×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?Pokalbiai / EsėKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Mirtis ir kruasanas

Esė portalui mieloji.lt

 

 

Turbūt visi esame girdėję istoriją apie kiškį, kuris valgė stiebelį ir pamatė vilką. Ir pamatęs nustojo valgyti stiebelį, kad pabėgtų nuo vilko. O pabėgęs nuo vilko vėl lyg niekur nieko valgė stiebelį ir apie nieką negalvojo. Nenerimavo dėl vilkų, nenorėjo išnaikinti visos vilkų populiacijos: tiesiog toliau mėgavosi gyvenimu su stiebeliu.

 

Visi mes labai norime taip mėgautis gyvenimu, taip gražiai gyventi, kaip valgydamas stiebelį gyvena kiškis. Mes norime, kad niekas netrikdytų mūsų gražaus gyvenimo negražiomis temomis. Mes netgi sąmoningai neperkame vaikams knygų, kuriose rašoma, sakykime, apie mirtį, o patys, užėjus kokiam ilgesiui, bėgame kruasano su karamele ir kavos į miesto aikštę, kurioje yra šurmulio. Kad užšurmuliuotų. Kad nepasivytų negeros mintys, kaip sako mano bičiulė.

 

Bet mes nesame kiškiai. Mes turime žodžius, atmintį, suvokiame ateitį. Todėl mums neužtenka kojomis pabėgti nuo vilko: jis apsigyvena mūsų mintyse. Mums nebereikia jo matyti – mes jį nešiojamės visur su savimi.

 

Visi susigalvoja savus būdus gyventi su savo vilkais. Ir turbūt daugelis ilgainiui atranda, kad geriausias užsimiršimo būdas yra ne bėgti nuo jų, o priimti juos į savo kasdienybę. Pasakyti jiems, taip, vilkai, jūs esate, aš jus matau. Ir man vis tiek skanus mano kruasanas.

 

Šiandien kviečiu jus sustoti ties reto mėgstamu vilku – mirtimi. Ir ne, aš nekviečiu Jūsų dabar kartu paliūdėti. Toli gražu. Kviečiu apie mirtį pasikalbėti kaip apie kokį kruasaną.

 

– – –

 

Mes labai gražiai nemokame priimti mirties. Mes fantastiškai bijome tų, kuriems kas nors numirė. Mes nežinome, ar galima važiuojant į laidotuves užsimanyti valgyti, ar negalima? Ir ar galima tam, kuriam kas nors numirė, atvežti šokolado ir nupirkti kavos iš degalinės? Ar geriau ne iš degalinės? Kur geriausia tokiais atvejais dėl dievo pirkti kavą?

 

Atsimenu vieną žiemą. Pačią pirmą žiemą, kai man kažkas numirė. Neatsimenu to fakto, kad kažkas jau miršta, – pamenu tik kaip atrodė suoliukai šarvojimo salėje, kokios spalvos buvo staltiesė, kaip kvepėjo lelijomis. Man buvo šešeri. Labai norėjau valgyti. Pamenu, žiūrėjau į liūdnus žmones. Buvo labai keista, kad jie šnabždasi, kad niekas nieko nepasako garsiai, kaip būdavo kitais laikais. Galvojau, ar jie irgi nori valgyti, ar jiems čia nešalta sėdėti. Galvojau, ar man irgi reikia verkti, ir kaip verkiama tokiose situacijose, kai ant stalo guli močiutė, kuri dar prieš savaitę prie kito stalo su manimi sėdėjo ir gėrė kvasą. Galvojau, tiesa, ar nešalta močiutei, ir kad labai graži muzika. Tada išmokau ir paskui jau visada mokėjau giesmę Anapus saulės.

 

Neverkiau. Žmonės kalbėjosi tarpusavy. Su vaikais apie močiutę ant stalo nelabai ką pakalbėsi. Teta pasiūlė nueiti iki kiosko, kur buvo cinamoninių bandelių ir šokoladukų. Ėjau. Dėvėjau labai linksmų spalvų striukę, siūtą močiutės, nes močiutė buvo siuvėja. Striukė buvo sudurta iš violetinių, geltonų, žalių, raudonų atraižų: ryški kaip Kramerio žieduotoji papūga. Ryšėjau baltą šaliką, kuris derėjo prie vasario sniego, ir didžiulius baltus batus. Kioskas buvo tolokai, miestas atrodė gražiai. Kažkaip kitaip, nei iki tol: gyvesnis.

