Tamsos būtybės

Spektaklio „Juoda saulė“ recenzija | Rež. Łukasz Twarkowski, „Identity Problem Group“
Publikuota menufaktura.lt

 

Balandžio 7–9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre turėjome galimybę išgyventi „Juodą saulę“ – lenkų kūrybinės grupės „Identity Problem Group“ audiovizualinių potyrių spektaklį, režisuotą Łukaszo Twarkowskio. Spektaklio anonsas kaip reta tikslingai formavo aiškų lūkestį: tekstai ir vaizdai žadėjo meditacijos ir net terapijos formą, siuntė kvietimą panirti į tamsos tranzą ir juodos saulės šviesoje susitikti su grynakrauju melancholiku.

 

Už rankos įvestas į tamsą ir paprašytas galvą dėti ant pagalvės, nesuvoki erdvės nei architektūriniu, nei laiko, nei aplink esančių žmonių požiūriu. Esi tik pats sau ir mėgini užčiuopti savo paties kraujotaką, kvėpavimą, kūną. Bandai save įtikinti savo tikrumu, savo istorija, nes tamsoje tavęs neįmanoma užfiksuoti. Nebesvarbu, kaip atrodai, nebesvarbu, kaip ant grindų išsidėstė tavo kojos, rankos, sijonai. Nebėra alkio, troškulio, metų laiko, pumpurų brendimo, į tave niekas nežiūri ir nesikreipia.

Norėtųsi teigti, jog „Juodos saulės“ misija – duoti žiūrovui akimirką panirti į būseną, kamuojančią depresija sergančius žmones. Nes čia jauti tą glitų tamsos vandenį, kuriame įsitaisei ant paties dugno, kuriame matyti tik reti šviesos blyksniai, ruožai, nuslystantys erdve virš tavęs. Kiekvienas spindulys yra drauge nepakenčiamas, nes akina, ir trokštamas, nes be jo daugiau nieko nėra. Emocijas kurstanti muzika (kompozitorius – Bogumił Misala) ir nuo garso bangų kylanti grindų vibracija, baltos dūmų ūkanos – viskas sudėliota taip, lyg siekta sudaryti progą jaukintis, šalia sodintis depresijos kankinamą žmogystą. Viskas būtų gerai, tik toji žmogysta šalia taip ir neatsisėda. Todėl imi mąstyti, kad galbūt ir minėtos misijos niekas neturėjo galvoje, kad iš tiesų tai tebuvo tik asmeninis lūkestis, susiformavęs pamačius, jog spektaklis įkvėptas Julijos Kristevos knygos „Juoda Saulė. Depresija ir melancholija“.

Moters (tekstą skaito aktorė Miglė Polikevičiūtė), kurią girdime, tačiau nematome, pasakojimui (dramaturgė – Anka Herbut) būdinga be galo įmantri poetinė maniera, kurianti, beje, labiau šizofreniškos, nei depresiškos ar melancholiškos asmenybės jausenas. Tekstas čia labiau formuoja paradoksalias vizijas, nei atkuria prisiminimus: jis visų pirma tiesiog pripildo erdvę, o žiūrovo dvasinę teritoriją veikia tik per atsitiktines psichoaktyvias asociacijas. Kartais atrodo, kad metaforų ir įvaizdžių virtinė labiau trukdo ir atstumia, nei padeda nirti į pojūčius. Girdėdamas šią poeziją, labai aiškiai suvoki, kad tai – vis dėlto ne terapija, o menas, arba kad tai – labiau vaškinė figūra, nei tikras žmogus ir tikra istorija. Prisiminimas apie tėvą ir sriubą – vienintelis ilgesnis visiškai rišlus epizodas pratisoje Moters kalboje, todėl, ko gero, daugelio žiūrovų išgyvenamas iš esmės, atpažįstant jame visus tėvus ir visas sriubas, arba visą visų namų kvapą.

