Drambliai vaikšto tyliai

 

 

Pu buvo dramblys.

 

Nematomas dramblys.

 

Pu ilgą laiką galvojo, kad yra matomas, kaip ir kiti afrikiniai savaniniai drambliai.

 

Juk dramblio neįmanoma nepamatyti: jis yra per didelis, kad liktų nepastebėtas.

 

 

Pu matė pats save – savo dideles pėdas, tolybės ilgumo straublį.

 

Matydavo tabaluojant ausis ir žinojo, kad yra toks pilkas, kaip niekas kitas savanoje.

 

„Mano pilkumas toks gilus, – sakydavo Pu, – kad žvelgdamas į jį galiu įsisvajoti apie vandenynų gelmes.“

 

 

Prasidėjo sunkūs metai: jau antrą mėnesį laikėsi sausra.

 

Dramblių kaimenė vaikščiojo iš vietos į vietą, ieškodama vandens.

 

Pu tėtis išdžiūvusių upių vagose iltimis išrausdavo duobių: tai būdavo girdyklos.

 

Visi gyveno laukimu, niekas niekuo nebesigrožėjo, tik vienas kitas tepasikalbėdavo apie gyvenimą.

 

 

Vieną pavakarę Pu stovėjo ir žiūrėjo į tėčio ausį.

 

Tėtis tuo metu žiūrėjo pro šalį, į žemės grumstelį, bandydamas suvokti, kodėl taip pasikeitė klimatas.

 

„Tėti, – susimąstė Pu, – ar tu kada pastebėjai, kokios panašios mūsų ausys?“

 

Tėtis, lyg ką nugirdęs, atsigręžė į kaimenę ir nuėjo jos link.

 

Be mažiausio garso – taip, kaip eina drambliai.

 

 

 

Pu pažiūrėjo į tėtį, dangumi praplaukė debesis.

 

Debesis irgi buvo nematomas – niekas nepakėlė galvos ir į jį nepažiūrėjo.

 

 

Atėjo diena, kai Pu pajuto savy kažkokią gelmę.

 

Jis pasilipo ant kalvelės, išskleidė ausis ir tarė tolėliau susibūrusiai kaimenei:

 

„Ar apie nieką dabar daugiau nemąstysime, tiktai apie vandenį? Ar negalime pažvelgti į tolį, pasikalbėti apie medžių šakas?“

 

Visi tylėjo.

 

„Geriau pagalvojus, ar ne didžiausi sausumos gyvūnai turėtų mylėti sausumą labiau už viską?“

 

Kažkas krimstelėjo stiebelį, kažkas kitas pajudino šaką.

 

Praslinko vėjo šuoras, tėčiui sulapsėjo ausis.

 

Lyg nieko nebuvę.

 

 

Pu dar minutėlę palaukė, tada atsigręžė į savaną.

 

Tyla. Akacijos. Toliai.

 

 

Ir be jokio pasiruošimo, pasiteisinimo ir atsisveikinimo

 

ėmė

 

eiti.

 

 

Ėjo daugybę dienų.

 

Keletą kartų buvo sustojęs ir jau galvojo gręžtis.

 

Bet jautė, kad jo laukia.

 

 

Praėjus keletui mėnesių, Pu priėjo vandenyną.

 

Dienų dienas negalėjo nuo jo atitraukti akių.

 

 

Vieną rytą vandenyne pasirodė Ba – mėlynasis banginis.

 

Jis žiūrėjo į Pu taip, lyg Pu būtų matomas.

 

„Bet aš nematomas, – kartojo sau Pu, – matyt, jis žvelgia į lygumas.“

 

 

 

„Koks gilus tavo pilkumas: lyg būtum vandenynas“, – nė iš šio, nė iš to po savaitės ištarė Ba.

 

„Su kuo tu kalbi?“ – išdrįso paklausti dramblys.

 

„Nežinau, bet tu man patinki“, – atsakė banginis.

 

„Bangini, – atėjus pavasariui, įsidrąsino Pu, – tu turi visą pasaulio vandenį. Ar yra kas nors, dėl ko liūdi? Juk, anot senųjų dramblių, tuomet liūdėti nėra ko.“

 

„Visada norėjau nueiti pasivaikščioti ten. Į lygumas.

 

Bet išmokau į jas tiesiog žiūrėti.

 

Ir tada

 

pasirodei

 

tu.“

 

 

 

• Ugnės Rudinskaitės piešiniai