×
PradžiaApieGalerijaSusirašykime
Ką rašau šiandien?PokalbiaiKritikaProzaDramaturgijaDienoraščiaiNoriu tekstų

Like everywhere, like everyone

Kaip visur, kaip visi (EN) || Rež. Naubertas Jasinskas, Valstybinis Jaunimo teatras

 

 

who lived here?

 

what do I know

like everywhere, like everyone

 

 

Dog

 

/…/

 

if you look at it that way, it’s a shithole

there’s that house nearby, full of strange artworks

sculptures ready for the Centre Pompidou

in that greenhouse, a wall of an old house or Tate Modern, just left on the ground

everything looks like rubbish but costs thousands, maybe even more

it’s like this super strange paradox, you know

we’re sort of making art here, rehearsing

and then suddenly Andrėjus walks out to the yard

nods, like, says hello

pulls down his trousers

and starts pissing on the street, by a tree

but the best part’s when Andrėjus’s gang gathers

and we have to skip all the scenes in that corner of theirs

cause that corner’s occupied, how do I put this

by real people

and it’s us who’s “unhappy” in the end, you know

we’re these little, like you like to say, gentrificators

sounds super non-organic actually, but oh well

 

we need to get this grass cut soon or we’ll pick up a bunch of ticks

 

 

Andrėjus (RU)

 

the director asked me to record it, I’ll just record it

you don’t wanna do it here? alright

ok look, so we’re doing a play here –

the director and me, and there’s also this girl, she’s the playwright

so you’ve always lived here, huh?

I told you, forty years I’ve lived here, yeah

four years I lived in Germany also

I see

and tell me, from your side, this place, did it change somehow?

since ‘81

I mean all the houses, they weren’t even here

and this one, did you know him?

yeah

who was he, a hunter or something?

yeah, a hunter, and a fisherman

was he a cool dude?

he even knew me since I was a kid

yeah, he was cool

he was even shooting at me with a rifle here

you? with a rifle?

yeah

was he catching you or something?

I was a kid, and he had some planks lying around

we took those planks and built a hut there

so he was like, oh…

later he stopped drinking, but he did drink alright

and here, who lived here?

do you remember?

there was this grandma here—

I remember fucking everything

there was this grandma here

with this grandpa

and where I’m living now, there was also a grandma and a grandpa living

her son sold this place to Mindaugas

yeah

what changed? they built the houses, the road changed, everything

what else changed here, nothing

and the people now? if these all moved out

these ones moved out

others moved in

yeah, there, where you have these cottages fuckotages

when you go behind the garden, did you see that tall house?

the new one?

yeah, there used to be an old one

yeah, yeah

some moved in there also

and did you have friends from those who moved away?

from here?

yeah, or you didn’t interact too much with those ones?

almost everyone moved away

and is there anyone you were interacting with who grew up here and still lives here?

I mean, of course there are, a lot of them

but they’re getting fewer and fewer, right?

some of them died, others hanged themselves

others became junkies, that’s how it is 

 

 

Wake up / Alvydė

  

I was thinking how nature—

nature doesn’t have it’s own voice

and then it’s like it doesn’t really have anything to say

 

although when I came here, I felt somewhat unwelcome

I didn’t know where to put myself

and it was dark

and so many of those slugs

so many

and I tried to step into that meadow, still half-asleep

and wherever I step, it’s always on those slugs

I even thought maybe this place was just waking up

and the slugs were just waking up

and the grass, still all wet…

 

it felt almost a little intimate

don’t know how to put it

 

I, for instance, like to wake up alone

that’s what I’m used to

falling asleep, of course I like with someone

but waking up…

 

actually it was exactly that feeling, as if I’d caught nature waking up

and what if it wants to be alone?

 

 

/…/

 

 

Self-love

 

I was walking around the house

there’s this sitting spot made by the locals

a little table with a brass picture

a fresh outlook on beauty, I’d say

something between the Virgin Mary, a mermaid and the hippie sexual revolution

a pretty lamp on the table, a little sort of altar

I go ’round the corner, closer to the street

where it’s blocked off from the street

I see this hobo sitting on that side

just out of bed

sitting half-naked

of indescribable age, maybe sixty, seventy

all wizened

wearing nothing but a shirt, half-unbuttoned

this sort of white flannel rag, lightweight

no trousers, completely bare

like a little angel

and he’s pulling his thing

I don’t know what he was trying to do there

he looked like some kind of primate

or a monkey, something from the zoological world

it didn’t look like trying to arouse some kind of passion

rather—

a moment of discovery

like children sometimes explore themselves

he was just staring at it, that act of pulling

wonderful sight

you should sort of just turn and walk away, pretend you didn’t see

but it was just amazing, I couldn’t stop myself from watching

I think he saw me

later I did turn and walk away, leaving the man alone in his affairs

to wake up in his morning

 

 

Revenge

 

feels like you’re being watched

you can’t see them

but everywhere around you feel the presence of someone else

keeps coming out in all sorts of forms

you can’t sit down anywhere

because there’s an invasion that’s herding you out of here

 

ants

they’re everywhere

they’re huge, climbing up your feet

and your legs are bare

surely I must find a place where there’s none

and I found it—firewood

covered with a plastic film

there was rainwater on it

these little plastic rain holes

I stood on that wood and I looked at them, those ants

I accidentally touched one of those plastic holes with my foot

and the water spilled out

running downhill

it painted little paths on the pavement

this kind of map emerged

an island appeared

two ants fell into that island

couldn’t get out

while all the others

running around, chaos, panic

the neat movement of those ants was disturbed

a total image of a world apocalypse

 

and I was watching

 

what surprised me the most

was that I—

when I saw that the sun had dried the pavement very quickly

and the ants went back to their normal quiet lives

I moved another of these plastic rain holes and poured it out on purpose

I feel this temptation for such things

 

 

 

Bees

 

seventeen to six

on the other hand, what’s the point if it stayed the way it is

 

I was once travelling to Colombia

but I was keeping bees

and I asked my husband to go and open the entrances holes

’cause in March, although there’s still snow, they have to fly around a bit

they already check the territory

and so he went

I come back

he’s not telling me anything

we’re driving to the farmhouse

and before we get there, he turns to me and goes like

“I want to tell you that there are no more bees

I don’t know, maybe someone was looking for honey or something”

“the hives are open,” he says

everything scattered around

 

to-o-pen-a-bee-hive-in-WIN-TER

 

I never even went to check on them

for three years I didn’t go to the farmhouse at all

in those three years the weeds grew four foot tall

reaching the doorstep

where there is no man, nature takes over very quickly

so that’s the meaning of a place, to exist through time?

I don’t know

maybe, and maybe not

 

or maybe the fact that cities are becoming more beautiful is good?

I mean look, now you can sit down anywhere with your coffee

you go anywhere and it’s always nice, clean, bright

the places you would pass by quicker are disappearing

the city’s just waiting for you

 

 

Synthetics

 

I was also thinking

don’t know how to say this without being offensive

but maybe it’s more about me

I mean the realisation that you don’t live in this time anymore

although the fact itself isn’t really sad

there’s something beautiful about it, that you’ve had the chance to live somewhere else

in a bit of a different time

 

nowadays, people are super concerned about some kind of wording

I don’t know

maybe to show their intelligence, erudition

I don’t find myself in contemporary wordings

like these ones, for instance

all these performances, projects

in the past, people would make art

now everybody started making projects

and cover themselves up in all these fancy buzzwords

immersive, gentrification, site-specific, self-localisation

some kind of dead words

only meant for some ministry to get cash for a new project

it feels like what matters now is to register oneself, to get approval

like a sort of collection, like “I was here”

but there’s no relationship to the place, no love

ok, maybe “love” sounds too pompous here

but that relationship’s somewhat artificial

these are just my thoughts, nothing serious

when I hear all this, I’m somewhere nearby

not in there

I understand in my mind what it is, but I guess I don’t want to let it in

I feel that it’s gonna ruin something

I think the place itself has nothing to do with it

the relationship with the locals

well, ok, I mean the locals that there are

maybe just that hobo

if you’d tell him “I’ve come here to localise myself”, he’d tell you “go fuck yourself with your localisation”

and in a way he, as a local, would be right

I, for one, am on his side in this case

 

 

Ticks

 

I didn’t find my place here

if I’m in nature

I’m afraid I’ll meet some unexpected person, if he just shows up

because of that fear I need to walk around, to sniff around three times more than what’s normal

and when I’ve done a bunch of circles already

and know for a fact that nobody’s sleeping there, nobody’s lying, nobody’s whatever else

then I can stay for a bit

 

but those ticks…

when I saw how many I’d picked up

I just sat down and sat in one place

 

there was once normal nature

just like there are some normal people

same with the ticks

ok, so they bite you, they suck a bit of that blood and could just continue on their way

you wish

they have to mess up your whole system

 

and same with people

they could be a normal part of nature

that’s why I like theatre

a writer leaves a book, a painter – a painting

a composer – music

and an actor’s work doesn’t remain

here it exists, here it doesn’t

and so I think, thank God, at least you don’t make a mess, you act and you leave

paintings are rubbish if you start stacking them up

does nature need your paintings?

does the tick need them?

doubt it

at least we didn’t put up any decorations here

 

 

 

Anxiety

 

feels like you’re being watched

you can’t see them

but everywhere around you feel the presence of someone else

 

I know this place

I come here

I know how things are here, visually I know it

it’s raining now, I know I’ll have to hide somewhere

and I had a place in mind where to do it

but all of the sudden, after walking down this stony path

my body carried me somewhere else

 

these little steps

a canopy keeping the rain off my head, my face

the feet? it’s hot, so it’s good they’re getting wet

I leaned against the wall

and I felt safe

’cause I knew there was no one behind that door

the house was empty

I always look for places

where there’s no one behind my back

like in cafes, I always look for a table

where I could sit and lean against the wall

maybe we need to listen more to our body, where it’s taking us

I like this idea, that it’s not the human mind

but the body that suggests decisions

it has intuition

animals, for instance, do something similar

when they come into a house

you can’t make them lie down wherever you like

maybe it’s instincts

I mean even when you come to a really nice place

our body feels anxious for some reason

it has a memory

of something

and so this Užupis

I personally never wanted to live here

although a lot of people, lots of my friends live here

really such a VIP, representative place

everything’s nearby, everything’s so charged with history

but for me it’s a bit…

 

 

 

Don’t tell it

 

I always thought that you have to be very careful with places

better not to even tell anything about them

and if you are telling something, then maybe better avoid names

cities, streets, house numbers

so that nobody follows you there

and I think it’s up to you to make sure you don’t listen when somebody’s talking about places

’cause people…

when they tell stuff, they always talk about the atmosphere

I mean they don’t describe the pavements

or the shape of the fountains

or the canopies

like what kind of canopies there are over the doors

and all those atmospheric stories immediately program disappointment

for anyone who goes there afterwards

and these places, the way we see them

they don’t even really exist

 

that’s why I’m very sceptical about guide services

what do they tell there?

they just pour you over with some outdated stories

nothing they talk about even really exists anymore

they don’t help us in any way

they don’t even allow us to put these places into ourselves, inside

it’s like someone—

like someone would stand by your bed and tell you how to have sex

“here, the leg goes here, the hand here”

“the back, the lips, uh-huh, there you go”

“here, they used to sell teapots, here, there was a cemetery”

“this is where Andrėjus lives”

no, that’s not the way to do it

I think you should just let a person—

let a person into a place

and see what happens

 

 

 

Pin

 

five to six

there is no more water in the well

why a person, eighty percent made of water

doesn’t merge with it after getting inside?

why does he float like rubbish?

 

twelve after six

the bird’s gone quiet

Užupis has always been near me

like now, I stop at the Angel

cyclists are locking their bikes

glancing at Špunka and their clocks

it’s still early, Špunka’s closed

but they’re not upset, the weather’s nice

you can have a walk around the Angel

and everyone’s like under a spell

taking pictures of the Angel

taking pictures of themselves

taking pictures of themselves in front of the Angel

taking pictures of themselves, everyone and the Angel

pictures, pictures, pictures, pictures

and that sound of taking a picture!

sounds as good as a Bach cantata

and if you listen carefully, mass in B minor

 

Užupis has turned into a hotspot for supermoms

 

twenty-seven to seven

the bird’s back

not alone

 

is it the place that changes a person or the person that changes the place?

actually, when I’m here

I’m thinking more about dislocalisation

when a person is being moved to another place

like a pin

I wonder

what calls us back home

to that place

where only the mark of the pin remains

or maybe people don’t leave holes after themselves?

 

 

 

Dream

 

I have this dream

that keeps recurring

I’m standing in front of a city

in this huge square

and I see a white streak coming towards me in the distance

like a wave

I’m standing there

it seems like I could run, but for some reason I don’t

and then this white streak starts coming closer

and I see that it’s a crowd of people

and they’re running towards me

running

and then they pass by me, like a flood

but they don’t even touch me

I remain standing

and then I turn to look behind me

and I see the city, completely destroyed

it’s at this moment that I realise

that it’s very good to pray here

I see the horizon

I can pray horizontally

not towards the sky, not towards the ground, but horizontally

and my dad, by the way, he also had the same dream

I inherited this dream from my father

 

 

 

Bellflowers

 

I’ve been in this workshop recently

actually, it was all fine

but then I’m sitting and I’m thinking, shit

my bellflowers are blooming at home

and they only bloom for three days

and I’m sitting here

I mean I could be looking at them now

 

and I don’t really have anyone to talk to about plants anyway

if you say something

you see those eyes…

and that’s it, you shut up

I have a couple of people I can pour everything out to freely

actually

I could probably talk about nothing but flowers

to be honest I never really understood them

I don’t know the names or anything

but I understand the processes

what happens to them

they’re actually totally communicative

both indoor and wild

if I stopped talking to them, they’d wither in a second

of course, I haven’t started telling them about my feelings or anything

 

I like these colourless fields

when you look from afar, it looks so bland

but when you get closer, there’re so many of these little colourful flowers

like rye:

you look at it, looks like rye

but when you get close, there’s so much of everything

all these sorts of cornflowers, all sorts of fuck knows what

pink, white, tall

a streak of poppies dropping blooms

and here, you really feel like bringing a trimmer

 

 

 

Wasteman

 

these are just my thoughts, nothing serious

when we were talking about animal husbandry

this idea came up

that animals are a resource for humans

I think this term, ‘a resource’

is also applicable to humans

there are people

who are no longer useful as resources to this society

and cities are taking action

to extract them from the landscape

like some kind of invasive plant

interestingly, they’re not enemies of that society

nobody’s at war with them

they’re just being wiped off the surface

being moved somewhere far away

where there’s no outside and no inside

just like in nature

and in that wasteland, you can pull your thing wherever you like

and that society, the public

it’s created a new time zone for itself

and it’s society that has to hide in its bathrooms

and here, there’s no bathroom

here it’s like a—

a graveyard of resources

and in some sense what we’re all doing here now

is a kind of preparation, whether you like it or not,

for a humble addition to this graveyard

so please

feel free to look around

pick a cosier spot, pick some flowers

arrange a little bouquet for yourself and your neighbour

and start preparing

for the humble addition to—

you know, you got it

 

 

Pier

 

can I imagine myself as a place?

more or less

the very end of the city, not the centre

when you walk, you feel the solid ground under your feet

concrete

but not rough concrete

maybe white concrete

carpet plants on both sides

beautiful houses

old Italian villas

and suddenly that solid road ends

and completely wild nature begins

no concrete

reeds, pine trees, water

and there’s this shit-covered pier nearby

like a thorn in the water

heavily shat over by birds

lots of shit

 

come here!

 

and so you’re standing on that pier and looking at—

I don’t know what you’re looking at

maybe the other shore

but it’d be good if there was fog

and you couldn’t see that other shore

but you’d feel that it’s there

so maybe it’s like this potpourri

something very solid, stable on one side

maybe there’s a bit of posturing in it

and on the other side, that shit-covered pier

and that’s where I feel myself

and what is this “feeling oneself”?

calm

I like myself there

I’d like people to see me that way

as I am there

 

 

Apie Gerumą

Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 3

 

Berlynas. Prie durų skambučio parašyta: Annegrete. Duris atidaro griežtų bruožų ir kampuotų judesių maždaug penkiasdešimtmetė moteris. Koridorius ryškiai raudonas, virtuvė – saulėlydžio geltonos, per koridorių nulydi juodas kaip angliukas šuo. Senas, su barzdele. Visos sienos nukabinėtos paveikslais. Tūkstančiai paveikslų. Nuo grindų iki lubų. Nuo anūkų piešinių iki Van Gogo reprodukcijų. Net žiūrėdama į save vonios veidrodyje matau paveikslus, atsispindinčius nuo vonios sienos. Antresolėse, kuriose miegame, iki viršaus prikrauta dailės knygų. Annegrete’ė menininkė. „Annegrete’ė supranta pasaulį“, – instinktyviai pagalvoju aš.

 

Kitą rytą klausiame Annegrete’ės, kodėl nekalba angliškai. Annegrete mūsų klausia, kodėl nekalbame vokiškai. Ir tęsia toliau: visa Europa turi kalbėti vokiškai. Daug kas jau kalba, sako mūsų šeimininkė. O kai ji numirs, ateis diena, kai kalbės visi. Tokia štai svajonė. „Annegrete’ė pasaulio nesupranta“, – persigalvoju aš.

 

Kitą dieną vaikštome po įspūdingą Libeskindo suprojektuotą Žydų muziejų, pavadintą „Between the Lines“. Šio muziejaus tikslas – veikti kūną per architektūrą: grindų nelygumus, vizualinį nestabilumą, asimetriją, erdvių skambesį arba tylą, masyvumą, priverčiantį žmogų prarasti balansą ir susigūžti. Kai buvau čia paskutinį kartą, galvojau, kad žmonija išmoko istorijos pamokas, todėl tyrinėjau neįtikėtiną architektūros poveikį kūnui. Tada mane veikė pats menas, kurio atspirtimi tapo holokausto istorija. Istorija. O šįkart būti šiame muziejuje buvo labai sunku: nes mes staiga supratome, kad niekas nieko neišmoko. Nei Annegrete’ė neišmoko, kad nėra už kitas kalbas vertingesnių kalbų, kaip ir už kitus žmones vertingesnių žmonių. Nei genocidas neišmoko, kad jam kartotis nebereikia.

 

Trečios dienos vakaras. Koncertas Olimpiniame stadione, septyniasdešimt keturi tūkstančiai žiūrovų. 74.000 vienetų gerumo ir priėmimo – nuo scenos pastebi vokalistas. Po koncerto draugė susimąsto: jeigu visi šitie žmonės susirinko čia pasiklausyti šitos gražios muzikos, juk tai negali būti blogi žmonės? Juk tai – geri žmonės? Nes tik geri žmonės klausosi geros muzikos ir ant sienų kabina paveikslus? Klausimas lieka retorinis, iš viršutinių tribūnų filmuoju lėtai ir simetriškai tarytum vandenynas banguojančią link išėjimo judančių žmonių masę. Jaučiu didelę minios jėgą. Galvoju apie jos galimybes sutramdyti blogį. Ir apie savo naivumą, kylantį iš minties, kad meno mėgėjai yra dori ir vertybiškai brandūs.

 

Annegrete’ė naktimis klausosi vokiško radijo, susikėlusi kojas ant stalo savo miegamajame. Annegrete’ė nežiūri man į akis, nes aš nekalbu vokiškai. O kai aš įkyriai kalbinu ją angliškai, nežiūri dar labiau. Jos namuose pilna besijuokiančių veidukų – lipdukų, piešinukų, figūrėlių su plačiomis šypsenėlėmis. Čia šypsosi ančiukai, viščiukai, boružėlės, bedančiai vaikai, gėlių vazonai, net puodeliai ir muilo buteliukas. Vonioje, ant stiklainio su dirbtinėmis gėlėmis, randu užrašą „Smile“. Anglišką „Smile“.

 

Panašu, kad šie namai bando patirti šypseną. Kas yra šypsena? – gūglinu aš. Šypsena – tai veido, ypač lūpų ir akių, išraiška, rodanti linksmą nusiteikimą, džiaugsmą, pasitenkinimą, palankumą. Tai – pirma šypsenos reikšmė; vėliau rikiuojasi šypsena, kylanti dėl ironijos, pašaipos ar net iš liūdesio. Susivokiu, kad svarbiausia patirti pirmąją šypsenos reikšmę, nes tai – pati sudėtingiausia dalis. Kitų šypsenos reikšmių mus išmoko visuomenė.

 

Annegrete’ė mokosi patirti šypseną iš molinių ančiukų. Iš per visą balkono sieną išpiešto grafičio su šypsenai sudėtomis lūpomis. Bet menas nemoko patirti emocijų, miela Annegrete. Jis gali tik aktyvuoti mumyse emocijas, kurias jausti išmokė gyvenimas. Labai tiksliai šį fenomeną atskleidžia mano minėtas „Between the Lines“: tai muziejus, skirtas ne gailesčiui ir empatijai sukelti. Tai muziejus, kurio sienos, grindys, lubos, nišos aktyvuoja mumyse pasimetimą, beviltiškumą, baimę. Kiekvienas tai pajaučiame savu masteliu; visi skirtingai. Bet jei niekada nejautėme beviltiškumo, joks menas mumyse beviltiškumo nepabudins.

 

Lygiai kaip ir šypsenos. Tąkart stadione aš prasišypsojau visą koncertą. Aš buvau tyras ir tikras vienetas to Gerumo, apie kurį kalbėjo draugė. 74 tūkstančiai žibančių apyrankių ir tiek pat balsų, dainuojančių kartu, manyje sukėlė totalaus džiaugsmo jausmą. Žinau tą jausmą, moku jį iš praeities.

