos dar keturiasdešimt, arba dvidešimt, arba trisdešimt žiemų, ir išnyks. Pasiimkite vieną gėlę sau – gal ji padės jūsų gyvūnui išlikti.

 

Virtuvėje rasite obuolį. Obuolys todėl, kad bandelę su varške Liucijus jau suvalgė. Obuolį galite imti ir valgyti – tai ne nusikaltimas. Tik prieš tai, būkite žmogus, nusiplaukite rankas virtuvės kriauklėje. Kriauklė švari, muilo yra. Viskas gerai. Dabar jūs plaunatės rankas, nes esate civilizuotas žmogus. Jūs sulaukėte trečio žmonijos tūkstantmečio ir dar nenumirėte. Pasikartosime: jūs dar nenumirėte, kaip kad didžioji dalis kada nors gyvenusios žmonijos. Kadangi esate gyvas, drąsiai valgykite obuolį. Čepsėti galima – taip daro gyvi žmonės.

 

Bet grįžkime prie Liucijaus. Liucijus labai mėgsta du dalykus: pirma – plautis rankas, antra – kai yra kvapnaus muilo. Pastaruoju metu pamėgo skystą, nes jį pilsto į gražius buteliukus. Be to, per savo ilgą gyvenimą Liucijus pastebėjo, kad visada ateina diena, kai gabalinis muilas ištęžta. Ištežęs muilas yra didelė nelaimė žmogui.

 

Mes nežinome, ką jūs mėgstate – pieną, vandenį, arbatą, kavą. Visko yra. Duosime jums laiko apsisukti – pasidarykite atsigerti. O mes užleisime laukimo melodiją, kokią užleidžia į ragelį, kai paskambini į polikliniką.

 

Dabar gerkite savo gėrimą ir žiūrėkite pro langą atsistoję. Tik nesėdėkite – stovėkite. Liucijus taip daro kiekvieną rytą. Jis moka visiškai paskęsti šitame stovėjime. Jis geria ir žiūri, kuriuose languose užsidegs šviesa ir koks siluetas – vyro, moters ar vaiko – pasirodys. Ar tas siluetas valgys jogurtą atsistojęs, ar valgydamas žiūrės televizorių, ar valgydamas rengsis megztinį, ar valgydamas liks gyvas. Šitie vaizdai jam primena vaikystę, nes vaikystėje jis neturėjo televizoriaus. Liucijus pusryčiaudamas žiūrėdavo pro langą, į kitą daugiabutį, į dangų, į labai aukštą seną medį, kurį vėjas perlenkdavo perpus. Liucijus su nerimu laukė dienos, kada tą medį kas nors nukirs arba nulauš. Bet ta diena neatėjo. Taigi Liucijus nerimavo be jokio reikalo, kaip ir tūkstančiais kitų atvejų. Kai Liucijus nerimauja, jam pašiurpsta oda. Tada visi sako Liucijau, ar jums šalta. Bet jam niekada nebūna šalta. Kartais Liucijus ginasi, kad jau gimė su žąsies oda. Bet negimė.

 

Prie nerimo mes dar sugrįšime – tai yra svarbi Liucijaus gyvenimo dalis. Bet dabar išsiplaukite, prašytume, puodelį. Liucijus nieko nepradeda daryti tol, kol namuose yra bent vienas nešvarus indas. Liucijaus teta sakė, kad jam reikėtų indaplovės, bet Liucijus yra kitos nuomonės. Indaplovės skirtos didelėms šeimoms, kurios daug valgo. Vienam žmogui indaplovė yra įrodymas, kad jis yra vienas ir nėra nieko, kas galėtų priteršti dar nors vieną varganą puodelį. Kai reikia visą savaitę kaupti indus, kad galėtum įjungti indaplovę, tai yra labai liūdnas dalykas. O nuo puodelio plovimo kriauklėje dar niekas nepasidarė liūdnesnis.

 

Pažiūrėkite į šaldytuvą. Ant jo pamatysite keletą patarimų sau.

 

 Gerkite

Valgykite žuvų taukų.

Vasarą būkite lauke bent 30 minučių.

Žiemą būkite lauke bent 120 minučių.

Bendraukite su žmonėmis.

Nepasilikite laiko galvojimui.

 

Liucijus kruopščiai geria žuvų taukus ir būna lauke net ilgiau negu reikia. Ketvirtas punktas nubrauktas, nes Liucijus per ilgą praktiką suprato, kad tai – ne jam. Paskutinis irgi iš sunkesnių – Liucijus labai daug galvoja. Teta, kuri labai mėgdavo daryti visokias išvadas, Liucijui yra sakiusi, kad galvojimas – pagrindinė jo problema, ir kad žmogus gali prisigalvoti visko, ir kad vyrams tai nebūdinga. Liucijų visam gyvenimui suglumino tetos mintis, kad vyrams tai nebūdinga. Vadinasi, tai būdinga moterims, taigi jis turi daugiau sąsajų su moterimi, negu su vyru, o tai džiaugsmo nekelia.

