Kaip žiūrėti į skaudančią galvą

Ištrauka iš knygos „Galerijos ir erkeriai“ rankraščio. Dailininkė Evelina Simanavičiūtė

 

Į skaudančią galvą reikia žiūrėti be rūpesčio ir ne iš aukšto. Žiūrint iš aukšto, skausmas pasijunta nesvarbus. Žiūrint su rūpesčiu, jis negali atsipalaiduoti.

Reikia suprasti, kad skausmas nori su mumis pabūti. Veikiausiai jis turi formą, gal net jausmus, savo gyvenimo istoriją, primena ežiuką ar ant eglės kabantį stiklinį grybą, sausainį ar kosmosą, nelygu pas ką atėjo skausmas. Jis nori kartu su mumis išgerti mūsų arbatą. Pasnausti mūsų pataluose. Išvesti mūsų šunį. Paklausyti mūsų muzikos.

Prisipažinkime – mes gal net nepadoriai svajojame, kad iš viso nebūtų pradėję skaudėti. Nes kas tai, geriau pagalvojus, – argi ne begėdiškas gyvenimo sutrukdymas? Ar ne gražiausių dienų pagadinimas? O tuo metu mūsų skausmas būna vienas ir dar labiau skaudinasi, nes niekas čia, pasirodo, jo nenori. Kuo labiau jis jaučiasi kaip atstumtas giminaitis, kaip balta giminės varna, kaip nepavykęs vyšnių vyniotinis, tuo stipriau jis į mus įsitveria, nes tada jam reikia psichologinės pagalbos. Todėl geriau iškart veskimės savo skausmą pasivaikščioti ir nupirkime jam balionų, kad paskui netektų ieškoti terapeuto.