Atsimenu, savo vyrui sakydavau: „Norėčiau mokėti taip kaip tu – valgyti makaronus, ir galvoti apie makaronus, o ne apie viso pasaulio grėsmes. Mano būdu net skaniausi makaronai pasidaro neskanūs.”
Nuo to momento, kai pirmą kartą patekau į bemintę būseną – tai tetruko akimirką – visada norėjau ten sugrįžti. Tai – labai lengva būsena, kurioje realiai atsiduri čia ir dabar. Čia ir dabar šiandien yra labai nuvalkiotas terminas, visi jį naudoja į visas puses. Bet iš tiesų atsidurti čia ir dabar yra sunkus, daug praktikos reikalaujantis įgūdis, dažniausiai iš tiesų tetrunkantis keletą akimirkų ir tuoj pat vėl išsprūstantis. Kaip atrodo tos akimirkos? Jose nėra ateities ir praeities, jose nėra svarbaus tavęs su tavo svarbiomis problemomis, nėra nieko, ko tau trūksta, ko tau reikia: visko užtenka. Jauti savo kūną, bet net nežinai jo formos; jauti buvimą, kuris neturi jokių charakteristikų. Savotiškas nusinulinimas, kaip nunulinamos svarstyklės. Ir tame nėra jokios mistikos – nereikia būti jogu ar kalnų vienuoliu, kad tai patirtum. Svarbiausia – tai labai lengva būsena. Kažkas visiškai priešingo tam, ką Sørenas Kierkegardas vadina „mirtinai užsigalvojusiu žmogumi”. Žinoma, – pajuokausiu aš, – tai visai netinka labai reikšmingiems žmonėms, nes toje akimirkoje jie gali pamiršti savo didelę reikšmę ir nuveiktus reikšmingus darbus, reikšmingą praeitį ir laukiančią didingą ateitį. Taip kad atsargiai. 🙂
Aš tikrai buvau toks žmogus, apie kokį rašė Sørenas. Augau kaip nesaugus vaikas ir viduje visada jaučiausi esanti neapsaugota, taigi turinti būti pasiruošus viskam. Kaip būti pasiruošus viskam? Viską įdėmiai apgalvoti. Visus įmanomus scenarijus. Įsivaizduojate tokį košmarą? 🙂
Ta diena, kai supratau, kad realiai aš bijau ne to, kas atsitiks, o to, ką aš tai apie tai galvosiu, ir kaip šitas galvojimas manęs paskui nepaliks ramybėj, pakeitė mano gyvenimą. Staiga aš supratau, kad iš tiesų aš bijau savo minčių. Mane tai labai nudžiugino – vadinasi, aš turiu ne sukontroliuoti visą išorės pasaulį, o susitvarkyti viduje. Atrodė įmanoma.
Vėliau ne kartą patyriau tai, kad net idealios išorės sąlygos neturi nieko bendro su vidine savijauta: štai aš vidury Nidos, arba Portugalijos kalnuose, aplink brangūs žmonės, o mano mintyse – katastrofos. Dabartinė aš ne mažiau gerai, nei Nidos pušynuose, gali jaustis ir sėdėdama ant sofos. Taigi atsakymas ne išorėje.
Prisimenu laiką, kai būdavo baisu vienai su savimi pasilikti kambaryje, be muzikos ir podkasto, be namiškių ir bičiulių, be darbų ir užduočių – tyloje. Bet pasilikti reikėdavo, nes buvau pradėjusi medituoti ir pastebėjusi, kad tai man padeda. Mesti nenorėjau. Bet meditacija tam tikra prasme yra pavojinga – joje labai gerai pasimato, kas esi iš tiesų, ko bijai, kaip realiai jautiesi, kas dedasi tavo viduje ir galvoje. Medituoji ir matai savo mintis kaip paveikslus. Mano paveikslai buvo siaubingi. Juos pamačius, svarbiausiu tikslu pasidarė kaip nors iš ten ištrūkti – susigrąžinti švarų, skaidrų mąstymą. Žinojau, kad ta pati meditacija mane nuves ir ten, tik pirmas etapas atrodo baisokai.
Tuo metu, kai man visa tai atsitiko, apie proto skaidrumą ir atsitapatinimą nuo minčių dar nekalbėjo niekas. Dabar informacijos jau netrūksta. Bet man teko savo jėgomis pereiti visas stadijas, kol atradau, kas veikia, kas neveikia. Dabar jau esu įsitikinusi, kad kaip ir didžiausius, nuostabiausius pasaulio kūrinius, atradimus, taip ir didžiausias vidines kančias sukuria mūsų protas. Mintys yra atsakingos už didžiąją dalį mūsų nelaimių. Tiesą sakant, nežinau, ar ne už visas.
Jei gyvenate pilni lengvų, įkvepiančių minčių – puiku, jums tikrai nereikia pakliūti į bemintę būseną. O man reikėjo – jaučiau daug nerimo, pandemija ir karas padėties tikrai nepalengvino. 🙂 Būsena, kurioje gyvenu dabar, pilna ramybės ir tykaus džiaugsmo, nepaisant to, kas vyksta aplink. Aš atsisakiau ne minčių, kurios kuria gyvenimą, o destruktyvių, negatyvių, mane griaunančių minčių. Atmetus šias mintis, atsivėrė begalinė erdvė. Visa energija, kurią skirdavau nerimui, dabar gali būti panaudota tikrovės kūrybai.
Šiandien aš jau noriu pradėti dalintis tuo, ką atradau, per ką perėjau, padėti kitiems. Jei kam nors, kas perskaitė šį tekstą iki galo, kyla panašių sunkumų, parašykite man: mielai pasikalbėsiu.