Kaip žmoguje, taip ir žemėje

2024-2025 m. teatro sezono apžvalga
Publikuota portale „Menų faktūra“

 

Iš visko, kas toliau parašyta apie prabėgusį sezoną, kyla jausmas, kad teatras šiuo metu visu kūnu atsisukęs į du dalykus: į tai, kas dedasi žmogaus viduje, ir į tai, kas dėl to paties žmogaus dedasi žemėje.

2024–2025-ųjų teatro sezone į profesinius dienoraščius įrašiau daugiau aktorinių, mažiau – režisūrinių darbų, t. y. nebūtinai puikiuose spektakliuose buvo sukurta puikių vaidmenų. Visų pirma, galėjome stebėti į sceną grįžtantį stiprų moterų balsą: Indrės Patkauskaitės Ponią Jon Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Žiurkės“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), Augustės Pociūtės, Augustės Onos Šimulynaitės ir Elžbietos Latėnaitės – Karoliną, Aną ir Boną – Uršulės Bartoševičiūtės spektaklyje „Savižudybės anatomija“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Ievos Labanauskaitės Katriną Valentino Masalskio spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (Juozo Miltinio dramos teatras), Saulės Gotbergės Ją Gornatkevičiaus spektaklyje „Antrininkas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), Eglės Jackaitės išplėtotas moterų linijas kartu su Oskaru Koršunovu sukurtoje „Šventojoje“ (OKT / Vilniaus miesto teatras). Visos minėtos moterys kiaurai išnarstė, ką reiškia būti moterišku kūnu su visomis jo emocinėmis, psichinėmis, intelektualinėmis duotybėmis ir kartais susidarančiomis kūdikio pavidalo pasekmėmis. Šio paveikslo Lietuvos scenose ilgą laiką trūko – atrodė, kad buvo užstrigta kažkur ties Gintaro Varno „Heda Gabler“ ir „Portija Koglen“. Beje, Heda su Portija tuo metu atstovavo kryptims, kurios šiuo metu abi grįžta į Lietuvos sceną – ir moters kaip nepriklausomos savipakankamos visumos, ir moters-motinos archetipams.

Šiemet scenose ne kartą matėme pastarąjį – buvo kaip niekada daug besilaukiančių, gimdančių, sūpuojančių kūdikius. Tačiau vis dar netrūko ir kūrinių, kuriuose moteriai suteikta bežadės būtybės „partija“, muziejinio eksponato funkcija. Iš minėtinų, ypač šiuo požiūriu „įspūdingų“ darbų – Varno „Kartoteka“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“ (Valstybinis jaunimo teatras); dar pridurčiau pernykščius tame pačiame teatre pastatytus Árpádo Schillingo „Barbarus“. Tiesa, „Užburtame kalne“ Alvydės Pikturnaitės sukurtas Klavdijos Šoša portretas, net ir nedavus jai erdvės atskleisti daugialypės asmenybės ir susitelkus ties jos kūno vaizdiniu bei judesio skulptūriškumu, vis tiek paliko gilų įspūdį: buvo matyti, kiek daug joje glūdi neišsakytų tiesų, neturinčių vietos išskirtinai vyriškame, intelektualiąją tonaciją palaikančiame, spektaklio sociume.

Annos Smolar spektaklis „Paukščiai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) su moterimi pasielgė dar garbingiau, visi čia vaidinantys aktoriai kūrė vieną ir tą patį – Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren – paveikslą, mainydami jį su paukščių, giminaičių ar kino aikštelės darbuotojų vaidmenimis. Visas spektaklis užsiėmė Tippi gyvenimo Hitchcocko kontrolėje analize ir konstravo asmenybės anatomiją iš daugybės detalių, kurios čia tik blykstelėdavo – skirtinguose kūnuose, atspindžiuose, šviesose, projekcijose, atmosferose.

Jau ne vienerius metus į moters būtį nuosekliai gilinasi tiek Bartoševičiūtė, tiek Laura Kutkaitė, šiemet pristačiusi spektaklį-performatyvią paskaitą „tremolo“ („Meno ir mokslo laboratorija“), kuris leido žiūrovui susidurti su nuoginimosi procesu scenoje. Nuoginimasis – t. y. pamažu verbališkai ir kūniškai vykstantis scenoje veikiančių pačios režisierės ir aktorės Kristinos Mortos Paškevičiūtės-Berulienės nusirengimas – suveikia visai kitaip, nei, pavyzdžiui, Nauberto Jasinsko „Chromoje“ („Meno ir mokslo laboratorija“ kartu su Valstybiniu jaunimo teatru) matomi nuogi kūnai: čia jie – tobuli ir tolimi kaip Eifelio bokštai; „tremolo“ kūnai – savi, kalbantys tiesiai žiūrovams, šviesioje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto auditorijoje staiga nusivelkantys kostiumėlius ir panūstantys išsipasakoti. Kūrėjos savo deklaracijas ne tik verbalizuoja, bet ir įkūnija. Tai kūnai-kaimynai, kūnai-giminaičiai, kuriuos matydamas nuogus ne tiek jais grožiesi, kiek priimi save nuogą, tūnantį po rūbais. Šiame spektaklyje išnyko ir nuovargis nuo dokumentinių spektaklių rutinos – pagaliau vėl buvo įdomu klausytis atvirų dokumentinių moterų pasakojimų, lyg kalbėtų jų kūnai, turintys ne normatyviai pageidaujamų, o autentiškų polinkių, norų ir nenorų.

