Kurti kažką

Esė kultūros ir meno žurnalui NEMUNAS

 

 

 

Breinstormas, pasiklydęs tarp verslo ir meno

 

Skaitytojams, prieš imantis šio teksto, reikėtų žinoti keletą dalykų: a) čia bus daug asmeninio požiūrio į grupinio mąstymo techniką, vadinamą breinstormu; b) prieš keletą metų breinstormui kaip fenomenui ėmiau jausti šiokią tokią išoriškai neišreikštą alerginę reakciją; c) lietuviškąjį minčių lietų leisiu sau vadinti breinstormu, nes minčių lietus kelia labiau poetines, romantiškas asociacijas, o breinstormas – atvirkščiai – sąsajų su romantika neturi; d) teksto idėjos ir drauge alergijos kilmė susijusi su breinstormo technikos naudojimu teatrinėje kūryboje, tačiau mano tikslas – apžvelgti breinstormo kilmę ir paskatinti permąstyti būdus, kuriais mes jį nekvestionuodami naudojame įvairiose srityse.

 

Laisvė nuo analitinio mąstymo

 

Kažkur skaičiau mintį: „Kol vieni laukia mūzų, kiti… breinstormina.“ Minėta alerginė reakcija pradėjo ūmėti užkulisinėje teatro kūryboje matant vis mažiau subrandintų meninių idėjų – vis dažniau užfiksuodavau poreikį burtis bei kažką sugalvoti breinstorminant. Ilgainiui ėmiau suvokti, kad sulaukti meninės idėjos, ją užsiauginti ir tik tada ieškoti bendraminčių kūrybai drauge – nebepopuliaru, gal net senamadiška. Šiandien įkvėpimo laukia vienetai, likusi populiacijos dalis naudojasi grupine kūryba ir mintimi, kad mąstydami kartu grupės nariai bus našesni bei kūrybiškesni negu kiekvienas individualiai. Kitaip tariant, laukti nėra kada – reikia daryti. Daryti kažką.

 

Iškart pasakysiu, kad breinstormas kaip technika kelia įvairiapusių minčių, nuo daugelio kurių šiame tekste vis dėlto laikysiuos atokiau. Tačiau negaliu jų nepaminėti. Visų pirma norisi atsižvelgti į psichologinius niuansus. Idėja, kad breinstormo kaip technikos tikslas – išlaisvinti žmogaus protą iš analitinio mąstymo režimo ir įjungti laisvąją minčių tėkmę, artimesnė ekstravertiškai sąmonei. Introvertiško tipo sąmonė, daugeliu atvejų pirmenybę teikianti individualiam mąstymui (beje, tokiomis sąlygomis, anot įvairių tyrimų, ir pateikianti kur kas geresnius rezultatus), šiame mąstymo aukcione, užuot generavusi idėjas, paprasčiausiai bando atsigauti nuo kiekvieną minutę vis gausėjančios informacijos. Taip yra dėl to, kad aktyviau veikia skirtingos introvertų ir ekstravertų smegenų dalys. Introvertams tipiški breinstormai sukelia pernelyg aktyvią stimuliaciją, generuoja išbalansuojantį informacijos kiekį. Priklausomai nuo introvertiškumo procento asmenybės charakteryje, tolerancija šiai technikai gali skirtis. Tačiau naujausiuose tyrimuose analizuojamos sąlygos, kuriomis breinstormo aplinka būtų paranki ir introvertams (tarp rekomendacijų – laisvas judėjimas tarp erdvių ir sąmoningos pauzės).

 

