×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?Pokalbiai / EsėKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Lietus ir skafandras

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019 m. / Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) / Geriausios metų vaikų knygos nominacija „Metų knygos rinkimuose’19“ / Nominacija Prano Mašioto premijai už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

 

– Baisu, kai erkė kanda. Daugiau niekas.

– Baisu, kai mergaitė miršta. Tu juk minėjai, kad galbūt numirtum. Ką man su tavimi numirusia reikės daryti?

– Mergaitės taip paprastai nemiršta, – liūdną padėtį bandė pataisyti mergaitė.

– Tikrai?

– Žinoma. Mirtis yra didelis dalykas, o mergaitė – mažas.

– Na ir kas, – užtikrintai kalbėjo nuliūdęs lietus. – Žmogus yra didelis dalykas, o uodas – mažas. Didelis dalykas ploja delnu mažam dalykui per galvą, ir viskas – mažas dalykas miršta.

– Tu teisus. Vadinasi, mirsiu.

 

Lietus visai susikrimto. Mergaitė pakilo ir ėmė kiūtinti tolyn. Lietus sekė iš paskos taip, kaip didelis dalykas seka paskui mažą – bijodamas, kad tik nenumarintų.

/…/

Lokys paėmė mergaitę už rankos. Jis suprato, kad tai – neeilinis atvejis.

 

– Kur tu mane vedi?

– Į dykumą.

– Bet mūsų krašte nėra dykumų, – prisiminusi bitininko žodžius, pasakė mergaitė.

– Kaip pažiūrėsi, – neprisiminęs niekieno žodžių, atsakė lokys.

– O kaip galima pažiūrėti?

– Galima vienaip, galima kitaip. Aš tave nuvesiu į savo dykumą. Mano dykuma nedidelė, – ramiai dėstė lepečkojis.

– Dykuma turi būti kiek akys užmato.

– Mano dykuma neturi.

 

Po kelių žingsnių jiedu priėjo vietą, lokio vadinamą dykuma. Tai buvo smėlio krūva, kurią, pamiškėje tvarkydami kelią, čia supylė ir supylę užmiršo kelių darbininkai. Dykumos viršūnėje lokys buvo įtaisęs pušies šakelę ir gražiai vadino ją palme.

 

/…/

 

Pasiekusi lauką, kuriame pirmąkart sutiko lietų, mergaitė pasijautė nepaprastai laiminga. Ji net neįsivaizdavo, kad gali būti tokia laiminga net ir tada, kai nerado to, dėl ko išsiruošė į šį žygį, – nei bitės, nei dykumos.

 

Lietus, pamatęs mergaitę, nustojo lijęs ir susikuklino.

 

– Kur tavo bitė? – neišlaukusi prabilo mergaitė.

– Numirė, – ne tiek liūdėdamas dėl bitės, kiek džiaugdamasis mergaite, džiugiai tarė lietus.

– Kaip tai numirė?

– Įgėlė kažkokiam lokiui ir numirė.

– Nieko sau.

– Bet prieš numirdama ji man pasakė, kur mums rasti dykumą.

– Ir kurgi?

– Maroke. Keliaujam?

– Nebereikia, lietau. Aš irgi kalbėjausi su lokiu.

– Maža ką lokys pasakys.

– Jis man parodė savo dykumą. Ir aš supratau, kad nebūtina turėti tikrą dykumą, užtenka turėti dykumos jausmą. Juk ir bitininkas kalbėjo ne apie bitę, o apie bitės jausmą. Supranti?

 

Lietus ne iš karto suprato, ką mergaitė turi galvoje. Jam reikėjo laiko apsiprasti su šia mintimi. Bet kai apsiprato, vis tiek nesuprato. O tada mergaitė pasakė:

 

– Žinai, aš kartais pagalvoju, ar tu esi tikras lietus, ar tik mano lietaus jausmas? Bet kuriuo atveju, aš tavęs labai pasiilgau.

 

Mergaitė prisiglaudė prie lietaus, ir lietus staiga pajuto mergaitės jausmą. Jis dėl nieko nebebuvo tikras, tik žinojo, kad savyje turi pasaulio su mergaite jausmą, ir šito jausmo jam užteko, kad galėtų gyventi toliau.

 

Ir gyveno.