Apie norėjimą pasakyti

Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 4

 

Portugalija, Perafitos miestelis, rytas, Atlanto pakrantė. Nedidelė šeimos kavinė, kavos su pienu puodelis, pyrago dydžio pusryčių kruasanas, vietinis portugalas, kas rytą ateinantis čia su savo palaidu vilkšuniu išgerti espreso. Saulė, žemi ir švelnūs pakrantės augalai, rupaus smėlio gabalėliai tarp kojų pirštų ir sūraus vandens žymės ant terasos. Skaitau knygą, galvoju, kaip gerai parašyta. Taip apie nieką, o šitaip gerai parašyta, negaliu atsitraukti! Kodėl – toliau galvoju aš – prie šitos geros formos negalėtų derėti dar ir ne toks daug kartų girdėtas pasakojimas?

Vilnius, Mažasis teatras, repeticijų salė, pro langą matyti kiemelis. Kalbamės apie tai, kas mus veikia spektakliuose, iš ko sprendžiame, kad spektaklis geras. Kažkas ima pasakoti istoriją apie režisierių, sukūrusį dviejų valandų spektaklį apie klimato atšilimą, kuriuo norėjo sukelti žmonėms susirūpinimą klimatu. Po spektaklio šis režisierius klausosi, ką išeidami kalba žiūrovai, ir girdi: „Bet tai koks geras spektaklis! Kaip gerai padarytas! Ir iš ko pasijuokti, ir kur paverkti yra, ir aktoriai geri, ir muzika gera. Einam kavos?“ Režisieriaus apmaudas – begalinio dydžio: norėjo pakalbėti apie svarbius dalykus, o čia – „geras spektaklis“. O klimatas kaip? Klimatas?

Abiem atvejais kalbu apie labai paveikią kūrinio formą. Pirmuoju – forma (parinkti žodžiai, sakiniai, minties eiga) tokia paveiki, kad net nebesvarbu, apie ką pasakoja: gali pasakoti ir apie tai, kaip gaminama lazanija, kaip pjaustomos raudonosios paprikos ir malami kvapieji pipirai. Vis tiek skaitysiu. Antruoju – forma (scenografija, vaidyba, tekstai, muzika) tokia paveiki, kad užgožia labai svarbų, aktualų, reikalingą turinį. Žiūrovas spektaklyje ima klaidžioti kaip paraleliniame kosmose ir nuo to klaidžiojimo taip apsvaigsta, kad nebeturi ryšio su žeme ir nebegirdi, kas norima pasakyti apie jo gyvenimą. O po spektaklio, visas apsvaigęs ir laimingas, paprasčiausiai nueina kavos ir susirūpina, geriau caffè latte ar cappuccino, su migdolų sirupu ar avižiniu pienu, o gal apskritai la castaña decaf.

Ar meno kūriniai kuriami norint sukurti gerą meno kūrinį, ar norint pasakyti kažką svarbaus? Ir ką mes darome su informacija, kurią mums perduoda meno kūrinys? Kiek pasitikime menu kaip svarbių visuomenei žinučių generavimo priemone? Menas – svarbu? – nustebtų didelė dalis visuomenės. – Menas yra pramoga, gyvybių neišgelbės, – sakytų jie. – O menininkas – svajotojas, skraidytojas, romantikas. Piešia, rašo, šoka, vaidina… Kaip vaikas!

Ir nesutikti su tuo negaliu: iš tiesų kuriant apima visatos sukūrimo jausmas, būdingas vaikams. Ir visatos ne bet kokios – magiškos, savos, tokios, kokios nerandi pas kitus. Tačiau sava nebūtinai reiškia spalvota kaip girlianda ir linksma kaip karuselių meškos: dažnai šita visata atsiranda iš asmeninio, o paskui – ir visuomeninio skausmo. Per savo meną iš pradžių pažaidęs kreidelėmis ar klavišėliais, vėliau atsakęs į viduje kylančius egzistencinius klausimus, galiausiai menininkas atsigręžia į sociumą ir imasi pjaustyti jo silpnąsias vietas. Tada ir baigiasi romantikų laikai, o menas tampa veidrodine teritorija: kur beeitum, vis matai save, vis nepatogu, vis temos per rimtos, spektakliai per niūrūs. Giminėje ilgai svajotoju laikyto menininko staiga išsigąstama: Tu čia per giliai kapstai. Mes paprasčiau į viską.

Neslėpsiu: pandemija ir karas tikrai privertė susimąstyti apie meno vietą ir prasmę visuomenės gyvenime. Kartais valandų valandas diskutuojant apie spektaklio personažų dialogus, renkant muzikinę nuotaiką konkrečiai scenai ar pusdieniui užsikalbant su kokiu choreografu apie meteorologijos konceptą šiuolaikiniame šokyje, tikrai atplaukdavo mintis, kiek gyvybių per šį laiką išgelbėjo medikai, kiek raketų Ukrainoje paleido rusai. Galėti diskutuoti apie fikcinio veikėjo gyvenimą ir bandyti surasti toms diskusijoms vizualiai patrauklią formą yra didžiulė prabanga. Ir šiandieninės pasaulio krizės kontekste menininkai tai labai gerai suvokia.

Tačiau drauge prisimenu ne vieną kartą, kai būtent meno pasiūlytas išgyvenimas, idėja, jausmas pakeitė mano realybės supratimą. T. y. menas ne kažkaip estetiškai pamalonino, ko turbūt daugelis mūsų iš meno tikisi, bet būtent turėjo įtakos mano tikrovei.

Prieš septynerius metus festivalyje „Sirenos“ pamačiau italo Pippo Delbono spektaklį „Orchidėjos“, po kurio dar pusvalandį sėdėjau salėje ir nuo sukrėtimo negalėjau pajudėti iš vietos. Ir ne, ne spektaklis buvo toks nuostabus: jis tiesiog kalbėjo apie mamos mirtį. Paprastai, atvirai, nepagražintai, itališkai. Man rodos, būtent ten, o ne laidojimo namų salėje, aš iš tiesų atsisveikinau su savo mama.

Šiemet tose pačiose „Sirenose“ žiūrėjau Simono Senno spektaklį-paskaitą „Būti Ariele F“. Jis, būdamas vyru, su 3D akiniais tarytum į žaidimą įėjo į kompiuterinį moters kūną, ir jame jam buvo labai gera, lengva, paprasta būti. Pirmą kartą taip švelniai ir aiškiai supratau, ką reiškia norėti turėti kitos lyties kūną, kaip tai gali būti natūralu ir žmogiška. Žmonės gali apie tai pasakoti šimtus kartų, tačiau spektaklis tai parodė. Ir aš pamačiau.

Šiuo metu kaip dramaturgė dirbu su Jono Meko medžiaga. Ilgą laiką priešinausi Meko meno supratimui. Tačiau žiūrėdama ilgus jo filmus, kuriuose – tūkstančiai paprastų kaip obuolys ar lietus gyvenimo fragmentų, staiga iš naujo atradau kasdienybės vertę ir grožį. Mekas man priminė, kad menas, kurį kuria menininkai, yra Antra. O Pirma yra paties gyvenimo menas: vynuogių lėkštė; sniegas; tai, kad mes turime rudenį; tai, kad rytui dar likę la castaña decaf.

Kad menas imtų keisti mus, reikia jį į save įsileisti. Lygiai kaip įsileisti vėją, kalną, susitikimą, šuns žvilgsnį, sekmadienio kruasano jausmą.