 

Atidarykite šaldytuvą – palikome ten Jums staigmenėlę. Galite pasivaišinti, bet nebūkite godūs, juk jau valgėte obuolį.

 

Daugiau jūsų niekuo nevaišinsime. Dabar jūs esate pasistiprinęs, o pasistiprinę žmonės turi jėgų gyventi. Sakoma, kas turi jėgų gyventi, tas neserga depresija. Taigi sveikiname – jūs nesergate.

 

Eikite į priekį, dešinėje pamatysite duris. Užeikite: čia – Liucijaus vonia, bendra su tualetu. Liucijui tualetas visada buvo vieta pailsėti nuo pasaulio. Pasaulis eina, o jis sėdi tualete ir tyli. Čia niekas nevyksta, net oras keičiasi lėtai.

 

Atsukite vandens čiaupą. Tegul srovė būna stipri ir šalta, kaip mėgsta Liucijus. Dabar pasiraitokite rankoves iki alkūnių ir pakiškite plaštakas po vandeniu. Užsimerkite. Tegul bėga vanduo, kaip bėgo visais laikais, nuo tada, kai gimėte. Tegul vanduo sulėtina kraują, tegul į rankas ateina žiema. Pajuskite, kaip nuo šalčio siaurėja kapiliariai, kaip pirštuose mažėja kraujo tūris. Jūsų pirštai ką tik pasiruošė mūšiui su šalčiu: kūnas ėmė generuoti daugiau energijos šilumai pagaminti. Dabar liaukitės, grįžkite į normalų kraujo judėjimą, užsukite čiaupą. Palieskite šlapiomis rankomis savo seną veidą. Arba palieskite šlapiomis rankomis savo jauną veidą. Veidą, kuris rodo jūsų amžių, nuotaiką, kompleksus. Veidą, kuriuo žmogui šypsotės. Kuriuo prisistatote. Kurį papildote drabužiais. Kurį papildydami sakote Šita spalva man netinka prie veido. Spalvas galima keisti, o prie veido tenka priprasti.

 

Liucijui nepatinka jo veidas. Jokia moteris į tokį veidą nežiūrės – galvodavo jis jaunystėje. Ir iš tiesų nežiūrėjo. Taigi Liucijus moterų atžvilgiu nerimavo ne be reikalo, bet veido atžvilgiu – vis dėlto be reikalo. Nerimauk nenerimavęs, kaip sakoma, o veido nepakeisi. Reikia labai tiksliai apskaičiuoti, dėl ko verta nerimauti. Turbūt neprieštarausite, kad nerimauti dėl veido neverta. Taigi nenerimaukite.

 

Nusišluostykite rankas mėlynu rankšluosčiu. Tik ne žaliu – į jį Liucijus šluostosi kojas. Dar Liucijus turi rudą rankšluostį kūnui ir geltoną galvai. Jei būtumėte tikras Liucijaus svečias, jis būtinai atneštų jums pauostyti savo naujos dušo želė ir skysto muilo su natūraliais vaisių ekstraktais, kurie pastatyti ant vonios krašto. Pauostykite pats – jums galima. Uostymas iš viso yra labai intymus dalykas, ar nesutiksite. Kad tikrai dorai kažką užuostum, turi būti atsipalaidavęs kaip šuo, gulįs pilvu į viršų. Taigi nusiraminkite galų gale ir kaip žmogus pauostykite šitą Liucijaus chemiją.

 

Tai, kad dabar uostote svetimo žmogaus dušo želė, niekaip nepakeis jūsų gyvenimo. Bet gal kitą kartą pauostysite ir savo dušo želė. O gal pauostysite kiekvieną kartą, užėję į vonią, ir nuo to jums bus maloniau gyventi. Sakykite, o gal jums apskritai labai malonu gyventi? Ar malonu? Pažiūrėkite į veidrodį ir pasakykite sau tiesą. Taip, malonu. Arba: ne, nemalonu. Trečio varianto nėra. Dabar paimkite į rankas rašiklį, kurį palikome ant skalbyklės, ir užrašykite atsakymą ant veidrodžio. Tik žiūrėkite, kad raidės nebūtų didelės, viskame reikia saiko, kaip sakoma.

 

Na štai, dabar jau pats žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti.

/…/

Liucijaus vaikystės šeimoje apie laimę niekas nekalbėjo. Buvo svarbūs tik du dalykai: ką valgėme, ką valgysime, ką reikia nusipirkti valgyti, kelintą sėsime prie stalo, kiek valandų jau išbuvome nevalgę; ir kas serga, kodėl serga, kuo gydysime, ką darysime, kai pasveiksime, kaip gerai yra nesirgti ir ką reikia daryti, kad nesusirgtum kitąkart. Nebuvo svarbūs įvairūs kiti dalykai, pavyzdžiui, kad kažkam kažkas nemalonu arba kaip tik labai malonu, kad kažkas mirė ir kodėl, kaip dabar gyvensime tam kažkam numirus, ir apskritai kaip reikės gyventi likusius aštuoniasdešimt metų. Todėl Liucijui iki šiol neaišku, kaip gyventi kažkam numirus, arba kaip gyventi apskritai visą šitą gyvenimą.

