Fidelis ir kiparisas

„Dvi Tylos“, 2021 m.

 

 

Ištrauka iš II dalies

 

 

Dienomis jau gerokai įšyla. Pats kovo vidurys. Danielė iš palėpės šįryt ištraukė seną turbūt savo dukters suknelę, ilgą, su kuteliais. Apsivilkau, labai patinka. Šiandien šventė: skaitysiu trečią Fidelio laišką. Į mano raštelį, begėdis, neatrašė.

 

Labas, Anika, Nikute mano. Tik jau nemanyk, kad atrašinėsiu į tavo laiškus: ir be to turiu ką veikti. Užtenka, kad nuo ryto iki vakaro apie tave galvoju. Turbūt todėl tu tokia dailutė: nuo mano minčių grožio.

Šiandien aš jau nebe kalnas – kiparisas. Žaliuoju gal kažkur Italijoje, nesupaisysi. Visžalio medžio jausmas man nesvetimas: juk šitas kiparisėlis džiugus žiemą vasarą, visai kaip Fidelis.

Suprantu, Nikute, kad būna sunku: net kiparisams kartais nelengva. Nulūžta kokia šaka, apkakoja koks dinozauro dydžio paukštis. Bet tereikia sulaukti lietaus, ir smarvės kaip nebuvę.

Prisimink, ką dabar pasakysiu: esi didinga kaip kokia katedra. Nes tu ne tinginys: tu keliauji į priekį, ir, tikėk manimi, nukeliausi. Kodėl? Nes aš tavo kiparisas. O kas turi nuosavą medį, tam niekada galvos neperkaitins saulė. O jei neperkaitins, vadinasi, bus galima eiti toli. Eiti ilgai. Visada eiti, Anika.

Pridedu vietos, kurioje gyvena Šarlotė, paveikslėlį. Šiek tiek pasitrynęs, nepyk, vis dėlto gražus. Pats piešiau.

 

Kiparisas,

arba Fidelis

 

1. S. Meluoju. Ne pats.

 

Į galvą ateina Šarlotė: kur aš buvau visą laiką? Ko aš laukiau? Leidžiuosi į apačią, ieškau Danielės, rodau jai Fidelio paveiksliuką. Danielė užmaukšlina man skrybėlaitę, pašaukia mūsų Upę, pasiima rakčiukus nuo automobilio, apsigobia geltona skara nuo saulės ir įšoka į basutes. Mes išeiname į kiemą, ir aš jaučiu: kad jį kur tą kiparisą, Šarlote, buon giorno!

 

Važiuojame visai neilgai, Upė net nespėja nugulėti šono. Staiga prieš akis nutįsta ilgutėlė kiparisų alėja. Lygiai taip, kaip rašė Fidelis. Iškart už jos sustojame, išlipame, pasileidžiu bėgti. Kapinės labai gražios: jokio juodžemio kaip pas mus, tiktai pietietiškai išpuošti kolumbariumai, o vidury – keletas kapelių su vienu kitu antkapiu, nykštukų, šunelių, smuikelių skulptūrėlėmis ir, žinoma, gėlėmis.

 

Jokių porcelianinių lėlyčių nematau. Nerandu ir nė vienos Šarlotės. Nuliūstu, glostau Upę. Galvoju, ko aš čia važiavau? Kodėl patikėjau laiškais? Laiškais kažkokio dieduko, kuris iš viso yra miręs ir nieko nebegali pasakyti? Kas aš per kosmonautas?

 

Kol Danielė kalba su kažkokia pažįstama itale, su Upe nugūriname į už kapinių plytinčią pievą. Imu skinti niekad nematytas gėles, galvoju, grįžusi pasimerksiu. Bus tėčiui, jei jis dar gyvas, arba man, jeigu ne. Upė vaikšto paniurusi, lyg mane palaikytų. Taip mes, dvi paniurėlės, niūriai užsimaniusios gėlių iš kapinių, prieiname atskirą nedidukę kolumbariumo sieną. Į ją spigina popiečio saulė: labai geltona, šildanti. Rodos, čia gyvena ne tik visokios Šarlotės, bet ir vasara.