 

Neseniai susivokiau, kad ilgą laiką mėginau iš vaikiškų knygų iliustracijų išmokti saugumo jausmą. Ir vaikystėje, ir vėliau, dar kokį dvidešimt metų, galėdavau valandoms paskęsti tose iliustracijose, kuriose matomas namo skerspjūvis ir jo viduje idiliškai besikuičiantys žmonės. Kažkas maudo vaikus, kažkas kepa sausainius, kažkas skalbia, kažkas kabina lempučių girliandas. Namai, kuriuose viskas veikia ir visi namie. Spėkit, ar piešiniai išmokė mane jausti saugumą? Ne. Bet mano potraukis jiems man buvo ženklas, kad laikas leistis į vidinę kelionę ir tvarkytis su kūno prisiminimais.

 

Menas mus pažadina. Mus – gerus ar blogus. Menas sujudina tai, kas saugiai paslėpta viduje. Ir tai – nebūtinai gražūs dalykai. Ir todėl ne, meno mylėtojai nebūtinai yra geri žmonės. Bet šiandien man užtenka ir tiek, kad tą akimirką, kurią žmogus žvelgia į paveikslą, jis niekam nekenkia. Jokiai tautai, jokiai gamtai, jokiam vokiškam ančiukui.

Žmogiška žvėriška plastika

Spektaklio „Transverse Orientation“ recenzija | Choreografas Dimitri Papaioannou
Publikuota portale „Menų faktūra“

 

Suprantu, kad sėdžiu prieš baltą lapą, kuriame turiu užrašyti kokį tūkstantį žodžių apie tai, apie ką visi vienas po kito dabar rašo savo tūkstančius žodžių. Ekstatinių žodžių. Aš, kelias dienas išbuvusi Dimitrio Papaioannou spektaklio „Transverse Orientation“ poveikyje ir negalėjusi parašyti nė žodžio (nebent tarpą), dabar jau mąstau, kad šitam darbui apskritai nereikia žodžių. Kad šalia jo žodis virsta triukšmu. Man labai baisu pritriukšmauti ir nesinori sudrumsti šito darbo. Noriu išsaugoti tą paprastą jausmą, kad per sceną eina daugiakojis jautis, kad jo liežuvis laižo vyro kūną, kad ant jaučio lyg Rubenso paveiksle guli moteris, kad nuo jos-kaip-Madonos silikoninio kūdikio varva Vernix caseosa, kad paskui šita moteris virsta fontanu, o dar vėliau – grįžta į žemę, išnyksta grindyse, mažėja, mažėja, mažėja, kol lieka galva, kol nebelieka. Kvėpavimo, undino uodegos, drugio virpėjimo, šviesos blykčiojimo, vandens atspindžių ekrane – nebelieka. „Transverse Orientation“ grožiu paverčia viską – net džiovyklę ir lėčiausią gyvenime nuostabiai neišvaizdaus moteriško kūno ėjimą per sceną, – atleiskite, – tikrai viską: net fiziologinio kūno deformaciją ir defekaciją.

Drauge suprantu, kad čia pavojinga bet kokia interpretacija. Čia netinka bet kas, kas uždarytų šį kūrinį, veikiantį žiūrovus kaip gausybę kontekstų, fantazijų, kūno pojūčių ir emocijų pažadinanti struktūra. Jos daugiasluoksnis pavidalas galiausiai panardina į būklę, kurioje nebekyla ranka analizuoti, mėginti paaiškinti. Ilgainiui pagaunu save tiesiog esančią. Sėdžiu čia lyg neįtikėtinos architektūros peizaže ir dairausi. Dairausi ir bandau sulaikyti. Svajoju, kad struktūra užstrigtų. Bet būtent spektaklio peizažų takumas, perėjimas iš vieno į kitą be vietos pauzėms įsitempia mane į kontempliacijos būseną, kuriai būdingas stebėjimas be vertinimo. Toks stebėjimas, kada žiūri į susmunkantį jautį, ir matai susmunkantį jautį. Ne gyvybę ir mirtį, ne auką, ne nuovargį, ne Kristaus manifestaciją, – ne. Jautį. Teatre taip nutinka labai retai. Retai į mus nesitaiko prasmės agresija.

Šis spektaklis, nors sudarytas iš galybės scenų-kaip-paveikslų, mano supratimu, funkcionuoja ne tiek kaip prasmių perteklius, bet kaip pasaulio nutylinimas, iššvarinimas. Lyg būtų sukurtas raminti vandenį, su kuriuo atėjai, ar stabdyti snygį, kuriuo dabar sninga Europoje. Jie čia stabdo viską tiesiog žiūrėdami į scenos tolį, šluodami vandenyną, žaisdami biblinius motyvus, žaisdami gamtos dėsnius, plakdamiesi šviesos link ir bumbteldami į sieną, nešiodamiesi kibirą, kopėčias, savo nuogumą. Stebėdamas ilgainiui pereini į kolektyvinės atminties režimą, į mitinę sąmonę, kuri, – žinai, – formavosi ištisus tūkstantmečius. Čia, rodos, tie tūkstantmečiai atėjo į sceną, ir jie – mūsų seni pažįstami. Todėl čia niekas nešokiruoja – mūsų kūnai reginius priima intuityviai, įsileidžia į save kaip kažką artima, nesipriešina prisilietimui. O „Transverse Orientation“ tikrai prisiliečia. Visomis prisilietimo prasmėmis.

Man čia viskas gražu. Bet labiausiai – kūnų geografija. Kūnų reljefai, sulipdymai, deformacijos. Žmonės su drugių galvutėmis. Jų judėjimas šviesos link, jų rūpestis dėl šviesos blykčiojimo, jų prisiplojimas prie šviesos skritulio, jų telkimasis į krūvą ir barstymasis pavieniui, jų skirtingi dydžiai ir neįkyrus žmogiškumas.

Nepaprastai gražiai juda iš dviejų kūnų susidarančios būtybės. Kampuoti, nenatūralūs, su didele pastanga atliekami, bet vis tiek savaip grakštūs jų judesiai. Keisčiausia, kad būtent tokiuose momentuose staiga imi ir užčiuopi mūsų kreivą, unikalų žmogiškumą. Tų kreivų būtybių čia – daug. Vienos judina tiktai kojas, kitos – tiktai galvas. Kitos dedasi jaučio ragus arba bando integruotis į džiovyklę, užstringa kopėčiose. Dar kitos ritasi kubais, kojomis neliesdamos grindų. Visos jos kerta žmogiško normalumo ribas, pereina į platesnę normalumo geografiją ir prašo žiūrėti gerai atsimerkus: čia plyti tikrovė, kurią šiaip esame gerai „supakavę“. Čia ji išlupta, juda ir rodosi mums visais rakursais. Ir iš gražios, ir iš negražios pusės. Šviečiant deginančio tikslumo šviesai. Skambant arba Antonio Vivaldžiui, arba drugių sparnų caksėjimui. Arba galingai ir iš esmės tylint tylai, kuri čia moka tylėti taip, kad visi ją išgirstų.

Man įstrigo Dimitrio Papaioannou mintis, kad jis moko savo aktorius ne tik į bet kurį scenos objektą, bet ir į savo kūną žvelgti kaip į tikslingai judinamą scenos lėlę. Iš tiesų šio režisieriaus darbuose formalizuotą šokį keičia žmogiškos ir žvėriškos plastikos kasdienybė. Paprastas, tačiau sakralizuotas raumenų susitraukimo ir atsileidimo procesas. Ateinu ir nueinu, įstringu ir atstringu, susijungiu ir atsijungiu. Ir kūnų tarpusavio ryšiai, sukuriantys darniai ir sklandžiai veikiančios vientisos anatominės sistemos pojūtį. Pajudinus vieną kaulą, sugirgžda kitas, pasislenka trečias. Galbūt todėl dar lengviau leisti šiam spektakliui prieiti arti. Gal net pereiti kiaurai: nes jis toks harmoningas.

Ir dar: Dimitrio Papaioannou darbus vienija vienas labai svarbus faktorius – jo šokėjai ne tik šoka. Jie nuolatos ir be pertraukų, atsidavę ir nuolankūs, smalsūs ir susitelkę paprasčiausiai stebi pasaulį (šiame darbe – to pasaulio šviesą visomis prasmėmis). Kaip kažką, kas jiems beprotiškai ir kiekvieną akimirką įdomu, kas kelia, ir kelia, ir kelia nuostabą. Lyg jie tik dabar ir čia būtų pradėję tyrinėti vienas kito judėjimą, žvėris ir šviesos blyksnį palubėje. Ir tą miestą, kurį pirma visą pastato, o paskui visą sugriauna. Ir tas grindis, kurios išsiardo, kad būtų atrastas po jomis klusniai telkšantis vanduo, – viskam čia skirtas įnirtingas stebėjimas. Tarsi visa tai būtų kruopščiai surinkta iš tikrovės stebėjimo praktikų ir sunešta mums, antriniams stebėtojams.

Aš jau parašiau savo tūkstantį žodžių, bet vis dar nežinau, nuo ko pradėti. Nes iš tiesų visa tai, ką norėjau pasakyti, liko nepasakyta. (Po šito sakinio atsiverčiu spektaklio užrašus, randu du sakinius: „Drugiagalvis nusilenkdamas nusiima galvą. Šitą aš sapnuosiu visada.“)

Susitikimas su Meno Kūriniu

Esė LAMŲ SLĖNIUI 2022 / 2

 

 

 

Kai pirmą kartą susidūriau su filosofo Hanso Georgo Gadamerio mintimi, kad menas kalba kiekvienam iš mūsų kažką, kas skirta tik mums ir ką suprantame tik mes, mane apėmė noras visur ieškoti tos slaptos žinutės, kuri ateina būtent man būtent tą akimirką iš paveikslo, knygos, muzikos kūrinio, filmo ar spektaklio. Visas menas ėmė rodytis kaip slaptų laiškų perdavimo sistema, kuri veikia turėdama magišką ryšį su mano gyvenimu. Ėmiau blaškytis tarp meno kūrinių vis siekdama pajusti tą patį neįtikėtiną jausmą – kad staiga tarp manęs ir meno kūrinio išnyksta saugus atstumas. Aš nebe žiūrėtoja ar skaitytoja, nebe klausytoja: aš akimirkai ištirpstu, įskęstu tame, su kuo susidūriau. Kaip gerame bučinyje, kaip ežero vidury, ką tik apsivertus ant nugaros ir panirus į vandens tylą. Tose akimirkose slypėjo labai savitas meno vartojimo malonumas, jausmas ateinu, kad prisiliesčiau. Ne kad kažką gaučiau – o veikiau kad susidurčiau su pačia savimi meno kūrinio pasaulyje.

 

Meno kritika yra mano profesija, ir į meno vartojimą šiandien jau žvelgiu daug komplikuočiau, nei žvelgiau tada, atradusi Gadamerio mintį. Tačiau šalia profesionalaus žvilgsnio į meną visuomet esu ir mama, turinti paaiškinti dukrai, kodėl mes vėl einame į galeriją ir ką veikti ten, kur nėra ką veikti, ir sesuo, jaučianti pareigą atsakyti broliui į klausimą, kam skaityti grožinę literatūrą: juk ji nesuteikia žinių, tik pasakoja istorijas. Kas iš tų istorijų šiuolaikiniam žmogui?

 

Ir kaip tik kalbėdama su neapsunkintai į meną žvelgiančiais žmonėmis aš vėl ir vėl grįžtu prie Gadamerio, prie jo minties, kad meno kūrinys išsako ne save ir ne menininką – meno kūrinys išsako mus. Jeigu žvelgi į meno kūrinį tokiu žvilgsniu, tuomet pagrindinis kriterijus yra ne viešoji nuomonė apie kūrinį, ne mąstymas naudinga man tai ar nenaudinga, o tas intymus, nenupasakojamas jausmas, kad tu ir kūrinys susitikote. Tuomet visai nesvarbu, ar svečiams gražus paveikslas, į kurį investavai didelę sumą ir kuris šiandien puošia tavo svetainę: ne grožis, o tavo susitikimas su juo yra esmė.

 

Dar ir šiandien galiu tiksliai nupasakoti kiekvieną paveikslo, į kurį žiūrėdavau mamos kambaryje vaikystėje, detalę: mintinai žinau ne tik spalvas, šviesą, perspektyvą, figūras ir formas. Prisimenu tą paveikslą vidumi – žinau jausmą, kuris apimdavo į jį žvelgiant, nors nemačiau jo daugybę metų. Tai mano paveikslas, kuriame – mano miškas, ir aš tame miške gyvenau. Pagalvojusi apie jį pasijuntu saugi ir rami, kaip ir pagalvojusi apie pasaką, kurios traškančios klausydavausi dienų dienas per patefoną. Kai kažkada terapinėje sesijoje gavau užduotį nupiešti geriausią vaikystės pasaką, piktinausi ir nesupratau, kodėl piešti nemokančio žmogaus prašoma piešti. Bet kai atsipalaidavusios rankos ėmė piešti kažką, kas paskui įgavo tos pasakos – dvidešimčiai metų užmirštos ir toli paslėptos – pavidalus, supratau, kad buvau su ta pasaka susitikusi, nors apie susitikimus tada dar nieko nežinojau. Būdami vaikai, darome tai intuityviai, nes vaikystėje mus supančiuose meno kūriniuose įsikuria mūsų svajonės ir ateities vizijos. Kiek kartų esame vaikščioję paveiksluose, kiek kartų esame mintinai balsu iš paskos kartoję pasaką, kurioje norime gyventi? Kas tai? Pabėgimas nuo realybės? Ne: tai tos realybės praturtinimas, kaip kad lygų kraštovaizdį praturtina ežeras. Juk būtent ežero kontekste suprantame kraštovaizdį buvus lygų.

 

Kai kas man šauna, kad skaitymas ir kitoks meno vartojimas yra pabėgimas nuo realybės, būnu drąsi atšauti: gal kaip tik skaitydami knygą mes iš tiesų prisimename, kad gyvename. Ir netgi pamatome, kaip tas mūsų gyvenimas atrodo. Nes skaitydami mes kiekvienoje knygoje paišome savo pačių patirčių žemėlapius ir į tikrą susitikimą išeiname tik su tomis knygos mintimis, kurios sujudina mūsų ežerą. Kitaip tariant, knyga mums parodo mūsų pačių vidinę panoramą, svetimais žodžiais apibūdina vidines aktualijas. Būtent todėl visiems toks pažįstamas jausmas, kad kai įsimylime, visos dainos yra apie meilę, kai išsiskiriame, visos dainos – apie išsiskyrimą. Iš meno kūrinių galime atpažinti savo gyvenimo etapus ir būsenas, pamatyti savo vidinės būtybės veidą.

 

Ir drauge atvirkščiai – vėliau mes prisimename nebe meno kūrinius, net ne jų turinį, o savęs jausmą, savo to laiko pojūtį. Sakykime, kur nors užuodusi mėlyną rankų kremą „Neutrogena“, aš iškart prisimenu Dostojevskio „Idiotą“. Nes kai skaičiau „Idiotą“ (tai būdavo vėlyvos naktys maždaug 2004-ųjų Kauno pakrašty), visuomet tepdavausi rankas tuo kremu, ir skaitymas turėjo kvapą (čia ne reklama, čia detalė, jei kas užsimanytų pauostyti, kuo man kvepia Dostojevskis). Kai kas man primena Albero Camus „Marą“, iškart pajuntu karštį: skaitydavau jį Klaipėdos stotelėse plieskiant vasaros saulei, kaitrai taip svilinant galvą, kad į knygos pabaigą net ėmiau nešioti kepurę. Atsimenu savo to laiko nuogus pečius ir ežiuku kirptus plaukus – šitas mano kūnas užstrigo Alžyre, penktame XX a. dešimtmetyje, kur vyksta „Maro“ veiksmas.

 

Visi mes turime dainų, knygų, filmų, paveikslų, net spektaklių, iš kurių susideda mūsų gyvenimas. Patirdami meno kūrinį, mes tarsi įamžiname to laiko save: tasai „aš“ lyg tampa kūrinio dalimi, o meno kūrinys tampa mūsų istorijos dalimi. Lygiai kaip žmonės ir vietos.

 

Prieš savaitę su dukra vaikščiojome M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ieškodamos Williamo Kentridge’o parodos „Tai, ko nepamename“ eksponatų. Paieška užtruko, nes paroda išdėstyta punktyriškai visame muziejuje, po nedidelį plotą, sieną, erdvę, nišą, kurią atrasti turi pats. Dukrai perėjus prie mėgstamos muziejų lankymo dalies „čia nėra ką veikti, negalima nei liesti, nei kalbėtis, nei valgyti, niekas net nesijuokia“, stikliniame koridoriuje aptikau Kentridge’o į vonią lipančios moters paveikslų ciklą. Kiekvienas grafinis paveikslas – tarsi kadras iš filmo, kaip moteris lipa į vonią. Sakau dukrai, pažiūrėk, kaip įdomu. Dukra atšauna: „Mama, čia tiesiog moteris lipa į vonią!“ Aš girdžiu ją ir suprantu, kad ji su šiuo ciklu nesusitiko. Ir negaliu jai žodžiais paaiškinti, kodėl šiame gyvenimo etape su moterimi, lipančia į vonią, susitikau aš. Bet aš žinau tą lipimą į vonią, ir aš žinau, kad paveikslų ciklas kalba man, bet nekalba mano dukrai, kurią tą pat akimirką įtraukė nykštuko dydžio durelės. Jas atidarius buvo matyti keli gipso biustai, gulbė, antis ir jų atspindžiai veidrodėliuose. Šis susitikimas – jos ir tik jos, jame nieko kito nebuvo.

 

Štai kodėl jaučiu pavojų siųsti mėgstamą dainą, eilėraštį, citatą, nuotrauką, nuorodą į filmą kitiems: nes tai ne jų susitikimas. Nes tai – tik dabar, tik apie Mus ir Mūsų slaptą suartėjimą su meno kūriniu, kurio būtent tokio niekas kitas niekada nematė ir nepamatys.

Šokis, kurio nėra

Spektaklio „Nematomas šokis“ recenzija | Choreografas Vytis Jankauskas
Publikuota portale „Menų faktūra“

 

 

 

Rimtą recenziją apie spektaklį reikėtų pradėti nuo premjeros detalių, šokėjų pavardžių, vietovardžių ir kitko, iš ko susidarytų pradžios įspūdis. Bet norisi iškart eiti tiesiai: Vyčio Jankausko „Nematomas šokis“ yra ne šokis, o mąstymo procesas. Ir tik suvokus, kad ne šokis čia žiūrimas, o kviečiama prisijungti prie kontempliacijos apie šokio išnykstamumą laike, būti žiūrovu tampa smalsu. Paskui – jautru. Galiausiai apima dėkingumo jausmas: kad buvome prabangiai įleisti į vietą, kurioje šokėjai tik bando prisiminti kūnų judėjimą erdvėje, kurioje choreografas tik kalba apie šokio dingimo laike fenomeną. Kurioje svarbiausia dalis atitenka vizualiniam niekiui, tylai, šokiui, kurio visi laukia – šokiui, kurio nėra.

 

Matyti vienoje vietoje penkias figūras – Vyčio Jankausko avatarą stumdomame ekrane, gyvus šokėjus Giedrę Jankauskienę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę ir Andrių Katiną bei Nacionalinę dailės galeriją, kuri kaip tyli būtybė savaip dalyvauja mąstymo procese, – yra labai keista: juk tai viename tūryje susitelkę penki labai stiprias vidines atmosferas transliuojantys kūnai. Vien stebėti šitų kūnų simbiozę yra įdomu – atrodo, nė nereikia akivaizdaus turinio: turinį skleidžia pačios asmenybės ir meno patyrimo prisiminimais įkrauta architektūra. Būtent suvokti, kokio laike išnykusio meno kūrinio prisiminimus prikelia kuris kūnas, jau yra dalis šio performatyvaus vyksmo patirties – nes tam čia yra laiko. Kodėl? Todėl, kad tai nėra įspūdį ir efektą kuriantis įvykis. Tai yra kvietimas suvokti kito kūną, tam tikra prasme – svetimo kūno meditavimas. Ir tyrinėjimas, ką tas kūnas su visu savo prisiminimų kraštovaizdžiu veikia „čia ir dabar“.

 

Kaip ypatingas artefaktas „Nematomame šokyje“ iškyla teatre dažnai prastai veikiantis dėmuo – anksčiau kurto spektaklio šešėlis, ateinantis per nuotraukas, piešinius, muziką, kostiumus, netgi vaizdo įrašą. Čia cituojamame Vyčio Jankausko šokio darbe „Liepsnos virš šaltojo kalno“ taip pat šoka Giedrė ir Lina – jų kūnuose šis šokis išlikęs, jos čia atėjo susitikti su savimi iš šaltojo kalno teritorijos. Andriaus Katino meninis jausmas, ko gero, artimesnis siekiui sutikti šokį kaip asmenį, gyvenantį kolegių kūnuose, tvyrantį ore miesto, kuriame tas kalnas vieną, antrą, šeštą, dešimtą kartą buvo gyvas ir kvėpavo. Mėginu suvokti, kur iš tiesų išlieka scenos menai – ore, miestuose, įrašuose, recenzijose, nuotraukose, ar vis dėlto – inkrustuoti mumyse? Ar nėra taip, kad viskas, ką bandome padaryti norėdami išsaugoti šokio kūrinį, yra beprasmiška, nes vienintelė prasmė – kad jis į mus, eilinius žiūrovus, atėjo ir čia įsikūrė? Ar nėra meno kūrinio tik tiek, kiek jo nešiojasi nepažinūs praeiviai gatvėse?