Kitas įsiminęs kūnų būklę tyrinėjantis darbas – šokio teatro „Low Air“ ir Silkeʼės Z. spektaklis „Lustopia“, užsiėmęs ir skirtingų kūnų legalizacija, ir įtrauktimi: spektaklyje šoka ir įvairaus amžiaus bei kūno formų, ir Dauno sindromą turintys šokėjai. Mo muziejuje šių metų gegužę vykusioje konferencijoje „Įtrauktis profesionaliajame mene: mada ar siekiamybė?“ nuskambėjo „Low Air“ lyderio Lauryno Žakevičiaus mintis, kad kurdami „Lustopia“, jie laikėsi koncepto „įtrauktis ją pamirštant“ – tokie pasirinkimai nėra socialinis projektas, tai tiesiog darbas su žmonėmis, o žmonės yra visokie.

Šį sezoną dar du svarbūs darbai atliepė temą „žmonės yra visokie“: tai choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės šiuolaikinio šokio miniatiūra „Šokti 1000 metų“ (Lietuvos šokio informacijos centras) ir Jūratės Trimakaitės spektaklis vaikams „Galaktikos“ (Kauno miesto kamerinis teatras). Pirmajame matėme ne tik profesionalius šokėjus, bet ir amžėjančius kūnus, kurių veikimas, kaip ir kūrinyje „Lustopia“, visų pirma kūrė būties grožio, meninės estetikos potyrį, o tik tada ir, beje, visai neįkyriai liudijo teatrą kaip vietą kurti socialines prasmes ir ryšius. „Galaktikos“, analizuojančios Aspergerio sindromą, kūrinių vaikams panoramoje išsiskyrė gebėjimu suderinti rimtą, jautrią problematiką su dinamišku, smagiu jos išgyvenimu, neįkrentant į gailestį. Tam buvo pasitelkta ypatinga vizualinė prieiga – šitą pasaulį galima sulankstyti kaip popierinę raketą.

Kur kas daugiau vietos scenoje užėmė didieji sezono kūriniai – Lupos „Užburtas kalnas“ ir Łukaszo Twarkowskio „Quanta“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), kurie, regis, įsirėžė į atmintį ne tik dėl savo ilgos trukmės. „Užburtas kalnas“ visų pirma nudirbo reikšmingą darbą, priversdamas atsiversti Thomą Manną ir patirti tikrą skaitymo malonumą. Svarbiausia Lupos spektaklio vertybe įvardyčiau jo ištįsusį laiką, kuriame kondensuojasi laukimas: scenoje čia begalę valandų laukiama gyvenimo, kol gyvenimu tampa pats laukimas. Tiesą sakant, visai kitokiu, bet irgi laukimu užsiėmė ir „Quanta“: tas nuolatinis budrumas, dairymasis, blaškymasis lūkuriuojant, sudėtas į begalę veidų, pokalbių, stambių planų ekrane įtraukia į nepaaiškinamos krypties haliucinaciją. Abiejuose spektakliuose buvo sukurti įdomiausi sezono aktoriniai ansambliai: tiek Šveicarijos kalnų sanatorijos gyventojai, tiek viešbučio „Les Moires“ lankytojai (beje, irgi susirinkę Šveicarijos kalnuose) įsirėžė atmintyje savo beribiu, lėtu, tarsi laiką pametusiu slankiojimu po peizažą.