Antra mintis siejasi su neoliberaliojo kapitalizmo jausenomis – poreikiu suprekinti meną, kurti greitai, nuolatos generuoti naujas idėjas bei naujus kūrinius, trumpinti pastarųjų „galiojimo laiką“, nes eilėje jau laukia kiti. Išties – komandiniu būdu išbreinstorminti, pavyzdžiui, teatro kūriniai, pasibaigus jų efemeriškojo „gyvo galiojimo“ laikui, neišlieka jokiu pavidalu. Klausite, kas iš teatrinės kūrybos galėtų išlikti? Pjesės – drąsiai. Tačiau iš minčių lietaus metu išlytų kolektyvinių idėjų sukonstruoti tekstai paprastai yra aktualūs konkrečiai komandai realiu kūrybiniu laiku ir ilgaamžiškumo ar tolimos perspektyvos dimensijos neturi (čia kaip savo chebros lygmeniu suprantami juokai, prarandantys vertę kitoje kompanijoje). Nes ne tai yra neoliberaliosios ideologijos vertė – amžino atsinaujinimo definicijoje „išlikimo“ terminas netelpa. Čia breinstormas iškyla visu savo gražumu, mat garantuoja verslo stiliaus efektyvumą, produktyvumą bei spartą. Vėl grįžtame prie minties, kad laukti nėra kada: reikia kažką daryti.

 

Atgal į mokyklą

 

Bet palikime psichologiją ir neoliberalizmą ramybėje. Grįžkime į mokyklą. Prisimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri, mums perskaičius kokį visuotinai privalomą kūrinį, prašydavo breinstorminti: pasakoti ką, mūsų supratimu, norėjo pasakyti autorius. Ir mes kalbėdavome – viską, kas ant liežuvio galo. Žinoma, kiekviena mūsų mintis būdavo vienaip ar kitaip vertinama. Deja, daugelis vargais negalais išspaustų įžvalgų nueidavo perniek – ne tai norėjo pasakyti autorius. Gerai, kad dauguma autorių jau buvo mirę, tad negalėjo atšauti apskritai nieko nenorėję pasakyti.

 

Jau tada breinstormo sąvoka man įgavo liūdną ir prie nieko gero nevedantį pavidalą. Suprasdavau minčių lietų ne kaip būdą paskatinti mąstyti bei atrasti, o kaip metodą prastumti pamokos laiką ir mėginimą ištraukti iš mokinių tai, ko tikisi mokytoja. Ne tai, ką jie galvoja, bet tai, ko reikia. Pagal subjektyvų teisingumo principą. Pagal švietimo programą.

 

Mano lietuvių kalbos mokytoja, žinoma, dar nežinojo breinstormo principų. Teisybės dėlei, išvardinsiu:

 

• Principas N 1. Susitelkti ne į kokybę, o į kiekybę. Breinstorminant svarbiausi gausos intelektas bei siekis užtikrinti informacijos tekėjimą. Reikia nesulaikyti srauto ir vengti varžymosi atmosferos. Turėtų vyrauti jausmas, jog visiems yra erdvės.
• Principas N 2. Susilaikyti nuo kritikos. Idealaus breinstormo aplinkoje niekas nėra kritikuojamas dėl to, ką pasakė. Dialogas šiuo atveju skirtas ne demonstruoti savo pranašumui, bet suprasti ir palaikyti. Kiekvienas sumanymas rodo kelią, kur eiti ar neiti toliau.
• Principas N 3. Priimti net ir pritemptas, menkas idėjas. Žmonės, pajutę, kad net ir labiausiai nuo objekto nutolę, keisčiausi sumanymas yra išgirsti, taps drąsūs, dėl to išaugs bendrasis grupės kūrybiškumas. Nuomonių įvairovė – vertybė.
• Principas N 4. Plėtoti vienas kito idėjas, kuriant bendrą grupės minčių architektūrą. Šiuo požiūriu svarbiausias – vidinis grupės pasitikėjimas. Jausmas, kad esu UŽ, o ne PRIEŠ kiekvieną kitą kalbantįjį, užtikrina tikros, gilios partnerystės galimybę. Tik tokioje atmosferoje įmanomas iš tiesų produktyvus breinstormas.

 

Be jokios abejonės, tai – teorija, įmanoma galbūt kokioje nors utopinėje psichologiškai sveikų, netraumuotų, emociškai raštingų, aukšto dvasinio intelekto individų bendruomenėje. Neatsitiktinai gana greitai idealaus breinstormo sąlygos buvo patobulintos – apsibrėžta, kad minčių lietaus sėkmei reikalingi ne tik jau minėti principai, bet ir visų komandos narių prielankumas šiai technikai. Idealiais breinstormui laikomi žmonės, kurie:

 

• turi teigiamą požiūrį į breinstormą;
• trokšta padėti išvystyti idėją;
• geba mąstyti lanksčiai ir abstrakčiai;
• yra stiprios ir nepriklausomos asmenybės, kurios ne prisitaiko prie kitų, bet išlaiko savo balsą;
• yra skirtingų specialybių, patirčių, požiūrio taškų ar bent jau mąsto skirtingais būdais, skirtingai žvelgia į pasaulį.