 

Nežinojau, ką reiškia mirtis. Kai po kokių dvidešimties metų man numirė kitas žmogus, niekas nebuvo pasikeitę: vis dar nežinojau, ar važiuodama laidoti mamos galiu užsimanyti valgyti ir kavos. Ar galiu pasibraukti akis juodu pieštuku ir ypač – pasidažyti blakstienas tušu. Ar privalau dėvėti juodą suknelę, kurį ji man numezgė pernai, ar galiu sau leisti akistatoje su mirtimi vis dėlto atrodyti gražiai. Kai kažkas paklausė, ar aš prisigėrus raminamųjų, kad taip gerai atrodau, supratau, kad nepataikiau į toną. Nei suknele, nei tušu, nei ašarų tūriu. Beje, iš gyvenimiškų pastebėjimų: verkti priešais urną be galo sunku. Juk mes matome iš tiesų ne daugiau nei vazonėlį. Juk tuo metu mes bandome į tą vazonėlį sutalpinti visą žmogaus gyvenimą. Sėdime ten ir mėginame susikelti prisiminimus, tačiau vazonėlis yra vazonėlis: tiesiog mėlynas, ornamentuotas, primenantis ne mamą, o vazonėlį.

 

Ir būnant šešerių, ir dvidešimt šešerių mane labiausiai stebino, kiek mažai tokiomis progomis žmonės vieni kitiems užduoda klausimų. Kokiomis išsigandusiomis akimis jie žiūri į žmogų, kuriam kažkas numirė, kaip labai jie pasimeta, lyg būtų vaikai vaikai, maži maži, pirmą kartą išėję į kiemą ir sutikę gyvą žmogų su tikromis emocijomis. Žmogų, kuris, pasirodo, moka verkti! Žmogų, kuris staiga pamiršo apie keliones, draugus, vakarykščius barus, krantines ir alėjas, apie kurias yra linkęs kalbėtis įprastais laikais. Kaip būti su tokiu žmogumi? Ar galima tokioje situacijoje papasakoti kažką nuo savęs? Kažką truputį apie alėjas?

 

Po kelerių metų laidojome bičiulę. Jauną, gražią, garbanotą. Kai jau stovėjome prie kapo, po visų kalbų, staiga už nugarų pajutome artinantis kažką didelio, girdėjome mojant sparnais. Į mus skrido gervė, didžiulė, pasakiška. Ties garbanės naujaisiais namais – žemės lopinėliu – ji lyg tyčia pažemino savo trajektoriją, nėrė žemyn ir iškart vėl aukštyn, lyg būtų pritūpusi kvėptelti oro ar perduoti linkėjimų. Visi iš pradžių išsižiojo, o tada ėmė šypsotis ir dairytis vieni į kitus. Vienas, kitas, trečias. Laidotuves baigėme su šypsenomis, jausmas buvo tikras ir čia tinkantis. Pro šalį einantys praeiviai mėtė keistus žvilgsnius – juk kauburėlis ką tik supiltas, derėtų verkti. O mes šypsomės: negražu.

 

– – –

 

Iš tiesų mūsų visuomenės santykis su mirtimi labai vaikiškas. Taip, galbūt mes susikaupiame ir nuvažiuojame į pagrindinį mirties renginį – šermenis, laidotuves, kur nujaučiame stovėjimo, atrodymo, susikaupimo normas. Tiesa, ne visuomet esame tikri, kur dėtis su savo žmogiškumu, kartais pamirštame, kad užtenka pripažinti savo nežinojimą, kaip būti, ką kalbėti. Bet visada galime informuoti, kad net ir tokioje situacijoje gebame būti šuniškai: tiesiog prisiglausti ir tylėti.

 

Bet paskui mums tiesiog toliau eina gyvenimas. Lyg atspaustume filmo pauzę ir grįžtume į filmą, tą pauzę pamiršę. Pauzė tampa vilku, kuris kartais mus prisiveja, bet mes negalime praleisti filmo, todėl įsitraukiame į veiksmą ir mažai apmąstome šito vilko buvimą savo gyvenime. Tie, kuriems kas nors numirė, gėdijasi prabilti apie tai pirmi ir laukte laukia, kol kas nors ko nors jų paklaus. Tie, kuriems niekas nenumirė, sėdi šalia tų kitų ir galvoja, kad jei žmogus norėtų, pats užvestų temą. Visi bijo Temos, nes Tema keičia trajektoriją, yra nepatogi, per ją gresia susitikimo nelinksmumas. Todėl visi būna linksmi su savo vilkais, kurie uždaryti viduje kaukia.

 

Prisimenu vienas Kalėdas, kurios atėjo iškart po tokios Pauzės. Prisimenu, kaip antrą Kalėdų dieną susirenka svečiai, kaip verdame bulves, orkaitėje kepa kažkoks paukštis, ant eglutės intensyviai žiba girliandos. Kažkas ima kraustyti dovanų maišą, apdalina vaikus. Mes visi sėdamės prie stalo, turėdami minty vieną ir tą pačią idėją – šitoje šeimoje ką tik kai kas numirė. Bet mes visi arba tylime, arba kalbamės apie tą paukštį, arba lenkdamiesi per stalą siūlome įsidėti dar keletą bulvių. Nepradėsi juk per Kalėdas apie tokius dalykus.

