Apie norėjimą pasakyti
Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 4
Mekas man priminė, kad menas, kurį kuria menininkai, yra Antra. O Pirma yra paties gyvenimo menas: vynuogių lėkštė; sniegas; tai, kad mes turime rudenį; tai, kad rytui dar likę la castaña decaf.
Apie Būsenas
Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 2
„Ukrainiečiai atstatinėja miestus, gatvėse sodina gėles“, – vieną rytą išgirstu per radiją, važiuodama savo miestu.
Apie Gerumą
Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 3
Annegrete’ė naktimis klausosi vokiško radijo, susikėlusi kojas ant stalo savo miegamajame. Annegrete’ė nežiūri man į akis, nes aš nekalbu vokiškai. O kai aš įkyriai kalbinu ją angliškai, nežiūri dar labiau.
Mirtis ir kruasanas
Esė portalui mieloji.lt
Ir klausimas, ko šalia kito mirties mes iš tiesų įsibijome, – ar tik ne jausmo, kad kažkas privertė mus susivokti esant ne daugiau už vabalą, kurį einantį mišku kažkas sutrypė? Taip tiesiog, leidžiantis saulei, be jokios prasmės?
„Vaikai apie mirtį kalba paprastai: kas numirė? kodėl? ką valgysim?“
× Elvyra Milaševičiūtė
Literatūra ir menas / 2021.04.02
Vaikai puikiai moka dramatizuoti trumpalaikėje perspektyvoje, pavyzdžiui, dėl saldainio, kurio nėra. Bet vaikų dramos neturi ilgalaikio galiojimo, todėl į mirtį jie žvelgia paprastai. Klausimai apie mirtį jiems susipina su kasdieniniais klausimais: kas numirė? kodėl numirė? ką reiškia numirti? ką valgysim? kur mano batai?
Savi fideliai ir savi kiparisai
Publikuota dvitylos.lt
Fidelio laiškai atsirado iš mano meditacinių patirčių, iš įvairių vizualizacijų, patirtų stovyklose: ne vieną kartą vaizduotėje man yra tekę gyventi ir ežero, ir kalno gyvenimą, jaustis, kaip jaučiasi medis ar upės vanduo. Skamba linksmai, bet yra labai rimta: kartą pabuvęs kalnu, į realybę grįžti jau šiek tiek mažiau susireikšminęs kaip žmogus, vis dažniau jautiesi esantis integrali pasaulio dalis, ne svarbesnė už kiparisą: lygiai tokia pati.
Visiems mums kažkas kažkada atsitiko
× Uršulė Toleikytė
Literatūra ir menas, 2020/1
Mene savižudybė yra nepaprastai galingas emocinio poveikio įrankis, sukeliantis turbūt galingiausią dramatiškumo įspūdį. Kad ir kaip tai nuskambės, mene savižudybę aš mėgstu. Tačiau norėtųsi menui ją ir palikti: susitapatinome su veikėju, su juo nusižudėme ir gyvename toliau.
„Lietaus ir skafandro“ anatomija
Publikuota knygukurejai.lt
Tos vasaros pradžioje su bičiuliais ėjome į žygį pėsčiomis. Sakau nė kiek nepadidindama: lijo visas keturias paras, nuo ryto iki ryto, nuo žygio pradžios iki paskutinės minutės. Žygiui įpusėjus nebeturėjome nieko sauso – miegodavome šlapiose palapinėse, visi rūbai, miegmaišiai, puodai buvo šlapi. Nuolatos tikrindavom orų prognozes ir patikėdavom tom, kurios rodydavo bent valandą be lietaus. Koks saldus buvo tas tikėjimas, kaip nežmoniškai laukėm giedros! Bet ilgainiui apsipratom: išmokome šlapioje žemėje susikurti laužą, stovėdome virš ugnies ratuku laikydami brezentą, kad lietus neužgesintų.
Kaip užgauti žiūrovą?
× Jurga Tumasonytė
Publikuota www.kulturpolis.lt
Daug metų paskyriau muzikai, iš ten atėjo terminas užgauk - klavišą, stygą, gaidą. Tame užgavime yra ir labai daug švelnumo, susijusio su lietimu, jautimu, ir drauge fizinio grubumo, nes reikia išjudinti garsą, priversti jį ne tylėti, o skambėti. Kaip aš galvoju apie fortepijono klavišą, panašiai galvoju ir apie žiūrovą. Noriu ne kažką jam papasakoti, bet jį užgauti (paradoksalu, bet žodyne šis žodis turi vien neigiamas reikšmes).