 

Užtat aišku, kaip stipriai kokio patiekalo skonį gali pakeisti karis, arba cinamonas, arba tai, kad gamina tėtis, kuris gaminti pradeda tada, kada jau reikia sėsti prie stalo, ir kuris jau pagaminęs išbėga į parduotuvę šviežių petražolių, nes kitaip visas darbas perniek, ir grįžta su grietine, pienu, duona be cukraus, cukinija, o petražoles prakeikia, nes buvo tik džiovintų, o šviežių būna tik didelėse parduotuvėse, ir kodėl mes gyvenam prie šitos vieno ikso Maximos, kodėl mes tokie nelaimingi, sako tėtis ir susinervinęs nueina miegoti, nes vyrai gali miegoti, kai susinervina, ir to niekada nesupras jokia moteris. Ir to nesuprasdama mama tyliai išverda kiaušinių ir užtepa sviesto, ir šitame svieste sutelpa visi jos joptararai, kuriuos norėtų ištarti tėčiui, bet netaria, nes šitoje šeimoje niekas nesipyksta, todėl visi sviestai, troškiniai ir sriubos yra pilni pykčio vienas kitam.

 

Atleiskite, užsikalbėjome. Užteks. Pasižiūrėkite į sieną, kuri yra jūsų kairėje. Viduryje kabo portretas. Tai yra du pagyvenę žmonės. Žmonės gražūs; negali sakyti, kad negražūs. Vis dėlto abu baigė savo gyvenimą liūdni. Liucijus kiekvieną dieną turi tai omenyje, todėl stengiasi daryti viską, kad būtų linksmas.

 

Per praėjusių metų Kalėdas Liucijų kamavo liūdnumas, todėl vieną rytą jis nusprendė, kad nori savanoriauti vaikų darželyje. Pavaduotoja meniniam ugdymui pasiūlė jam suvaidinti Lokį per Kalėdinį žiburėlį. Liucijus priėmė pasiūlymą, nes suskaičiavo šešis su linksmumu susijusius faktorius: Kalėdos, vaikai, žiburėlis, miško žvėrys, savanorystė, nesavanaudiška pagalba. Atidarykite spintą, kuri yra prie lango. Ten rasite Lokio kostiumą. Liucijui tokie dalykai visiškai nebūdingi, vis dėlto jis manė, kad tai suteikia žmogui linksmumo. Norime, kad jūs pamėgintumėte patys. Kol mes kalbėsime, neskubėdami apsirenkite kostiumą.

 

Per žiburėlį vaikai spjaudė ant Lokio kostiumo ir prie užpakalio prilipdė tris kramtomąsias gumas. Kai Lokys atliko savo lepečkojo dainą, pribėgo penkiametis ir pasakė, kad Liucijus nemoka dainuoti, ir kad jis joks ne Lokys, o senas šveplas gaidys. Galiausiai prie Liucijaus priėjo auklėtoja ir paprašė baigti pasirodymą, esą auditorijoje įsivyravo didelis chaosas. Liucijus nuėjo į rūbinę ir buvo dar liūdnesnis, nei tą rytą, kai sugalvojo savanoriauti.

 

Daugiau Liucijus nesavanoriavo, bet Lokio kostiumą nunešė į valyklą ir išvalytą pakabino spintoje, jausdamas, kad kažkada dar pravers. Štai ir pravertė – dabar jūs esate linksmasis Lokys. Jei dar nesate, tai pasidarykite linksmas ir savo linksmumą apžiūrėkite veidrodyje. Kaip sekasi pasidaryti linksmu? Tikėkimės, puikiai, kaip ir visiems kitiems, kurie būtinai nori pasidaryti linksmi. Šiandien daug yra tokių žmonių, tik ne visi jie žino, kad linksmumui labai praverčia Lokio kostiumas. Jūs jau žinosite, jei kada užeis liūdesys. Beje, tinka ir kiti miško žvėrys – ypač kiškis ir voveraitė, taip pat savanų žvėrys – žirafos, liūtai.

 

Pabūkite dar truputį su lokio kostiumu. Būti Lokio kailyje yra didelė privilegija, tenkanti toli gražu ne kiekvienam. Todėl būtinai grįžę papasakokite apie tai savo namiškiams. Jei namiškių neturite, tada draugams. Jei draugų neturite, tada neliūdėkite. Nėra ko liūdėti dėl dalykų, kurių neturite.

/…/