„Užburtame kalne“ buvo įdomu stebėti pagrindinę vyrišką trijulę – Donato Želvio, Mato Dirginčiaus ir Valentino Masalskio kuriamus Hansą Kastorpą, jo pusbrolį Joachimą ir gydytoją Berensą / Minherą Peperkorną. Tarp sezono ryškiausių – prie šių vyriškų vaidmenų dar prijungčiau Aurelijaus Pociaus Merso Jernejaus Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), Džiugo Griniaus Oskarą Elmāro Seņkovso spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ (Klaipėdos dramos teatras), Martyno Nedzinsko herojų „Jie“ Antano Obcarsko darbe „Fermentacija“ (LNDT), Karolio Kasperavičiaus Sūnų Eglės Švedkauskaitės spektaklyje „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (LNDT) ir Dainiaus Svobono Vladeką Gintaro Varno „Kartotekoje“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras). Visi šie vaidmenys daugiau ar mažiau kūrė jautraus, mąstančio, švelnaus, nerimaujančio vyro įvaizdžius, kaip vertybes ar bent legalias vertes deklaravo atvirumą, nuoširdumą, gerumą, žmogišką sutrikimą, netgi nežinojimą, netikėliškumą, neatitikimą normoms. Šį sezoną vyrams scenoje pagaliau leidžiama būti silpniems, tačiau drauge gražu, kad tas jų silpnumas – tiktai išoriškas: vidujai tai – autentiški savo laiko herojai, drauge su sezono moterimis leidžiantys sau būti ne pagal pareikalavimą, o pagal… SAVE.

Spektaklio „Svetimas“ dramaturginę idėją – grožinį romaną paversti pretekstu kaltinimams teisme, ir tai, kaip tas teismas vyko, įsirašau kaip vieną įdomiausių sezono klasikinės literatūros išplėtojimo koncepcijų. „Mane vadina Kalendorium“ išskirtinumas – per pertrauką žiūrovams dalijama sriuba. Juokauju! Iš tiesų verta nuvykti į Klaipėdą ir pamatyti, kaip scenoje atsiveria tykus žmogiškas paprastumas, kuriam sukurti prireikia didžiulių aktorinių resursų. „Fermentacija“ kėsinosi į absurdo žanrą – šio spektaklio sociumas susirgo pavydu bakterijoms ir desperatišku noru persikraustyti į jų zoną, kurioje nėra žmogiškų problemų; tačiau iš tiesų „Fermentacijos“ išvados – humaniškai gailestingos: vargšas tas planetos žmogus, šitaip susirūpinęs, šitaip apniktas tikrovės, kurios jam taip baisu, kad net prireikia prašytis į prokariotų karalystę. „Kartoteka“ atkreipė dėmesį į unikalią pokario lenkų modernizmo atstovo Tadeuszo Różewicziaus pjesę: tai, kaip savitai dramaturgiškai plėtojosi spektaklio tikrovė, įvėlė į atminties sluoksniavimosi, kitimo, dauginimosi ir nykimo procesų apmąstymą.

Atminties fenomeno svarstymus galima buvo tęsti skaitant šiais metais Scenos meno kritikų asociacijos lietuvių kalba išleistą Erikos Fischer-Lichteʼės knygą „Teatrologija. Įvadas į šio mokslo pagrindus“: „Atminties tyrimai įrodė, kad mūsų atmintis daugeliu atvejų yra nepatikima. Ji veikia ne kaip talpykla, sauganti tikslius praeities įvykius, o vis iš naujo ir kitaip atkuria tuos praeities įvykius pagal situaciją ir kontekstą. Be to, ji kartais priešinasi ir nepateikia mums tų prisiminimų, kurių pageidaujame. Šie faktoriai, kaip ir suvokimo subjektyvumas, labai veikia analizės procesą“[1]. „Kartoteka“ – gražus tokio atminties priešinimosi ir nuosavų jos pasiūlymų, visiškai išmušančių žmogų iš vėžių, pavyzdys.

Šiemet Lietuvoje vykusiuose tarptautiniuose festivaliuose akį labiausiai traukė nedidelio formato arba saikingos režisūrinės raiškos kūriniai. Jei sezoną skaičiuotume nuo rugpjūčio, nepraleisčiau Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo ’24“ viešėjusio ispanų trupės „El Conde de Torrefiel“ (vėliau atvykusių ir į „Sirenas“) spektaklio ULTRAFICCIÓN NR. 1 / FRACCIONES DE TIEMPO. Daug kas šiuo spektakliu nusivylė, nes spektaklio tarsi nebuvo – tik raidės ekrane, tik šviesos, tik avys; bet iš tiesų atmosferą, kurią ispanams Tanyai Beyeler bei Pablo Gisbertui pavyko sukurti tą naktį Tado Ivanausko Obelynės sodyboje, mažai su kuo galima palyginti. Su ispanų avimis būtų gerai susikalbėjęs ir šių metų Tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ viešėjęs prancūzų „Théâtre de la Brèche“ „Leviatanas“ (režisierė Lorraine de Sagazan): čia scenoje būta arklio. Šio spektaklio didžioji vertybė – visuomenės marginalų, kaltinamų smulkiais nusikaltimais, balsai, bei dar vienas moters su vaiku portretas: jos balsas modifikuotas į polifoninį, jos veidas aptrauktas kojine, ją čia supranta tiktai arklys. „Leviatane“ buvo galima iki soties pasigrožėti sąlygiško teatro grimasomis ir kaukių keliamu taikiu siaubu.

