ji klausė, ką darysiu vakarienei
sakiau, kad švilpikus
iš bulvių
klausė recepto, kaip padaryti švilpikus
iš bulvių
sakau, išverdi bulves, sutrini, imi miltus
bet suprantu, kad ji nesirašo
ir kad galbūt iš viso tiktai klausosi mano balso
keletą kartų perklausė
kiek reikia bulvių, sakau, kilogramo
sako – neturiu
sakau, o kaip nuotaikos šiandien?
sako, viskas gerai, gal va irgi padarysiu švilpikų
sakau, bet bulvių neturi
sako, nu
Iš D. Zavedskaitės pjesės ,,Mums nieko neatsitiko“
Su Dovile Zavedskaite susipažinome šiuolaikinės dramaturgijos festivalio ,,Versmė“ (auto)biografinių pjesių kūrybinėse dirbtuvėse praėjusios vasaros pabaigoje. Patraukė Dovilės šypsena ir jos skambus juokas. Istorija, kurią ji pasakoja pjesėje ,,Mums nieko neatsitiko“, primena sugedusio telefono grandinę. Joje daug kalbėjimo ir nesusikalbėjimo, šnekas lydinčio juoko ir įtrūkis ryšyje – mamos savižudybė. Apie tai, kaip išdrįsti kalbėtis ir klausytis temomis, kurias skauda, ir pasikalbėjome su dramaturge.
Pati esu patyrusi, ką reiškia netekti brangaus žmogaus dėl savižudybės. Viena vertus, norisi apie tai kalbėtis, tačiau ir vilioja nustumti į šalį. Su kokiais jausmais susidūrei po mamos savižudybės?
Atsimenu tylą. Visi labai daug tylėjo, įnirtingai. Turbūt tai buvo sunkiausia – kai matai, kad kiti bijo ne tik pirmi prabilti, bet ir susigūžia tau prabilus. Dabar, regis, žmonėms nuo kalbų apie suicidą jau kyla mažesnė alergija, tačiau prieš septynerius metus visi tikėjo, kad tokiu atveju per laidotuves negalima nieko klausinėti. Jei kas nors mirė nuo vėžio, išsiklausinėja iki smulkmenų, jei nusižudė – tyla, slaptas etiketas. Tokią apokaliptinę tylą išgyventi užtrunka, bet vieną dieną vis tiek pradedi kalbėti.
Pjesė ,,Mums nieko neatsitiko“ iš dalies grįsta biografinėmis detalėmis. Prisipažinsiu, ją skaitydama vienumoje susitapatinau su vaiku, kuris viską mato tarytum pro akvariumą, kur aplink daug pokštų, kalbėjimo ir nekalbėjimo. Kartu daug dėmesio skyrei mamos paveikslui. Tikiu, kratyti prisiminimus sudėtinga. Juolab žinant, kad visa tai bus rodoma teatre, apie tai bus viešai kalbama. Kas pastūmėjo kurti pjesę, grįstą mamos ir tavo santykio istorija? Ir kas galbūt stabdė?
Pati sau juokauju, kad per metus profilaktiškai parašau bent vieną kūrinį apie savižudybę – matyt, ta naujiena stiprokai mane sukrėtė. Po pjesės ,,Dramblys“ prie Mamos temos, maniau, nebegrįšiu. Kai praėjusią vasarą mane pakvietė į autobiografinio teatro dirbtuves, Mamos personaliją stvėriau tiesiog paskutinę sekundę – vien tam, kad turėčiau medžiagos ir galėčiau dalyvauti. Pradėjusi dirbti su Naomi Yoeli supratau, kad pamažu nyru į procesą, visai nepriminusį ankstesnių darbo metodų. Savižudybės tema netikėtai tapo ne destruktyviu, bet auginančiu fonu. Naomi rodė netikėtus kelius, kaip sugrįžti prie Mamos. Staiga ėmė ryškėti Jos – gyvos, džiaugsmingos, jaunos – paveikslas, keisdamas slogų paskutinių metų portretą. Turbūt pirmąkart ėmė rutuliotis ne juoda, ne niūri kūryba šia tema! Drauge viduje prasidėjo šviesus buvimo šitos Mamos dukra procesas.
Nuo kalbėjimo tokiomis temomis vis dar sulaiko paklaikusios uždaresnių aplinkinių akys. Ką tu, mergaite, sau leidi? Iš kur čia toks nežmoniškas atvirumas dabar? Vis dėlto man baisiau apsimesti, jog mūsų visuomenėje nieko nevyksta, negu apie tai kalbėti. Todėl vieną dieną galutinai supykau ir nusprendžiau: kalbėsiu. Ir kalbėsiu dar garsiau, nei planavau, kad jus kur. Kalbėsiu, kad pasikalbėtume ir kada nors kieno nors laidotuvėse mums visiems būtų drąsu paklausti: tai kas atsitiko? Kodėl mums ne gėda kalbėtis apie niekus, bet gėda apie tai, kuo iš tiesų gyvename?