Padrikus kalbos įvaizdžius sieja bendras vardiklis – 3T: tai – Tamsos / Tylos / Tuštumos faktas ir drauge to fakto keliamas siaubas. Šiame siaube ryškėja nenoro gyventi / desperatiško bandymo gyventi, mirties baimės / mirties ilgesio priešpriešos. Pasakojime reflektuojamas buvimas be perspektyvos, be horizonto, plokščias ir pilnas tik praeities, nes niekas nevyksta toliau, nes paraidžiui išsitaria tik N Ė R A, ir nejusti jokių Y R A. Tačiau paradoksalu tai, jog „Juoda saulė“ neveikia negatyviai: tai yra, galėtum sakyti, tam tikra prasme jaukus ir net savotiškai patogus spektaklis be galo nepatogia tema. Stiprybė tai ar silpnybė – klausimas: viena vertus, kūrėjai rado būdą be galo opią problemą nagrinėti giliai ir įtaigiai, bet drauge – sakraliai, švelniai, estetiškai. Tačiau galiausiai mintyse ir telieka tamsos estetika ir švelnumas, o problema kažkur susigeria.

Stipriausias būsenas sukelia šviesos ir aplinkos objektų judėjimas (vaizdo efektų autorius – Jakub Lech). Kai žemyn ima leistis masyvios metalinės lubų konstrukcijos, skrodžiamos šviesos pliūpsnių, atrodo, kad į tave eina ta tamsos būtybė, ta depresijos lėlė, kuriai jau spėjai suteikti veidą ir kontūrus. Todėl išlaikytas saugus kelių metrų atstumas, kuriam likus iki žiūrovų konstrukcija sustoja, beveik nuvilia – lyg jau buvai pasiruošęs apglėbti šituos metalinius kaulus, leistis užgriūnamas.

Po kulminacijos laukia išrišimas – juodo horizonto lėtas pakilimas, grąžinantis kelias dešimtis šviesos ratilų, kurie suskausta fiziškai – akis norisi dengtis ranka, suktis į kitą pusę. Tada pamažu imi gręžiotis į šviesą ir vis tikrintis, ar dar skauda, ar jau galima. Ir kai jau galima, pamatai visus tuos juodus siluetus, kurie gulėjo greta, išsidėstę tau nežinoma schema. Užplūsta nepaaiškinamas ilgesys – gal tiems siluetams, gal šviesai, gal tuštumai. Staiga prieš akis iššoksta instaliacijos „Meile, don’t stop“ (Klaipėdos lėlių teatras) dėžė su smėliu einančia pakumpusia žmogysta ir ją užgožiančiu mėnulio blynu. Panašiai ir čia – tamsa ir jos būtybės lyg absorbuojasi į sienas, kai pro uždangą ima skverbtis šviesos pluoštai.

Tamsos kategorija Lietuvos teatre nėra nauja: potyriai užrištomis akimis eksploatuojami „Pojūčių teatro“ spektakliuose, regėjimo pojūtis atimamas erdvinėje operoje „Confessions“ (Spatial Opera Company). Kuo „Juoda saulė“ kitokia? Visų pirma tuo, kad jos tamsa – klampinanti, užslopinanti visus vienodai. Čia nėra lygių ir lygesnių, čia atvestas lieki vienas, čia jautiesi saugus, bet iš tiesų niekas nestovi šalia ir nesaugo. Ši saugiai nesaugi zona ir ramina, ir sekina, priverčia pajusti ir E S U, ir N E S U vienu metu vien jau tamsos / muzikos / vaizdo efektų derme.

Paskutinės spektaklio akimirkos, kada žiūrovai atsargiai keliasi ir eina, ieškodami scenos krašto, – vienas geriausių regėtų pavyzdžių, kaip pačius žiūrovus paversti absoliučiai visaverte veiksmo / scenografijos dalimi. Jie ne tik kuria nepriekaištingą estetiką – šitie akinančioje šviesoje juoduojantys siluetai, lėtai judantys erdvėje, kur kas geriau negu vien iš balso pažinta Moteris suteikia pavidalus spektaklio melancholiškoms būtybėms: štai jos eina, išgriebtos iš tamsos.