 

Taip, šios pastraipos buvo skirtos mano lietuvių kalbos mokytojos 2006-ųjų versijai. Ir taip, juokauju: manau, šiandien visais klausimais neišmanėliškai naudojama verslo mąstymo technika kaip metodas reikalauja mažų mažiausiai update’o, kad žinotume, jog yra situacijų, kur ji tinka toli gražu netobulai.

 

Jodinėjimas per idėjų laukus

 

Breinstormo definicija, šiandien suvokiama kaip teigiama ir kasdien naudojama įvairiuose kontekstuose, kažkada turėjo vien neigiamas konotacijas: 1913 m. „Funk and Wagnall’s“ žodyne ji apibrėžiama kaip impulsyvi beprotybė, 1934 m. „Unabridged“ žodyne – kaip proto frustracija, mentalinis sutrikimas, maniakinis protrūkis. Oksfordo žodyne sąvoka taip pat siejama su staigia ir smarkia mentalinės ligos ataka, epilepsijos priepuoliu. Šiandienos žodynuose breinstormo definicija, greta kitų apibrėžimų, vis dar apima ir laikiną beprotybę. 1920-aisiais aptariamas terminas pirmą kartą buvo pavartotas „staigios idėjos“, „įkvėpimo blyksnio“ prasme, tačiau ilgainiui ėmė plisti su negatyviu atspalviu – kaip lengvabūdė, spontaniška ir neapgalvota, laukinė ir nepraktiška idėja. Apie 1950-uosius minčių lietus tapo verslo aplinkos žargonu bei įgavo į dabartinę panašiausią definiciją: tai grupinė problemų sprendimo technika, įtraukianti spontanišką visų grupės narių dalijimąsi idėjomis; kai kur žavingai vadinama jodinėjimu per idėjų laukus, siekiant surasti sprendimą.

 

Minčių lietaus, arba smegenų audros, koncepcijos autoriumi laikomas amerikiečių publicistas Alexas Faickney’is Osbornas, 1953 m. savo reklamos agentūroje inicijavęs pirmąsias dalijimosi idėjomis sesijas, kad sustiprintų sumanymų stokojančios komandos kūrybiškumą. Jo siekis buvo sudaryti sąlygas komandos nariams laisvai dalytis mintimis. Alexas tikėjosi, kad vienų idėjos įkvėps kitus, ir sulaukė puikių rezultatų. Tuomet savo atradimui platinti parašė keletą knygų, kurios buvo pasitiktos įvairiai: išmėginę metodą, daugelis ėmė kalbėti apie baimę būti sukritikuotiems, varžymąsi reikštis visų akivaizdoje. Pastebėta ir tai, kad metodas išaugina kolektyvo, bet nebūtinai kiekvieno jame esančio individo kūrybiškumą. Osbornas suvokė, jog didžiausias kūrybiškumo šaltinis yra pačios smegenys, arba neuronai, kurie pastoviai breinstormina, idant sukurtų naujus ryšius. Tuomet jis sudarė sąrašą idėjų, kaip stimuliuoti smegenis mąstyti kitaip nei joms įprasta ir iššaukti konkrečios asmenybės inovatyvų galvojimo procesą.

 

Kol Osbornas, supratęs technikos ribotumą, žengė gilyn, po pasaulį paplito šios mąstymo metodikos migla, pradėta naudoti bet kur, bet kaip ir bet kada, pametant pačią minčių lietaus esmę – problemą. Be jokios abejonės, kai turi aiškų probleminį teiginį, sukoncentruodamas į jį unikalų skirtingų interpretacijų, supratimo, perspektyvų, žinių, patirties ir profesinio bagažo rinkinį, aplink sutelki kolektyvinį nuomonių bei potencialių sprendimų kompleksą. Įsiklausykite: problema, kombinuojant maksimalų resursų kiekį, atranda sprendimą. Jei trumpam grįžtume prie teatro, šiuo atveju kiltų fundamentalus susimąstymas – kadangi spektakliai statomi breinstorminant, išeina, kad spektaklio sukūrimas yra problema. Ir tai ne tik žodžių žaismas – būtent dėl šios jausenos ir kyla daugiausia frustracijos: projektus šiandien rašo visi, o štai kai gauni sceną – turi problemą. Verslo dvasios problemą – reikia įsisavinti lėšas.

