×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?Pokalbiai / EsėKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Ilgesys ir eglutės

Išleido DVI TYLOS

 

 

 

Gile,

 

čia šernas. Labai noriu valgyti. Nerimauju: kada tu krisi nuo ąžuolo? Ar aš tada nemiegosiu?

 

Šernas

 

– —- —-

 

Šerne,

 

jau nukritau.

 

Gilė

 

P. S. Kur tu?

 

– – —- – —–

 

Šerne,

 

ar tas grakštus išlaikyto kailio vyriškis su impozantiškais ragais ir šedevro išraiška – tai tu?

Ar tu – tai ta šokolado spalvos miško kiaulė?

 

Gilė

 

— – – ——    —

 

Meška,

 

kodėl žvelgi taip niūriai į mane iš paveikslo virtuvėje?

 

Graži moteris

 

– – – ——–

 

Moterie,

 

nuo gimimo, kiek atmenu, man būdingas katastrofinis mąstymas: kad ir kur žvelgčiau, visur katastrofa.

 

Meška

 

– – ——–

 

Meška,

 

net ir aš – katastrofa? Ar tu nesupranti grožio?

 

Graži moteris

 

– – – – ——-

 

Moterie,

 

ką jau ką, bet grožį suprantu. Jo ilgiuosi, niekur nematau.

 

Meška

 

–  – – —- – –

 

Meška,

 

argi? Net ir mūsų nuostabioje virtuvėje su ispaniškomis keraminėmis baltojo molio plytelėmis, ant kurių rudeniop krenta beržo ir tų kitų man nežinomų medžių šešėliai?

 

Graži moteris

 

– – —– – —

 

Moterie,

 

kodėl tu taip įkyriai kartoji esanti graži?

O ant plytelių visais atvejais – ar jos būtų ispaniškos, ar geografiškai neišreikštos – krenta riebalai, tyška pieniški kokteiliai, plakama grietinėlė, kondensuojasi sultinys.

Kokie dar ten medžiai, dėl Dievo.

 

Meška

 

– — —-

 

Šiaurinis elniau,

 

pavargau būti žmogumi.

Pagalvojau – noriu būti tavimi.

 

Vis dar žmogus

 

– ——- – —–

 

Šiaurinis elniau,

 

darkart aš. Noriu, kad mano kailis būtų toks kaip tavo, ir ragai. Noriu vaikščioti ten, kur vaikštai tu: po miškus, kalnuotas vietoves, visokias plynes. Noriu vienoje vietoje miegoti tik vieną naktį. Kitą – kitoje, lygiai kaip darai tu ir tavo mylimosios. Noriu būti vasarą pilkai rusvas, žiemą baltas. Noriu lengvai vaikščioti po gilų sniegą. Noriu misti samanomis, medžių pumpurais, lapais, uogomis, tiesa, galbūt retkarčiais nusidėti ir pasigardžiuoti lemingais.

Vakar susidūriau su žmonėmis, buvo nemalonu.

 

Vis dar tas pats

 

– – – – —– —

 

Šiaurinis elniau,

 

nieko neatsakai.

 

 

– – ——- —

 

Tu,

 

dėl to, kad aš ne elnius, o elnias, ir kreiptis į mane dera ne elniau, o elni. Koks nepakeliamas neišprusimas!

 

Šiaurinis elnias

 

– – ——- —

 

Saule,

 

žinau, kad labai daug laiko, galbūt net tūkstančius metų, jau esame kartu. Bet nežinau, ar esu kada sakius: tu man patinki. Galbūt galėtume susitikti dažniau? Juokiesi, tiesa? Galvoji, kaip galima susitikti dažniau, jei susitikinėjame tūkstančius metų?

Ir aš apie tai galvoju. Dabar, kai žiema, kai kasdien debesuota ir ūkanos, ypač. Guliu ir svarstau: ar tu pasikeitei, ar paaugai? Ar mane pažinsi, kai ateis giedra?

 

Šį rytą pakrante, visai netoli miesto, ėjo moteris su moterimi. Pirmoji antrajai sakė: juk jeigu ne saulė, niekas prie jūros nevažiuotų. Antroji palinksėjo galva.

 

Kaip čia tau pasakius. Į vatą nevyniosiu: tie žodžiai, ir ypač tas palinksėjimas galva, mane įskaudino.

