×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?Pokalbiai / EsėKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Saša

In progress

Ištrauka iš II dalies

 

 

Danguje vidurdienio saulė. Aplink smėlio laukai, žydi gražios austėjos. Tolėliau pušys. Smėlis prie pat kojų atrodo kaip smėlis, o tas, kuris tolėliau, labiau primena kakavą: nužėlęs smulkiais sausumų augalėliais, galbūt samanomis, rusvas, toks, kokį norisi semti šaukščiuku.

 

Aš stoviu kažkodėl su pižama vidury šito lauko. Tamsaus mėlynumo rankovės su žydrais ir raudonais laiveliais dera smėlėtame kraštovaizdyje. Ant pižamos laivelių sėdi mažyčiai žvejai, laikantys mažas meškerytes, ant kurių kimba dulkės dydžio žuveliukai. Gal dar niekada nebuvau taip įsižiūrėjęs į tas meškerytes.

 

Nieko negirdžiu – pušys neošia, žiogai nesvirpia, žmonių nėra. Pasidaro labai karšta – vieną akimirką atrodo, kad ištirpsiu, kaip pavasarėjant ištirpsta paskutinis upėje likęs skaidrus ledo luitelis.

 

Pakeliu galvą ir pamatau, kad tiesiai virš manęs driekiasi elektros laidai. Ant vieno iš jų, visai virš mano galvos, tupi mažulytis, beveik neįžiūrimas paukštukas.

 

Ko nesisveikini, – staiga taria jis taip garsiai, kaip riaumoja meška.

 

Aš prasižioju, rankomis įsiremiu į šonus, kad kaip nors kvailai nenugriūčiau.

 

Graži pižama, – nieko nelaukdamas pastebi jis. – Kur gavai?

 

Aš žiojuosi pasakoti apie netoli namų esantį seną turgų, bet suprantu, kad šitas paukštelis yra iš visai kitų vietų.

 

Neatsimenu, – sumeluoju aš.

Ką? – sugriaudžia paukštelis.

Neprisimenu, – garsiai surinku aš.

O ką atsimeni?

Nedaug ką. Gal tik vieną dalyką, – toliau rėkiu aš, kad mane girdėtų. – Arba du.

Pavyzdžiui, kokį? – neatstoja paukštukas.

Pavyzdžiui, kad mano tėtis sirguliuoja. Ir kad aš mėgstu piešti.

Tai tu dailininkas?

 

Dar niekada niekas nėra man uždavęs šito klausimo. Bet suprantu, kad čia visai kitos vietos, kuriose galiu būti, kas noriu.

 

Taip, aš tikras dailininkas, – su pasididžiavimu sušunku ir ranka pasitrinu kaklą, kuris spėjo įskausti nuo žiūrėjimo į aukštybes.

 

O galbūt tu atsimeni ir dar vieną, trečią, dalyką? – nejučia užsidega paukštelis. – Ar, pavyzdžiui, kada nors gyvenime senoje raudonoje knygeliūkštėje nesi piešęs nepelnytai mažo tuščiavidurio skristi nemokančio paukštuko, kuris pasmerktas visą gyvenimą tupėti saulėje, ant įkaitusio laido, laukuose, kur metų metus nepraeina nė vienas, net labiausiai nususęs žvejys ar kad ir jau beveik numiręs žuvies pardavėjas?

 

Matyt, šitam dailininkui buvo labai liūdna, jei jo paukštukas išėjo toksai, – surinku aš, ir pamažu imu suprasti, kodėl šitas paukštukas man atrodo toks nepakeliamai matytas.

 

Ne mano reikalas, kas jam buvo!

Žinoma, tavo! Tu esi daug gražesnis, negu visi kiti pasaulio paukščiai, nes tu esi ne šiaip sau paukštukas, tu esi mažo berniuko liūdesys!

Ojojoi, mažulėli, gal nematei, kad nuo saulės baigiu nuplikti? Kad mano plunksnos susvilusios? Kad aš jau beveik keptas ir visiškai vienišas? Nusikakot man ant to tavo liūdesio! – sugaudžia paukštelis kaip sena giria, nuo jo griaudėjimo net susigūžiu.

 

Iš viso, kas tai būtų per dalykas – liūdesys? – apsiraminęs vėl susijaudina jis.

Nesi girdėjęs tokio žodžio? – nustembu.

Didelio čia daikto, – atkerta paukštukas. – Gyvenant tokį fantastišką prie laido visiems laikams prikepusio paukštuko gyvenimą, nieko nuostabaus, kad negirdėjęs.

