Šerne, ar tas grakštus išlaikyto kailio vyriškis su impozantiškais ragais ir šedevro išraiška – tai tu? Ar tu – tai ta šokolado spalvos miško kiaulė? Gilė
„Koks gilus tavo pilkumas: lyg būtum vandenynas“, – nė iš šio, nė iš to po savaitės ištarė Ba. „Su kuo tu kalbi?“ – išdrįso paklausti dramblys. „Nežinau, bet tu man patinki“, – atsakė banginis.
Aš stoviu kažkodėl su pižama vidury šito lauko. Tamsaus mėlynumo rankovės su žydrais ir raudonais laiveliais dera smėlėtame kraštovaizdyje. Ant pižamos laivelių sėdi mažyčiai žvejai, laikantys mažas meškerytes, ant kurių kimba dulkės dydžio žuveliukai. Gal dar niekada nebuvau taip įsižiūrėjęs į tas meškerytes.
Staiga susimąstau, kur numirusi žiūrėsiu aš, kokioje sienoje gyvensiu, kas mane lankys. Norėčiau irgi matyti Italiją arba saulę, arba mažučius namelius su terakotos stogais tolumoje, norėčiau uosti hiacintus pavasarį, alyvas vasarą. Mano sienoje tegul būna rėžtuku granite ar medyje išrėžtas paveikslėlis, kaip mudu su Fideliu savo bute skutame bulves arba kepame stintas, arba sodiname tulpių svogūnėlius.
Mergaitė prisiglaudė prie lietaus, ir lietus staiga pajuto mergaitės jausmą. Jis dėl nieko nebebuvo tikras, tik žinojo, kad savyje turi pasaulio su mergaite jausmą, ir šito jausmo jam užteko, kad galėtų gyventi toliau.