Apie Būsenas

Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 2

 

– Buvau spektakly.

– Kaip suprast „spektakly“? Taigi karas.

 

„Ukrainiečiai atstatinėja miestus, gatvėse sodina gėles“, – vieną rytą išgirstu per radiją, važiuodama savo miestu. Staiga man trinkteli: nuo ko žmonės pradeda naują gyvenimą? Nuo gėlių! Nuo grožio ir trapumo, ateinančių į vietą, kur ką tik praėjo blogis. Nuostabu. Nuostabu ir kai U2 dainuoja Kijevo metro, kai Darius Mažintas groja Šopeno noktiurnus Irpino kultūros namų griuvėsiuose, kai Johno Lennono sūnus prisiekia niekada nedainuoti „Imagine“ ir pažadą sulaužo – vienintelį savo „Imagine“ skiria Ukrainai. Būtent šiuose momentuose paaiškėja: menas nėra pramoga. Menas sugrąžina gyvenimo jausmą vietoms, kuriose nebegyvenama. Nesvarbu, miestams, pastatams ar mūsų vidiniams pasauliams: jis ateina, kad mes sustotume, apsidairytume, susivoktume. Ir išeitume vėl gyvi.

 

 

***

 

Buvo šiltas, giedras šeštadienis, kovo pabaiga, lygiai mėnuo karo. Mėnuo nerimo, pykčio, visi žinome ko. Turėjau prieš pusę metų nusipirktą bilietą į šiuolaikinio šokio genijaus, graiko Dimitrio Papaioannou šokio spektaklį „Transverse Orientation“. Eiti rodėsi neteisinga, liūdna, nereikalinga. Kas iš to meno, kai kiekvieną dieną šalia nyksta miestai, saulėgrąžų laukai, žmonės, visa ko rūšys ir kartos?

 

Bet į spektaklį neiti negalėjau – buvau pažadėjusi parašyti recenziją. Vėlavau, atrodė, kad į šį spektaklį atėjo visas Vilnius, niekaip neradau kur pastatyti automobilio. Galiausiai palikau, kaip palieka laisvi žmonės: bet kur. Į Operos ir baleto teatro salę tiesiog įbėgau, buvo jau tamsu, apgraibomis susiradau savo vietą. Kokį dešimt minučių dar sprendžiau ne vietoje palikto automobilio likimą, paskui grįžau į karo realybę. Ir tada atsitiko tai: spektaklio tikrovė nugalėjo mano tikrovę. Pasiglemžė, nutrynė viską, su kuo atėjau, ir įsitraukė mane į save.

 

Labai gerai atsimenu, kad racionalus protas vis traukė mane atgal ir stabdė, – kaip tu gali džiaugtis menu, kai yra visa tai? Bet spektaklio tikrovė buvo tokia galinga, kad galiausiai protas pasidarė bejėgis: realybė apskritai išnyko. Tą akimirką suvokiau, kad menas ne tik nekviečia bėgti nuo realybės: gal net atvirkščiai – jis kviečia ištverti realybę pačiu gražiausiu ir taikiausiu būdu.

 

Visų pirma – kontrastuodamas su mūsų gyvenimo aplinka ir atmosfera. „Transverse Orientation“ į nerimo Lietuvą atvežė be galo vizualų judesio spektaklį, kurio įvaizdžiai teigė gyvenimo grožį, įtvirtino jį ir priminė jį egzistuojant. Tai buvo ilgas, lėtas, ironiškas darbas, kuris ant žemės bloškė ne jėga, bet totaliu švelnumu. Jaučiau, kaip rimsta iš inercijos karo plėve apsitraukęs kūnas. Spektaklis ne man vienai tapo beveik lopšine.

 

Prisimenu ir kitą šiuolaikinio šokio spektaklį iš to paties laiko, kuriame daugiau kaip valandą stebėjau šokančius afrikiečius, klausdama savęs, kodėl jie tai daro prieš mano akis būtent šią pasaulio istorijos akimirką? Kokia oh-God to prasmė? Kol staiga paskutinėje dalyje kardinaliai pasikeitęs muzikos ritmas ir šokio pobūdis perėjo į atpažįstamą destrukciją, kurioje tą sekundę pasijutau kaip namie. Tai buvau aš; nepraėjo nė minutė, ir spektaklis man tapo brangus.

 

Čia kalbu apie seną gerą susitapatinimo džiaugsmą, kurio mene ieško dauguma meno vartotojų (tiesa, meno gurmanų tikslai kiek kitokie). Šitame džiaugsme mes ir surandame save – meno kūrinys rezonuoja su mūsų to laiko būsena ir mums tarsi apšviečia mus pačius, kaip girliandos apšviečia kalėdines eglutes miestų aikštėse. Ūmai mes pasidarome tos eglutės, ir mums nuo to apšvietimo pasirodo, kad kažkas pamatė mūsų jausmą. Niekas iš tiesų nepamatė, gal tiktai jautė tą patį tada, kai kūrė mus pažadinusį kūrinį.

 

Turbūt visi esame jautę, kaip, nepaisydami mūsų gyvenimiškų situacijų, su mumis elgiasi filmai: jie tiesiog pritrenkia savo galia, prisitraukia žiūrovą pavojingai arti ir beveik nepalieka galimybių išsaugoti saugų atstumą. Turbūt daugiausia galios tam turi detaliai imituojama realybė ir stambus planas, leidžiantis į žmogiškas patirtis žiūrėti iš taip arti, kaip žiūrėtume į sau artimų žmonių gyvenimus. Bet labiausiai mus vilioja tas jausmas, kad iš filmo išeini būdamas kitoks: kinas geba taip pakeisti vidinę būseną, kad po filmo jautiesi lyg pabudęs iš sapno, ir staiga atradęs realybę, kuri tavęs sugrįžtančio laukė. Kinas turbūt labiausiai veda mus į pabėgimo jausmą. Jis, kaip ir muzika, sava būsena geba užkrėsti. Kas kartą, kai pažiūriu Paolo Sorrentino filmą, dar savaitę vaikštau ir stebiu pasaulį kaip jo herojus: susinėrusi rankas už nugaros, dairydamasi, stabteldama krantinėse prie kokio jauno vandens paukščio, kurio nesupranta seni. Nes aš noriu pasivogti Sorrentino realybę ir pasidaryti jos kopiją sau.

 

Aš pasakoju jums istorijas, kad priminčiau meną kaip galimybę gyventi toliau nepaisant visko. Šiomis dienomis aš pati gyvenu dviem būdais: kai užeina nerimas, einu groti pianinu, būtinai iš natų. Kol smegenys dirba matematiškai – renka natas, muzika ima plūsti, o tada pradeda keistis emocijos. Kai užeina kitas nerimas, einu vėl ir vėl skaityti Gabrielio García’os Márquez’o: nes jis įdeda į mane kolumbietišką koloritą, mangrovių sąžalynus vandeny, namus, kuriuose gyveno šešiolika giminės kartų, ir už sienos lydomas auksines žuveles, kurių niekas ir niekada nelydys už mano sienos. Nes čia ne Kolumbija, ir mūsų mintys šiandien kitokios. Bet menas turi galią kaip naują geną įsodinti kitokią mintį, kitokią būseną, kurios savo kasdienybėje niekaip neatkastume.