Anapus Irano

Spektaklio „Irano konferencija“ recenzija | Rež. Artiom Rybakov
Publikuota verslozinios.lt

 

 

Ko gero, populiariausia šio rudens pjesė Lietuvos teatruose – Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“, dinamiškai ir pagauliai pristatanti vakariečių požiūrį į Irano problemą, kurios niekas iš tiesų nesupranta, todėl galiausiai ima spręsti savo pačių gyvenimo prasmės problemą. Spalio 30 d. galėjome išvysti Artiomo Rybakovo premjerą pagal šią pjesę Oskaro Koršunovo teatre. Šiek tiek anksčiau, spalio 2 d. – Aleksandro Špilevojaus versiją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nors abiejuose spektakliuose aktoriai tiesiog sėdi eilute išrikiuotuose foteliukuose ir, atėjus metui, nueina iki katedros ir atkalba savo kalbą, vis dėlto tai – labai skirtingi darbai. Jei Špilevojaus konferencijoje svarbi tezių deklaracija, Rybakovo spektaklyje susitelkiama į kitą – visi mes žmonės – aspektą: čia žiūrovai įtraukiami ne tiek į temų narpliojimą, kiek į aktorių judesių, žvilgsnių, šešėlių, reakcijų į kitus, kitaip tariant, niekad neatsibostančio nuogo žmogiškumo nagrinėjimą.

 

Tolyn nuo objekto

 

Ivano Vyrypajevo pjesėje „Irano konferencija“ veiksmo nedaug: Kopenhagoje vykstančioje konferencijoje susirinkę danai, drauge su iki paskutinės scenos tylinčia iraniete, svarsto tolimos ir menkai pažįstamos Irano teritorijos klausimą. Svarstydami dideliu greičiu nuo šios teritorijos tolsta ir artėja prie asmeninių iranų – kažko, ko savy nesupranta. Sakykim, prasmės, dievo, laimės ar to kažko, ko niekaip nesugalvoja, bet kas trukdo pateisinti save kaip laimingiausios tautos narį. „Argi mes patys nežinome, kad mes, danai, laimingi?“ – klausia žurnalistas (Darius Gumauskas) ir duoda suprasti: žinoti žinome. Kodėl žinome? Nes patvirtinta tyrimais. Bet, ką ten slėpti, kyla įtarimų.

 

Režisierius Artiomas Rybakovas šios teksto gausa ir dramaturginiu agresyvumu pasižyminčios pjesės imasi žvelgdamas ne tiek į tūkstančius žodžių, kiek į surinktos išskirtinės aktorių trupės veidus (spektaklyje vaidina Algirdas Dainavičius, Darius Gumauskas, Toma Vaškevičiūtė, Airida Gintautaitė, Darius Meškauskas, Rytis Saladžius, Severina Špakovska, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Juozas Budraitis). Ir žvelgia jis iš labai arti – ne tik kartkartėmis sutelkdamas žiūrovų dėmesį į stambų planą vaizdo projekcijose, bet mažoje erdvėje duodamas apskritai pajusti kiekvieno iš aktorių nervą, vidinį pulsą, nerimą. Šiame spektaklyje būtent būsenos tampa atspirties tašku: vien žvelgti į tarytum mažiausiai raiškų vaidmenį atliekančio renginio vedėjo (Rytis Saladžius) sėdėjimą kėdėje galima nors ir visą spektaklį. Kodėl? Todėl, kad jo sėdėjimas pilnas neišsakytų gyvenimo problemų ir minčių anapus Irano. Rybakovas sugeba ne tik transliuoti oficialų dramaturginį nutolimą nuo Irano, bet ir iššaukti vidines personažų keliones tolyn nuo objekto.

Kas nueis toliausiai nuo Irano ir maksimaliai priartins save? Paminėti verta Arūną Sakalauską, Paulių Tamolę, Juozą Budraitį ir Severiną Špakovską. Jie šiame spektaklyje geba sulėtinti laiką ir nepaskęsti minčių tėkmėje: atsitraukę nuo savo personažų idėjų, jie įveda jausmą, potyrį, individualybės atmosferą.

