Juoda pūga

Spektaklio vaikams „Sibiro haiku“ recenzija | Rež. Saulė Degutytė
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Kad Sibiras, kad badas, kad lavonai, plaukiantys po ledu, kad gyvuliniai traukiniai šiuolaikiniam vaikui būtų ne pasaka apie trigalvius slibinus, o suvokiamas, natūralus, atmenamas mūsų istorijos naratyvas, padaryti nėra lengva. Tačiau rašytoja Jurga Vilė, o dabar – ir režisierė Saulė Degutytė (Stalo teatras) į vaikų žodyną ir atmintį lieja šiuos archetipus taip patraukliai, gyvai, ir drauge – taip jautriai ir paprastai, kad iš tiesų tampa lengva operuoti sibirinėmis sąvokomis net su keturmečiais. Kūrėjos įrodo, kad vaikų dėmesiui patraukti nebūtini nei pimpačkiukai (geltoni vienaląsčiai, kurių pilnos maximos), nei olofai (sniego senio kultą atnaujinę tirpukai-kvailiukai). Ir niūrumo estetiką šlovinanti komiksų knyga Sibiro haiku (dailininkė Lina Itagaki), ir spec. efektais neužgriūnantis spektaklis tuo pačiu pavadinimu subtiliai, kiek grubiai, tačiau giliai įvelka vaikus į Sibiro platybes ir duoda jiems čia pasižmonėti.

 

Po Saulės Degutytės spektaklio KAS PASAULY G(A)RAŽIAUSIA, švelniai tariant, sugluminusio savo neišbaigtumu, laukiant SIBIRO HAIKU buvo neramu. Tačiau režisierė šįkart atsitraukė nuo aktorinės kūrybos ir tai, ko gero, lėmė spektaklio švarą: jis – tarsi iššukuota žemė. Juodžemis, supiltas ant stalo, spektaklyje tampa visa Lietuva, visu Sibiru, visais namais, visais sniegynais. Juodžemio pastaraisiais metais teatre, ypač cirko scenoje, netrūksta, tačiau Saulė Degutytė juo ne tiesiog pilstosi, bet iš tiesų tarytum audžia unikalias, labai lietuviškas, labai daugiaprasmes tremties siaubo lėles ir utėles. Patys neįprasčiausi ir žadą atėmę žemės vaizdiniai – jos kaip švaros, jos kaip sniego įvaizdžiai. Kai atvykusi į Sibirą moteris ima plauti grindis – glostyti žemes, idant jos bent mintyse pašviesėtų; ir kai koncertuoti pas kaimynus vykę tremtiniai slidėmis čiuožia per juodus sniegynus, išsijudina žmogiškas ribotumas: kaip sunku, kaip nemoka akys žiūrėti į pajuodusią švarą, juodą sniego kalną! Netrukus kyla juoda žemių ir vandens lašelių pūga, kurioje jauti ne tik spektaklio kulminaciją: čia justi nesutramdoma Sibiro galia, tremties patirčių stichiškumas, juoda juoda kasdienybė. Iš žemės glėbio gimsta lietuviško žemiškumo, karo, įklimpimo į svetimas įšalo žemes ir slinkimo į neįkopiamus režimo kalnus vizualika.

 

Kitas reikšmingas spektaklio bruožas – charakterių kūrimas. Režisierei būdinga personažus charakterizuoti įžvalgiai priskiriant jiems daiktus – kurti objektų teatrą. Tai, kaip sumaniai žirklėse atrandama nosį žnybiantį sesuo, grindų šepety – ūsuotas tėvas, skrynutėje – nebylė mama, plastmasinėje rožėje – teta Žibutė, velykiniame saldainyje – pirmoji meilė, o varnalėšų gniužule – nepatenkinta masė (dešimt balų šitam knygos herojui!), gal nebenustebintų, jei personažai savo daiktinį pavidalą išsaugotų iki galo. Tačiau ypatingą režisūrinę reikšmę spektaklyje įgaunantis ALKIS prabyla į tremtinius autentišku balsu ir guviai pakviečia juos į Sibiro bado šventę. Sumesti į kibirą ir palaikyti kibiro Sibire tris savaites, visi kūnai įgauna tuos pačius – liaunų pagaliukų – kūnelius. Atskiros asmenybės virsta nebeatpažįstamais šapeliais, nieko nesveriančiais, visur telpančiais buizos valgytojais. Ši transformacija dar sustiprėja, kai pūgoje pagalėliai pražūsta: laidojami jie ant virvės kabinant senus – daiktų – kūnus, taip išdidinant žmogiškumo, tikėjimo, prisiminimo svarbą.

