Saugoti erdvę kūnais

Meninių akcijų savaitės 2025 apžvalga. Publikuota portale „Menų faktūra“

 

Nepriklausomos šiuolaikinio šokio organizacijos „Be kompanijos“ jau trečius metus viešose Vilniaus miesto erdvėse organizuojama „Meninių akcijų savaitė“ (MAS) šiemet sutapo su savaite, kada kultūros bendruomenė sukilo prieš kultūros ministerijos perdavimą „Nemuno aušros“ partijai. Šis fonas akcijų savaitei suteikė neįtikėtino svorio. Šių metų MAS šūkis – „krizė kaip šansas“. Negaliu nepacituoti šio šūkio aprašymo, kuris taikliai nusako ne tik akcijos, bet ir ją lydėjusio fono esmę: „Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena ir/ar situacija, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai. Tačiau krizė taip pat gali tapti galimybe keistis, ieškoti naujų sprendimų ir permąstyti pasaulį bei savo vietą jame.“

Meninių akcijų savaitės programą pradėjau stebėti ne pirmadienį, o trečiadienį, kada įvyko pirmasis kultūros bendruomenės protestas prie LR Prezidentūros. Norėčiau akimirkai stabtelėti prie protesto: vidury jo bandė suskambėti M. K. Čiurlionio „Jūra“. Sakau „bandė“, nes „Jūra“ skambėti nenorėjo: vis užstrigdavo (tikrai galime ją suprasti – sunku skambėti tokiomis aplinkybėmis). Bet tas kelias pirmas sekundes, kai „Jūra“ pradėjo skambėti pirmą kartą, atsitiko kai kas labai svarbaus. Staiga ir neatšaukiamai visame šurmuly, neramume, pyktyje ir atsakingųjų abejingume paaiškėjo, kad meno kūriniai visada buvo ir bus daug daugiau, daug aukščiau, daug svarbiau. Jie nėra užtildomi, nesibaigia jų galiojimo laikas, jų kadencija: jie palaiko visuomenės tapatybės stuburą ir tylomis jį saugo, kad aplaužytas jis vėl atsitiestų. Tą akimirką, suskambus „Jūrai“, supratau, kad čia, kiemelyje, su mumis, virš mūsų ir už mus stovi visa tai, kas kada nors sukurta, kas gimę iš pačių jautriausių balsų, bet nesunaikinama jokios brutalios jėgos.

Panašiai jautriai kiekvieną MAS vakarą pradėdavo kompozitoriaus, performansų autoriaus Evaldo Aleknos garso akcija „Bomb-free sky“: tai kompozitoriaus kvietimas prisijungti prie jo – moliniais instrumentais, imituojančiais paukščių balsus, drauge sugroti natūralaus kraštovaizdžio garsyną. Šiame garsyne visada svarbiausias buvo savitas Aleknos paukštelio balsas, jį lydėdavo susiliejanti, žiūrovų išsidalintais instrumentais išgaunama garsų masė. Originaliai sumanytas solidarumui su Ukraina išreikšti, kūrinys kultūros bendruomenės sukilimo atmosferoje virto tuo švelnumu, kuris eina į kovą. Bėgant MAS savaitei, kūnas priprato girdėti šį garsą kiekvieną pavakarę. „Bomb-free sky“ iš palaikymo Ukrainai tapo Lietuvos laisvą oro erdvę apmąstančia akcija: virš galvų vis dar paukščiai, bet jau neramūs, kviečiantys nebesnūduriuoti.

Šiuolaikinio šokio šokėjos, choreografės Oksanos Griaznovos „Under the Sun. Extended version“ – iš pusvalandžio trukmės eskizo trijų valandų akcija tapęs žmogaus gyvenimas viename kvadratiniame metre. Oksana nuolatos eina kvadrato perimetru, kartais – atgal, pavargusi ima suktis ar žingsniuoti atgal, ieško įvairiausių judesio kombinacijų, kad ėjimas, nors ir niekur nevedantis, būtų ištveriamas. Šį pasirodymą stebėjau vis prie jo sugrįždama. Galiausiai grįžau jau sutemus, gerokai atvėsus. Oksana sukosi žibinto šviesoje. Katedros varpinė išmušė devintą. Dar keli žingsniai, kuriuos jau sunku nulaikyti nenukritus nuo pakylos. Bet nenukrito. Tyli, ilga, fiziškai reikli ir iškamuojanti akcija paveikė gal net labiausiai: pati keisdama lokacijas, Katedros aikštėje vis rasdavau kažką, kas vis dar sukasi, vis dar laiko mintį, vis dar kūnu saugo erdvę. Tai kūrinys apie įstrigimą ir bejėgiškumą, kuriam atlaikyti vis dėlto reikia nežmoniškų jėgų.