Kaip aš dabar jaučiuosi? Jaučiuosi kaip kokia keptuvė, į kurią įleistas blynas: juk jeigu ne blynas, nereikia ir keptuvės. Ar mano lemtis būti tau keptuve?

 

Noriu pasikalbėti. Išlįsk,

 

Keptuvė.

 

Juokauju:

Jūra

 

– —- —-

 

Vaikut,

 

pasakysiu taip: jeigu nori pasidaryti laimingas, tai visų pirma turi nustoti būti nelaimingas.

 

Senutis

 

– – — – ——-

 

Senuti,

 

o tu ar nustojai?

 

Vaikutis

 

– – — – —-

 

Vaikut,

 

dar ne. Bet jau tuoj tuoj.

 

Senutis

 

– — – – — –

 

Markesai,

 

štai man šešiasdešimt, sėdžiu ant kalno, nematyti nė vieno geltono drugelio. Balto irgi, rudo – pats suprasi – taip pat. Nuo tada, kai vaikystėje perskaičiau tavo šimtą metų vienatvės, visada ieškojau žmogaus, virš kurio galvos ims suktis spiečiai geltonųjų drugelių. Norėjau to įkyraus jų plevenimo, ir to jausmo, kad užsukus į miegamąjį kone uždūsti pakliuvęs į tumulą drugelių.

Tik dabar – tuščiai sėdėdama ant kalno, ką tik nulijus – supratau, kad tu tik žaidei realybę, o aš tavo žaidimą inkrustavau į tikrovę. Tai labai dėkui už štai tokį gyvenimą: laukdama drugelių – ar tik nebus taip nutikę – nepastebėjau arkliukų.

 

Ne jokia ne Ursula

 

– – – —- ——-

 

Lygumos,

 

neslėpsime, visą gyvenimą žvelgėme į jus iš aukšto. Su savotišku didingumu, lyg į kokį, sakysime, niekingumą. Taip ir išdrįsime tarti – buvote mums niekingos. Buvote niekas, kuris nesukelia žmogui jausmų. Koks žmogus sako – važiuoju į lygumas? Žmogus sako: kopsiu į kalnus. Kalnuose kitaip eina laikas. Ar tik nebūsiu susirgęs kalnų liga. Turbūt ne sykį esate šitai girdėjusios, nes žmonės kalnų ilgisi slankiodami lygumose.

 

Ir vis dėlto atleiskite. Visai neseniai Alpėse lankėsi žmogus, kuris garsiai su kalnais kalbėjosi. Jis sakė tiek mus įsileidęs į gyvenimą, kad jo viduje užaugo kalnas ar kalnų masyvas – ne viską girdėjome, buvo vėjas. Prašė mūsų sugrąžinti jam lygumų jausmą. Paskui puse lūpų minėjo, kad jeigu visas pasaulis būtų ištisinis kalnynas, žmonės būtų nelaimingi. Nes žvelgti į lygumas ir matyti horizontą, kurio neužstoja joks kalnas, yra pati tikriausia laimė. Tikrų tikriausia, dar pakartojo jis prieš sutemstant.

 

Tas žmogus liko nakvoti kalnuose. Mums buvo su juo sunku. Bet kitą rytą jis tarė: „Aš nenoriu, kad būtumėte lygumos. Ne. Būkite kalnai.“

 

Mes sakome jums šiandien: „Nenorime, kad būtumėte kalnai. Būkite lygumos.“

 

Kalnai

 

– – – —- —–

 

Kalnai,

 

būsime atviros – visą gyvenimą galvojome apie jus kaip apie žemės klaidą. Nesusipratimą, defektą, liūdesį, netobulumą, raukšlę, siaubą. Mums buvo jūsų taip gaila, kaip gaila berniuko, gimusio su kiškio lūpa ar elfo ausimis.

 

Bet dabar, po viso to, kas nutiko, mums ir jums nėsyk nesusitikus, mes jus pamilome. Norime žiūrėti į jus ir žinoti, kad jūs žiūrite į mus. Ir tik tais mūsų bei jūsų pakraščiais, kuriuose susijungiame, jausti, kaip viskas arti.

 

Lygumos

 

– – —– —-

 

Piešinys – Yoru No.