Vieną didžiausių švenčių šiemet sukūrė Tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“ svečiavęsi žonglieriai iš Nyderlandų „Tall Tales Company“: jų darbas „Square Two“ (Maartjeʼės Bonarius ir Harmo van der Laano koncepcija) leido savitai patirti „Menų spaustuvės“ teritoriją – kitaip pamatyti jos erdves ir struktūras, architektūrą ir formas (viskas gali tapti schema žongliravimui), o jų bendravimas su žiūrovais įvėlė į kažką beveik sakraliai žmogiško, šilto, džiugaus ir šviesaus. Ypatingą patirtį sukūrė Tarptautiniame festivalyje vaikams ir jaunimui KITOKS savo darbą vaikams „Insides“ rodę ispanai „El Patio Teatro“ (Julianas Sáenzas-Lópezas, Izaksun Fernandez), neįtikėtinai atvirai tyrinėję žmogaus anatomiją, organus ir jų substancijos kismą – pavirtimą dulke, niekuo. Iš spektaklio „Rankos“ lietuviams jau pažįstami kūrėjai palietė esmines buvimo žmogumi kertes: juk iš tiesų mes – tiktai kaulų, raumenų, fascijų, organų rinkiniai. Tai buvo beveik biologijos pamoka, sumišusi su nepriekaištinga estetika ir grakščia filosofija.

Šių metų „Sirenose“ subtiliausiai suskambėjo visai paprasti darbai – spektakliai-paskaitos „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, kuriuos abu parengė dokumentinio teatro kūrėjai Silke Huysmans ir Hannesas Dereere’as. Jie sugebėjo taip sukompiliuoti ir pateikti dokumentinę medžiagą, kad ją žiūrint, kažkur vidujai tikrai susiformavo ir vandenynų dugnas, ir Nauru Respublika, neberandantys sau vietos po žmogiško grobuoniškumo saule.

„Naujajame Baltijos šokyje“ stiprų kirtį sudavė Jeftos van Dintherio (Švedija / Vokietija) „Unearth“: „Dūmų fabrike“ Naujojoje Vilnioje sušoktas ir sudainuotas kūrinys priminė žmogiškumo mišias, kuriose ir esama žmonėmis, ir už juos raudama. Daugiasluoksnis stiprių vokalinių linijų ir savarankiškos kiekvieno kūno choreografinės struktūros patyrimas suteikė progą žiūrovui įsisprausti į kūrinį – būti kur nori, veikti ką nori, išeiti ir sugrįžti kada nori.

Turbūt pačius mažiausius sezono „aktorius“ – puspirščio dydžio lėlytes – į nediduką oro uosto maketą (Tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Materia Magica“, Klaipėdos lėlių teatre) sudėjo Balstogės lėlių teatro kūrėjai Tino Grabnaro spektaklyje „Transportas: jungiamieji skrydžiai“. „Transportas“ leido patirti, kad kartais užtenka tik kelių žodžių, kelių gestų, kelių veiksmų ir vaizdų: visą likusį darbą gali nudirbti žiūrovas, kuris tokiuose spektakliuose tampa tikruoju kūrėju. Nežinau, ar esu mačiusi įtaigiau ir jautriau emigrantų krizę nagrinėjantį kūrinį: čia viskas – tik mikroniuansai, o kylantys vaizdiniai ir socialinis rūpestis – masyvūs ir plintantys.

2024–2025-ųjų teatro sezono apžvalgą norėčiau užbaigti grįždama prie Erikos Fischer-Lichteʼės. Perfrazuojant ją, nė vienas spektaklyje patirtas ir pamatytas dalykas nėra nereikšmingas, tačiau paprastai per spektaklį suvoktinų reiškinių būna tiek daug, kad net ir žiūrint spektaklį labai dėmesingai neįmanoma aprėpti jų visų[2]. Kaskart mes kažką praleidžiame, mūsų atmintis ir sąmoningai, ir nesąmoningai veikia selektyviai; be to, kuo ilgiau trunka spektaklis, tuo didesnis mumyse telkiasi patyrimų perteklius, ir tuo labiau menksta mūsų kaip žiūrovų atidumas. Kuo labiau nutolstame nuo gyvo spektaklių patyrimo, tuo mažiau galime būti tikri, kad tai, ką apie juos prisimename, iš tiesų įvyko. Štai kodėl sezonų apžvalgos tėra tik blyksniai, primenantys, koks subjektyvus ir atsitiktinis yra meno refleksijos laukas, kaip, beje, ir visa kita tiek teatre, tiek žemėje.

 

 

[1] Fisher-Lichte, Erika. Teatrologija. Įvadas į šio mokslo pagrindus. Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2024, p. 95.

[2] Ten pat, p. 93.