Šokio paveikslas, kuriame yra horizontas

Spektaklio „KARTOTOJAI“ recenzija | Choreografas Emanuel Gat, Kauno šokio teatras „Aura“
Publikuota portale „dance.lt“

 

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Kartotojai“ – Kauno šokio teatro „Aura“ premjera. Tai choreografo Emanuelio Gato (Prancūzija / Izraelis) darbas, kurtas drauge su „Auros“ šokėjais. Spektaklis priminė, kad egzistuoja grynoji meno estetika: pastaruoju metu mačiau tiek spektaklių, kuriuose gyvi sociopolitiniai kontekstai, kad atėjusi į „Kartotojus“ beveik iš naujo mokiausi, kaip reikia žiūrėti spektaklį, kai į jį neįmaišyta realybės. Kai niekas niekur nebaksnoja pirštu, kai nei kartu, nei sūru, kai nespaudžia socialiniai ir moraliniai batai: kai tiesiog gra-žu.

 

Emanuelio Gato choreografinei kūrybai būdingi platūs paveikslai. (Jeigu reikėtų sugalvoti palyginimą, sakyčiau, kad jo šokėjai – tarsi gyventojai iliustruotų knygų, kur vienu metu matai visus mieste gyvenančius ir savus darbus dirbančius žmones: statybininkas glaisto sienas, balerina apšyla raumenis, jaunuolis perka gėlių, laiškininkas neša laišką. Niekas nėra svarbesnis ir mažiau svarbus. O skaitytojas pats renkasi, kas svarbu jam.) Kiek teko gilintis į choreografo kūrybą, beveik kiekviename darbe jaučiau tą patį jausmą – lyg žiūrėčiau į horizontą, o erdvėje iki horizonto, išsidėstę dideliais atstumais, savas istorijas šoktų žmonės, retkarčiais susiduriantys vienas su kitu, retkarčiais – ne. Bet net jei susitikimai įvyksta, čia niekas nei užtrunka, nei išsitęsia: viskas yra taip atsitìktina, laikina, nutrūkstama, lyg choreografas kalbėtų viso gyvenimo masteliu, kuriame dešimt metų draugystės – tik kelių žingsnių susiglaudimas. Drauge čia visiškai nėra iliustracijos. Gato judesys – bekontekstis, besiužetis, nuogas, skulptūriškas: iš jo neišskaitysi jokio atpažįstamo naratyvo, kurį galėtum pavadinti socialiniu gyvenimu. Veikiau tai – žmonės-it-gyvūnai, J. S. Bacho ir paties choreografo muzikos fone besiblaškantys žemės paviršiumi, jaučiantys savo kūną, save tiriantys, kartais apžvelgiantys aplinką ir kitus.

 

Stebėti „Kartotojus“ – tai lyg žiūrėti į gyvą, šurmuliuojančią miesto aikštę: kai daug veiksmo, daug žmonių ir jų sąveikų, iš pradžių domiesi viskuo, bandydamas padalinti dėmesį taip, kad užtektų visiems; o galiausiai pavargsti ir imi žiūrėti kiaurai šurmulio, kažkur į tolį. Tada kiekvienas solinis fragmentas ima varginti, nes paprasčiausiai nebetelpa akiplotyje. Rodos, lyg spektaklyje trūktų galimybės atokvėpiui, bendram planui, atsitraukimui; lyg spektaklis taip stengtųsi būti be paliovos įdomus, kad galiausiai imi desperatiškai ilgėtis ko nors nepakeliamai nuobodaus, neintensyvaus, niekinio. Gal dėl to net keliskart pagavau save susitelkusią ne į avanscenoje vykstantį įšviestą šokį, bet į tamsoje palei sieną išsirikiavusias laukiančias figūras: toks gaivinantis šis laukimas.

 

Įdomioji spektaklio dalis – judesių kombinacijų pasikartojimai, kuriuos ilgainiui imi gaudyti kaip azartiškas kartotojų pasaulio žinovas, gerai susigaudantis kūnuose ir jų užstrigimuose tam tikrame realybės loop’e. Savičiausia šios būties kartotoja pasirodė esanti albanė Ester Bega, kurios kūno plastika ir laisva, intuityvi raiškos organika man sudarė atskirą spektaklio visatą. Jei iš kritinio žodyno reikėtų išsitraukti kokį magišką ir dėl to retai naudojamą žodį, apibūdinčiau Ester kaip spinduliuojantį kūną. Kūną, kuris susirenka, pasiglemžia žiūrovų žvilgsnius (o gal tik mano žvilgsnį), kol galiausiai atsibundi nelabai ką daugiau ir pamatęs (čia aš, žinoma, hiperbolizuoju).

 

„Auros“ meno vadovė Birutė Letukaitė, pristatydama spektaklį Vilniaus publikai, pasakojo apie Emanuelio Gato darbo metodą: esą iš šokėjų jis prašo negalvoti apie ryšį su publika, vietoj to – šimtu procentų gilintis į šokėjų tarpusavio santykį. Vadinasi, jokio rodymo, tik buvimas pilna koja šokio struktūroje. Gal dėl to ir kyla šurmuliuojančios aikštės įspūdis – nes trupė verda savo sultyse, todėl jų energija cirkuliuoja scenoje, neišplisdama į salę. Sakytum, akvariumo jausmas: matai, kad šokio prasme niekas nestringa, plūduriuoja ir teka, vyksta ir pavyksta. Bet drauge jautiesi, lyg būtum už stiklo: niekas neįsiurbia į spektaklio laiką taip, kad jaustumeisi įtrauktas. Matai, grožiesi, bet kažko lyg nepatiri, kažkur lyg nedalyvauji. Ir aš kalbu ne apie interaktyvumą – toli gražu: kalbu apie jausmą, kad susilietei su spektakliu.

 

Vis dėlto nustembu, kai prisėdus rašyti apie „Kartotojus“, ima kamuoti šio labai savito darbo ilgesys. Susimąstau – juk ne visada reikia, kad su mumis bendrautų: kartais taip gera žvelgti iš atstumo, nepastebėtam, neįtrauktam ir neįviliotam. Išlikti neutraliu stebėtoju – štai ko mus moko Emanuelis Gatas.