Kaip žiūrėti į vaiką galerijoje

Ištrauka iš knygos „Galerijos ir erkeriai“ rankraščio. Dailininkė Evelina Simanavičiūtė

 

Vaikščiodami po galeriją ilgiau užsibuvome ties mechaninėmis smilgomis. Jos judėjo, tarsi jas taršytų vėjas, nors, tiesa, tai buvo visų krypčių vėjas, nei šiaurinis, nei mano mėgstamas rytų. Bet smilgos atrodė gražiai. Ilgai sėdėjome ant dirbtinai suformuoto kalno, iš kurio sklido kažkoks klegėjimas, o viršum galvų driekėsi baltos minkštos juostos. Jos priminė gal rūką, pusnį, gal pieno putą ar ką tik (kažkada vaikystėje) mamos išplaktą kiaušinio baltymą. Norėjosi ten užsisėdėti, bet vienas iš mūsų skubino eiti toliau.

Tai buvo dvejų metų vaikas, kuris rodė į paveiksle nupieštą žuvį ir paprašė ją paduoti, o tada nusistebėjo, kad mamai nepavyksta iš paveikslo išimti žuvies. Kitoje vietoje jis pamatė instaliaciją su gėlėta mergaitės suknele, o gal ir pačią mergaitę, kuri jam pasirodė graži. Jis gal norėjo tą mergaitę ar tą suknelę paglostyti, pačiupinėti, kaip čiupinėjamas visas pasaulis, tapus dvimečiu. Bet mama jam irgi negalėjo paduoti mergaitės. Galų gale išėjęs į lauką paprašė paduoti jam mėnulį. Nežinau, ar esu girdėjusi gražesnių prašymų, kurie vis dėlto buvo tokie siaubingai beviltiški, kad vaikas turėjo akimirksniu ir visiems laikams nusivilti šito pasaulio dėsniais.