 

– – –

 

Nuo pat vaikystės man atrodė, kad laidotuvės ir mirtis iš tiesų nedaug kuo skiriasi nuo paprasto gyvenimo, kuriame rengiamės paprastais drabužiais ir tepamės sumuštinius su sviestu ir sūriu. Kai tada šešerių numirė mano močiutė, jau kitą rytą paprasčiausiai plikėmės kavą, baltinome pienu, virėme manų košę ir ėjome į mokyklą, kaip visada eidavome. Pasikeitė tik viena: man kasas rytais pindavo nebe močiutė, o teta, užsukdavusi iš kito rajono kasdien pusę aštuntos. Vėliau gyvenime daug kartų keikiau šitą lengvabūdišką manymą, kad apie sunkius dalykus su vaikais geriau nekalbėti, – verčiau apsimesti, kad viskas kaip buvę, tik namuose vienu žmogumi mažiau. Tai puikiai išmokė mane ir dažniau gyvenime apsimesti, kad viskas kaip buvę – kad ir kas benutiktų.

 

Vis dėlto šiandien į šią patirtį žvelgiu kiek kitaip. Taip, aš vis dar (ir labai aršiai) laikausi nuomonės, kad apie viską, net apie tai, kas absoliučiai nepatogu, turime kalbėtis nesvarbu kiek mums metų; ir kad viskas nėra kaip buvę, kai kažkas atsitinka. Tačiau drauge ir taip – mirtis nėra anomalija. Mes tiesiog apie ją pamirštame, dėl to ji ištinka mus kaip kažkas neįtikėtino, nežemiško, mums nepriklausančio, sudarkančio mūsų gražaus gyvenimo iliuziją. Mes vis laikomės įsikibę to pasakų šalies lūkesčio, kuriame niekas nemiršta, arba miręs yra pabučiuojamas ir atgyja dar gražesnis nei buvo, ir nujoja žirgu per gražiuosius miškus. Būtent todėl tada, kai kam nors kas nors numiršta, mes sustingstame, susigūžiame, pamirštame savo įgūdžius tiesiog jausti kitą žmogų, ir ūmiai imamės jo gailėti. Kažkieno mirtis mums yra nepatogi ne tik dėl to, kad mes nežinome, kaip šalia jos elgtis, bet ir dėl to, kad primena mums mūsų fundamentalią baimę – išnykti be pėdsako. Ir klausimas, ko šalia kito mirties mes iš tiesų įsibijome, – ar tik ne jausmo, kad kažkas privertė mus susivokti esant ne daugiau už vabalą, kurį einantį mišku kažkas sutrypė? Taip tiesiog, leidžiantis saulei, be jokios prasmės?

 

Visada gražiausios laidotuvių akimirkos būna tos, kada kažkas kažkam slapta perduoda sausainį su pertepimu ar išvynioja saldainį iš traškaus popierėlio ir, perlaužęs pusiau, įduoda į rankutę. Arba atneša arbatos, pasako, kad karšta, ir prieš ragaujant ima pūsti už kitą, kad atvėsintų. Arba nuima pūką nuo palto ir apkamšo kažkieno kito pečius savo šaliku, kad tas kažkas kitas nesušaltų. Arba papasakoja, kad vakar buvo parke ir matė genį. Ir, beje, girdėjo tą genį kalant, kaip kala geniai.

 

Prie ko čia tie geniai? Prie paprasto gyvenimo, kuris mums, skaitantiems šitas eilutes, eina. Tikiu šituo supaprastėjimo fenomenu: tik pamėgink kam nors papasakoti savo sudėtingą gyvenimą, ir nuo jo iškart nusiima migla, magija. Kai su žmonėmis kalbamės apie visus savo gyvenimo niuansus, jie iš tiesų akyse paprastėja. Tarsi tampa artimesni kalančio genio temai. Tampa kasdieniškesni ir nebeprimena dinozaurų, lėtai keliančių savo letenas per mūsų vidinius kraštovaizdžius.

 

– – –

 

Kai kažkada valgydama manų košę septynerių dukra paklausė, „O tau, mama, neliūdna neturėti mamos?“, supratau, kad kokius dešimt metų laukiau šito klausimo. Nebūtinai iš aplinkos, gal ir iš savęs. Tokio paprasto ir tiesmuko klausimo, kokį gali užduoti tik vaikai. Kokio neužduoda visa mirties išsigandusi visuomenė. Iš tiesų su vaikais geriausia kalbėtis apie mirtį. Jie mirties nemitologizuoja, jie negaili tavęs, neguodžia. Jie tiesiog smalsiai tyrinėja, kuo mirtis skiriasi nuo manų košės, ir kuo – nuo baleto pamokos. Ir jei čia, prie tos manų košės, mes imame su jais kalbėtis apie mirtį, liūdesį, netektį ir kitus vilkus, jie ūmai supranta taisyklę: kalbėtis apie tai, kas sunku, galima taip pat, kaip kalbamasi apie manų košę. Ir ta taisyklė pakeičia jų gyvenimą.