 

Savitą „Nematomo šokio“ charakterį formuoja kuriamo ryšio grožis: kaip šokėjai komunikuoja su visais prisiminimų artefaktais, labiausiai – su kostiumais. Jie elgiasi su juodo audinio rūbais taip, lyg į tą audinį būtų įsigėręs judesys, emocija, nusėdusios laiko ląstelės. Jie pirmiausia atkuria kostiumų audinio kritimą, klosčių gulėjimą, o tada šalia jų guldo savus kūnus, kurie sukuria kostiumams tinkamą judesį. Arba judesį, kuriuo džiaugtųsi kostiumas. Arba judesį, kurio metu kostiumas, – yra buvę, – prigulė prie kūno kažkaip kitaip, įsimintinai. Jie patiria kostiumą kaip šokį, piešimą kaip šokį, vienas kitą irgi kaip šokį. Jie laukia, kol šokis įeis į juos, nes jie įdėjo pastangų jį atkurti, jie sujudino visą vidinę infrastruktūrą, iš kurios turi gimti šokio rekonstrukcija. Bet galiausiai mes žiūrime į nieką, nes niekas neateina – atkurtas, prisikviestas šokis neprakerta erdvės ir laiko membranos. Viskas, kuo mes bandome nupasakoti šokį, neveikia: arba šokis yra, arba nėra. Rodos, kuo išsamiau apie jį mąstai, tuo atokiau jis traukiasi. Ir taip, čia pat girdžiu auditorijos klausimą – ką tuomet tu vadini šokiu? Būtent čia kalbu apie šokį kaip fizinę, kinestetinę, vizualią patirtį. „Nematomas šokis“, regis, kaip tik ir bando apčiuopti: kaip kalbėti apie šokį? Kokiomis charakteristikomis apibrėžti tą procesą, kurio nėra? Ir kokį tas mūsų mąstymas duoda rezultatą? Tai štai – jokio.

 

Kaip tik ši vizualinės tylos, nieko, (ne)šokio scena – kai trys šokėjai taip pat susėda lyg žiūrovai ir tik žvelgia į priekį, atlaikydami lūkesčio kažką išvysti krūvį – suduoda stipriausiai: atkurti prisiminimai, į kūnus įdėtas judesys, įmagnetinta tarpusavio sąveika, persivilkti kostiumai, net nutiesta ir kruopščiai suklijuota švaraus baltumo aikštelė šokiui – viskas įkrauta, pilna, arti, – ir nieko. Tik kalno muzika. Ir tuštuma.

 

Tai, kaip Vytis priveda žiūrovą prie žvelgimo į nieką, yra išskirtinai konceptualu: daugybę kartų dramos scenoje matyta idėja – aktoriai, žvelgiantys į sceną tarsi į save pačius – niekada nieko, išskyrus žaidimą ir manierą, nereikšdavo. O šįkart tuščios scenos gausmas sustabdo kraują: niekas scenoje virsta ne duobe, o pačia esme, dingusio šokio skulptūra. Kaip tik čia mąstymas apie šokio išnykstamumą pasiekia apogėjų. Ir kaip tik čia labiausiai pasijaučia (ne)įspūdžio kūrimo žanras: niekyje mąstymas ne sustoja, o išplinta, išdidėja, sprogsta. Imame medituoti nebe šokėjus, o galerijos plotą, įstrižaines, perdangas, erkerius, ir tai, kaip juose visuose galingai tykšta šokio nebūtis.

 

Airių rašytoja Claire Keegan mėgsta žmones apibūdinti pagal tai, kaip jie nesijaučia: pavyzdžiui, jis, nesijausdamas nelaimingas, nuėjo per kambarį. Subjekto apibrėžimas tuo, kaip jis nesijaučia, drauge nužymi faktą, kiek daug subjektas apie tą nelaimingumą galvoja. Labai panašų jausmą patyriau Vyčio Jankausko šokyje: lyg šokis čia nesijautė šokiu. Kuo jautėsi – gal nesvarbu: svarbu, kuo ne. Ir būtent apie tai mąstyti šiame darbe įdomiausia.

 

Spektaklio pabaigoje bičiulė tyliai tarsteli: skėčiai. Tamsų baltos žiemos vakarą, sningant, už NDG langų plevėsuoja balti suskleistų aukštų skėčių audiniai. Nematomas šokis išeina į miestą.

Mirtis ir kruasanas

Esė portalui mieloji.lt

 

 

Turbūt visi esame girdėję istoriją apie kiškį, kuris valgė stiebelį ir pamatė vilką. Ir pamatęs nustojo valgyti stiebelį, kad pabėgtų nuo vilko. O pabėgęs nuo vilko vėl lyg niekur nieko valgė stiebelį ir apie nieką negalvojo. Nenerimavo dėl vilkų, nenorėjo išnaikinti visos vilkų populiacijos: tiesiog toliau mėgavosi gyvenimu su stiebeliu.

 

Visi mes labai norime taip mėgautis gyvenimu, taip gražiai gyventi, kaip valgydamas stiebelį gyvena kiškis. Mes norime, kad niekas netrikdytų mūsų gražaus gyvenimo negražiomis temomis. Mes netgi sąmoningai neperkame vaikams knygų, kuriose rašoma, sakykime, apie mirtį, o patys, užėjus kokiam ilgesiui, bėgame kruasano su karamele ir kavos į miesto aikštę, kurioje yra šurmulio. Kad užšurmuliuotų. Kad nepasivytų negeros mintys, kaip sako mano bičiulė.

 

Bet mes nesame kiškiai. Mes turime žodžius, atmintį, suvokiame ateitį. Todėl mums neužtenka kojomis pabėgti nuo vilko: jis apsigyvena mūsų mintyse. Mums nebereikia jo matyti – mes jį nešiojamės visur su savimi.

 

Visi susigalvoja savus būdus gyventi su savo vilkais. Ir turbūt daugelis ilgainiui atranda, kad geriausias užsimiršimo būdas yra ne bėgti nuo jų, o priimti juos į savo kasdienybę. Pasakyti jiems, taip, vilkai, jūs esate, aš jus matau. Ir man vis tiek skanus mano kruasanas.

 

Šiandien kviečiu jus sustoti ties reto mėgstamu vilku – mirtimi. Ir ne, aš nekviečiu Jūsų dabar kartu paliūdėti. Toli gražu. Kviečiu apie mirtį pasikalbėti kaip apie kokį kruasaną.

 

– – –

 

Mes labai gražiai nemokame priimti mirties. Mes fantastiškai bijome tų, kuriems kas nors numirė. Mes nežinome, ar galima važiuojant į laidotuves užsimanyti valgyti, ar negalima? Ir ar galima tam, kuriam kas nors numirė, atvežti šokolado ir nupirkti kavos iš degalinės? Ar geriau ne iš degalinės? Kur geriausia tokiais atvejais dėl dievo pirkti kavą?

 

Atsimenu vieną žiemą. Pačią pirmą žiemą, kai man kažkas numirė. Neatsimenu to fakto, kad kažkas jau miršta, – pamenu tik kaip atrodė suoliukai šarvojimo salėje, kokios spalvos buvo staltiesė, kaip kvepėjo lelijomis. Man buvo šešeri. Labai norėjau valgyti. Pamenu, žiūrėjau į liūdnus žmones. Buvo labai keista, kad jie šnabždasi, kad niekas nieko nepasako garsiai, kaip būdavo kitais laikais. Galvojau, ar jie irgi nori valgyti, ar jiems čia nešalta sėdėti. Galvojau, ar man irgi reikia verkti, ir kaip verkiama tokiose situacijose, kai ant stalo guli močiutė, kuri dar prieš savaitę prie kito stalo su manimi sėdėjo ir gėrė kvasą. Galvojau, tiesa, ar nešalta močiutei, ir kad labai graži muzika. Tada išmokau ir paskui jau visada mokėjau giesmę Anapus saulės.

 

Neverkiau. Žmonės kalbėjosi tarpusavy. Su vaikais apie močiutę ant stalo nelabai ką pakalbėsi. Teta pasiūlė nueiti iki kiosko, kur buvo cinamoninių bandelių ir šokoladukų. Ėjau. Dėvėjau labai linksmų spalvų striukę, siūtą močiutės, nes močiutė buvo siuvėja. Striukė buvo sudurta iš violetinių, geltonų, žalių, raudonų atraižų: ryški kaip Kramerio žieduotoji papūga. Ryšėjau baltą šaliką, kuris derėjo prie vasario sniego, ir didžiulius baltus batus. Kioskas buvo tolokai, miestas atrodė gražiai. Kažkaip kitaip, nei iki tol: gyvesnis.

 

Nežinojau, ką reiškia mirtis. Kai po kokių dvidešimties metų man numirė kitas žmogus, niekas nebuvo pasikeitę: vis dar nežinojau, ar važiuodama laidoti mamos galiu užsimanyti valgyti ir kavos. Ar galiu pasibraukti akis juodu pieštuku ir ypač – pasidažyti blakstienas tušu. Ar privalau dėvėti juodą suknelę, kurį ji man numezgė pernai, ar galiu sau leisti akistatoje su mirtimi vis dėlto atrodyti gražiai. Kai kažkas paklausė, ar aš prisigėrus raminamųjų, kad taip gerai atrodau, supratau, kad nepataikiau į toną. Nei suknele, nei tušu, nei ašarų tūriu. Beje, iš gyvenimiškų pastebėjimų: verkti priešais urną be galo sunku. Juk mes matome iš tiesų ne daugiau nei vazonėlį. Juk tuo metu mes bandome į tą vazonėlį sutalpinti visą žmogaus gyvenimą. Sėdime ten ir mėginame susikelti prisiminimus, tačiau vazonėlis yra vazonėlis: tiesiog mėlynas, ornamentuotas, primenantis ne mamą, o vazonėlį.

 

Ir būnant šešerių, ir dvidešimt šešerių mane labiausiai stebino, kiek mažai tokiomis progomis žmonės vieni kitiems užduoda klausimų. Kokiomis išsigandusiomis akimis jie žiūri į žmogų, kuriam kažkas numirė, kaip labai jie pasimeta, lyg būtų vaikai vaikai, maži maži, pirmą kartą išėję į kiemą ir sutikę gyvą žmogų su tikromis emocijomis. Žmogų, kuris, pasirodo, moka verkti! Žmogų, kuris staiga pamiršo apie keliones, draugus, vakarykščius barus, krantines ir alėjas, apie kurias yra linkęs kalbėtis įprastais laikais. Kaip būti su tokiu žmogumi? Ar galima tokioje situacijoje papasakoti kažką nuo savęs? Kažką truputį apie alėjas?

 

Po kelerių metų laidojome bičiulę. Jauną, gražią, garbanotą. Kai jau stovėjome prie kapo, po visų kalbų, staiga už nugarų pajutome artinantis kažką didelio, girdėjome mojant sparnais. Į mus skrido gervė, didžiulė, pasakiška. Ties garbanės naujaisiais namais – žemės lopinėliu – ji lyg tyčia pažemino savo trajektoriją, nėrė žemyn ir iškart vėl aukštyn, lyg būtų pritūpusi kvėptelti oro ar perduoti linkėjimų. Visi iš pradžių išsižiojo, o tada ėmė šypsotis ir dairytis vieni į kitus. Vienas, kitas, trečias. Laidotuves baigėme su šypsenomis, jausmas buvo tikras ir čia tinkantis. Pro šalį einantys praeiviai mėtė keistus žvilgsnius – juk kauburėlis ką tik supiltas, derėtų verkti. O mes šypsomės: negražu.

 

– – –

 

Iš tiesų mūsų visuomenės santykis su mirtimi labai vaikiškas. Taip, galbūt mes susikaupiame ir nuvažiuojame į pagrindinį mirties renginį – šermenis, laidotuves, kur nujaučiame stovėjimo, atrodymo, susikaupimo normas. Tiesa, ne visuomet esame tikri, kur dėtis su savo žmogiškumu, kartais pamirštame, kad užtenka pripažinti savo nežinojimą, kaip būti, ką kalbėti. Bet visada galime informuoti, kad net ir tokioje situacijoje gebame būti šuniškai: tiesiog prisiglausti ir tylėti.

 

Bet paskui mums tiesiog toliau eina gyvenimas. Lyg atspaustume filmo pauzę ir grįžtume į filmą, tą pauzę pamiršę. Pauzė tampa vilku, kuris kartais mus prisiveja, bet mes negalime praleisti filmo, todėl įsitraukiame į veiksmą ir mažai apmąstome šito vilko buvimą savo gyvenime. Tie, kuriems kas nors numirė, gėdijasi prabilti apie tai pirmi ir laukte laukia, kol kas nors ko nors jų paklaus. Tie, kuriems niekas nenumirė, sėdi šalia tų kitų ir galvoja, kad jei žmogus norėtų, pats užvestų temą. Visi bijo Temos, nes Tema keičia trajektoriją, yra nepatogi, per ją gresia susitikimo nelinksmumas. Todėl visi būna linksmi su savo vilkais, kurie uždaryti viduje kaukia.

 

Prisimenu vienas Kalėdas, kurios atėjo iškart po tokios Pauzės. Prisimenu, kaip antrą Kalėdų dieną susirenka svečiai, kaip verdame bulves, orkaitėje kepa kažkoks paukštis, ant eglutės intensyviai žiba girliandos. Kažkas ima kraustyti dovanų maišą, apdalina vaikus. Mes visi sėdamės prie stalo, turėdami minty vieną ir tą pačią idėją – šitoje šeimoje ką tik kai kas numirė. Bet mes visi arba tylime, arba kalbamės apie tą paukštį, arba lenkdamiesi per stalą siūlome įsidėti dar keletą bulvių. Nepradėsi juk per Kalėdas apie tokius dalykus.

 

– – –

 

Nuo pat vaikystės man atrodė, kad laidotuvės ir mirtis iš tiesų nedaug kuo skiriasi nuo paprasto gyvenimo, kuriame rengiamės paprastais drabužiais ir tepamės sumuštinius su sviestu ir sūriu. Kai tada šešerių numirė mano močiutė, jau kitą rytą paprasčiausiai plikėmės kavą, baltinome pienu, virėme manų košę ir ėjome į mokyklą, kaip visada eidavome. Pasikeitė tik viena: man kasas rytais pindavo nebe močiutė, o teta, užsukdavusi iš kito rajono kasdien pusę aštuntos. Vėliau gyvenime daug kartų keikiau šitą lengvabūdišką manymą, kad apie sunkius dalykus su vaikais geriau nekalbėti, – verčiau apsimesti, kad viskas kaip buvę, tik namuose vienu žmogumi mažiau. Tai puikiai išmokė mane ir dažniau gyvenime apsimesti, kad viskas kaip buvę – kad ir kas benutiktų.

 

Vis dėlto šiandien į šią patirtį žvelgiu kiek kitaip. Taip, aš vis dar (ir labai aršiai) laikausi nuomonės, kad apie viską, net apie tai, kas absoliučiai nepatogu, turime kalbėtis nesvarbu kiek mums metų; ir kad viskas nėra kaip buvę, kai kažkas atsitinka. Tačiau drauge ir taip – mirtis nėra anomalija. Mes tiesiog apie ją pamirštame, dėl to ji ištinka mus kaip kažkas neįtikėtino, nežemiško, mums nepriklausančio, sudarkančio mūsų gražaus gyvenimo iliuziją. Mes vis laikomės įsikibę to pasakų šalies lūkesčio, kuriame niekas nemiršta, arba miręs yra pabučiuojamas ir atgyja dar gražesnis nei buvo, ir nujoja žirgu per gražiuosius miškus. Būtent todėl tada, kai kam nors kas nors numiršta, mes sustingstame, susigūžiame, pamirštame savo įgūdžius tiesiog jausti kitą žmogų, ir ūmiai imamės jo gailėti. Kažkieno mirtis mums yra nepatogi ne tik dėl to, kad mes nežinome, kaip šalia jos elgtis, bet ir dėl to, kad primena mums mūsų fundamentalią baimę – išnykti be pėdsako. Ir klausimas, ko šalia kito mirties mes iš tiesų įsibijome, – ar tik ne jausmo, kad kažkas privertė mus susivokti esant ne daugiau už vabalą, kurį einantį mišku kažkas sutrypė? Taip tiesiog, leidžiantis saulei, be jokios prasmės?

 

Visada gražiausios laidotuvių akimirkos būna tos, kada kažkas kažkam slapta perduoda sausainį su pertepimu ar išvynioja saldainį iš traškaus popierėlio ir, perlaužęs pusiau, įduoda į rankutę. Arba atneša arbatos, pasako, kad karšta, ir prieš ragaujant ima pūsti už kitą, kad atvėsintų. Arba nuima pūką nuo palto ir apkamšo kažkieno kito pečius savo šaliku, kad tas kažkas kitas nesušaltų. Arba papasakoja, kad vakar buvo parke ir matė genį. Ir, beje, girdėjo tą genį kalant, kaip kala geniai.

 

Prie ko čia tie geniai? Prie paprasto gyvenimo, kuris mums, skaitantiems šitas eilutes, eina. Tikiu šituo supaprastėjimo fenomenu: tik pamėgink kam nors papasakoti savo sudėtingą gyvenimą, ir nuo jo iškart nusiima migla, magija. Kai su žmonėmis kalbamės apie visus savo gyvenimo niuansus, jie iš tiesų akyse paprastėja. Tarsi tampa artimesni kalančio genio temai. Tampa kasdieniškesni ir nebeprimena dinozaurų, lėtai keliančių savo letenas per mūsų vidinius kraštovaizdžius.

 

– – –

 

Kai kažkada valgydama manų košę septynerių dukra paklausė, „O tau, mama, neliūdna neturėti mamos?“, supratau, kad kokius dešimt metų laukiau šito klausimo. Nebūtinai iš aplinkos, gal ir iš savęs. Tokio paprasto ir tiesmuko klausimo, kokį gali užduoti tik vaikai. Kokio neužduoda visa mirties išsigandusi visuomenė. Iš tiesų su vaikais geriausia kalbėtis apie mirtį. Jie mirties nemitologizuoja, jie negaili tavęs, neguodžia. Jie tiesiog smalsiai tyrinėja, kuo mirtis skiriasi nuo manų košės, ir kuo – nuo baleto pamokos. Ir jei čia, prie tos manų košės, mes imame su jais kalbėtis apie mirtį, liūdesį, netektį ir kitus vilkus, jie ūmai supranta taisyklę: kalbėtis apie tai, kas sunku, galima taip pat, kaip kalbamasi apie manų košę. Ir ta taisyklė pakeičia jų gyvenimą.

Kritikos rašymo malonumas

Esė portalui menufaktura.lt

 

 

Planavau parašyti tekstą apie vaizduotę kaip kritikos įrankį. Tačiau dabar, jau atsitraukusi, matau, kad parašiau tekstą apie kritikos misiją, kritiką kaip kūrėją ir jo palaimingą susiliejimą su meno kūriniu. Todėl turbūt teisingiau būtų keisti pavadinimą ir tiesiai šviesiai iššauti – tai yra Odė Meno Kritikai.

 

– – –

 

Dauguma žmonių išmoksta skaityti tik dėl patogumo, taip pat, kaip išmokstama skaičiuoti, kad žinotum išlaidas ir kad tavęs neapgautų, tačiau apie skaitymą kaip kilnų intelektualinį užsiėmimą jie beveik nieko nežino; tačiau tai būtent ir yra skaitymas aukštąja šio žodžio prasme – tai, link ko mes stiebiamės ant pirštų galų ir kam paskiriame savo budriausias ir gyvybingiausias valandas.

(H. D. Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“)

 

 

Tokią mintį straipsnio apie vaizduotę meno kritikoje pradžiai pasirinkau norėdama apibrėžti skirtumą, kurį turiu minty, kalbėdama apie kritiką be vaizduotės ir kritiką, kurioje vaizduotė yra niekur nesitraukianti ir fundamentali pagalbinininkė. Lygiai kaip pažinti raides ir gebėti jas sujungti nelygu tikrajam skaitymui, taip ir įvertinti meno kūrinį, jį apžvelgti nėra tapatu kritikai, kuria mėginama atskleisti giliąsias meno kūrinio savybes ir „sukelti suvokimą“ (Arnoldo Isenbergo terminas): t. y. ne tiek informuoti, kiek išreikšti kūrinį kitokiomis ekspresijos formomis, iliuminuoti jį, pasitelkiant patirtį, blaivų protą bei vaizduotę. Jungti raides, suprasti žodžius ir net paaiškinti juos kitam geba kiekvienas raštingas žmogus, o leistis į tekstų, piešinių, scenų meluojamą tikrovę ir pavilioti kitus į ją taip, kad šiems kiltų noras ten nukeliauti patiems – tai, mano supratimu, tikroji kritikos misija ir vertė, kurią sukurti be vaizduotės vargu ar įmanoma.

 

Kas yra vaizduotė?

 

Pirmiausia kyla poreikis bent lakoniškai apsibrėžti, kas yra vaizduotė. Visi jos apibūdinimai akcentuoja gebėjimą iš atminties vaizdinių ir suvokimų kurti naujus darinius – vaizdinius, garsinius, jausminius. Kitaip tariant, vaizduotė – tai gebėjimas pertvarkyti pažintą tikrovę taip, kad iš jos sukurtum naują, netikėtą formą.

 

Man patinka, kaip vaizduotę knygoje „Įamžintas laikas“ aprašo Adrejus Tarkovskis: „Poetas – žmogus, pasižymintis vaiko vaizduote ir psichologija, pasaulio sukelti jam įspūdžiai išlieka betarpiški, kad ir kokiomis giliomis idėjomis apie pasaulį jis vadovautųsi. Kitaip sakant, jis pasaulio „neaprašinėja“ – jis pasaulį atranda.“ Manau, vaizduote paremto kritinio darbo idėja yra būtent atrasti meno kūrinį kaip pasaulį, o ne aprašyti jį kaip statistinį meno vienetą. Taip mąstant, kiekvienas kūrinys atsineša savo atmosferą: įsileisti kūrinį į save ir jį atrasti, sukurti jam jo vieno žodyną yra kūrybingo kritiko privilegija, kuriai pasitarnauja vaizduotė.