Regis, tavo pjesė sukurta gerai apgalvojus ne tik kūrybinius, bet ir psichologinius niuansus, kad išvengtum „Verterio efekto“. Ypač pavojinga, kai savižudybės pateikiamos sensacingai, tema romantizuojama, detaliai aprašoma pati savižudybė, jos būdas. Tai labiausiai veikia žmones, kurie jau turi polinkį į savižudybę. Kiek pati domėjaisi savižudybės perteikimo kūryboje ypatumais? Gal teko konsultuotis su psichologais ar kitais specialistais?
Mene savižudybė yra nepaprastai galingas emocinio poveikio įrankis, sukeliantis turbūt galingiausią dramatiškumo įspūdį. Kad ir kaip tai nuskambės, mene savižudybę aš mėgstu. Tačiau norėtųsi menui ją ir palikti: susitapatinome su veikėju, su juo nusižudėme ir gyvename toliau. Dirbtuvėse priėmiau nuostatą kalbėti ne apie Mamos sprendimą, o apie gyvenimą. Tik labai atidūs arba mane pažįstantys žiūrovai gali išnarplioti suicidinį kodą, kuris iš esmės keičia kūrinio priėmimą. Teatre turi labai atsargiai vartoti žodžius – yra žodžiai-pabaisos (savižudybė, depresija ir pan.), kurie gali užgriūti ir pritrėkšti žiūrovą; tokių sąvokų šįkart sąmoningai vengiau. Kad palikčiau galimybių išgyventi kūrinio įvairovę ir kiekvienam surasti ne savo Netektį, o savo Mamą.
Konsultuotis su specialistais konkrečiai apie suicidą apmąstančią kūrybą neteko, bet žmogaus psichologija, kaip ir savižudybių prevencijos lauku, domiuosi aktyviai. Pati ne vieną bičiulį traukiau iš tų minčių. Dabar matau, kad labiausiai padeda, kai suicidines mintis subuitini, panaikini jų magiją, klausinėji taip, lyg klausinėtum apie gripą. Ir gydytis pastūmėji tik tada, kai padedi suvokti, jog noras nusižudyti ateina ne dėl to, kad užgriuvo sunkus gyvenimas, bet dėl to, kad organizme ėmė vykti nepalankūs procesai. Geroji žinia: juos įmanoma suvaldyti, tik daugelis apie tai negalvoja. Visi galvoja apie sunkų gyvenimą, kurio šįkart jau tikrai neįmanoma atlaikyti: kokie dar ten tavo procesai…
Šį rudenį 4-oje Vilniaus savižudybių intervencijos metodų konferencijoje profesorė iš Norvegijos Heidi Hijelemand skaitė pranešimą apie įsitvirtinusias suicidologijos tiesas. Viena iš jų – nuolatinis savižudybės siejimas su psichikos sutrikimais. Profesorė aiškino, jog, laikantis šio požiūrio, problema labai susiaurinama: savižudybė yra daugialypis reiškinys ir, nors jai įtakos turi asmeninės ypatybės, taip pat itin svarbios gyvenimo aplinkybės – šeimos, santykių, visuomeninis ir kultūrinis kontekstai. Kiek tavo pjesė svarsto tam tikras visuomenėje įsitvirtinusias savižudybės stigmas ir bando užkabinti platesnį problemų lauką?
Atsitraukdama nuo paties suicido fakto, tyrinėju, kaip ėjo gyvenimas iki naujienos. Kas vyko namuose, kas ką kalbėjo, kaip atostogaudavome, kaip skaldydavome bajerius ir garsiai dainuodavome ,,Hiperbolės“ dainas. Tai paprasti dalykai, iš kurių pati dėliojuosi visą kelią iki to neįtikėtino fakto. Pjesė tuo ir skiriasi nuo ankstesnių mano darbų: atsitraukiu nuo psichinio fono – depresijos, nebeteikiu jai reikšmės, jos net neminiu, tačiau svarstau, kaip šios Moters gyvenimas, bandymas įtilpti į visuomeninius rėmus nuvedė ją tuo keliu. Kūriniu norisi garsiai kalbėti apie tai, kad privalome būti sąmoningi kiekvienoje savo gyvenimo minutėje, nes būtent iš tų minučių, o ne iš momentinės panikos, paskui ir nutįsta kelias į ten. Jeigu paliko mylimas vyras, tai gal reikėtų porą mėnesių normaliai paverkti? Mano mama iki depresijos visada buvo geriausios pasaulyje nuotaikos ambasadorė! Kaip ji juokdavosi! Man, tada vaikui, buvo smagu ją tokią matyti. Vien dėl to ji paskui kaip nuliūdo, taip nuliūdo – visam gyvenimui.
Kokie sunkumai rašant atrodė kebliausi? Kaip bandei juos įveikti?