 

Personažų pasaulį sustiprina ir juose atgyjantis vienintelis spektaklio aktorius Balys Ivanauskas. Jis ne tik be vargo suvaldo dešimtis veikėjų, kiekviename dar spėdamas paieškoti vienetinės spalvos: jis spėja sureaguoti į visus neplanuotus nugriuvėlius, nuvirtėlius, nepasisekėlius, kas kartą atrasdamas jiems šmaikštų tos nesėkmės motyvą. Balys Ivanauskas savo akylu dėmesiu kiekvienam spektaklio šapui neša žinią apie didelę šilumą, taip pridėdamas kūriniui gal net neplanuotą savotišką asmeninę meilę. Šilumą daugina ir šalia scenos veikiantis trijų merginų choras OBUOLIAI, grojantis daiktais / aplinkos garsais / balsais; grojantis iliustratyviai, gal daug kur girdėtai, bet harmoningai (kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis).

 

Meilė – labai svarbus spektaklio motyvas. Tai ir stalelis, susmeigtas į žemę, daiktus aplink save suvarantis; ir žąsinas Martynas, nužudytas ruso, vis dėlto liekantis šalia kaip anų dienų suvenyras; ir žaliai šviečiantys jonvabaliai siete; ir smuikelis, įstatytas į dirvą, – kaip medinė kaimo bažnyčia; ir mažas raudonas obuolys – visai ne obuolys, o meilė Lietuvai. Kai teta Petronėlė vejasi vežimą, vežantį stotin, linksmai šaukdama Palaukiiit, oi tilpsiu, oi tilpsiuuu!, prasideda tyli odė kraujo ryšiui, giminiškumui. Bene džiugiausia mizanscena – visi myžt po traukiniu! – šviesiai įneša paaugliškos meilės motyvą. Itin ryškiai visame spektaklyje skamba idėja: ARBA tikėjimas ir viltis, ARBA reikia kažką mylėt. Galima mergaitę, galima jūrą, galima Dievą, tėtę, Japoniją. Kažką.

 

Norisi dar kartą grįžti prie daikto vertės Saulės Degutytės kūryboje. Visada galima nugriebti bet ką ir atrasti tame bet kame kokią nori prasmę. Bet Saulė visada užgriebia kažkokį mistišką vidinį daikto tūrį, atranda jam ne prasmę kaip konstantą, bet prasmių sąžalyną. Kaskart atrodo, tarsi visos tos prasmės daikte seniai susikaupusios, akivaizdžios, bet drauge neįtikėtinos, žavingos. Kaskart pats prie daikto jau padedi tašką, o staiga jis vėl išnyra – kitaip susigūžęs, kitoniškai perkreiptas, turįs naują istoriją. Pavyzdžiui, baleika (nevartotina svetimybė) teatre – jau tiek išnaudota, kad matyti jos nebesinori. Bet atneša Degutytė vieną tokią į sceną, įsodina ten liūdną žmogų, įduoda jam mažutes slides, ir upė Obė, šaukianti į Sibiro gelmes, atiteka. Ir atiteka stipriai, gal net užnešdama visą Altajaus kraštą.

 

Gal pabaigti buvo galima ir be išsaugotos obuolio sėklos sodinimo. Gal buvo galima apsieiti ir be laiško rašymo raudonu siūlu, be kibirų retorikos. Bet kai suvoki, kad tai – kūrinys vaikui, kuris gal pirmą kartą tokį mums jau įgrisusį simbolį mato, kuris gal pirmą kartą pereina visą mums – dideliems – jau įkyrėjusią kibiro vaizdinio kelionę, – užčiaupi burną ir eini namo, žiūrėdamas į sunkius žieminius batus – dešinį Chlebniką, kairį Kartošniką, ir kažkaip reikšmingai niūnuodamas eičiau eičiau kad galėčiau, tokias kojas kad turėčiau.