Sykį ėjau per gyvenimą, per didelius ir svarbius dalykus, galbūt kažką panašaus į valgio virimą ar ruošimąsi knygos rašymui, galbūt leidausi vonią ar šukavausi prieš svarbų susitikimą su svarbiais žmonėmis, o gal kaip tik ėjau prie lango pasižiūrėti sniego ar jau grįžau nuo lango atgal į gyvenimą, nesvarbu, – man einant, iš guolio pakilo mano šuo. Tomis dienomis jis jau buvo pakilęs iš guolio ne vieną sykį – šunys taip daro, pakyla iš guolių ir eina vaikštinėti po kambarius; bet tąsyk jis pakilo ir pasuko tiesiai link manęs. Bet ėjo ne taip, kaip visada: jis negalėjo paeiti. Aš nusileidau iš savo svarbių reikalų gyvenimo ir pritūpiau prie jo su visa širdimi, tuomet pakėliau jį ant rankų ir pasiguldžiau ant kelių. Man pasirodė, kad jis taip norėjo gulėti ant kelių, kaip dar niekada nebuvo norėjęs. Jis gulėjo, kol sutemo, ir dar ilgiau, o aš atsidūriau jo laike ir erdvėje, galvojau šuniškas mintis ir pamiršau visus svarbius reikalus, lyg jų niekad nebūtų buvę.
Tą kartą jis visiems laikams mane išmokė nesvarbumo.