Pajutę grėsmę, imame kalbėti. Nedozuotai, padrikai, ne tiek svarbu, apie ką: svarbu, kad nesigirdėtų pavojaus nuojauta, kurios prisigėrę daiktai, televizoriai, sienos, lėktuvai, artimieji. Todėl taip funkcionaliai Michailo Durnenkovo pjesėje „Karas dar neprasidėjo“ suskamba performatyvi teksto maniera – ji čia yra ne šiaip dramos šiuolaikybės charakteristika; tai – tikslingas, laikmečio pojūtį apibūdinantis savęs kurtinimas.
Performatyvūs draminiai tekstai – tokie, kurie terorizuoja sceną, agresyviai puola pertekliumi, žodingumu, iš aktorių reikalauja visą laiką judinti burnas, kad visą erdvę užpildytų pratisa, nesibaigianti verbalinė muzika. Leros Surkovos „TWHYS. THE WAR HASN’T YET STARTED“ (Rygos muzikos namai „Daile“) – vienas iš tokių teksto terorą išgyvenančių spektaklių, kuriantis nors hermetiško, bet plataus pasaulio jausmą, kuriame labai aiškiai junti, kaip eina laikas.
Šitas laiko ėjimas yra skirtas kankinti žmogų: čia žmogus ne stebi įvykių dinamiką, bet užsiima ištisu savęs bauginimu – kas kur ten ryt poryt manęs tavęs mūsų laukia. Beveik visose scenose kalbama o jeigu bus kategorijomis: o jeigu aš sakau, kad tu mano vienintelė; o jeigu būtum aš, ar trenktum nėščiajai į pilvą; o jeigu tėvas sudegins namą; o jeigu ateina karas; o jeigu užėjus į onkologo kabinetą suges absurdo blokas; o jeigu aš visada tavęs nekenčiau; o jeigu mums meluoja per žinias; o jeigu būčiau parūkęs, kai dingo vaikas; o jeigu mano vaiką nužudys? Tokios dramaturgijos logikoje žiūrovas visada paliekamas o kas tada? kategorijoje: čia niekas nepapasakos, kas įvyko; visi tik baiminsis, viskas tik grės. Tokia amžinai blogo pasaulio oro prognozė mums aktuali ir pažįstama – ja kasdien maitinamės populistinėje medijos valgykloje.
Kad laikas – kaip tas, kuris eina, ir vien dėl to yra baisu – čia yra reikšmingas, aišku nuo pirmos mizanscenos: spektaklis pradedamas daiktų, kuriuose teka žmogaus gyvenimas, sąrašu. Daiktuose matyti mūsų fanaberijos, baimės, negalios, senatvės – ir kai ateina patogių basučių eilė, aišku, kad baiginėjasi laikas; ir kai ateina nuotraukos su saulėlydžiu sode eilė, aišku, kad laikas baigėsi. Žinau, kad žodžio laikas limitas šitame tekste jau irgi baigėsi, bet – atleiskit – niekaip negaliu sustoti, nes laiko tekėjimas spektaklyje „TWHYS“ atėjęs ir į scenografiją (scenografijos ir kostiumų dailininkė – Mara Broka). Juoda ažūrinė barikada, kuri ardoma tekina laiką toliau, be visa ko dar ir užstoja šviesą. Kada mes užsidengiame nuo šviesos? Kai norime nureikšminti natūralius laiko ciklus – dienos metą, jaunystės metą ir taip toliau, arba nenatūralius – pavyzdžiui, karo metą arba metą, kai už langų baisu.
Juodos plastmasės geometrija – dėžės buteliams krauti ir pirkinių krepšeliai – tampa šito sociumo architektūra, visai paprasta, labai talpia. Juodos struktūros ne tik išskaido geltonos šviesos pluoštą, bet ir deformuoja kartkartėmis gyvai filmuojamų veidų reljefus: kol akys ir nosys ant sienos, lūpos – ant dėžių paviršiaus, lyg atskirtos, lyg subjaurotos. Dėžėse suslėpti ir laiko kaitos ženklai – drabužiai, kuriuos aktoriai keičia prieš kiekvieną sceną. Kostiumuose sutalpinama visa šitos faunos įvairovė – aktoriams belieka paklusti kiekvieno naujo kostiumo logikai. Perpratęs spektaklio taisykles, į naujo drabužio traukimą imi žvelgti kaip į monstrų loto: kokia galva išlįs šįkart?