 

Prievarta ir siautulys

 

Suvokti, kad breinstormo technika gimė verslo aplinkoje ir buvo skirta ne meninėms idėjoms plėtoti, bet efektyviai spręsti kilusioms problemoms, manau, yra labai svarbu. Norisi šiek tiek sutirštinti breinstormo kaip verslo technikos spalvas ir keliais žodžiais papasakoti, kur link važiavo minčių lietaus traukinys, suvokus jo naudą. XX a. antroje pusėje ėmė rastis daugybė breinstormo kokybę didinančių įžvalgų; viena iš žinomiausių vadinama Walto Disney’aus metodu, kuomet komandos nariai breinstormina iš skirtingų – svajotojo, realisto, kritiko ir neutralo – pozicijų. Plačiai žinomas ir Edwardo de Bono „Šešių mąstymo skrybėlių“ metodas, kai breinstormo dalyviai prisiima moderatoriaus, optimisto, mąstytojo, emociuko, kritiko ir realisto vaidmenis. Dažnai naudojamas SCAMPER (angl. „bėgti galvotrūkčiais“) metodas, kuriame žodis „scamper“ pasitelktas kaip akronimas veiksmažodžiams „pakeiskite idėją, kombinuokite idėjas, adaptuokite, modifikuokite, keiskite tikslą, eliminuokite, sukurkite idėjai reversą“. Visa tai – žvilgsnio į problemą variacijos. Daug naudos breinstormo technikos plėtojimui turi ir metodas, įgavęs „Hemingway’aus užrašinės“ vardą: kada visur ir visada fiksuoji savo aplinką, o vėliau panaudoji tai breinstormindamas (Ernestas Hemingway’us – žmogaus „visur ir visada su užrašine“ ikona). Vizualus būdas breinstorminti – daugelio jau išbandyti minčių žemėlapiai. Minėtina ir radikali koncepcija – Jameso Altucherio „Idėjų mašina“, anot kurios, norėdamas šiandienos profesiniame pasaulyje gyvuoti „pilna koja“, kasdien turi sumanyti 10 naujų idėjų ateičiai, nesvarbu, ar jas panaudosi, ar ne: taip esą lavinamas maksimalus kūrybiškumas. Koncepto formuluotėje naudojamas žodis „prisiversti“ – žmogus privalo kasdien prisiversti sukurti minimum dešimt idėjų.

 

Pastaroji pastraipa buvo skirta priversti skaitytojus pajusti breinstormo siautulį, kurį jis sukelia smegenyse. Jei praktikuosime Altucherio idėjų mašiną – ko gero, ne tik iš nuovargio nieko nebesukursime, bet ir galutinai išsiblaškę bei išsitaškę sukelsime pasaulinį idėjų pertekliaus smogą. Iš šios koncepcijos būtent prisivertimas kelia stipriausią alerginę reakciją – iš tiesų prisivertimo grūdas slypi kiekvienoje net ir paprasčiausio breinstormo sesijoje: tai yra minčių lietaus variklis ir siaubas viename. Susirinkę breinstorminti, visi verčia save kažką sugalvoti. Ir sugalvoja – pritempia, pametėja, iššauna; per laukus pasileidžia didysis breinstormo žirgas.