Daugiausia problemų kėlė etinė atsakomybė, visą laiką svarsčiau: ar turiu teisę apie tai kalbėti? ar Mama norėtų, kad kalbėčiau? ką pasakys mano šeima? Vis dėlto paskui supratau, kad kalbėjimas apie tai, kas skauda, dar niekada nepadarė blogiau, nei buvo. Daugsyk patyriau, kad, jei noriu uždaryti duris, pirmiau reikia jas plačiai atverti ir ištyrinėti, kodėl neužsidaro. Išsiurbti smėlį, atitraukti kilimėlius, išrinkti senos kalėdinės eglutės spyglius, kurių lieka visur. Kodėl man neužtenka apie tai pasikalbėti su draugu? Gal todėl, kad nesinori išsispręsti problemos sau ir toliau sukinėtis apie save. Norisi gyventi sociume ir kartu su juo spręsti visų mūsų problemą. Teatras iš tiesų yra fantastiškas būdas pasikalbėti.
Pjesės skaitymams pasirinkai neįprastą formatą – panaikinai ketvirtąją sieną tarp aktorių ir žiūrovų, leidai megztis tarpusavio ryšiams tarytum kurdama vieną bendruomenę. Kilo jausmas, kad visi, dalydamiesi viena istorija (kartu kiekvienas – ir savo asmenine), tapome stipresni. Bendruomenė svarbi kalbant ir apie pagalbą po artimojo savižudybės. Kaip pasirinkai tokią pjesės išpildymo formą?
Nesirinkau jos – ji manyje, matyt, gyveno nuo tada, kai pati ėmiau dalyvauti bendruomeninėse veiklose, kurios labai išlaisvina žmogų ir formalioje visuomenėje slepiamus jo išgyvenimus. Bendruomeninės praktikos man, kaip asmenybei, padarė nežmoniškai didelę įtaką, todėl ėmiau mąstyti apie galimybę kurti bendruomenės jausmą teatre. Norėjau suburti chebrą, kuri be jokios išorinės menininko prievartos norėtų būti kartu ir dalyvautų procese, įsitrauktų nespiriama. Ieškant būdų, kaip papasakoti tai, ko žmonėms paprastai nepasakoji, pamažu radosi šnabždėjimų, raštelių, aktoriaus ir žiūrovo susidūrimų akis į akį bei kitų labai artimų meninių susilietimų formatas, kuriame svarbiausia – kurti šilumą ir jausmą, kad visi dalijamės viena istorija, nes gyvename tuo pačiu laiku.
Kalbėjimas savižudybių tema prisideda prie nuostatų apie savižudybes formavimo – mūsų žinių, jausmų ir elgsenos pozicijos savižudybių atžvilgiu. Tampa labai svarbu, kokią informaciją kitiems norima perteikti. Kokį svarbiausią pranešimą, intenciją norėjai perteikti kurdama ir įgyvendindama pjesę?
Manau, svarbiausia žinutė – skatinimas kalbėti. Garsiai ar tyliai, visiems ar kažkam, šuniui ar žmogui, nesvarbu kam – svarbu kalbėti. Nors iš esmės fikcinis, bet vis dėlto radikalus mano atvirumas šiame kūrinyje turbūt neša ir papildomą reikšmę: svarbu išdrįsti kalbėtis, nepaisant to, kad galbūt sugadinsi vakarėlį (o dievuliau!). Skaitymų forma, manau, turi dar vieną žinutę: išdrįsti klausytis. Juk nenorime, kad vakarėlis būtų sugadintas. Juk norime gyventi vakarėlyje, kuriame niekas neverkia. Vis dėlto visi tame vakarėlyje turime ką pasakyti ir ašarėlių tema. Tad gal galime vieną vakarėlį surengti sunkų, o paskui kompensuodami – lengvą? Ir tas lengvas po sunkaus bus, oi, koks! Nebereikės įtarinėti, kas čia iš tiesų linksmas, o kas tik apsimeta, – visi bus normalūs, tai yra stabilūs ir atviri.
Svarbu paklausti, kaip jautiesi dabar, kai ,,Mums nieko neatsitiko“ skaitymai jau įvyko? Ką supratai apie save ir patį vyksmą?
Svarbiausia buvo sukurti sąlygas žmonių masėje užsimegzti žmogiškam ryšiui. Po skaitymų jį patyrusieji kaip susitarę kartojo žodį „šiluma“ ir man rašė apie savo jausmus, šeimas ir mamas. Matyt, ir formatas, ir žmonės, su kuriais dirbau, gebėjo sukurti tikros, savos bendruomenės jausmą, apie kurį svajojau, o tekstas, nors asmeniškas, užkabino universaliai, nes visų mūsų mamos, neslėpkim, nemato užrašo ATIDARYTI ČIA, todėl plėšia bet kur. Tai, kad pavyko ištrinti distanciją tarp aktorių ir žiūrovų, man yra labai daug. Juk tai ne tik apie teatrą. Tai apie mūsų sociumą, kuris prisileidžia kitą, žiūri jam į akis ir šnabžda į ausis kažką labai asmeniško, iš labai arti. Ir nuo to nenugriūna!