Trys visą laiką scenoje esantys aktoriai (Guna Zarinia, Gytis Ivanauskas, Aleksandras Malikovas) duoda daug veidų, nesikartodami šoka ištisai kintančią psichofizinių kūnų diskoteką. Jie visi – lyg ne žmonės, o žmonių atspindžiai, kuriuos kasdien randame parduotuvių krepšeliuose, vitrinų stikluose, poliklinikų durų rankenose, rūbinių numerėliuose, bibliotekų knygose. Per šituos daiktus, kuriuose labai daug visokių rankų šilumos, gerai justi tai, kad mums visiems diena iš dienos kartojasi viskas tas pats. Ir Durnenkovas iš to sudėlioja, o Lera Surkova – išpiešia atpažįstamą, buitišką ne individą, bet individo nuojautą.
Vaidinti nuojautas nėra paprasta užduotis. Visi trys veidai atrodo kažkaip kraupiai, sakytum, aptirpę – lyg tik perduodantys žinutę iš tų žmonių tikrovės, bet pačios tikrovės neišgyvenantys. Stipriausios transformacijos vyksta Gunos Zarinios ir Gyčio Ivanausko individuose. Guna – dukra, motina, meilužė, inspektorė, sena, jauna, višta, naša pisatelna – labiausiai įkerta onkologinio skyriaus mizanscenoje, kur ji – robotas su absurdo bloku, galiausiai imantis pypsėti. Gunoje yra tiek daug, kad mechaniškas pypsėjimas iš jos eina lygiai taip pat įtikinamai, kaip giliaširdis pasakojimas apie mirusią motiną.
Gytis Ivanauskas žongliruoja vyriškumo būsenomis – tai jis po 42 metų paieškų rado su kuo pasimylėti, tai jis nevykėlio tvaikas, tai jis gerumas ištiestos rankos atstumu, tai jis vienadienis vaikas, užsakęs tėvams namo statybas, tai pavydus paranojikas, sufantazavęs žmonai meilužį, tai sadistas, cituojantis žmonos-vištos dienoraštį ir čia pat iš sveiko proto persijungiantis į nesveiką. Gyčio modifikacijos, atrodo, jam visiškai paklūsta, o spektaklis sukomponuotas taip, kad jis turi erdvės šitoje vyriškų vaidmenų karuselėje išsisupti ant visų žvėrelių.
Aleksandrui Malikovui „TWHYS’e“ gal mažiau erdvės, bet jam tekęs pats stipriausias, paradoksalus monologas apie metimą rūkyti: jo tikslas – įtikinti susirinkusiuosius, kad net sunkiausioje situacijoje negalima pasiduoti norui parūkyti, ir jei nepasiduosi sunkiausioje, pavyzdžiui, kai, kaip jam, kažkur prie kiosko prapuls nuosavas, pavyzdžiui, vaikas, tada jau nepasiduosi niekada, ir… viskas, visa paslaptis! Tai ačiū už dėmesį!, sako Aleksandro Jis, Iki pasimatymo!, atsisveikina Aleksandro Jis, palikdamas visus be žado ir be vaiko. Klaikios nežinomybės algoritmams čia tenka solo partija. Buičiai atitenka back’ai.
Visa tai – Leros Surkovos pustonių režisūra. Lera įveisia balsus, veidus, šviesas, vieno klavišo muziką normuotai, tiksliai, naudodamasi tekstu ne kaip atspirtimi, bet kaip esme. Kalbėjimas – viskas, ką jie turi. Todėl taip garsiai skamba ironiški Gunos Jos atsisukimai į specialiai manipuliatyviai pavienius klavišus užgaunantį pianistą (Richardas Plešanovas; jis kartu su Olia Krikova – spektaklio kompozitoriai) ir Aleksandro Jo sėdėjimas pasieniui, prie jo veido rišant šviesos srautą. Kol visi kalba, kažkas žiūri. Ir šitas žiūrėjimas matosi.
Nesakau, kad neturiu „TWHYS’ui“ priekaištų. Nesakau, kad neatsibosta vis išnyrantys naiviai melodramatiniai vingiai – gal užmuškim tavo vyrą, ir tau daugiau nebeskaudės; arba pasijuokim iš savo baimių, ir tada viskas praeis; arba sudeginsiu namą, ir tada sūnus vėl atvažiuos – pas mane. Nesakau, kad neįkyri gal kiek per tiesmukos muzikinės iliustracijos ir nepasidaro gaila, kad kokios trys dramaturginės situacijos originalumu niekaip nepasiveja kitų vienuolikos įspūdingų (dedu maksimalias pastangas prie ko nors prikibti). Bet visas šis fragmentiškai suimantis šiek tiek nuobodulys ir gailestis yra labai švelnūs, palyginus su galia to amžino globalaus prieškario jausmo, kurį „TWHYS“ pajudina viduje.
Ir kartu jausmo, kad visi mes tą patį bijome, tą patį liūdime, tą patį kariaujame.