 

Į plotį

 

Breinstormo kaip kūrybinio variklio paūmėjimas teatre sutapo su laiku, kada režisieriaus vizijos tradiciją ėmė keisti modernesnė prieiga – komandinė kūryba. Tokios kūrybos idėja –atsakomybę už meno kūrinį visai grupei paskirstyti beveik tolygiai. Taip breinstormas iš būdo stumti pamokų laiką tapo esmių esme – kūrybos šaltiniu. Vietoj tikslo „sukurti kūrinį“ vis dažniau ėmė skambėti planas „sukurti kažką“. Ryškėjo jausmas, kad šiandien norint siekti profesinės galios (šiuo atveju paremtos meno kūryba) nebereikia žinoti, ką nori sukurti: užtenka žinoti, ką pakviesti į prepartį. VIP’ais čia tampa ne geri menininkai, bet geri breinstormintojai, kas nebūtinai yra viena ir tas pat. Juokauju, žinoma. Tik man, kaip meno kritikei, neoliberaliai nejuokinga. Nutylėsiu kraupią nuojautą, kad silpnesnio kūrybinio pajėgumo menininkai stinga idėjų, todėl buria grupes ir dedasi kuriantys populiariu, nors iš tiesų kažin ar ne individualių įžvalgų badą rodančiu būdu. Nenutylėjau.

 

Kai esi profesionalas, sukurti gali bet ką. Viską. Kas šaus į galvą – tereikia paskirti tam energijos, turėti resursų bei atrasti partnerių. Vis dėlto projektai, komandinė kūryba, breinstormas kaip verslui itin tinkantis principas, perkeltas į meno aplinką, griauna pačią kūrybos esmę – meninę įžvalgą. Jeigu remiamasi breinstormo principais, kyla rizika, kad pasaulį tvarkome pagal „kas šovė į galvą, žiūrint pro langą antradienį“ ideologiją, prarasdami galimybę kurti telkiantis aplink individualiai išaugintas, subrandintas, gilias, aktualias, reikalingas idėjas. Nenoriu tirštinti spalvų – įvairiais būdais sukuriama ir vertingų, ir mažiau vertingų kūrinių. Tačiau būtina suprasti, kad breinstormas žmonėms leidžia susiliesti tik paviršiais – sociopsichologine prasme tai nėra erdvėlaikis, skirtas leistis į kokybinį gylį. Tai veikiau kokybinio pločio sfera.

 

Osbornas breinstormo techniką pristatė taip: „Breinstormas – tai smegenų naudojimas komandinėje atmosferoje, kiekvienam stormeriui verbaliai atakuojant tą pačią problemą. Tikslas – išsviesti iš galvos viską, ką turime, ir vėliau sugrįžti prie to nuodugnesnei analizei, kurios metu dažnai paaiškėja, kad neįprasčiausios idėjos – pačios vertingiausios.“ Anot Osborno, prie realybės pritraukti beprotišką fantaziją – įmanoma, o būtent breinstormo metu į galvas plūsteli neįtikėtinos, protingam ir logiškam mąstymui nebūdingos mintys.

 

Būtent toks ir yra vienas iš nuostabiausių breinstormo lūkesčių – jis gali mus nuvesti į minčių plotus, kurie apskritai neatrodė įmanomi, nes mąstydami savo ribotu, praeitimi paremtuose konceptuose užstrigusiu protu iki jų niekaip neateitume. Ir tai – tiesa. Būtent todėl manau, kad ši technika yra ideali, jei naudojama pradžių pradžiai arba meniniuose procesuose iškylančioms problemoms spręsti. Blogiau, jei breinstormo būsenoje užstringama.

 

Pabaigai norėčiau pajusti kaltę ir suformuluoti ką nors panegiriško breinstormo labui. Pavyzdžiui, kad breinstormas – nepaneigiamas ir jau giliai šiandienoje įsišaknijęs operavimo pasaulyje būdas, kurio esmė meno aplinkoje – vis dėlto ne suformuoti idėją, bet ištraukti ją iš apokaliptinio idėjų triukšmo ir drauge su komanda užauginti. Ir jei ne breinstormas, kiek daug mes šiandienos mene neturėtume. Taigi plojimai. Ir darkart – plojimai atsistojus.

 

 

Šaltiniai:

1. Scannell, M., Mulvilhill, M. The Big Book of Brainstorming Games. Mc Graw Hill: eBooks.
2. How Brainstorm Got Better. Vebsterio žodynas.
3. Burchert, J.-M. The Creativity Method of The Inventor of Brainstorming.
4. Talin, B. 6 Successful Methods For Brainstorming & Idea Creation (2021 Update).
5. Osborn, A. F. Creative Thinking. American Association of Industrial Nurses Journal, Nr. 6.