 

Kritika kaip tarnaitė

 

Vaizduotės vieta kritikoje visuomet kėlė dvejonių: bendrame žanro ūke nesunku atskirti sausesnės ir kalbiškai turtingesnės kritikos kūrėjus, ir būtent pastarųjų tekstuose retsykiais pajunti balansavimą kažkur ant ribos, ties kuria pasimeti – ar kritika čia dar nevirtusi kūryba? Ar jai nederėtų būti mažiau kūrybiškai, daugiau utilitarinei?

 

Akademinio, žurnalistinio ir kūrybingo, atmosferinio rašymo stilių sankirtoje iš tiesų kyla tūkstančiai klausimų. Kiek vaizduotės gali būti meno kritikoje? Ar apskritai čia ji legali? Ar kritika yra autonomiška kūryba, ar tik dirba tikrą meno kūrinį aptarnaujantį darbą? O gal ji, kaip gera literatūra, gali drauge gerai atlikti tiek estetines, tiek tiesiogines – kritines – funkcijas? Ar gera kritika ta, kuri kontekstualiu žvilgsniu įvertina kūrinį ir padeda susiorientuoti rinkos gausoje, ar ta, kurią įdomu skaityti kaip kūrinio tęsinį – tekstą, gyvenantį nebe meno objekto, o jau savo paties gyvenimą? Ir ar tokiu atveju neatsitinka taip, kad kritikas pradeda ne rūpintis meno kūriniu, bet reikšti savo menines intencijas? Tuomet kyla nerimas, jog kūrybiškumas kritikoje atveria kelius impresionistinei manierai, o taip neretai pametami esminiai tikslai ir nutolstama nuo standartų.

 

Kritinė galia – žemesnė už kuriamąją

 

XIX a. buvo pradėta piktdžiugiškai lyginti menininko ir kritiko vaizduotės galias: kritikų komentarais nepatenkinti autoriai imdavosi gretinti menininko kaip kūrėjo ir kritiko kaip kūrėjo galimybes pastarojo nenaudai. „Kritinė galia yra žema, neabejotinai žemesnė nei kuriamoji. Laikas, praleistas kritikuojant literatūrą, verčiau būtų praleistas ją kuriant. Negalime paneigti fakto, kad laisva kuriamoji veikla yra aukščiausia žmogaus būties funkcija, joje atrandama tikroji laimė. Tačiau, žinoma, negalime paneigti ir idėjos, kad šią tikrąją laimę žmogus gali atrasti ir kitose srityse – geros savijautos puoselėjime, mokymesi ar netgi kritiko darbe“, – knygoje „The Function of Criticism at the Present Time“ rašo Matthew Arnoldas. Šiandien tokios ironiškos įžvalgos tarsi kelia šypseną, bet, tiesą pasakius, kartu ir nekelia: galime apsimesti, kad jau seniai nebegyva idėja, jog kritikai yra menininkai, iš kurių nieko neišėjo, ir kad tokiu būdu – kritikuodami kitus – jie bando atstatyti savo vertę. Arba, atvirkščiai – kad tai yra žmonės, visada labai norėję būti mene, bet dėl talentų stygiaus likę tik prie meno. Visa tai – juokai, sparnuotos frazės, šmaikštumai, vis dėlto kartkartėmis nuaidintys už recenzijas supykusių menininkų socialiniuose laukuose. Pati idėja, kad meno kritika yra žemiau už tikrąją kūrybą, kurią ji aprašo, vis dar inertiškai ir ne iki galo įsisąmonintai gyvybinga.

 

Kritikos niekas nekritikuos

 

M. Arnoldo tezėms aršiai prieštaravo Oscaras Wilde´as. Jis ypač advokatavo kritikai kaip nepriklausomai kūrybai. Vadinamoji vaildiškoji kritikos tradicija į kritiką ėmė žvelgti kaip į kitokiai kūrybai lygiavertį procesą. Maža to, kaip į aistros pilną veiklą, kurioje aktyviai, intelektualiai, bet sąmoningai (nepaskęstant) susiliejama su meno kūriniu. Į M. Arnoldo mintį apie kuriamąją galią kaip viršijančią kritinę savo esė „The Critic as Artist“ O. Wilde´as atsikirto taip: „Būtent kritiško žvilgsnio būsena – kaip gebėjimas atsirinkti niuansus – yra ta, kuria remdamasis menininkas atsijoja realybę ir sukuria kūrinį. Tas, kuris neturi kritinės galios, iš viso negali kurti meno.“ Į Arnoldo teiginį, jog puikus meno kūrinys „bus toks išbaigtas ir idealus, kad kritikui nebus ką su juo veikti“, Wilde´as atsako: „Kritika pati savaime yra menas. Kaip meninė kūryba reikalauja kritinių gebėjimų, taip Kritika kaip tokia yra ta pati Meninė literatūrinė kūryba aukščiausiu kūrybos lygiu. Drįsčiau teigti dar daugiau – kritika yra ne tik laisva, bet ir nepriklausoma. Kritikos jau niekas nekritikuos.“

 

Įžvelgiu ir kitą kritikos privilegiją: būtent meno kritikos žanre esama erdvės retam malonumui – kautynėms dėl meno kūrinio, aistringoms ir aršioms. Tai – dėmuo, neegzistuojantis meno kūryboje – ten kuri savo pasaulį. O čia eini į grumtynes dėl to, ką sukūrė kitas. Kad ir kiek kritikai būtų maišomi su žemėmis, iš tiesų kritikos misija artimesnė tarnystei – ne norui gauti dėmesio, o troškimui jo suteikti, įšviesti vietą, kurioje gimsta grožis, ir tam pasitelkti visas kritines bei kūrybines galias.

 

Kritiko tikslas

 

Kam šiam įšvietimui reikalinga vaizduotė? – paklausite jūs. Pamėginkime įsivaizduoti pačią paprasčiausią situaciją: prieš akis – kolonų eilė. Vienas kritikas ją apibūdins kaip keliančią įtampą, blokuojančią, atgrasią. Kitas – kaip statišką, ramią, meditatyvią. Savo jautrumą architektūrai bet kuriuo atveju teks išreikšti pasitelkiant įvairias kalbos figūras, kurios priskiria meno kūriniui tam tikras savybes. Jau nekalbant apie faktą, kad stokojant vaizduotės galima objektą nusakyti kaip raudoną, kvadratinį, akmeninį; o pasitelkiant estetinius epitetus – kaip pilną gyvybės, niūrų ar giedrą. Metaforiniai apibūdinimai ypač reikalingi rašant apie muziką ar šokį, kurie patys savaime nesiūlo siužetų, žodžių, akivaizdžių minčių.

 

Apibūdinti meno kūrinio sukeliamą efektą bet kuriuo atveju tenka pasitelkiant vaizduotę, ir „būtent vaizduotės suaktyvinimas, kurį sukelia meno kūrinio mąstymas, yra apdovanojantis“, – teigia James´as Grantas knygos „The Critical Imagination“ įžangoje. Tačiau kaip tik vaizduotės pasitelkimas drauge kritiką ir mistifikuoja; tai atskleidžia faktas, jog net ir skaitant daug kritikos tekstų vis tiek lieka neaišku, kaip „kritikas prieina prie savo išvadų, kiek patikimi yra jo teiginiai ir koks, galų gale, apskritai kritiko tikslas“.

 

Jei jau atsidūrėme aklavietėje ieškodami, koks iš tiesų yra kritikos ar kritiko tikslas, trumpam stabtelkime. O. Wilde´as savo garsioje esė „The True Function of Criticism“, arba „The Critic as Artist“, provokatyviai kviečia įsivaizduoti meną egzistuojantį patį sau, be kritikos, paskendusį savo palaimingoje vienatvėje: „Kodėl tie, kurie nekuria meno kūrinių, imasi nustatinėti kitų sukurtų kūrinių vertę? Kodėl menininkas negali būti paliktas su savo kūriniu vienas? Juk vaizduotė gražiausiai skleidžiasi vienumoje, o meno kūrinys geriausiai veikia tyloje ir izoliacijoje. Kodėl menininkas turi būti trikdomas aštraus kritikos triukšmo?“ Sugluminęs tokia vizija, Wilde´as prabyla apie chaosą, kuriame be kritikų kūriniai pasimestų: „Amžius be meno kritikos yra amžius, kuriame menas statiškas, sustingęs, hierarchiškas, įkalintas, arba amžius, visai neišsaugojęs meno kaip nuosavybės. <…> Yra pasitaikę kritikos amžių, kurie nebuvo kūrybiški, tačiau nėra buvę kūrybiškumo amžių, kuriuose nebūtų kritikos. Menas linkęs kartotis, kritika atranda naujas formas; kritiniam instinktui priklauso pajusti naujas mokyklas, pajusti naujas dirvas.“ Suteikti vietą meno kūriniams, įtraukti juos į istoriją, tiesą pasakius, sukurti pačią istoriją, kurioje galėtų gyvuoti kūriniai, kitu atveju rizikuojantys išnykti, kaip išnyksta gyvūnai – be žymės, – čia slypi kritinio darbo prasmė.

 

Ką daro geras kritikas?

 

J. Grantas, kalbėdamas apie gero kritiko savybes, išskiria du svarbiausius faktus, kuriuose vaizduotė nedalyvauja: pirma, geras kritikas efektyviai komunikuoja savo žinutę; antra, jis negali būti nuspėjamas – gero kritiko mąstymas privalo žingsniu lenkti eilinio žiūrovo, jis kūriniui būdingas savybes turi pastebėti geriau nei masinė auditorija. Trečia – ir čia jau įžengia vaizduotė – geras kritikas privalo atkreipti dėmesį į dalykus, kurie nėra akivaizdūs ir prieinami kiekvienam. Ir jeigu iki šio punkto geram kritikui užteko giliai, blaiviai mąstyti ir gebėti tai perduoti auditorijai, t. y. artikuliuoti, šiame punkte atsiranda papildomas – sunkiai apibrėžiamas ir suvaldomas – dėmuo: gebà išreikšti kūrinio jausmą pasitelkiant vaizduotę. Geras pavyzdys būtų giliai įstrigusi vieno tapytojo replika apie kito tapytojo darbą: Joanas Miró, žvelgdamas į Gustavo Courbet paveikslą „The Stormy Sea“, pasakė: „Net jei šis darbas būtų mums už nugarų, mes jaustume jį ten esant.“ Tai – nei informacija, nei įvertinimas; tai vidinis pojūtis, labai taikliai apibrėžiantis giluminį meno kūrinio poveikį.

 

Taigi, kritikoje neužtenka pasakyti „paveikslas yra raudonas“ – turime išreikšti kur kas daugiau: ne tik kaip kas skamba ar atrodo, bet ir kaip į tai reaguojame, minimizuodami asmeniškumus, įsiliedami į bendros turimos meninės patirties blaivų gausmą. Būtent blaivų – paremtą aštriu protu ir maksimaliai atvira estetinei patirčiai dvasia. Vizualinę, garsinę, tekstinę kokybę kritikas patiria ne kaip susitapatinimo džiaugsmą, bet kaip estetinę kontempliaciją. Anot J. Granto, atsakui į meno kūrinį išreikšti metaforinė, vaizduotę atverianti raiška pasirenkama tuomet, kai jo poveikio negalima nusakyti kitaip, be metaforos ir vaizduotės. Tačiau čia iškyla daug pavojų: sakykime, pavyzdį duoda Grantas, kritikas apibūdina muziką kaip „tauškalus“. Kad suprastų šią metaforą ir pamėgintų susikurti įspūdį, kurį kelia į tauškalus panaši muzika, recenzijos skaitytojas turi pasitelkti patirtį, kas būtent gali būti identifikuojama kaip „tauškalai“, t. y. suvokti „tauškalų“ charakteristiką ir pamėginti įsivaizduoti, kokios muzikinės kompozicijos savybės galėjo nulemti tokį palyginimą. Taigi kiekviena metafora šiek tiek paklaidina, o drauge – sukuria ir meno kūrinio, ir kritinio teksto suvokimo įvairovę priklausomai nuo patirčių ir asmeninio žodyno reikšmių.

 

Naujų metaforų kūrimas

 

Turbūt nebekyla nuostabos, kodėl taip sunku įvertinti kritiko ėjimą savo išvadų link: kuo spalvingesnė jo kalba, tuo sunkiau suvokti ją kaip tiesą – labiau kaip kažką tikėtina, kažką numanoma, nujaučiama. Kritikai, prieštaraujantys kritikai kaip vaizduotės menui, dažnai kabinasi būtent už šios minties: metafora nėra tiesa, ji neišreiškia objektyvių meno kūrinio savybių, todėl, anot jų, reikia rinktis taupų, konstruktyvų, kuo tiesesnį žodį, kuris ne paklaidintų skaitytoją, o leistų jam suprasti.

 

Šiai nuomonei knygoje „The Aesthetics of Music“ atsikerta Roger´is Scrutonas. Pasak jo, kritikai pasitelkia metaforinę kalbą, kad apibūdintų ne materialias sukurto pasaulio savybes, bet vaizdą, „kaip tas pasaulis atrodo iš aktyvios kritiko vaizduotės perspektyvos“, taigi, ne koks pasaulis yra, o kokį jį mato kritikas. Jeigu kritikas sako, kad spektaklis – lyg per gausiai prisikvepinusi dama, jis nepriskiria spektakliui įkyraus kvapnumo kaip savybės, tik išreiškia savo įspūdį. Toks apibūdinimas recenzijos skaitytojui atveria galimybę prie to erzinančio kvapnumo prieiti asmeninės patirties keliu, tačiau iškart sukelia stiprų ir net kūnišką pojūtį.

 

Puikus pavyzdys – Berninio kolonadų Švento Petro aikštėje, Vatikane, apibūdinimas pasitelkiant apkabinančių rankų įvaizdį; toks palyginimas išreiškia ne tik formos sukeliamą jausmą, bet ir svetingumo, artimo ryšio pojūtį. Taip taikli ir vaizdinga kritika sugeba sukelti ypatingą efektą: žmogus gali keliauti ne apžiūrėti kolonados formų, bet pajusti priglaudžiančių rankų.

 

Aktyviausiai netikėti palyginimai, vaizduotės elementai paveikia tada, kai juos tekstų lauke sutinkame pirmą kartą, t. y. kai kritikas geba suteikti meno kūriniui tokią charakteristiką, kokios nesame girdėję, kuri sukelia nuostabą. Todėl vertinga ne remtis pažįstamomis metaforomis, o pajungti vaizduotę ir praminti naujus kelius meno suvokimui bei aprašymui. Vaizduotės specifiškumas, unikalios paralelės sukuria anksčiau minėtą konkretaus meno kūrinio žodyną ir skaitytojui leidžia įsivaizduoti arba prisiminti meno kūrinį juo taikliau, kuo specifiškiau prie jo prieina kritikas. Dažnai kartojuosi vieną ne kritinio, o grožinio teksto metaforą, kuri tiksliai išreiškia šią idėją. Kūrinyje, kurio nebeprisimenu, buvo vienintelis geras sakinys – autorius mintį „išgėriau daug arbatos“ išreiškė taip: „Išgėriau tiek jonažolių arbatos, kad nuo jos būtų pralinksmėjęs visas rusų gulagas.“ Kuo akivaizdžiau, universaliau apibūdiname šiuo atveju linksminančios arbatos kiekį („daug“), tuo mažiau paralelė paliečia skaitytoją ir tuo greičiau jį palieka, o kuo specifiškiau ties juo užsibūname („tiek, kad tremtiniams pasimirštų tremtis“), tuo aiškesnę vietą metafora mumyse užima, nes sukelia nuostabą ir įsikuria vaizduotėje kaip naujovė. Čia grįžtu prie minties, kad kiekvieną meno kūrinį turime atrasti su pirmo karto pojūčiu, šalia leisdami gausti patirties kontekstams.

 

Kritika nėra tiesa

 

Norėtųsi pabrėžti, kad, be abejonės, nėra reikalo kiekvienos draperijos lyginti su spagečiais. J. Grantas „The Critical Imagination“ puikiai apibrėžia – metaforos ir vaizduotė reikalingos nusakyti tik tam atsakui į meno kūrinį, kurio nėra galimybių išreikšti kitaip. Drauge – tik norint skaitytojui sukelti konkrečias patirtis, paskatinant kažką įsivaizduoti ar prisiminti arba siekiant pabudinti vizualius įvaizdžius, kad tas, kuris klauso ausimispamatytų akimis.

 

Pabaigai stabtelėkime prie A. Tarkovskio minties apie menininko pareigą neprimesti žiūrovui minčių. Jei sutinkame, kad kritikas – irgi menininkas, tuomet jam galioja tos pačios taisyklės. „Kas sakė, kad jis protingesnis už žiūrovą, sėdintį salėje, už skaitytoją su knyga rankose, už teatralą parteryje? Tiesiog poetas mąsto vaizdais ir moka, skirtingai negu publika, išreikšti jais savo pasaulėžiūrą. Akivaizdu, kad menas negali nieko išmokyti, jeigu per keturis tūkstančius metų žmonija nieko taip ir neišmoko“, – knygoje „Įamžintas laikas“ svarsto A. Tarkovskis. Panašu, jog ir kritikas tegali perteikti savo įspūdžio vaizdą, nubrėžti patirties žemėlapį, bet ne pamokyti apie kūrinių vertes ir pareigas, sėkmes ir nesėkmes. Kritika tegali suteikti postūmį geriau suprasti kūrinį arba sukurti dingstį, troškimą patirti dvasinį, estetinį išgyvenimą. Ne tiesa, o postūmis – štai kas tėra kritika.

 

Būtent todėl verta turėti tikslą sukelti kritikos skaitymo malonumą. Taip, kritikas turi būti vienu žingsniu toliau už paprastą žiūrovą, ir taip, jis privalo atsiriboti nuo asmeniškumų; būtent čia praverčia turtinga vaizduotė – kaip būdas išreikšti įspūdį ne perleidžiant per save, bet iš visuomenei pažinios tikrovės sukonstruojant netikėtus meno kūrinio patyrimo pasakojimus. Sukurdama gyvybingą, žaižaruojantį, intelektualų ir pagaulų žemėlapį po meno kūrinį – štai kaip vaizduotė įžengia į rimtą, padorią, griežtą ir taurią kritikos sielą.

Pliušiniai neramumai

Spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ recenzija, „Sirenos'21“ | Rež. Oliver Frljić
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“, viešojoje erdvėje pristatomas kaip provokuojantis, dalies žiūrovų sutiktas kaip bjauriai tiesmukas, mano supratimu, odą pjauna vis dėlto labai švelniai, lyg žaistų su pliušiniais žvėreliais. Žiūrint spektaklį ne kartą kyla mintis, kiek daug vaikiškai primityvių žaidimų teatre suveikia kaip smogiamoji jėga. Štai mums prieš akis meluoja, kad visiems iš eilės pjauna galvas. Bet meluoja taip estetiškai ir rišliai, kad šiurpsta oda. Ir kaip tik tai, kad mes grožimės žudymo choreografija, kad laukiam nesulaukiam, kol scenos gilumoje tarsi dovaną po eglute paguldys kitą negyvėlį, yra tas vakarietiškos prabangos mąstyti apie realybę efektas, kurį kritikuoja Frljićius. Vis dėlto man į akis pirmiausia čia krinta ne vienpusė europocentristinio mąstymo kritika, bet animaciniams filmams būdingo scenų primityvumo poveikis: viskas aišku kaip dukart du, o vis tiek išeina penki.

 

Frljićiaus teatras – labai koncentruotas, greito tempo, gerai sukaltas prasmės ir ženklų lipdinys. Čia manipuliuojama beveik kūdikiškai paprastais vaizdiniais, kuriems sukrečiančio krūvio suteikia arba dramaturgija (dramaturgas Marinas Blaževićius), arba kardinalūs kontrastai. Po linksmos dėkingumo dainelės čia eina fuck’ų jūra, „Tylios nakties“ melodijos švelnumą papildo nuogų kūnų laižymas ir dirginančios glamonės, linksmai rankutėse plevėsuojančias vėliavas keičia vėliava-tamponas, dailiai, kruopščiai ir preciziškai ištraukiamas sudrėkęs iš vaginos. Juodais maišais uždengtomis galvomis vienodai aprengtos struktūrinio smurto aukos šoka stepą ir kitus grakštumus, o prieš kiekvieną galvos pjovimo aktą dailiai trinkteli būgnelis. Ne veltui pradžioje paminėjau pliušinius žvėrelius – padėkime pliušinį meškiuką į tinkamą kontekstą (pvz., tuščią vaiko kambarį) ir jis virs kriminaline kronika. Kontekstais ir kontrastais žongliruoja ir Frljićius – būtent atsidūrę vieni šalia kitų, įvairūs ženklai ir gestai čia įgauna naujas formas: linksmi veidai persikreipia, glostymas virsta smūgiu.