 

Jau iš tolo pamatau porcelianą. Lėlytę su žydra skrybėlaite, kuri jau nebe žydra, ir lėlytę su balandžiu. Kiek aukščiau – labai liūdną lėlytę su berneliu ir dar vieną labai linksmą, didesnę už kitas, nuogutėlę.

 

Štai aš ją radau: Šarlotę. Apšviestą saulės, žiūrinčią į amžinai žaliuojančią pievą, lankomą šuns ir mergaitės iš Lietuvos. Akimirką pamirštu visus ir viską: aš esu čia.

 

Nusiskinu ilgesnę smilgą, surišu savo puokštę, įkišu į metalinę parūdijusią kilpelę. Atrodo daug gražiau nei visi pasaulyje porcelianiniai kiparisai. Tikrai gražiau, Fideli, atleisk.

 

Staiga susimąstau, kur numirusi žiūrėsiu aš, kokioje sienoje gyvensiu, kas mane lankys. Norėčiau irgi matyti Italiją arba saulę, arba mažučius namelius su terakotos stogais tolumoje, norėčiau uosti hiacintus pavasarį, alyvas vasarą. Mano sienoje tegul būna rėžtuku granite ar medyje išrėžtas paveikslėlis, kaip mudu su Fideliu savo bute skutame bulves arba kepame stintas, arba sodiname tulpių svogūnėlius.

 

Šarlote, staiga iškilmingai tariu aš, aš tave radau. Neturiu dovanų, atleisk, tiktai tau turbūt tokioje padėtyje – kai esi paprasčiausia siena – visiškai nusispjauti į visokius porcelianus. Manau, kad esi įsitaisiusi gražioje vietoje, kad tavo mirtis nusisekusi: visi svajoja taip gražiai gyventi, taip gražiai matyti laukymes po mirties. Aš tau linkiu sėkmės, sveikatos. Palauk, nusišnekėjau: kokios dar sveikatos. Gal tiesiog kuo daugiau ypatingų saulėlydžių, tokių, į kuriuos žiūrėdama pamiršti, kad esi mirusi. Linkėjimai nuo mano dieduko Fidelio. Jis buvo ežeras, kalnas, dabar kiparisas. O tu – siena. Nuostabu.

 

Atrodo, prasėdime čia gerą valandą. Upei karšta, stipriai lekuoja, ieško pavėsio, bet daugiausia, ką randa, – tai siauras kiparisas. Fideli, ar čia tu, galvoju aš. Tariu arrivederci Šarlotei, grįžtame pas Danielę. Ji su savo bičiule jau susėdusios ant suoliuko gurkšnoja vandenį ir vaišinasi spurgomis. Vieną – pačią didžiausią, balčiausiai išpudruotą – tiesia man. Aš imu ir prisimenu Fidelio laidotuves: net pagalvoju, kad mirtis ir spurgos jau tampa gražia mano gyvenimo tradicija.

 

Kapinaitėse praleidžiame visą popietę. Čia labai ramu, kas ateina, kalba patylomis, bet žmonių mažai. Apžiūrinėju visokius medalikėlius, išdėliotus ant kapų, lyg amuletus įrėmintas mažutes linksmų mirusių žmonių nuotraukas. Spėju apžiūrėti viską, ypač susidomiu viena kolumbariumo sienute, kurioje šalia palaidoti turbūt kokie broliai dailininkai: prie jų vardų pritaisyta aliejiniais dažais tapytų nedidukių drobių su spalvingais Italijos peizažais, kuriuose vaikšto mažučiai žmonės.

 

Vakarėja, sulipame į automobilį, užmiegu. Nubundu jau kambary, lovoje, šiltai apklostyta. Pats nakties vidurys, tylu, tik kiemo medžiuose vos vos girdėti vėjas. Susivokiu užmiršusi tėtį, mamą, namus. Lyg nieko nebuvę, lyg visas mano gyvenimas būtų prasidėjęs čia, su Daniele, Upe, Šarlote, spurgomis ir cukatomis, su apklotu, ant kurio naktis po nakties susirenka Italijos avys.

 

 

• Ugnės Rudinskaitės piešinys