 

Laikmečio jausmas

 

Ypatingo dėmesio verta dirigento (Juozas Budraitis) kalba: žiūrovai regi tik mąstančio Budraičio veido projekciją ir girdi žodžius – nuotolinius, įrašytus, teigiančius, jog vienintelė įmanoma laisvė – laisvė nuo savęs paties. Tai, kad projekcijoje Budraitis ne kalba, o mąsto, labai paveiku: retai turime progą stambiu planu ilgai stebėti mąstantį veidą ir jame įsikurti, dargi išgyventi reto grožio estetinę patirtį – matyti, kaip veido reljefu juda šviesa, kartais susitelkdama į žiburiukus akyse, kartais – beveik nežemiškai užplūsdama viršugalvį (šviesų dailininkas – Povilas Apulis). Šie mikroniuansai maksimaliai išdidina aktoriaus individualybę. Be to, šiuo raiškos būdu turbūt ne atsitiktinai akcentuojamas laikmetis – pandemijos, nuotolinio gyvenimo, vyresnių kartų atskyrimo. Pirmosios premjeros vakarą šis atskyrimas – kaip niekad tikras ir gyvas: žiūrovų beveik tiek pat, kiek ir spektaklį kuriančių ir techniškai įgyvendinančių žmonių, – vos 20, visi išskirstyti į atskirus, sakykime, regionus, visi – tarsi iranai. Tai neabejotinai sukuria pridėtinę spektaklio vertę, juk pagrindinė tema – atstumas nuo savęs, nuo Irano, nuo gyvenimo.

 

Reikšmingomis spektaklio savybėmis tampa kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika ir jau minėta Povilo Apulio šviesa. Digimas kuria teatrui labai palankias kompozicines struktūras – jos girdimos ir įtaigios, tačiau negožiančios veiksmo. Jos visada savo vietoje, bet drauge labai charakteringos; jas girdint koridoriuje, norisi sekti garsą ir eiti ten, kur jis skamba garsiausiai. Ypatingas ir spektaklio šviesos kelias: kiekvieno pranešėjo kalbai skirta atskira spalvinė erdvė; šviesa kaip veikėjas vaikšto veidais. Stebina gebėjimas išnaudoti bet kokį šviesos šaltinį kaip meninę priemonę: vienas iš pavyzdžių – spalvotų projektoriaus lempos atspindžių vaikščiojimas Ryčio Saladžiaus veide. Taip, tai labai smulkūs, tačiau didelį efektą darantys ir retai teatre matomi šviesų piešinio niuansai.

 

Dukart du – penki

 

Rybakovo spektaklį nuo Panevėžy rodomo Špilevojaus darbo skiria ypatinga estetikos, kaip pasaulio matymo būdo, pajauta; dėmesys visoms teatrinio pasaulio figūroms. Akseleratoriaus režisierius neperleidžia dramaturgijai, kuri, būdama tekstiškai masyvi, iš tiesų to prašo. Rybakovas naudojasi įvairių raiškos priemonių sinergija, todėl jo dukart du yra penki. Tai matyti netgi tokioje detalėje, kaip aktorių šešėliai: jie čia – ne atsitiktiniai, kartais jie kai ką užstoja, kartais į juos žvelgiant atsiskleidžia universalesnės prasmės, nei žiūrint tiesiogiai į kūnus. Išnaudoti tai režisūroje – įžvalgu ir vertinga, nors galbūt šiandieninio vizualinį triukšmą mėgstančio teatro fone ir nedažna.

 

Gražu tai, kad vilniečių „Irano konferencijos“ versija užsiima dramaturgine savistaba: čia gebama spontaniškai nusijuokti iš pernelyg poetiškų pjesės detalių, nutrinti dramą ten, kur jos per daug. Kaip tik todėl taip galingai suskamba finalinis iranietės (Severina Špakovska) eilėraštis: nes jau juokėmės iš improvizuotos Saladžiaus „Kur plaukia ši valtis?“ ištraukos, nes dabar iš „stovėk, verk ir tylėk“ juoktis nebesinori.

 

Špilevojaus spektakliui būdinga preciziška teksto ir temų artikuliacija: čia iš tiesų išgirsti kiekvieną žodį, aktoriams būdingas didelis susitelkimas į temą, tačiau jiems patiems trūksta žmogiškumo, human being jausmo, jie – labiau informacijos perdavimo materija. Rybakovo versijoje galbūt mažiau išryškėja pati pjesės problematika – nemažai savo kalbų veikėjai skaito, gyvai kalba daugiausia tai, ką nori pasakyti nuo savęs. Skaitomi masyvūs, nesibaigiantys Vyrypajevo tekstai šiek tiek komplikuoja galimybę išgirsti, mat sutrinka minties artikuliacija – tenka užsiimti bandymu susigaudyti žodžių jūroje. Tačiau tai taip pat galima suvokti kaip režisūrinį sprendimą: šiems žmonėms nelengva susitelkti, susikaupti ilgoms kalboms apie tolimus Artimuosius Rytus. Nes šie žmonės gyvena šiais laikais, šiuose vakaruose, nes jie yra gyvi, jautrūs, žmogiški ir absoliučiai netobuli. Netobuli net gal ne daniškai, netobuli kažkaip lietuviškai. Ir tai – viena svarbiausių spektaklio verčių.