 

Tai nėra subtilus menas – viskas čia drebiama ir teškiama į akis, be užuolankų kaltinant mus, europiečius, teatro mat mėgėjus, begėdiškai neturinčius normalių problemų ir plevėsiškai susirinkusius į „Sirenas“. Kalti mes dėl visko: dėl to, kad esame europiečiai, kad vartojame meną, kad verkiame dėl teroro išpuolių Paryžiuje, kad mūsų vaikai linksmai valgo Happy meal’us, kai kitų vaikai kituose kraštuose iš viso nėra valgę. Taip, manipuliuojama čia tiesiai ir be užuolankų, o tai erzina taip, kad negali nežiūrėti. „Kol Europoje nežus bent keturi milijonai žmonių, tol taikos nebus“, – teigia spektaklio herojai, tyrinėdami smurto prieš europiečius ir smurto prieš sirus&Co skirtumus. Nors idėja, kad negalime džiaugtis gyvenimu, kol kitame žemyne, kitoj šaly ar kitame bute yra kažkas, kas kenčia, mane siutina, šis visokeriopas vidinis šėlsmas ir yra Frljićiaus siekiamybė. Tikslas – užkurti kūnus, užkurti protus, o suteikus progą auditorijos klausimams atsikratyti atsakomybės dėl užsikūrusių organizmų ir į juos teatsakyti: „I’m an actor. I just do stuff. I just say things“ („Esu aktorius. Tiesiog atlieku dalykus. Tariu žodžius“).

 

Tai, kas atrodo kaip kaltės generavimo mašina, tėra mūsų dirglumą tyrinėjantis žongliravimas įvaizdžiais, žodžiais, vaizdais, nesibaiminant užgauti politinę savivertę ar pasirodyti banaliam. Vis dėlto svarbiausias tikslas čia lieka meninis – sukurti teatro kūrinį kaip suktis nesiliaujantį kaleidoskopą, suvertą vos ne iš pramogai skirtų shot’ų, kuriuose nėra kada įkvėpti. Ilgainiui pagauni save nebežinantį, ar tai, kas vyksta, yra skirta tau linksminti, ar tau kankinti. Net nesinori nagrinėti pačių tiesmukiausių spektaklio replikų – benzino kanistrų, iš jų vėliau suformuojamo kryžiaus, visur kyšančių vėliavų ir arabiškų rašmenų ant kūnų: į mane „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ ateina ne per ženklus, o per ypatingo atsainumo ir uolaus žiaurumo susidūrimą kiekviename iš personažų. Jų kūnų ramybė ir akivaizdžiai demonstruojama vidinė darna tampa atsvara dramaturgijos neramumams.

 

Atskirą pastraipą noriu skirti Frljićiaus požiūriui į kūną. Jo spektakliams būdinga erotinio paprastumo estetika. Jeigu regime nuogą kūną, jis nėra magiškas, įtemptas ir seksualus (kaip būdinga lietuviams): Frljićiaus scenoje kūnai ir liežuviai burnose visuomet yra tokie paprasti, kaip mieliniai blynai sekmadienio lėkštėse. Šioje režisūroje erotika praranda skulptūriškumą, kūnai susigrąžina kasdieniškumą ir niekuo neapsimeta. Tiesiog liečiasi, trinasi, glostosi ir normalizuoja savo pačių teisę būti scenoje. Jie reprezentuoja ne drąsą būti nuogam, bet elementarų žmogiškumą. Visuomet žvalgausi, kiek lietuvių režisierių lankosi festivaliuose ir mato tokius darbus gyvai: labai kuklus lietuviškos režisūros požiūris į kūnų laisvę būti scenoje vis dar nuteikia liūdnai.

 

Ilgiau pagalvojus, „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ suveikia kaip kažkur paties režisieriaus minėtas lubrikantas: trintį tarp skirtingų smurto formų jis tyrinėja be didesnio diskomforto, tarsi saugodamas trapią europiečių dvasios terpę nuo aštresnio skausmo. Juokai apie sirų moterį, kuriai išmesti šiukšlę trunka devynis mėnesius, maišomi su grupės „Coldplay“ daina „Adventure Of a Lifetime“, ir būtent tokie maksimaliai aitrūs kontrastai sukuria trumpalaikių injekcijų efektą: nuo nieko čia neskauda ir nuo nieko čia nelinksma pernelyg ilgai. Tačiau iš spektaklio išeini jausdamas, kur tiksliai teka tavo kraujas ir kurioje geografinėje platumoje šiuo metu esi. Įdomiausia, kad po visko kaltas nebesijauti, – lieka tik jausmas, kad buvai papurtytas ir saugiai kaip kūdikis padėtas į vietą.

 

Kūnai, varikliai, skysčiai

Spektaklio „Flesh“ recenzija, „Sirenos'21“ | Rež. Franck Vigroux
Publikuota menufaktura.lt

 

 

 

Kad „Sirenose“ viešėjusį spektaklį „FLESH“ sukūrė kompozitorius / scenografas, iš karto aišku: to, kas vyksta scenoje, spektakliu vadinti nesinori (vis tiek vadinsiu). Francko Vigrouxo kūrinys – tai audiovizualinis paveikslas, kuriame atkuriama akimirka po avarijos. Vienas momentas scenoje išplečiamas iki visos valandos. Tačiau sulėtėjęs laikas čia kuriamas ne istoriniu (kaip kas įvyko), o pojūčių būdu: kai tik matai, girdi, galbūt užuodi, kas vyksta, bet nesuvoki ir net nepatiri kūne – daugybė žmonių pasakoja pirmąsias akimirkas nejaučiantys skausmo. Tokia sapniška jausena spektaklyje „FLESH“ kuriama atsisakant prisiminimo siaubo ir iškeliant vaizdines asociacijas, kurias išsaugo atmintis. Žiūrovui šią jauseną čia mėginama ne papasakoti ar parodyti, o sukelti.

 

Prancūzų „Compagnie d’Autres Cordes“ darbui „FLESH“ apibūdinti taikliausia būtų pasitelkti Hans-Thies Lehmanno terminą „scenografijos teatras“, kuriame meniniam poveikiui kurti naudojami įvairūs objektai. Net žmogaus kūnas čia yra ne žmogaus ir ne kūnas, o kūno dalių, kostiumo tekstūrų ir formų įvairios konfigūracijos, visai nenorinčios apibrėžti fakto, kad prieš mus šoka dvi moterys (Azusa Takeuchi ir Emilie-Julie Facon), šią akimirką sulėtintai patiriančios avariją. Ne: jų buvimas scenoje, jų šokis neišreiškia jokio jausmo ir jokios istorijos, o žiūrovo akims yra tik vienas iš šio vizualaus pasaulio aspektų, klaidžiojančių tarp variklių. Toks teatras kuria ne vaizdus, kuriuos mes interpretuojame, o būseną, į kurią esame įtraukiami. T. y. žiūrovas idealiu atveju čia pameta mintį ir nebesuvokia vaizdinių kaip meniškai išreikštų idėjų, bet pereina į šito meno sukurtą tikrovę visu kūnu.

 

Be galo įdomus paradoksas – nors tokiame teatre aktorių kūnai naudojami tik kaip formos ir gestai, t. y., sakytum, deaktyvuojami, žiūrovų kūnai atvirkščiai – aktyvuojami visa jėga, atmetant teatro patyrimą per mintį. Francko Vigroux kūrinyje kūno pojūčius galingai veikia ne tik aukštos kokybės garsas, keliose plokštumose transliuojamas stambaus plano vaizdas, bet ir vibracijos, per grindis ateinančios į kūnus. Kai iš variklių pradeda bėgti tamsus skystis, beveik gali pajusti jo skonį ir kvapą. Būtent todėl, kad čia dalyvaujama kūniškai, o ne viską vertinančiu protu, laikas žiūrovui tampa nebesvarbus. T. y. jeigu mąstytum apie tai, ką matai, tikrai užsimanytum, pavyzdžiui, kad šokėjos šoktų greičiau. Bet panašu, kad kūrėjams pavyko ne tik susilėtinti laiką sau, bet ir panaikinti laiko pojūtį žiūrovui: pasibaigus spektakliui, atsibundi kaip po trumpo sapno, ir nusiminęs, kad jau baigėsi, nunarinta galva palieki salę.

 

Be galo lėtomis mizanscenomis hipnotizuojantys kūrėjai, reikia pripažinti, atvirai manipuliuoja žiūrovų pojūčiais: į avarinę būseną įvelka dirgindami ryškų emocinį krūvį turinčia muzika, akina blyksinčia stroboskopo šviesa, paleidžia dūmų mašinas ir žaidžia balta / juoda / raudona koloritu. Pabaigoje kūnus apvelka juos deformuojančiais žvėries kailį primenančiais apsiaustais ir vietoj veidų užleidžia tamsius plaukus. Regis, visa tipiška priemonių įvairovė kūno afektui sukelti, ir šiaip jau gera, estetiška įvairovė. Bet kaip tik jokių jausmų nekeliantis iki minimumo sulėtintas šokis bei vizualizacijų emocinis sterilumas (vos keletas atpažįstamų vandenyno ir miesto vaizdų, visa kita – sintetiniai kažko bėgančio, kažko tyškančio vizualai) sugriauna spektaklio kaip manipuliatoriaus jausmą ir leidžia mėgautis aukštos prabos lėtai judančiu ir ką nors pasakyti atsisakančiu paveikslu. Jis tik yra šalia mūsų ir apie mus galvoja.

 

Svarbią vertę įgauna ne tiek atskiros scenos, kiek jų seka: kai po sąmonę plėšiančių muzikos / vaizdo krūvių staiga lieki tuštumoje su kybančiais ir vos vos švytuojančiais varikliais, ir akustiniame niekame pasigirsta mažutis iš jų tekančio skysčio garsas, kūną apima apokaliptinė tyla ir šaltis. Kaip tik tą akimirką pamatau, kokie nuogi šitie varikliai, kokie, sakytumei, erotiški, liūdni ir žmogiški. Gyvi kūnai ir negyvi daiktai man lyg apsimaino gyvybėmis, ir nebeaišku, ar kuris nors iš jų ką nors jaučia, ar tik plyti toje sekundėje, kurioje trumpam baigiasi realybė.

 

Spektaklio pabaigoje sukyla nervas. Jau minėjau, kad visą darbą sąmonė priima kaip paveikslą. Dabar pamėginkite įsivaizduoti save pačius, stovinčius galerijoje, žvelgiančius į paveikslą. Ir štai staiga moterys iš paveikslo su baltais kailiniais apsiaustais atsistoja, išlipa iš rėmo ir ima artėti į jus. Labiau baisu ar juokinga? Tokį patį jausmą sukuria ir paskutinė „FLESH“ mizanscena, kurioje šokėjos netikėtai išeina iš savo sapno ir ima lėtai kopti laiptais tarp žiūrovų eilių. Lipa, lipa, kol veik užlipa ant paskutinėje eilėje sėdinčių. Čia spektaklis ir baigiasi. O tokia jo pabaiga neleidžia išeiti iš proceso. Iš spektaklio išeini, iš savo būklės – ne, nes ji ne baigėsi, o buvo pertraukta iš paveikslo iškritusių figūrų. Su kuriomis dabar neaišku, ką daryti.

Prisijaukinti visuomenę

Spektaklio „Šventė“ recenzija | Rež. Kamilė Gudmonaitė
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

Eidama į Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras), kuriame vaidmenis kuria neįgalieji, kartojausi kažkada Manto Stabačinsko išsakytą mintį apie darbą su „Korio“ bendruomene: „Kuo ilgiau būni su skirtingomis negaliomis, tuo labiau kyla klausimas – ar labai jau čia mes kažkuo skiriamės?“ Šiuos neskirtumus norėjosi įsidėti galvon, kad būtų paprasta priimti „Šventę“ kaip estetinį, o ne socialinį kūrinį. Spektaklio pradžia sugriovė visas pastangas – tarp žiūrovų įsitaisę neįgalieji vienas po kito dėstė savo negalių kilmę ir pobūdį. Užgriuvo sunkumas, ėmė darytis gaila, jutosi gyvenimo problemų masto skirtumai – sukilo viskas, ko norėjosi išvengti. Tačiau spektakliui įsibėgėjus socialinė atsakomybė ir sunkumas blėso: kuo labiau į sceną ėjo kasdienybė ir stiprėjo estetinė raiška, tuo labiau vidun smelkėsi paprastumo, bendrystės ir teatro kaip vietos visiems jausmas.

 

Režisierius Robertas Wilsonas yra pasakęs: „Priežastis, dėl kurios kuriamas menas, yra noras kelti klausimus. Argumentas kūrybai yra siekis klausti „Kas tai yra?“ ir taip niekada ir nepasakyti, kas tai yra.“ Panašu, kad Kamilės Gudmonaitės siekis taip pat yra gal tiktai stengtis suprasti, bet leisti sau niekada taip ir nesuprasti. Ir gal tiktai kviesti žiūrovus taip pat prisijungti prie šitos pastangos, neprievartaujant savęs pakeisti mąstymą ar staiga suvokti pasaulio dėsnius. Ne: tik susipažinti. Spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ – tik akustiškai su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Spektaklyje „Šventė“ – gyvai, su fizinę, protinę ar psichinę negalią turinčiais sociumo nariais. Atsisėsti šalia, pasižiūrėti į akis. Galbūt pajusti, kaip kvėpuoja. Viskas.

 

Užmojis atvesti dokumentinį kūną ir ypač balsą į teatrą šiandien nieko nebestebina. Vis dėlto atvesti imigrantą, atominės elektrinės darbuotoją ar paauglį su savo žvilgsniu į pasaulį yra viena. Visai kas kita – atvesti neįgalų žmogų, kuris aplinką suvokia dažnu atveju jautriau ir į ją reaguoja pažeidžiamiau, galbūt mažiau prognozuojamai. Iš čia kyla didžiulė visos komandos atsakomybė už kiekvieną dokumentinį žmogų, kurio kūnas ir pati negalia čia tampa realybės eksponatu. Šiuo atveju itin svarbus saugumo jausmas: kaip skaitydami knygą norime jaustis saugūs, kad rašytojas žinojo, ką rašo; taip būdami „Šventėje“ norime jaustis saugūs, kad kūrėjai apie viską pagalvojo ir situaciją – net ir netikėtą – suvaldys. Dėl to „Šventės“ scenoje šalia neįgaliųjų Loretos, Kristinos, Olego, Boženos, Justinos ir Juozo, atsiranda ir spektaklio choreografas Mantas Stabačinskas. Jis, pradžioje tarsi neutraliai įsiliejantis į diskusiją, vėliau tampa viso siausmo šaltiniu ir šventės generatoriumi. Ir Mantui čia būti tinka: iš jo einanti dokumentinė ramybė ir jų visų su viskuo priėmimas leidžia žiūrovui pamažu imti tapatintis ir tapti tokiais pat mantais, ir taip pat atsakyti už tai, ar šį vakarą vakarėlis įvyks.

 

Stebėdama spektaklį, nejučia prisimenu paradoksą: natūralistinis elgesys scenoje atrodo dirbtinai. T. y. jeigu scenoje operuosi kaip operuoji gatvėje, tai bus melas. Todėl net žvelgdami į tarytum paprasčiausiai stovintį aktorių, iš tiesų mes žvelgiame į labai specifiškai sumoduliuotą ir prie dirbtinės realybės pritaikytą stovėjimą. O jeigu į sceną ateina dokumentinis kūnas ir stovi joje natūraliai – iš tiesų kyla netikrumo ir net nerimo jausmas. Šis paradoksas spektaklyje puikiai jaučiamas ir kartkartėmis vis išmušantis iš vėžių: štai žiūri į tikrą žmogų, o tikras žmogus tau atrodo netikras. Iš čia kyla didesnė distancija nuo negalios žmonių, negu bendraujant su jais realybėje: būtent tai ir padaro juos estetikos objektais.

 

Šio tikrų kūnų nerimo fone reikšmingas yra režisūrinis sprendimas deformuoti kūną: pradėjus kalbėti apie tikruosius astronautus ir ištarus astronautas yra kažkas kito, viena iš neįgaliųjų pradeda kelionę tarp žiūrovų su baltų helinių balionų torsu. Galiausiai iš balionų telieka kyšoti tarsi čia ir išaugusios jos kojos, o vietoj viršutinės dalies tematyti balionai. Man tai – ne tik priemonė įestetinti ir susintetinti dokumentinį kūną, bet ir būdas išreikšti mūsų, eilinių visuomenės narių, dažnai neadekvatų požiūrį į sociumo astronautus.

 

Spektaklis tiek dramaturgiškai, tiek režisūriškai įsivažiuoja sunkiai, mat pradžioje sutelkta visa negalios kvintesencija. Neįgalieji sėdi tarp žiūrovų ir iškart imasi temos. Visuomet labai sunku likti pokalbyje, kai pirmuose sakiniuose esi užverčiamas blogiausiomis naujienomis. Tokie pokalbiai, vėliau net ir mėgindami lengvėti, nepalengvėja; būtent todėl dažniau eidama atvirkštiniu keliu: visų pirma – apšildyti, palengva įsivažiuoti, pajuokauti. O tada jau skelti.

 

Bet spektakliui plėtojantis toliau, sunkios pradžios prisiminimas tampa filtru, per kurį matai jau nebe kūną, o kūną su ta istorija. Ir kaip tik tada ima taip skambėti paprasčiausi kasdienybės paradoksai, kurių pilnos šių žmonių patirtys. Kažkas, kas aklas, klausia, kokios spalvos yra juoda kėdė; kažkas, kas girdi balsus, pasakoja, kaip einant į naktinį klubą balsai lieka už durų – nes nepraeina face control. Kažkam nuo lingavimo susiveldavo plaukai, kažkas matė dvi saules – nes viena kilo, o kita leidosi. Kažkas šoka kaip Mantas, kažkas šoka kaip nori, nes visada norėjo šokti. Linguoti. Būti matomu. Ir gimti tokiu, kokiu gimė – net jeigu būnant gimdoje jam leistų pasirinkti.

 

Paprastai aš esu prieš happy end’us teatre. Bet „Šventės“ happy end’as suveikia atvirkščiai: mes visi šokame, mums visiems lengva, nes mes prisijaukinome. Ir šitame jaukumo jausme pamažu ima dilgčioti: bet jie tikri. Po šito šokio jie grįš ir toliau gyvens tą savo gyvenimą, kuriame tai, kas mums tėra dramaturgija, jiems yra tikrovė. Čia supranti, ką iš tiesų su mumis daro „Šventė“, – ji kelia ne estetinius, o tikrus jausmus apie tikrus žmones. Visokią kaltę, visokį savęs ir kito priėmimą.

 

Kūrybinės komandos kartu su dramaturge Laura Švedaite sukurtas dramaturginis paveikslas – taiklus, pagaulus ir labai apie gyvenimą. Kažkiek suprantamą, dažniau ne. Kartais dramatišką, kartais šiek tiek absurdišką. Bet ši dramaturgija, ši režisūra ir choreografija visos kartu atlieka neprievartinį jaukinimosi jausmą. Prisijaukinti savo visuomenę su visais jos galėjimais ir ne – turbūt tik tokio tikslo fone galima suvokti spektaklį „Šventė“, kuris vis dėlto mažiau yra spektaklis, daugiau – vakarėlis su konfeti mašina ir gera muzika (kompozitorius – Simonas Šipavičius).

 

Baigdama šią recenziją aš suvokiu, kad nerašiau jos apie spektaklį. Rašiau apie žmones.

 

 

 

Kaip visur, kaip visi

Įvietinto teatro patirtis (Filaretų g. 23, Vilnius)
Premjera 2021 m. spalio 2 d. / Valstybinis jaunimo teatras / Rež. Naubertas Jasinskas

Self love

 

aplink namą vaikščiojau

čia yra toks vietinių padarytas pasisėdėjimo kampelis

staliukas su žalvariniu paveikslėliu

kažkas tarp Mergelės Marijos, undinėlės ir hipių seksualinės revoliucijos

tokia graži lempelė pastatyta ant stalo, nu toks altorėlis

 

einu už kampo, kur arčiau gatvės

žiūriu, bomžas įsitaisęs toj pusėj

kaip tik iš lovos pakilęs buvo

sėdi iki pusės nuogas

amžiaus nenusakomo, gal šešiasdešimt, septyniasdešimt

perdžiūvęs visas

tiktai su marškiniais prasegtais, tokia balta drobelė, flaneliniai tokie, lengvučiai

be kelnių, visiškai plikas

kaip angeliukas

 

ir tampo savo galą

nežinau, ką jis ten bandė daryt

priminė beždžiones iš zoologijos pasaulio

tai nebuvo panašu į bandymą sužadinti savyje kažkokią aistrą

bet toks pažinimo momentas, kaip vaikai, būna, save tyrinėja

 

jis buvo taip įsistebeilijęs

į tą savo tampymo ir traukymo veiksmą!

