Apie Gerumą

Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 3

 

Berlynas. Prie durų skambučio parašyta: Annegrete. Duris atidaro griežtų bruožų ir kampuotų judesių maždaug penkiasdešimtmetė moteris. Koridorius ryškiai raudonas, virtuvė – saulėlydžio geltonos, per koridorių nulydi juodas kaip angliukas šuo. Senas, su barzdele. Visos sienos nukabinėtos paveikslais. Tūkstančiai paveikslų. Nuo grindų iki lubų. Nuo anūkų piešinių iki Van Gogo reprodukcijų. Net žiūrėdama į save vonios veidrodyje matau paveikslus, atsispindinčius nuo vonios sienos. Antresolėse, kuriose miegame, iki viršaus prikrauta dailės knygų. Annegrete’ė menininkė. „Annegrete’ė supranta pasaulį“, – instinktyviai pagalvoju aš.

 

Kitą rytą klausiame Annegrete’ės, kodėl nekalba angliškai. Annegrete mūsų klausia, kodėl nekalbame vokiškai. Ir tęsia toliau: visa Europa turi kalbėti vokiškai. Daug kas jau kalba, sako mūsų šeimininkė. O kai ji numirs, ateis diena, kai kalbės visi. Tokia štai svajonė. „Annegrete’ė pasaulio nesupranta“, – persigalvoju aš.

 

Kitą dieną vaikštome po įspūdingą Libeskindo suprojektuotą Žydų muziejų, pavadintą „Between the Lines“. Šio muziejaus tikslas – veikti kūną per architektūrą: grindų nelygumus, vizualinį nestabilumą, asimetriją, erdvių skambesį arba tylą, masyvumą, priverčiantį žmogų prarasti balansą ir susigūžti. Kai buvau čia paskutinį kartą, galvojau, kad žmonija išmoko istorijos pamokas, todėl tyrinėjau neįtikėtiną architektūros poveikį kūnui. Tada mane veikė pats menas, kurio atspirtimi tapo holokausto istorija. Istorija. O šįkart būti šiame muziejuje buvo labai sunku: nes mes staiga supratome, kad niekas nieko neišmoko. Nei Annegrete’ė neišmoko, kad nėra už kitas kalbas vertingesnių kalbų, kaip ir už kitus žmones vertingesnių žmonių. Nei genocidas neišmoko, kad jam kartotis nebereikia.

 

Trečios dienos vakaras. Koncertas Olimpiniame stadione, septyniasdešimt keturi tūkstančiai žiūrovų. 74.000 vienetų gerumo ir priėmimo – nuo scenos pastebi vokalistas. Po koncerto draugė susimąsto: jeigu visi šitie žmonės susirinko čia pasiklausyti šitos gražios muzikos, juk tai negali būti blogi žmonės? Juk tai – geri žmonės? Nes tik geri žmonės klausosi geros muzikos ir ant sienų kabina paveikslus? Klausimas lieka retorinis, iš viršutinių tribūnų filmuoju lėtai ir simetriškai tarytum vandenynas banguojančią link išėjimo judančių žmonių masę. Jaučiu didelę minios jėgą. Galvoju apie jos galimybes sutramdyti blogį. Ir apie savo naivumą, kylantį iš minties, kad meno mėgėjai yra dori ir vertybiškai brandūs.

 

Annegrete’ė naktimis klausosi vokiško radijo, susikėlusi kojas ant stalo savo miegamajame. Annegrete’ė nežiūri man į akis, nes aš nekalbu vokiškai. O kai aš įkyriai kalbinu ją angliškai, nežiūri dar labiau. Jos namuose pilna besijuokiančių veidukų – lipdukų, piešinukų, figūrėlių su plačiomis šypsenėlėmis. Čia šypsosi ančiukai, viščiukai, boružėlės, bedančiai vaikai, gėlių vazonai, net puodeliai ir muilo buteliukas. Vonioje, ant stiklainio su dirbtinėmis gėlėmis, randu užrašą „Smile“. Anglišką „Smile“.

 

Panašu, kad šie namai bando patirti šypseną. Kas yra šypsena? – gūglinu aš. Šypsena – tai veido, ypač lūpų ir akių, išraiška, rodanti linksmą nusiteikimą, džiaugsmą, pasitenkinimą, palankumą. Tai – pirma šypsenos reikšmė; vėliau rikiuojasi šypsena, kylanti dėl ironijos, pašaipos ar net iš liūdesio. Susivokiu, kad svarbiausia patirti pirmąją šypsenos reikšmę, nes tai – pati sudėtingiausia dalis. Kitų šypsenos reikšmių mus išmoko visuomenė.

 

Annegrete’ė mokosi patirti šypseną iš molinių ančiukų. Iš per visą balkono sieną išpiešto grafičio su šypsenai sudėtomis lūpomis. Bet menas nemoko patirti emocijų, miela Annegrete. Jis gali tik aktyvuoti mumyse emocijas, kurias jausti išmokė gyvenimas. Labai tiksliai šį fenomeną atskleidžia mano minėtas „Between the Lines“: tai muziejus, skirtas ne gailesčiui ir empatijai sukelti. Tai muziejus, kurio sienos, grindys, lubos, nišos aktyvuoja mumyse pasimetimą, beviltiškumą, baimę. Kiekvienas tai pajaučiame savu masteliu; visi skirtingai. Bet jei niekada nejautėme beviltiškumo, joks menas mumyse beviltiškumo nepabudins.

 

Lygiai kaip ir šypsenos. Tąkart stadione aš prasišypsojau visą koncertą. Aš buvau tyras ir tikras vienetas to Gerumo, apie kurį kalbėjo draugė. 74 tūkstančiai žibančių apyrankių ir tiek pat balsų, dainuojančių kartu, manyje sukėlė totalaus džiaugsmo jausmą. Žinau tą jausmą, moku jį iš praeities.

 

Neseniai susivokiau, kad ilgą laiką mėginau iš vaikiškų knygų iliustracijų išmokti saugumo jausmą. Ir vaikystėje, ir vėliau, dar kokį dvidešimt metų, galėdavau valandoms paskęsti tose iliustracijose, kuriose matomas namo skerspjūvis ir jo viduje idiliškai besikuičiantys žmonės. Kažkas maudo vaikus, kažkas kepa sausainius, kažkas skalbia, kažkas kabina lempučių girliandas. Namai, kuriuose viskas veikia ir visi namie. Spėkit, ar piešiniai išmokė mane jausti saugumą? Ne. Bet mano potraukis jiems man buvo ženklas, kad laikas leistis į vidinę kelionę ir tvarkytis su kūno prisiminimais.

 

Menas mus pažadina. Mus – gerus ar blogus. Menas sujudina tai, kas saugiai paslėpta viduje. Ir tai – nebūtinai gražūs dalykai. Ir todėl ne, meno mylėtojai nebūtinai yra geri žmonės. Bet šiandien man užtenka ir tiek, kad tą akimirką, kurią žmogus žvelgia į paveikslą, jis niekam nekenkia. Jokiai tautai, jokiai gamtai, jokiam vokiškam ančiukui.