Netoliese nuo vietos, kurioje savo kvadratinį metrą sušoko Oksana, tris savaitės vakarus buvo įsikūręs britų menininkas Bushas Hartshornas, kvietęs praeivius į akciją „Tell Daddy“. Šią akciją lietuviams jau pažįstamas menininkas rengia nebe pirmą kartą – keliauja su ja po įvairias šalis ir kviečia praeivius įsitaisius į krėslą pasakyti jam viską, ką norėtų pasakyti savo tėvui. Kalbėti galima tiek angliškai, tiek savo gimtąja kalba. Iš šono stebint akciją, buvo matyti, kaip įdėmiai Hartshornas girdi savo pašnekovą: kartais jam atsako, kartais – tyli, stebi, klauso. Ypatinga šios akcijos dalis – absoliutus menininko susitelkimas į veiksmą, iš tiesų keičiantis žaidimo taisykles: daugeliui žmonių, kurie niekieno, o ypač tėvo, nėra išklausomi nepertraukti, neapkaltinti, neatstumti, ši akcija – reta proga pasakyti viską iki galo, nesibaiminant reakcijos ir drauge pasitikint. Nes kartais pasitikėti nepažįstamu žmogumi – kur kas lengviau, nei artimu.

Stebint „Tell Daddy“, ima ryškėti tikrasis meninės akcijos žanro tikslas: tai – ne tiek estetinė raiška, kiek prisilietimas prie visuomenės, jos įsileidimas į meno erdvę, kvietimas pašnekesiui ar pozicijai išreikšti. „Verkimo manifestu“ pasidalijusios akcijos „CrySis“ kūrėjos ir atlikėjos Triin Kauber ir Martyna Grinevskė stoja ginti verkimo ritualo, tvirtindamos jį kaip būdą pasipriešinti, transformuotis, išlieti rūpestį ir liūdesį. Surengusios pasirodymą K. Sirvydo skvere, fontano viduje, ramiai ir lėtai iš laistytuvėlių semdamos ir pilstydamos vandenį, vaikštinėdamos fontano atbrailomis, kūrėjos iš tiesų tik „palaiko erdvę“ susirinkusiesiems: svarbiausia akcijos dalimi tampa kreidelės ir kvietimas ant fontano plytelių rašyti, kas dėl ko verkia. Tai, kuo akcijos pabaigoje buvo nuklotas fontano paviršius, nepriminė raidžių ir žodžių: čia iš tiesų susitelkė pasakojimai, kūnai, jausmai, istorijos. „Verkiu tik per filmus“, „Verkiu, nes pasiilgau močiutės“, „Verkiu, nes bijau karo“, „Verkiu dėl ministro“ – čia tilpo viskas ir visi, o protesto fone kvietimas drąsiai verkti suskambėjo, matyt, įnirtingiau, nei buvo planuota.

Vokiečių skulptorės, performansų kūrėjos Stellos Geppert akcija „Morning Moon“, kurią Bernardinų sodo pievoje įgyvendino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės, buvo tylus, bet galingas gestas, atliktas lūpinėmis armonikėlėmis. Lėtas, sinchronizuotas kūnų judėjimas, tikslingas lūpinių armonikėlių pasitelkimas poveikiui kurti įtraukė į jausmą, lyg būtų tiriamas kvėpavimas. Įkvėpti, iškvėpti, pūsti ir traukti orą – tai būdas groti šiuo kukliu instrumentu, kuris kartu išreiškia žmogiškumo esmę ir kultūrinį reikalavimą: leiskite mums kvėpuoti laisvai. Prasidėjusi kaip itin sukauptas ritualas, „Morning Moon“ kūnų kompozicija ilgainiui sugriūva, išsilaksto, kūnai įgauna energijos ir individualumo. Ypatinga akimirka – žiūrovų „matavimas“, teigiant, kad jie yra matomi, svarbūs, užima erdvę ir yra jos verti.

Choreografių, šokėjų, MAS meno vadovių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės darbas „Hit me baby one more time“ susitelkė į smurto prieš moteris temą, bet irgi išaugo iki „grubios jėgos iš esmės“ apmąstymą. Visą pasirodymą sukdamos kuokas, jos kartu liudija ir puolimo jausmą, kuris kasdien tvyro dažnuose namuose, gatvėje ir valstybėje, ir drauge – gynybinį veiksmą, kurį esame priversti nuolatos laikyti minty. Fone skambantis garso takelis provokuoja veiksmui: „Trenk man, mažute, dar kartą.“ Kūrėjos klausia, ar iš tiesų tokiems veiksmams norime skirti savo energiją? Šios akcijos dramaturgija paliečia ir „kuokos prieš patį save“, ir „konkurencinės kuokos prieš kitą“ temas. Pasirodymo ašį laiko maksimali įtampa ir inercija, bekompromisė pozicija ir motyvacija veikti. Tiesa, veikti ne PRIEŠ, o UŽ: už tai, kas įvyksta akcijos pabaigoje, kada kuokos nustoja suktis ir sugula į delnus. Kuokos nešamos į žiūrovus, ieškoma, kam būtų galima jas perduoti. Nedaug kas nori imti. Bet paima. Tikėkimės, tam, kad paguldytų, o ne vėl įsuktų.

MAS’25 dar kartą įrodė, kad menas turi nuojautą. Jis žino, kada prabilti ir apie ką kalbėti. Meninių socialiai atsakingų akcijų savaitė kvietė ne tiek stebėti menines išraiškas, kiek – ir visų svarbiausia – tiesiog laikytis kartu, būti prie kūrinių ir vieni prie kitų. Norėčiau darsyk prisiminti Oksaną Griazniovą, kuri tris valandas budėjo vaikščiodama Katedros aikštėje, ir tą jos kūną, kuris saugojo erdvę. Tą patį šiandien visuomenėje daro „Jūrą“ kaip švelniąją kuoką pasitelkęs kultūros bendruomenės kūnas. Kūnas, kuris budi, laukia, nemiega.