 

nuostabus vaizdas

 

kaip ir turėtum nusisukti ir nueiti, apsimest, kad nematei

bet tai buvo tiesiog nuostabu

negalėjau susilaikyt nežiūrėjęs

 

man atrodo, jis mane pamatė

 

paskui jau nusisukau ir nuėjau, palikau vieną žmogų tvarkytis

pabusti ryte

 

 

Don’t tell it

 

man visada atrodė, kad su vietomis reikia elgtis labai atsargiai

gal net geriau apie jas nieko nepasakoti

o jeigu jau pasakoji, gal reikėtų vengti miestų pavadinimų

ir gatvių pavadinimų, ir namų numerių

 

kad niekas kitas nenueitų ten po tavęs

 

ir pats turi prisižiūrėti, kad nesiklausytum

kai kažkas pasakoja apie vietas

 

nes žmonės pasakodami visada kalba apie atmosferą

nevardina, kokios trinkelės išklotos, arba kokios formos fontanai, arba stogeliai

kokie stogeliai virš durų

 

ogi taip būtų daug geriau

 

visi tie atmosferiniai pasakojimai iškart programuoja nusivylimą

bet kuriam, kuris ten paskui nueis

 

šitos vietos, kurias mes matome, iš tikrųjų neegzistuoja

 

dėl to aš labai abejoju gidų paslaugomis

ką jie ten pasakoja iš viso?

užverčia kažkokiom nebegaliojančiom istorijom

 

jie mums niekaip nepadeda

neduoda susidėti tų vietų į save

 

čia kaip kas nors stovėtų, pavyzdžiui, prie lovos ir pasakotų, kaip reikia mylėtis

nu va, čia kojytė, čia rankytė, nugarytė, lūpos, prašau

čia pardavinėdavo arbatinukus, čia buvo kapinės, čia gyveno Andrejus

 

ne, nereikia šitaip

aš manau, kad reikėtų leisti

reikėtų paleisti žmogų į vietą

 

ir žiūrėti, kas bus

 

 

Waste Man

 

čia mano pamąstymai tiesiog

 

kai mes kalbėjomės apie gyvulininkystę

nuskambėjo mintis

kad gyvuliai yra žmogui resursas

 

aš manau, kad šita formuluotė – resursas

yra tinkama ir kalbant apie žmones

 

yra žmonių

kurie šitam sociumui

nebėra naudingi kaip resursai

 

ir miestai imasi veiksmų

kad patrauktų juos iš kraštovaizdžio

kaip kokius Sosnovskio barščius

 

įdomu tai, kad jie nėra visuomenės priešai

niekas su jais nekariauja

 

jie tiesiog nuvalomi nuo paviršiaus

 

iškeliami kažkur toli

kur nėra nei išorės, nei vidaus

visai kaip gamtoje

 

todėl ten

tampyti savo galą galima kur tik nori

 

o visuomenė susikūrė sau naują laiko zoną

ir tai ji turi slėptis užsidariusi savo voniose

 

o čia vonios nėra

 

čia tokios

resursų kapavietės

 

ir kažkuria prasme tai, ką mes čia dabar visi darome

nori nenori yra tam tikras pasiruošimas

tų kapaviečių kukliam papildymui

 

todėl drąsiai galime paruošti puokštelių

 

 

Circus-trauma, soliaris, vandenynas

Spektaklio „Soliaris 4“ recenzija | Rež. Grzegorz Jarzyna
Publikuota menufaktura.lt

 

 

* Tai yra labai ilga recenzija apie ne tokį ir ilgą Grzegorzo Jarzynos spektaklį „Soliaris 4“. Kas neturi laiko, gali skaityti pirmą ir trečią dalis. Iš anksto atsiprašau antros dalies – nieko asmeniško.

** Vandenynu recenzijoje vadinama neilga, vien iš vaizdo projekcijų, dūmų ir šviesų sukurta mizanscena, kurioje kyla įspūdis, kad vanduo užlieja erdvę.

 

 

Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) grįžo teatras. Grįžo žmonės, žiūrovai, bilietų dalinimo ir galimybių paso skenavimo malonumai. Grįžo, beje, ir gero teatro skonis. Šventė – didžiulė. Ir vis dėlto turiu pasakyti: man gaila spektaklio „Soliaris 4“, kad jam teko sudalyvauti visame tame šampano šovimo, naujos salės pašlovinimo, svarbių žmonių rikiavimosi prie svarbių sienučių (su svarbiais sijonais) prologe. Prie spektaklio baisiai nedera nei tortas su mūzomis, nei nauji tobulo miesto tualetai. Su tualetais viskas gerai. Bet „Soliaris 4“ yra apie tą kitą, labai nevykusiai suprojektuotą miestą, kurį visi nešiojamės po oda.

 

Taip prasidėjo mano recenzija apie pirmąją po rekonstrukcijos LNDT premjerą – Grzegorzo Jarzynos spektaklį „Soliaris 4“ pagal Stanisławo Lemo romaną. Paskui viską ištryniau. Pamiršau politiką, kontekstą, reikalus, tortus. Ir pradėjau iš naujo.

 

 

I

 

Labai atsimenu tą vandenyną. Ir vandenyno muziką, ir vandenyno tamsą. Ir kaip per tamsą ateina vandenynas iki mūsų, virsdamas banga, debesiu, druska. Nežinia kuo, nesvarbu kuo. Svarbu, kad ateina. Ir kaip tik šitoje akimirkoje pats jau galutinai susitrauki iki to vaiko, kurį emocine prasme vaidina jie. Sumažėji, susigūži, užsimanai susigerti. Ir susigėręs pajunti, kad tavo paties realybė staiga paima viršų – kaip tik šituo vandenyno artėjimo metu. Supranti, kad spektaklis tave įveikė. Prakirto.

 

Kai esi teatro kritikas, labai retai nutinka taip, kad pamirštum žaidimo taisykles. Kad pamirštum esąs teatre, kur viskas iš tiesų yra melas. Čia viskuo tiki ir viskam leidi tave veikti – emocijų, vaizduotės, kūno dirginimo prasme – visuomet laikydamas čiūrikus: neprarasdamas ryšio su savimi kaip atsisiejusiuoju. Bet vis dėlto net ir tam atsietajam kartais iki cypimo norisi teatre atkristi: išslysti iš meninės realybės ir pereiti į absoliutų tikėjimą scena, įsitraukti į spektaklio tikrovę kaip galinčią įkąsti, sukelti karštį, paleisti tau kraują. Ne estetiškai, o tikroviškai – beveik kaip susitikime su laukiniais žvėrimis.

 

Pirma spektaklio dalis – dalis iki vandenyno – turi tų žvėrių. Į stotį „Soliaris“ atvykus Nelės Savičenko Kristai, ima aiškėti, kad nuolatiniai stoties gyventojai sulaukia svečių – košmariškų savo pačių praeities pavidalų. Į galvą ateina neseniai viename pokalbyje nagrinėtas circus-sex fenomenas (kai susitelkiama ne į procesą, o į, sakykime, akrobatinių triukų įvairovę), iš kurio čia pat, vietoje, pasidarau sau circus-trauma konceptą. Iš tiesų spektaklis veikia kaip traumų įvairovės karuselė, kurioje prasisuka dažniausiai mus ištinkantys trauminiai arkliukai, gulbės ir meškučiai. T. y. artimojo savižudybė, artimojo alkoholizmas, seksualinė prievarta, psichologinis sesių-brolių-ir-kitų-kambary smurtas. Neabejoju, kad kiekvienam žiūrovui čia yra iš ko pasirinkti, ir kad kiekvienas gali užsiiminėti susitapatinimo malonumais. Ir būtent čia norisi pasidžiaugti fragmentuota, erdvėje pasklidusia ir tarsi nieko nepasakančia Tomaszo Spiewako dramaturgija. Circus-trauma temomis lengva prikalbėti ir per daug, ir per stipriai. O spektaklio „Soliaris 4“ kūrėjai renkasi kitokį kelią: visi čia rinkdami žodžius bando atsispirti nuo erdvės, daiktų, nuo prieš akis išnyrančių veidų ir kūnų. Ką matau – tą kalbu, kaip daro vaikai. Man tai – aplinką stebinti dramaturgija, kurioje saikingai inkrustuoti visokie kraujo tviskėjimai. Ir kaip tik tai, kad jie tik sutviska ir pranyksta, kad niekas nieko nepasako iki galo, sukuria įklimpimo įspūdį. Nes žiūrovas gali kibtis už momentų, akimirkų, žvilgsnių, o ne už išbaigtų naratyvų, kurie iškart nutrintų universalumą. Ką tu veiki naktį? – tiktai klausia sesuo (Rasa Samuolytė) Snauto (Gyčio Ivanausko). Aš išeinu ir einu, – tiktai atsako Snautas. Keturi žodžiai – o atrodo, kad spektaklis jau skystina kraują.

 

Ir kaip tik tada, kai dalyje po vandenyno visi ima kažką aiškintis ir aiškinti žiūrovui, kai Krista ima terapeutinti tai vieną, tai kitą, ir mėtytis galingomis tu nebūtum galėjęs jos išgelbėti – tu buvai vaikas tipo frazėmis, kai epiloge viskas susiveda į karantino ir ištrūkimo iš jo jausenas, kurioms įžvalgia alegorija TAIGI TAPO LEMO SOLIARIS – kaip tik tada įvyksta tai, ką vadinu pagalvojo už mane. Staiga visiškai netikėtai iš žiūrovo atimama erdvė ieškoti ir klaidžioti, kuria buvo galima mėgautis pirmoje dalyje. Už jį imama suvedinėti galus. Čia ir baigiasi odą kertantis teatras – prasideda laikmetį, rekonstrukciją aktualizuojanti ir aiškią žinutę eksponuojanti normalių normaliausia estetika.

 

Bet net jeigu lieka tik estetika, vis tiek čia galima gyventi. Smagu stebėti meninių sprendimų integralumą – visuma, peizažas spektaklyje svarbesni nei atskiros linijos. Seniai aišku, kad geriausia spektaklių muzika – kai muzikos negirdi (vadinasi, neužsiimama akustine manipuliacija), bet žinai, kad jei muziką nuimtum, spektaklis griūtų. Taip yra ir su Piotro Kureko kuriamu garso takeliu. Panašus jausmas kyla ir mąstant apie vizualizacijas: jos ateina kaip to paties sapno dalys – organiškai iškyla ne ekranuose, bet tose pačiose sienose, iš kurių pastatyta stotis, ant tų pačių kūnų, kurie joje gyvena (scenografas – Fabienas Lédé, vaizdo projekcijų autorius – Marekas Kozakiewiczius). Tarsi būtų mintys, kurios tvyro, arba sapnai, kurie nepasimiršta. Ir, žinoma, Annos Axer-Fijalkowskos kostiumai: jie taip pat yra įsiliejanti estetikos dalis, neatsikiriama ir neskirtinga nuo bendro plano. Nuostabūs neskirtumai. Ir jeigu dabar reikėtų iš atminties apibūdinti, kaip kas buvo apsirengęs – negalėčiau. Nes po vieną neišsitraukia. Kostiumus atsimenu kaip šito miesto architektūros dalį, kaip nedalomą kosminės stoties atmosferos ląstelę. Visų šitų paskirų jungčių susiliejimas į neišrenkamą konstruktą sukuria vientiso baugaus organizmo jausmą – tokio, kokį kalbėdamas apie vandenyną aprašė Stanislawas Lemas.

 

 

II

 

Prieš kokią savaitę kitame pokalbyje išryškėjo išvada, kad ar tik ne visi mes po šitą pasaulį vaikštome kaip šešiamečiai. Ar tik nėra taip, kad suauga mūsų kūnai – išilgėja galūnės, subręsta veidai, skambi tampa retorika. Bet užtenka paliesti vietas, kur skauda, ir pasimato po vaiką. Visišką, gryną. Emocinio raštingumo prasme vargu ar kuris lenkiame antroką.

 

Nuolatiniai stoties gyventojai – jau minėti Krista, Snautas, Dainiaus Gavenonio Sartorijus – man primena tuos šešiamečius: jie krūpčioja, gūžiasi ir traukiasi atatupsti, jie šaukia ir nemiega nuo praeities virpėjimo, nepaisant jų kūnų ir patirties didybės. Kad jų reakcijos sumažėtų iki vaikiškų, užtenka parodyti svečio veidą – Martyno Nedzinsko Hario, Rasos Samuolytės Sesers, Kęstučio Cicėno Padaro F, Oneidos Kunsungos Venus. Šiuose svečių veiduose, kurie visi keisti, tarytum ne iš šio sezono, plyti nuo savęs pačių slepiama baimė ir sąstingis. Ko bijau, ko stingstu – visa tai tyrimų stotyje įgyja kūną, ir tas kūnas čia ne tik susiranda savo kilmės šaltinį, bet ir imasi persekioti, limpa prie odos. Ištisa traumų ir nerimo paroda išryškėja izoliacijoje – laike, kai esi atskirtas nuo pasaulio, kai lieki pats su kraupiausia savo baime – savimi. Literatūros teoretikas ir kritikas Viktoras Šklovskis yra sakęs, kad norint išvengti suvokimo automatizmo, reikia suvokimo objektą padaryti keistą ir neįprastą. Kaip tik tai ir vyksta „Soliaryje“, kur niekas niekam nebeišeina automatiškai: viskas užstrigę, praeities pavidalai deformavęsi, bet labai artimi. Gal tik Arūno Sakalausko Gibarianas, spektaklio versijoje nenusižudęs, o tik atjungtas, išsaugo vidinį tvirtumą, į kurį vėliau įliejama realybė – smagi ekskursija po rekonstruojamo teatro užkulisius, beje, virstanti gryno oro gurkšniu niūrumos iškamuotai auditorijai.

 

Circus-trauma temų išskambėjimui reikia ypatingo aktorinio jautrumo. Ne eskaluoti, ne vaidinti sunkumą, o prisileisti žiūrovą truputį arčiau, kad girdėtųsi ne tik žodžiai, bet ir neramus kvėpavimas. Visi čia visus labai girdi – kyla visiško aktorių susiklausymo jausmas. Yra ir kitas jausmas – tarytum jie savų kūnų atmintimi žinotų, ką kalba, ką čia, šitame spektaklyje, išgyvena. Kai Ivanauskas šaukia Ar tu atsimeni, kokios spalvos buvo mano plaukai?, dramaturgija ir tikrovė ima lietis. Prieš akis iškyla „Švyturio“ (rež. Gintaras Varnas) berniukas aukso spalvos plaukais. Aš atsimenu, Snautai.

 

Aktorystės ir buvusių vaidmenų motyvas spektaklyje kuria antrą dugną. Labai gražų dugną, kuriame vaikšto šitie žmonės, sutikdami ar tik ne savo vaidmenis, gyvenančius jų viduje. Vaidmenis, kurie iš jų vidaus neišeina, nes neranda išėjimo. Gražiausiai čia susitinka Rasos Samuolytės Olgos ir Gyčio Ivanausko Kurto avatarai iš „Ugnies veido“ (rež. Oskaras Koršunovas), kurie, rodos, vis dar tęsia anuolaik pradėtą vienas kito čiupinėjimą. Jis liečia jos vandenyną, jiems dreba žemė.

 

Nori nenori užsigauna ir Nelės Savičenko Irinos Arkadinos ir Martyno Nedzinsko Trepliovo iš „Žuvėdros“ (rež. Oskaras Koršunovas) tema: sukeitus vyriškus / moteriškus vaidmenis (romano Krisas čia tampa Krista, o Harė – Hariu), ankstesni personažų šešėliai išryškėja ir ima persekioti Nelę ir Martyną, prie mylimųjų santykio nuostabiai prilipindami ir motinos-sūnaus jausmą. Turbūt kiekvieno aktoriaus buvimui čia galima sukurti po tokį sekretą, kuriame sudėti anie laikai, anie jausmai, anie plaukai. Manau, kad šie, ko gero, ne atsitiktinai suformuoti praeities vaidmenų trukdžiai yra didelis spektaklio pasiekimas: į juos toli gali leistis tuo atveju, jei nesi užsiėmęs supimusi ant asmeninių traumų arkliuko.

 

 

III

 

Grzegorzo Jarzynos režisūra veikia sapniškai: ji kaip sapnų mašina tik generuoja impulsus, užuominas, reginius, prisilietimus, kad dirgintų, kaip dirgina muzika – nepaaiškinamai, kūniškai, emociškai. Ji veikia taip, kad prisirištum ir į žiūrovo kėdę atsitemptum savo gyvenimą, nes čia visur prikaišiota jo ženklų ir pavidalų. Nes visi mes skaudame tą patį, ir Grzegorzas tai žino. Čia viskas persimato ir niekas nesimato; čia visi kalba ir niekas nesikalba.

 

Spektaklis „Soliaris 4“ kažkuria prasme man primena elektroencefalogramos tyrimą: kai esi prijungtas prie laidų, kai tau liepia atsimerkti, užsimerkti, kai į akis žybčioja šviesa, kai veikia elektromagnetiniais impulsais, ir kažkas, ko tu nepažįsti, žiūri, kaip reaguosi. O visa tai fiksuoja paslaptingos mašinos, kurios tave priima kaip pieštą Soliario stoties žmogeliuką, pavadinimu Human. Jos nežino, apie ką yra tavo vandenynas, – jos pasiūlo okeanų įvairovę. Ir toje vietoje, kurioje tau suplaka širdis ir aukščiau šokteli elektromagnetinių bangų kreivė, visiems paaiškėja, kad atsivėrė soliariška juoduma. Kuri žvelgia į tave – beformė, milžiniška, beakė. Kažkas spusteli mygtuką ir paleidžia vandenyną tavęs link. Nesvarbu, kad jis eina iš ekrano ir dūmų mašinos: čia veikia ir toks vandenynas. Staiga gerklę užima mintis, kad kažkas čia kažką su tavimi žaidžia. Ir tam kažkam žaisti labai patinka.

Ilgesys ir eglutės

Išleido DVI TYLOS

 

 

 

Gile,

 

čia šernas. Labai noriu valgyti. Nerimauju: kada tu krisi nuo ąžuolo? Ar aš tada nemiegosiu?

 

Šernas

 

– —- —-

 

Šerne,

 

jau nukritau.

 

Gilė

 

P. S. Kur tu?

 

– – —- – —–

 

Šerne,

 

ar tas grakštus išlaikyto kailio vyriškis su impozantiškais ragais ir šedevro išraiška – tai tu?

Ar tu – tai ta šokolado spalvos miško kiaulė?

 

Gilė

 

— – – ——    —

 

Meška,

 

kodėl žvelgi taip niūriai į mane iš paveikslo virtuvėje?

 

Graži moteris

 

– – – ——–

 

Moterie,

 

nuo gimimo, kiek atmenu, man būdingas katastrofinis mąstymas: kad ir kur žvelgčiau, visur katastrofa.

 

Meška

 

– – ——–

 

Meška,

 

net ir aš – katastrofa? Ar tu nesupranti grožio?

 

Graži moteris

 

– – – – ——-

 

Moterie,

 

ką jau ką, bet grožį suprantu. Jo ilgiuosi, niekur nematau.

 

Meška

 

–  – – —- – –

 

Meška,

 

argi? Net ir mūsų nuostabioje virtuvėje su ispaniškomis keraminėmis baltojo molio plytelėmis, ant kurių rudeniop krenta beržo ir tų kitų man nežinomų medžių šešėliai?

 

Graži moteris

 

– – —– – —

 

Moterie,

 

kodėl tu taip įkyriai kartoji esanti graži?

O ant plytelių visais atvejais – ar jos būtų ispaniškos, ar geografiškai neišreikštos – krenta riebalai, tyška pieniški kokteiliai, plakama grietinėlė, kondensuojasi sultinys.

Kokie dar ten medžiai, dėl Dievo.

 

Meška

 

– — —-

 

Šiaurinis elniau,

 

pavargau būti žmogumi.

Pagalvojau – noriu būti tavimi.

 

Vis dar žmogus

 

– ——- – —–

 

Šiaurinis elniau,

 

darkart aš. Noriu, kad mano kailis būtų toks kaip tavo, ir ragai. Noriu vaikščioti ten, kur vaikštai tu: po miškus, kalnuotas vietoves, visokias plynes. Noriu vienoje vietoje miegoti tik vieną naktį. Kitą – kitoje, lygiai kaip darai tu ir tavo mylimosios. Noriu būti vasarą pilkai rusvas, žiemą baltas. Noriu lengvai vaikščioti po gilų sniegą. Noriu misti samanomis, medžių pumpurais, lapais, uogomis, tiesa, galbūt retkarčiais nusidėti ir pasigardžiuoti lemingais.

Vakar susidūriau su žmonėmis, buvo nemalonu.

 

Vis dar tas pats

 

– – – – —– —

 

Šiaurinis elniau,

 

nieko neatsakai.

 

 

– – ——- —

 

Tu,

 

dėl to, kad aš ne elnius, o elnias, ir kreiptis į mane dera ne elniau, o elni. Koks nepakeliamas neišprusimas!

 

Šiaurinis elnias

 

– – ——- —

 

Saule,

 

žinau, kad labai daug laiko, galbūt net tūkstančius metų, jau esame kartu. Bet nežinau, ar esu kada sakius: tu man patinki. Galbūt galėtume susitikti dažniau? Juokiesi, tiesa? Galvoji, kaip galima susitikti dažniau, jei susitikinėjame tūkstančius metų?

Ir aš apie tai galvoju. Dabar, kai žiema, kai kasdien debesuota ir ūkanos, ypač. Guliu ir svarstau: ar tu pasikeitei, ar paaugai? Ar mane pažinsi, kai ateis giedra?

 

Šį rytą pakrante, visai netoli miesto, ėjo moteris su moterimi. Pirmoji antrajai sakė: juk jeigu ne saulė, niekas prie jūros nevažiuotų. Antroji palinksėjo galva.

 

Kaip čia tau pasakius. Į vatą nevyniosiu: tie žodžiai, ir ypač tas palinksėjimas galva, mane įskaudino.

Kaip aš dabar jaučiuosi? Jaučiuosi kaip kokia keptuvė, į kurią įleistas blynas: juk jeigu ne blynas, nereikia ir keptuvės. Ar mano lemtis būti tau keptuve?

 

Noriu pasikalbėti. Išlįsk,

 

Keptuvė.

 

Juokauju:

Jūra

 

– —- —-

 

Vaikut,

 

pasakysiu taip: jeigu nori pasidaryti laimingas, tai visų pirma turi nustoti būti nelaimingas.

 

Senutis

 

– – — – ——-

 

Senuti,

 

o tu ar nustojai?

 

Vaikutis

 

– – — – —-

 

Vaikut,

 

dar ne. Bet jau tuoj tuoj.

 

Senutis

 

– — – – — –

 

Markesai,

 

štai man šešiasdešimt, sėdžiu ant kalno, nematyti nė vieno geltono drugelio. Balto irgi, rudo – pats suprasi – taip pat. Nuo tada, kai vaikystėje perskaičiau tavo šimtą metų vienatvės, visada ieškojau žmogaus, virš kurio galvos ims suktis spiečiai geltonųjų drugelių. Norėjau to įkyraus jų plevenimo, ir to jausmo, kad užsukus į miegamąjį kone uždūsti pakliuvęs į tumulą drugelių.