 

Liūdesys yra kaip juoda spalva, – pagalvojęs sumetu aš.

Kaip baltas paukštukas, sudžiūvęs saulėje ir pajuodavęs?

Ne, paukštukas yra mažas. O liūdesys yra didelis, kaip nakties dangus.

O iš kur jis atsiranda, tas liūdesys?

Iš gyvenimo. Iš to, kad mes bendraujame su kitais žmonėmis, kad mes juos mylime, kad kažkas atsitinka.

Pavyzdžiui, kas?

Pavyzdžiui, – po kojom pažvelgiu aš, – kas nors nebemėgsta būti su tavimi, kaip kad tu nebemėgsti būti su savo laukais.

Ar manai, kad man su mano laukais yra liūdna?

Kaip tik taip ir manau, – sakau aš ir prisimerkęs nuo saulės pažvelgiu jam į snaigių didumo akis. – O kaip manai tu?

Aš manau, kad man su laukais nėra taip liūdna, kaip liūdnas yra visas, nuo rytų iki vakarų, nakties dangus. Man yra mažiau liūdna. Galbūt taip liūdna, kaip liūdna yra išdžiūvusi upė, kuri prieš tai nebuvo išdžiūvusi, ir joje maudėsi nuogi žmonės, o į vakarą ateidavo atsigerti begemotai.

Upė galbūt nėra liūdna. Upės iš viso nėra.

Kaip tai nėra? O kur jinai dingo?

Jeigu teisingai suprantu, išgaravo? – klausiamai rėkauju aš.

 

Paukštukas staiga siaubingai, neįmanomai nuliūsta: nudelbia akis, sučiaupia snapuką, nutyla.

 

Kas tau? – šaukiu aš.

Ar tu, kuris esi panašus į mažą ežerą ir drauge į didingą man nepažįstamą miestą, nori pasakyti, kad daiktai pasaulyje išnyksta nuo saulės?

Aš manau, kad daiktai pasaulyje išnyksta nuo liūdesio.

Tai kodėl išgaravo upė?

Nes niekas ja nepasirūpino, – rėkiu aš ir iš įpročio apsidairau, ar niekam mūsų garsus šnekėjimas netrukdo. – Nes jeigu kas nors būtų ja pasirūpinęs, jai būtų buvę ant saulės nusispjaut.

Bet manimi irgi niekas nepasirūpina, o saulė kaitina taip begėdiškai, kad tuoj neteksiu kvapo, ir mano ištirpę plaučiukai ištekės tau ant pižamos kaip mažiausia planetos upė.

 

Aš sunerimstu. Paukštukas atsidūsta ir priduria:

 

Pasitrauk, kad paskui nebūtų mėlyno klecko.

 

Staiga suvokiu, kad nesu piešęs mirštančio paukštuko.

 

Tu gyvensi, paukštuk.

Iš kur tu, būdamas toks mažas, žinai? – nepasitiki jis.

Gyvensi, kol neišbluksi. Jeigu raudona knygeliūkštė bus užversta ir negulės kur nors ant patalų prieš vidurdienio saulėkaitas, galbūt net gyvensi ilgiau už mane, – šaukiu aš gyvesniu balsu, beveik mėgaudamasis tuo, kad galiu taip stačiai rėkauti ant viso pasaulio.

O viešpatie, – taria paukštukas ir beveik suplasnoja sparnais.

 

Aš pasisuku eiti, nes nuo stovėjimo vienoje vietoje man akyse ima suktis žvaigždutės.

 

Kur tu eini?

Į priekį.

Ten nieko nėra.

Tu nežinai.

Tu įžūlus.

Aš atėjau čia, kad eičiau, o ne kad stovėčiau vienoje vietoje metų metus. Todėl ir einu.

 

Tada paskutinis klausimas, – šiek tiek patylėjęs, užriaumoja paukštukas. – Koks yra liūdniausias paveikslas, kurį esi nupiešęs?

 

Aš stabteliu žvelgdamas į laukiančio tolimo lauko didybę, ir staiga prieš pat akis atsiveria begalinis griovys, pilnas žalio dumblo plėvele apsitraukusio vandens ir sužydusių lūgnių. Kažkodėl neišsigąstu – įsibėgėju, šoku ir šokdamas sušunku:

 

Turbūt mano liūdniausias paveikslas esi tu!

 

Paukštukas kriokteli, bet aš to negirdžiu: griovio neperšoku, įkrentu į vandenį, plaukti nemoku, nuskęstu.