Tik dabar – tuščiai sėdėdama ant kalno, ką tik nulijus – supratau, kad tu tik žaidei realybę, o aš tavo žaidimą inkrustavau į tikrovę. Tai labai dėkui už štai tokį gyvenimą: laukdama drugelių – ar tik nebus taip nutikę – nepastebėjau arkliukų.

 

Ne jokia ne Ursula

 

– – – —- ——-

 

Lygumos,

 

neslėpsime, visą gyvenimą žvelgėme į jus iš aukšto. Su savotišku didingumu, lyg į kokį, sakysime, niekingumą. Taip ir išdrįsime tarti – buvote mums niekingos. Buvote niekas, kuris nesukelia žmogui jausmų. Koks žmogus sako – važiuoju į lygumas? Žmogus sako: kopsiu į kalnus. Kalnuose kitaip eina laikas. Ar tik nebūsiu susirgęs kalnų liga. Turbūt ne sykį esate šitai girdėjusios, nes žmonės kalnų ilgisi slankiodami lygumose.

 

Ir vis dėlto atleiskite. Visai neseniai Alpėse lankėsi žmogus, kuris garsiai su kalnais kalbėjosi. Jis sakė tiek mus įsileidęs į gyvenimą, kad jo viduje užaugo kalnas ar kalnų masyvas – ne viską girdėjome, buvo vėjas. Prašė mūsų sugrąžinti jam lygumų jausmą. Paskui puse lūpų minėjo, kad jeigu visas pasaulis būtų ištisinis kalnynas, žmonės būtų nelaimingi. Nes žvelgti į lygumas ir matyti horizontą, kurio neužstoja joks kalnas, yra pati tikriausia laimė. Tikrų tikriausia, dar pakartojo jis prieš sutemstant.

 

Tas žmogus liko nakvoti kalnuose. Mums buvo su juo sunku. Bet kitą rytą jis tarė: „Aš nenoriu, kad būtumėte lygumos. Ne. Būkite kalnai.“

 

Mes sakome jums šiandien: „Nenorime, kad būtumėte kalnai. Būkite lygumos.“

 

Kalnai

 

– – – —- —–

 

Kalnai,

 

būsime atviros – visą gyvenimą galvojome apie jus kaip apie žemės klaidą. Nesusipratimą, defektą, liūdesį, netobulumą, raukšlę, siaubą. Mums buvo jūsų taip gaila, kaip gaila berniuko, gimusio su kiškio lūpa ar elfo ausimis.

 

Bet dabar, po viso to, kas nutiko, mums ir jums nėsyk nesusitikus, mes jus pamilome. Norime žiūrėti į jus ir žinoti, kad jūs žiūrite į mus. Ir tik tais mūsų bei jūsų pakraščiais, kuriuose susijungiame, jausti, kaip viskas arti.

 

Lygumos

 

– – —– —-

 

Piešinys – Yoru No.

„Vaikai apie mirtį kalba paprastai: kas numirė? kodėl? ką valgysim?“

× Elvyra Milaševičiūtė
Literatūra ir menas / 2021.04.02

 

 

Dovilė Zavedskaitė (g. 1988) – teatro kritikė, rašytoja, dramaturgė, knygų vaikams autorė. Netrukus knygynuose pasirodys jos knyga „Fidelis ir kiparisas“, skirta, anot Dovilės, ne tik dabartiniams vaikams, bet ir vaikams, kuriais buvome mes. Rašytojos kūriniai jaunajai auditorijai išsiskiria filosofine žiūra į rimtas, kartais sunkiai artikuliuojamas problemas. Todėl ir kalbamės ne tik apie rašymą, filosofiją, bet ir apie vaikišką požiūrį į mirtį.

 

Kaip gimsta idėjos knygoms, pjesėms? Ar galima sakyti, kad kūrybos procesas yra laisvė?

Nežinau, kaip gimsta idėjos. Neužfiksuoju momento, kada jos ateina: jaučiu tik tai, kad jos jau yra ir kad su jomis jau vaikštau gatvėmis. Turbūt kaltas mano jautrumas pasauliui, kiekvienam kito žmogaus gestui, žodžiui, žvilgsniui. Niekas neprasprūsta pro akis. Kartais sunku su tuo gyventi, dažnai pykstu ant savęs dėl nesugebėjimo atsiriboti, nejausti visko taip stipriai. Bet turbūt todėl ir tų idėjų marios.

Kūryba man iš tiesų yra laisvė. Laisvė gyventi taip, kaip noriu. Leisti laiką ten, kur noriu, su tais, su kuriais jaučiu prasmę būti. Nemoku būti sistemose – arba noriu jas keisti, arba bėgu. Tūkstančius kartų esu pabėgusi. Ir po kiekvieno pabėgimo vėl pradedu kvėpuoti. Juk net laisvame kūrybiniame gyvenime ilgainiui užsisuki – staiga pajunti, kad esi sau neištikima. Rodos, freelancini, bet supranti, kad jau esi įsukta kapitalistinių meno pasaulio taisyklių. Visada stengiuosi nuo jų atsiriboti, kad galėčiau suvokti. Kiek „ne“ esu pasakiusi, iš kur tik nesu pabėgusi! Žmonės, kuriems rūpi karjera, pakrauptų. O man rūpi mano vidaus ekologija ir emocinis klimatas. Noriu, kad ten būtų švaru, būtų vietos vėjui, Fideliams ir kitoms būtybėms: fabriko jausmo fone tokie dalykai neatsiranda.

 

Ar norisi kažką taisyti, perdaryti, kai tekstas jau išspausdintas?

Daug taisymų literatūriniuose – ne dramaturginiuose – tekstuose nedarau: jie gimsta labai organiškai, todėl įsikišti būnant kitame laike, kitos nuotaikos paprastai sunku, dirbtina. O vėliau, praėjus keleriems metams, skaitau ir galvoju: čia aš taip parašiau? Kuri aš? Keista suprasti, kaip nuo tavęs nutolęs tavo paties tekstas – bet, kitaip nei tikisi vidinis kritikas, tai sukelia gerą įspūdį, nustebina.

 

Knygoje „Lietus ir skafandras“ akcentuojamas savotiškas pasaulių pliuralizmas – pasaulyje egzistuoja daugybė skirtingų pasaulių. Kaip apibūdintum savąjį pasaulį?

Turbūt taip pat pliuralistiškai. Esu chaotiškas žmogus, man reikia kasdienių pokyčių. Neseniai supratau, kad kiekvieną rytą nesąmoningai pradedu vis kitaip: jei vakar pirmiausia meditavau, šiandien pirmiausia eisiu su šuniu, o rytoj pirmiausia išgersiu kavos. Taip pat ir veiklos, darbai: prisiimu jų daugybę – skirtingų, įvairių žanrų, kažką vaikams, kažką kritinio, analitinio, o naktims pasilieku dramaturgiją. Kaita, įvairūs žmonės, erd­vės mane įkvepia. Žmogus yra visoks, ir man patinka šią idėją eksploatuoti kūryboje. Tiesa, esu bandžiusi keturis mėnesius sėdėti viename biure ant vienos kėdės, galvojau, numirsiu – gal beveik ir numiriau.

 

Tavo kūriniuose akcentuojamas ypatingas ryšys su gamta. Ar gamtos motyvus renkiesi sąmoningai?

Nors esu betono, miesto pilkumos ir daugiabučių žmogus, gamta mane žavi tuo, kad niekas ten neapsimetinėja, nemėgina įtikti, nereikalauja dėmesio. Tuo pat metu ji neklusni, galinga, žinanti savo vertę. Žmogui, kaip rūšiai, nebūdingas saiko jausmas, miestuose labai daug tiek akustinio, tiek vizualinio triukšmo, mes daug kalbame ir patys retai klausomės. O gamtoje atsitrenki į saiką, tylą. Gal dėl to nuo pat vaikystės gamta man buvo pabėgimas. Nuvažiavusi prie jūros niekada nepriėmiau klaidingo sprendimo. O būdama mieste ir ką nors spręsdama klydau daug kartų – čia sunkiau išgirsti vidų.

 

Ar yra temų, kurių imtis norėtum, bet save stabdai?

Turiu drąsos kalbėti atvirai. Mane domina, kodėl žmonės bijo kai kurių temų, nuo ko žmonės bėga panirdami į technologijas, kodėl nemoka normaliai atsakyti į klausimą „Kaip jautiesi?“ Kiek daug turime gynybinių mechanizmų! Visada smalsu, apie ką žmonės tyli.

Kūryboje neriu į nepatogias, jautrias temas. Ne tik todėl, kad jos man labai įdomios, bet ir dėl to, kad norisi pamatyti žmonių reakcijas: ar labai pasišiauš kailiai, kokias emocijas mano tekstai sukels. Kol kas kalbėdama sunkiomis temomis visada laimėdavau: po kūrinių apie mamos savižudybę, apie vaiką, dealinantį su mirtimi, apie depresiją ir nerimą pasipildavo laiškai, susitikimai, interviu bei pokalbiai apie tai, kas iš tikro šiame gyvenime su mumis vyksta. Bet aš turiu ginklų, nukenksminančių šias temas – kalbu apie ironiją, absurdą. Šie įrankiai tiek teatre, tiek literatūroje labai gelbsti.

 

Ar galima teigti, jog rašymas turi terapinį poveikį?

Prieštarauju šiai minčiai. Galbūt kūryba gali turėti terapinį poveikį, kai esi pradedantysis kūrėjas. Vėliau pasikeičia terapinio poveikio adresatas – svarbus esi ne tu pats, o kiti. Kuo daugiau rašai, tuo mažiau kūriniuose sprendi savo paties klausimus, žinoma, nebent užsiimi autobiografijos žanru, kuris mane taip pat labai domina. Bet apskritai profesionalus rašymas yra naujo pasaulio konstravimas, o ne sielos žaizdų valymas. Būtent todėl rašančiam žmogui vertinga lankyti terapiją ar rašyti dienoraščius, kuriuose pasiliktų visos tos kraujosruvos.

Nors, jaučiu, po kokio dešimtmečio atsiimsiu šiuos savo žodžius: kuo toliau, tuo aiškiau, kad kiek­vienas naujas mano kūrinys bando susisiekti su tuo mažu vaiku, kurio susidūrimas su pasauliu nebuvo sėk­mingas.

 

Rašytojas Julius Keleras yra sakęs, kad kūrybai reikalinga nostalgiška nuotaika, kad nereikia vengti skaudžių momentų. Kaip manai, ar skaudūs išgyvenimai – būtina kūrybos sąlyga? Ar jie kūrinį paverčia svaresniu?

Esu įsitikinusi, kad menas negimsta iš didelės laimės. Turi būti šiame pasaulyje nepatogu, liūdna ar sunku, kad norėtum jį pakeisti. Juk kūryba – tai pasaulio tvarkymas pagal save. Pati jaučiu, kaip po nelengvų laikotarpių pasipila nauji kūriniai. Beje, jaučiu esminį skirtumą: jei buvo labai sunku, rašysiu teatrui. Jei labai gera – vaikams. O jei viskas normaliai – būsiu normali teatro kritikė.

 

Ar pačios kūryboje galima rasti autobiografinių motyvų? Kokiuose kūriniuose ir kaip jie pasireiškia?

Autobiografijos žanrą tyrinėju kaip teoretikė – ši sritis be galo įdomi. Visų pirma, reikia suprasti, kad mums būdinga selektyvi ir labai kūrybiška atmintis: tai, ką rašome autobiografijose, niekada neįvyko, nes jas kuriame remdamiesi emocine prisiminimo atmosfera, t. y. ne tuo, kas buvo, o tuo, ką apie tai pagalvojome. Operuojama ne išorine realybe, bet žmogaus gyvenimu jo vidinėje erdvėje. Iškalbinga detalė – autobiografija yra meninis, su vaizduote susijęs, o ne istorinis tikrovės žanras. Taigi autobiografija yra savęs konstravimas, prisiminimų dizaino sfera.

Kadangi ši tema man labai įdomi, ypač teatre, skiriu jai nemažai dėmesio. Gausiausiai autobiografiniai motyvai plėtoti teatro pjesėse „Mums nieko neatsitiko“ ir naujausioje „I Am Insomnia“. O mano prozoje autobiografiškumo beveik nėra, nors tam tikri bendro pasaulio jausmo ūkai, žinoma, giliai autobiografiški. Esu tikra, kad mano tekstus geriausi draugai atpažintų net nežinodami, kas juos parašė, – vis dėlto kūriniuose gyvename mes patys, juos rašiusieji.

 

„Fidelio ir kipariso“ pagrindinė veikėja mergaitė Anika susiduria su mirtimi kaip neišvengiama gyvenimo sąlyga. Kuo ypatingas vaikiškas žvilgsnis į mirtį?

Vaikai puikiai moka dramatizuoti trumpalaikėje perspektyvoje, pavyzdžiui, dėl saldainio, kurio nėra. Bet vaikų dramos neturi ilgalaikio galiojimo, todėl į mirtį jie žvelgia paprastai. Klausimai apie mirtį jiems susipina su kasdieniniais klausimais: kas numirė? kodėl numirė? ką reiškia numirti? ką valgysim? kur mano batai? Jie gyvena tuo, kas yra aplink, o ne tuo, ko nėra. Jie nesėdi ir nefantazuoja, kaip dabar be to kažko, kas sugalvojo ir pasimirė, gyvensime: vaikai gyvena realiu laiku su gyvais žmonėmis ir objektais, kurie yra jų erdvėje. Tai fantastiška savybė, kasdien mokausi jos iš savo dukters.

 

Kas tavo pasaulyje pasikeičia parašius ar išleidus kūrinį? Kaip rašymas keičia rašytojo asmenybę, charakterį?

Nežinau, ar kas pasikeičia: išleidi kūrinį, prasideda nauja diena, rašai kažką nauja. Kaskart jaučiuosi naujokė pasaulyje, rašymo naujokė. Kiekvienas kūrinys atsineša savo logiką ir taisykles, nesu tikra, ar kada galėsiu pasakyti, kad jau žinau, kaip parašyti knygą. Turbūt ne.

O pats rašymas man tarsi kažkoks absoliutas: jame aš esu visateisė, abiem kojomis ant žemės stovinti būtybė, kuriai šiaip jau gyvenime to tvirto stovėjimo labai trūksta. Vis kažkur pabėgu.

Kam mums reikia sunkaus teatro?

Esė portalui menufaktura.lt

 

 

Nedetalizuosiu, kurioje viešojo teatro diskurso teritorijoje neseniai man netiesiogiai buvo pametėta dvejonė, ar nebus taip, kad mano pjesė apie savižudybę reklamuoja savižudybes. Tačiau vien faktas, kad ši idėja kilo kompetentingų teatro specialistų būryje, man regis, yra vertas atskiro apmąstymo. Man pačiai natūraliai kilo paraleliniai klausimai: ar tada išeina, kad filmai apie holokaustą reklamuoja holokaustą, ir kurti tokius filmus pavojinga, nes visuomenė gali imti mokytis holokausto meno? Vėliau išgirdus klausimą apie tokios medžiagos tikslinę auditoriją, savaime piršosi atsakymas: matyt, spektaklius apie savižudybę žiūri savižudybių mylėtojai, o filmus apie holokaustą – holokaustų mėgėjai. Atleiskite už ironiją. Bet drauge ir neatleiskite. Jaučiu poreikį pasikalbėti apie sunkias temas meno lauke.

 

MO muziejaus parodoje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939-1949“ šiuo metu eksponuojama lenkų tapytojo Andrzejaus Wróblewskio siurrealių paveikslų serija „Sušaudymai“. Paveiksluose – itin ekspresyvūs, ryškaus kolorito deformuotų figūrų gyvenimai prie sienos prieš pat mirtį. Šalia figūrų įsimaišiusios ir jau mirusios žmogaus versijos, šešėliai, kiti kūno gyvenimai. Tai, kaip Andrzejus Wróblewskis žvelgia į po 1939-ųjų realybę, gniaužia kvapą ne todėl, kad suveikia mūsų empatija tikrovei, bet būtent dėl pačios meninės įžvalgos, dėl ekspresijos ir netikėto tokiai progai gyvybingumo jausmo. Šiuo atveju menas ne kopijuoja tikrovę, bet ją perdirba, tyrinėdamas to laiko dvasinio gyvenimo sukrėtimus.

 

Jeigu prie mano pomėgio dramaturgijoje kalbėti apie savižudybes pridėtume faktą, kad praėjusių metų mėgstamiausias scenos darbas – Krystiano Lupos „Austerlicas“, o eksponatai, prie kurių ilgiausiai prastovėjau „Sunkiame amžiuje“, buvo iš „Sušaudymų“ serijos, galima būtų susidaryti gana klaikų mano asmeninių polinkių žemėlapį. Tačiau turėsiu nuvilti mielą skaitytoją – už to slypi ne daugiau, nei paprasta vidinė nuostata, kad mene gali derėti meninė estetika ir laikmečio žmogus visu savo ūgiu. T. y. nemanau, kad menas turi slėpti tai, kas tikra. Ir nemanau, kad menas turi slėpti mus nuo mūsų pačių.

 

Baigiantis XX amžiui, Didžiojoje Britanijoje kilo teatro dramaturgijos banga, įgijusi In-Yer-Face pavadinimą. Vienas pirmųjų ją aprašęs Aleksas Sierzas šią teatro kryptį apibūdina taip: „In-Yer-Face teatras žengia į užslėptus jausmus, veržiasi į tabu temas, nagrinėja tai, kas draudžiama, kuria diskomfortą. Bet žvelgiant kritiškai, būtent toks teatras kalba apie tai, kas mes esame iš tikrųjų. Jis neleidžia auditorijai sėdėti gale ir komfortiškai atsiribojus mąstyti. Jis išveda žiūrovus į sunkią emocinę kelionę, jis prasiskverbia po jų oda <…> ir liečia atvirą nervą.“[1] Sierzas atvirai teigė, kad tikra In-Yer-Face drama griebia auditoriją už pakarpos ir purto tol, kol ši supranta žinutę. Iš Sarah´os Kane, Marko Ravenhillo, Martino McDonagho pavardžių lietuviams puikiai pažįstama dramaturgijos kryptis siekė žmogaus žiaurumą ir drauge primityvumą paversti įprastu ir kasdieniu teatro scenoje.

 

Vis dėlto In-Yer-Face teatras ne diskutuoja ar apmąsto sunkias temas, bet susitelkia į jų rodymą – atvirą, agresyvią ekspoziciją scenoje. Tam, apie ką aš kalbu, galbūt labiau tiktų vokiečių kalbos terminas Zeitgeist, reiškiantis laikmečio jausmą, dvasią, atmosferą, arba all the stuff that´s going on today. Man ši sąvoka siejasi su drąsa žvelgti į nuogą, tikrą žmogų su visa jo atmosfera, neapeinant nepatogių jo dalių.

 

Sunkių temų nagrinėjimas mene visų pirma katalizuoja visuomenės mąstymą apie tylėjimo ar abejingumo įpročius, apie temų-tabu statusą ir to priežastis. Drauge išplėšia žiūrovą iš patogaus tapatinimosi su veikėjais ir priverčia atsitraukti, patirti emocines prieštaras, reakcijas į socialiai nepriimtiną temą. Teatras, būdamas gyvas menas, šiuo atveju suveikia kaip prievartos mechanizmas: ne tiek ir daug žiūrovų leidžia sau atsistoti ir išeiti iš spektaklio, todėl sunkią temą nagrinėjantis kūrinys priverčia žiūrovą iš arti pamatyti tai, ko į asmeninę erdvę įsileisti nesinorėtų. Kitaip tariant, toks teatras kerta normalios kasdienybės ribas ir leidžiasi į provokacijos kelionę. Galimi skirtingi jos lygiai – arba kalbėti apie kažką pirmą kartą, arba gilintis į labai jautrią, nutylimą temą, arba atsargiai atakuoti žiūrovų išankstines nuostatas. Naudojama ir šokiravimo metodika: norint eksploatuoti ypač sudėtingus objektus, šoko terapija spektakliuose pasitelkiama siekiant pažadinti auditoriją iš palaimingo tamsių kėdžių miego. Provokacija teatre sutrikdo kasdienį žiūrovo pagreitį ir nemaloniai įsiterpia į gyvenimiško būdravimo būseną.

 

Paprastai tokie darbai, kitaip nei gali atrodyti, kyla ne iš noro šokiruoti ir atkreipti į save dėmesį: atvirkščiai – į nepatogią temą menininką priverčia kibti jausmas, kad neatidėliotinai, primygtinai, gyvybiškai svarbu užbaigti tylą ir atsigręžti į tikrą savo laikmečio ir savo geografijos žmogų. Šį jausmą lydi siekis sugriauti ribas to, kas sociume laikoma priimtina, ir priartinti laikmečio žmogų su visomis jo tamsomis prie idėjos, kad būti tokiu, būti taip ir apie tai yra normalu šiam laikui ir šioje visuomenėje.

 

Aleksas Sierzas, kalbėdamas apie In-Yer-Face dramą, taikliai apibendrina sunkių temų situaciją teatre: „Jos visada priverčia pažvelgti į idėjas ir jausmus, kurių normaliai mes vengiame, nes jos – pernelyg skausmingos, gąsdinančios, nemalonios, jautrios. Mes vengiame jų dėl gerai argumentuotos priežasties – nes jos turi mums blogų naujienų. <…> Jos kėsinasi į trapų mūsų saugaus pasaulio jausmą. Tačiau tuo pat metu teatras, kaip ir kitos meno formos, yra saugi erdvė patyrinėti tokias emocijas, išgyventi jų sunkumą.“[2]

 

Mano supratimu, būtent teatras kaip realių žmonių gyvas susibūrimas yra ypač galingas ginklas sunkių temų kategorijoje. Čia žiūrovai ne tik žiūri į aktorius, kurie gyvai veikia netoliese; čia žiūrovai yra visi drauge, jų reakcijos nėra vienišos. Kažkaip reaguodamas, jaučiu ir kitą, reaguojantį savaip; jaučiu ir tai, kad jis jaučia mane. Idealiu atveju iš šio kolektyvinio nepatogaus jautimosi susikuria saugumo atmosfera ir palaipsniui pereinama į atviresnį taip, mes galime apie tai pasikalbėti. Man asmeniškai tai – visai kitokia patirtis, nei apimanti, pavyzdžiui, skaitant knygą: čia su sunkia tema lieki vienumoje, todėl jautiesi mažiau saugus, labiau pažeidžiamas. Ir netgi kitaip, nei kine: nes teatre veikia gyvi žmonės, su kuriais būti yra saugiau nei su kino produkuojamais neprognozuojamais įvaizdžiais. Teatro aplinkoje daugiau mažiau žinai, kokio poveikio ir sceninės elgsenos normų gali tikėtis, juolab nujauti, ko gali tikėtis iš gyvų, kultūringų žmogaus pavidalo būtybių.

 

Jei grįžtume prie savižudybių ir kalbėjimo apie jas kaip jų reklamos, – manau, šiuo atveju nereikia painioti skirtingos prigimties kalbėjimo. Daugeliui girdėtas Verterio efektas, kurį lakoniškai galime apibrėžti savižudybės po vieną nevaikšto, susijęs ne su suicidiniu fonu visuomenėje, bet su suicido heroizavimu, estetizavimu. Garsiai nuskambėjo pasauliniai pavyzdžiai, kaip žiniasklaidos eskaluojamos istorijos apie suicidininkų mėgstamą San Fransisko tiltą „Golden Gates“, Vienos metro, Australijos uolas kurstė aistras ir vieną po kito rinko atvejus, kol vietinės valdžios nutarė tylėti: nebeskelbti statistikos ir nebekurti geografiškai imponuojančių mitų. Čia tylėti buvo prasminga, nes kalbėta apie realybę ir šitas kalbėjimas tiražavo tos pačios realybės kartotes.

 

Visai kas kita yra suteikti menui galią atspindėti tai, kas svarbu to laiko visuomenei. Temos, kurias mes intensyviai tylime, siunčia žinią, kad tai – ne visuomenės, ne meno, ne kultūros, ne laikmečio reikalas. Ne, aš nemanau, kad profesionalusis menas turi atlikti sociopsichologinę, terapinę ar kokią kitą gydančią funkciją: menas turi teisę tiesiog būti menu. Tačiau man beveik kasdien galvoje skamba Hanso-Georgo Gadamerio mintis, kad menas išsako mus. Visada ją suprasdavau kitu kampu – kad skaitytojas sukuria kūrinį, kad žiūrovas sukuria spektaklį, nes žmogui iš tiesų reikšminga tik tai, kas gimsta jo vaizduotėje ir kas suskausta dvasioje. Bet šiuo metu, man rašant šį tekstą, ta mintis nuskambėjo iš kitos – menininko – pusės: tai, ką mes kuriame, išsako mus taip pat, kaip ir tai, ko mes nekuriame. Kai parodoje „Sunkus amžius“ įsisąmoninau, kodėl dailininkų kūriniuose taip maža Antrojo pasaulinio karo ir pokario realybės (tikrovė jiems buvo nepakeliama, todėl savo kūryboje telkėsi arba į prisiminimus, arba į ateities vizijas), būtent šis supratimas man trenkė stipriausiai. Ta tyla išsakė juos taip galingai, kad kiekvienas tuolaik nutapytas darbas įgijo visai kitą reikšmę: už jų gaudė visa tai, kas nebuvo nutapyta. Ir jeigu mes bijome kalbėti apie tai, kas esame, šita tyla taip pat išsako mus.

 

Noriu pabrėžti vieną dalyką – menininkas galvoja apie savo temą ir selektyviai, dėmesingai formuoja jos išraiškos būdą. Kitaip nei, sakykime, medijos, kurių srautas užpila nuoga, pertekline ir neatrinkta informacija. Todėl klausdami, ar menas yra inspiracija gyvenimui, ar katalizatorius diskusijai, mes abejojame meno prigimtimi ir autonomiškumu, mes neleidžiame jam laisvai mąstyti. Menas nėra atsakingas už tai, kaip gyvena visuomenė, – menas tekviečia neužmigti. O miegoti mes trokštame – juk kol miegosime, gal prošal be mūsų įsikišimo praeis visi suicidiniai, pandeminiai ir kiti laikmečio drambliai.

 


[1] Sierz, A. In-Yer-Face Theatre: British Drama Today. London: Faber & Faber Ltd, 2001. p. 4-7.

[2] Ten pat, p. 6.

Kurti kažką

Esė kultūros ir meno žurnalui NEMUNAS

 

 

 

Breinstormas, pasiklydęs tarp verslo ir meno

 

Skaitytojams, prieš imantis šio teksto, reikėtų žinoti keletą dalykų: a) čia bus daug asmeninio požiūrio į grupinio mąstymo techniką, vadinamą breinstormu; b) prieš keletą metų breinstormui kaip fenomenui ėmiau jausti šiokią tokią išoriškai neišreikštą alerginę reakciją; c) lietuviškąjį minčių lietų leisiu sau vadinti breinstormu, nes minčių lietus kelia labiau poetines, romantiškas asociacijas, o breinstormas – atvirkščiai – sąsajų su romantika neturi; d) teksto idėjos ir drauge alergijos kilmė susijusi su breinstormo technikos naudojimu teatrinėje kūryboje, tačiau mano tikslas – apžvelgti breinstormo kilmę ir paskatinti permąstyti būdus, kuriais mes jį nekvestionuodami naudojame įvairiose srityse.

 

Laisvė nuo analitinio mąstymo

 

Kažkur skaičiau mintį: „Kol vieni laukia mūzų, kiti… breinstormina.“ Minėta alerginė reakcija pradėjo ūmėti užkulisinėje teatro kūryboje matant vis mažiau subrandintų meninių idėjų – vis dažniau užfiksuodavau poreikį burtis bei kažką sugalvoti breinstorminant. Ilgainiui ėmiau suvokti, kad sulaukti meninės idėjos, ją užsiauginti ir tik tada ieškoti bendraminčių kūrybai drauge – nebepopuliaru, gal net senamadiška. Šiandien įkvėpimo laukia vienetai, likusi populiacijos dalis naudojasi grupine kūryba ir mintimi, kad mąstydami kartu grupės nariai bus našesni bei kūrybiškesni negu kiekvienas individualiai. Kitaip tariant, laukti nėra kada – reikia daryti. Daryti kažką.

 

Iškart pasakysiu, kad breinstormas kaip technika kelia įvairiapusių minčių, nuo daugelio kurių šiame tekste vis dėlto laikysiuos atokiau. Tačiau negaliu jų nepaminėti. Visų pirma norisi atsižvelgti į psichologinius niuansus. Idėja, kad breinstormo kaip technikos tikslas – išlaisvinti žmogaus protą iš analitinio mąstymo režimo ir įjungti laisvąją minčių tėkmę, artimesnė ekstravertiškai sąmonei. Introvertiško tipo sąmonė, daugeliu atvejų pirmenybę teikianti individualiam mąstymui (beje, tokiomis sąlygomis, anot įvairių tyrimų, ir pateikianti kur kas geresnius rezultatus), šiame mąstymo aukcione, užuot generavusi idėjas, paprasčiausiai bando atsigauti nuo kiekvieną minutę vis gausėjančios informacijos. Taip yra dėl to, kad aktyviau veikia skirtingos introvertų ir ekstravertų smegenų dalys. Introvertams tipiški breinstormai sukelia pernelyg aktyvią stimuliaciją, generuoja išbalansuojantį informacijos kiekį. Priklausomai nuo introvertiškumo procento asmenybės charakteryje, tolerancija šiai technikai gali skirtis. Tačiau naujausiuose tyrimuose analizuojamos sąlygos, kuriomis breinstormo aplinka būtų paranki ir introvertams (tarp rekomendacijų – laisvas judėjimas tarp erdvių ir sąmoningos pauzės).

 

Antra mintis siejasi su neoliberaliojo kapitalizmo jausenomis – poreikiu suprekinti meną, kurti greitai, nuolatos generuoti naujas idėjas bei naujus kūrinius, trumpinti pastarųjų „galiojimo laiką“, nes eilėje jau laukia kiti. Išties – komandiniu būdu išbreinstorminti, pavyzdžiui, teatro kūriniai, pasibaigus jų efemeriškojo „gyvo galiojimo“ laikui, neišlieka jokiu pavidalu. Klausite, kas iš teatrinės kūrybos galėtų išlikti? Pjesės – drąsiai. Tačiau iš minčių lietaus metu išlytų kolektyvinių idėjų sukonstruoti tekstai paprastai yra aktualūs konkrečiai komandai realiu kūrybiniu laiku ir ilgaamžiškumo ar tolimos perspektyvos dimensijos neturi (čia kaip savo chebros lygmeniu suprantami juokai, prarandantys vertę kitoje kompanijoje). Nes ne tai yra neoliberaliosios ideologijos vertė – amžino atsinaujinimo definicijoje „išlikimo“ terminas netelpa. Čia breinstormas iškyla visu savo gražumu, mat garantuoja verslo stiliaus efektyvumą, produktyvumą bei spartą. Vėl grįžtame prie minties, kad laukti nėra kada: reikia kažką daryti.

 

Atgal į mokyklą

 

Bet palikime psichologiją ir neoliberalizmą ramybėje. Grįžkime į mokyklą. Prisimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri, mums perskaičius kokį visuotinai privalomą kūrinį, prašydavo breinstorminti: pasakoti ką, mūsų supratimu, norėjo pasakyti autorius. Ir mes kalbėdavome – viską, kas ant liežuvio galo. Žinoma, kiekviena mūsų mintis būdavo vienaip ar kitaip vertinama. Deja, daugelis vargais negalais išspaustų įžvalgų nueidavo perniek – ne tai norėjo pasakyti autorius. Gerai, kad dauguma autorių jau buvo mirę, tad negalėjo atšauti apskritai nieko nenorėję pasakyti.

 

Jau tada breinstormo sąvoka man įgavo liūdną ir prie nieko gero nevedantį pavidalą. Suprasdavau minčių lietų ne kaip būdą paskatinti mąstyti bei atrasti, o kaip metodą prastumti pamokos laiką ir mėginimą ištraukti iš mokinių tai, ko tikisi mokytoja. Ne tai, ką jie galvoja, bet tai, ko reikia. Pagal subjektyvų teisingumo principą. Pagal švietimo programą.

 

Mano lietuvių kalbos mokytoja, žinoma, dar nežinojo breinstormo principų. Teisybės dėlei, išvardinsiu:

 

  • Principas N 1. Susitelkti ne į kokybę, o į kiekybę. Breinstorminant svarbiausi gausos intelektas bei siekis užtikrinti informacijos tekėjimą. Reikia nesulaikyti srauto ir vengti varžymosi atmosferos. Turėtų vyrauti jausmas, jog visiems yra erdvės.
  • Principas N 2. Susilaikyti nuo kritikos. Idealaus breinstormo aplinkoje niekas nėra kritikuojamas dėl to, ką pasakė. Dialogas šiuo atveju skirtas ne demonstruoti savo pranašumui, bet suprasti ir palaikyti. Kiekvienas sumanymas rodo kelią, kur eiti ar neiti toliau.
  • Principas N 3. Priimti net ir pritemptas, menkas idėjas. Žmonės, pajutę, kad net ir labiausiai nuo objekto nutolę, keisčiausi sumanymas yra išgirsti, taps drąsūs, dėl to išaugs bendrasis grupės kūrybiškumas. Nuomonių įvairovė – vertybė.
  • Principas N 4. Plėtoti vienas kito idėjas, kuriant bendrą grupės minčių architektūrą. Šiuo požiūriu svarbiausias – vidinis grupės pasitikėjimas. Jausmas, kad esu UŽ, o ne PRIEŠ kiekvieną kitą kalbantįjį, užtikrina tikros, gilios partnerystės galimybę. Tik tokioje atmosferoje įmanomas iš tiesų produktyvus breinstormas.

 

Be jokios abejonės, tai – teorija, įmanoma galbūt kokioje nors utopinėje psichologiškai sveikų, netraumuotų, emociškai raštingų, aukšto dvasinio intelekto individų bendruomenėje. Neatsitiktinai gana greitai idealaus breinstormo sąlygos buvo patobulintos – apsibrėžta, kad minčių lietaus sėkmei reikalingi ne tik jau minėti principai, bet ir visų komandos narių prielankumas šiai technikai. Idealiais breinstormui laikomi žmonės, kurie:

 

  • turi teigiamą požiūrį į breinstormą;
  • trokšta padėti išvystyti idėją;
  • geba mąstyti lanksčiai ir abstrakčiai;
  • yra stiprios ir nepriklausomos asmenybės, kurios ne prisitaiko prie kitų, bet išlaiko savo balsą;
  • yra skirtingų specialybių, patirčių, požiūrio taškų ar bent jau mąsto skirtingais būdais, skirtingai žvelgia į pasaulį.

 

Taip, šios pastraipos buvo skirtos mano lietuvių kalbos mokytojos 2006-ųjų versijai. Ir taip, juokauju: manau, šiandien visais klausimais neišmanėliškai naudojama verslo mąstymo technika kaip metodas reikalauja mažų mažiausiai update’o, kad žinotume, jog yra situacijų, kur ji tinka toli gražu netobulai.

 

Jodinėjimas per idėjų laukus

 

Breinstormo definicija, šiandien suvokiama kaip teigiama ir kasdien naudojama įvairiuose kontekstuose, kažkada turėjo vien neigiamas konotacijas: 1913 m. „Funk and Wagnall’s“ žodyne ji apibrėžiama kaip impulsyvi beprotybė, 1934 m. „Unabridged“ žodyne – kaip proto frustracija, mentalinis sutrikimas, maniakinis protrūkis. Oksfordo žodyne sąvoka taip pat siejama su staigia ir smarkia mentalinės ligos ataka, epilepsijos priepuoliu. Šiandienos žodynuose breinstormo definicija, greta kitų apibrėžimų, vis dar apima ir laikiną beprotybę. 1920-aisiais aptariamas terminas pirmą kartą buvo pavartotas „staigios idėjos“, „įkvėpimo blyksnio“ prasme, tačiau ilgainiui ėmė plisti su negatyviu atspalviu – kaip lengvabūdė, spontaniška ir neapgalvota, laukinė ir nepraktiška idėja. Apie 1950-uosius minčių lietus tapo verslo aplinkos žargonu bei įgavo į dabartinę panašiausią definiciją: tai grupinė problemų sprendimo technika, įtraukianti spontanišką visų grupės narių dalijimąsi idėjomis; kai kur žavingai vadinama jodinėjimu per idėjų laukus, siekiant surasti sprendimą.

 

Minčių lietaus, arba smegenų audros, koncepcijos autoriumi laikomas amerikiečių publicistas Alexas Faickney’is Osbornas, 1953 m. savo reklamos agentūroje inicijavęs pirmąsias dalijimosi idėjomis sesijas, kad sustiprintų sumanymų stokojančios komandos kūrybiškumą. Jo siekis buvo sudaryti sąlygas komandos nariams laisvai dalytis mintimis. Alexas tikėjosi, kad vienų idėjos įkvėps kitus, ir sulaukė puikių rezultatų. Tuomet savo atradimui platinti parašė keletą knygų, kurios buvo pasitiktos įvairiai: išmėginę metodą, daugelis ėmė kalbėti apie baimę būti sukritikuotiems, varžymąsi reikštis visų akivaizdoje. Pastebėta ir tai, kad metodas išaugina kolektyvo, bet nebūtinai kiekvieno jame esančio individo kūrybiškumą. Osbornas suvokė, jog didžiausias kūrybiškumo šaltinis yra pačios smegenys, arba neuronai, kurie pastoviai breinstormina, idant sukurtų naujus ryšius. Tuomet jis sudarė sąrašą idėjų, kaip stimuliuoti smegenis mąstyti kitaip nei joms įprasta ir iššaukti konkrečios asmenybės inovatyvų galvojimo procesą.

 

Kol Osbornas, supratęs technikos ribotumą, žengė gilyn, po pasaulį paplito šios mąstymo metodikos migla, pradėta naudoti bet kur, bet kaip ir bet kada, pametant pačią minčių lietaus esmę – problemą. Be jokios abejonės, kai turi aiškų probleminį teiginį, sukoncentruodamas į jį unikalų skirtingų interpretacijų, supratimo, perspektyvų, žinių, patirties ir profesinio bagažo rinkinį, aplink sutelki kolektyvinį nuomonių bei potencialių sprendimų kompleksą. Įsiklausykite: problema, kombinuojant maksimalų resursų kiekį, atranda sprendimą. Jei trumpam grįžtume prie teatro, šiuo atveju kiltų fundamentalus susimąstymas – kadangi spektakliai statomi breinstorminant, išeina, kad spektaklio sukūrimas yra problema. Ir tai ne tik žodžių žaismas – būtent dėl šios jausenos ir kyla daugiausia frustracijos: projektus šiandien rašo visi, o štai kai gauni sceną – turi problemą. Verslo dvasios problemą – reikia įsisavinti lėšas.

 

Prievarta ir siautulys

 

Suvokti, kad breinstormo technika gimė verslo aplinkoje ir buvo skirta ne meninėms idėjoms plėtoti, bet efektyviai spręsti kilusioms problemoms, manau, yra labai svarbu. Norisi šiek tiek sutirštinti breinstormo kaip verslo technikos spalvas ir keliais žodžiais papasakoti, kur link važiavo minčių lietaus traukinys, suvokus jo naudą. XX a. antroje pusėje ėmė rastis daugybė breinstormo kokybę didinančių įžvalgų; viena iš žinomiausių vadinama Walto Disney’aus metodu, kuomet komandos nariai breinstormina iš skirtingų – svajotojo, realisto, kritiko ir neutralo – pozicijų. Plačiai žinomas ir Edwardo de Bono „Šešių mąstymo skrybėlių“ metodas, kai breinstormo dalyviai prisiima moderatoriaus, optimisto, mąstytojo, emociuko, kritiko ir realisto vaidmenis. Dažnai naudojamas SCAMPER (angl. „bėgti galvotrūkčiais“) metodas, kuriame žodis „scamper“ pasitelktas kaip akronimas veiksmažodžiams „pakeiskite idėją, kombinuokite idėjas, adaptuokite, modifikuokite, keiskite tikslą, eliminuokite, sukurkite idėjai reversą“. Visa tai – žvilgsnio į problemą variacijos. Daug naudos breinstormo technikos plėtojimui turi ir metodas, įgavęs „Hemingwayaus užrašinės“ vardą: kada visur ir visada fiksuoji savo aplinką, o vėliau panaudoji tai breinstormindamas (Ernestas Hemingway’us – žmogaus „visur ir visada su užrašine“ ikona). Vizualus būdas breinstorminti – daugelio jau išbandyti minčių žemėlapiai. Minėtina ir radikali koncepcija – Jameso Altucherio „Idėjų mašina“, anot kurios, norėdamas šiandienos profesiniame pasaulyje gyvuoti „pilna koja“, kasdien turi sumanyti 10 naujų idėjų ateičiai, nesvarbu, ar jas panaudosi, ar ne: taip esą lavinamas maksimalus kūrybiškumas. Koncepto formuluotėje naudojamas žodis „prisiversti“ – žmogus privalo kasdien prisiversti sukurti minimum dešimt idėjų.

 

Pastaroji pastraipa buvo skirta priversti skaitytojus pajusti breinstormo siautulį, kurį jis sukelia smegenyse. Jei praktikuosime Altucherio idėjų mašiną – ko gero, ne tik iš nuovargio nieko nebesukursime, bet ir galutinai išsiblaškę bei išsitaškę sukelsime pasaulinį idėjų pertekliaus smogą. Iš šios koncepcijos būtent prisivertimas kelia stipriausią alerginę reakciją – iš tiesų prisivertimo grūdas slypi kiekvienoje net ir paprasčiausio breinstormo sesijoje: tai yra minčių lietaus variklis ir siaubas viename. Susirinkę breinstorminti, visi verčia save kažką sugalvoti. Ir sugalvoja – pritempia, pametėja, iššauna; per laukus pasileidžia didysis breinstormo žirgas.

 

Į plotį

 

Breinstormo kaip kūrybinio variklio paūmėjimas teatre sutapo su laiku, kada režisieriaus vizijos tradiciją ėmė keisti modernesnė prieiga – komandinė kūryba. Tokios kūrybos idėja –atsakomybę už meno kūrinį visai grupei paskirstyti beveik tolygiai. Taip breinstormas iš būdo stumti pamokų laiką tapo esmių esme – kūrybos šaltiniu. Vietoj tikslo „sukurti kūrinį“ vis dažniau ėmė skambėti planas „sukurti kažką“. Ryškėjo jausmas, kad šiandien norint siekti profesinės galios (šiuo atveju paremtos meno kūryba) nebereikia žinoti, ką nori sukurti: užtenka žinoti, ką pakviesti į prepartį. VIP’ais čia tampa ne geri menininkai, bet geri breinstormintojai, kas nebūtinai yra viena ir tas pat. Juokauju, žinoma. Tik man, kaip meno kritikei, neoliberaliai nejuokinga. Nutylėsiu kraupią nuojautą, kad silpnesnio kūrybinio pajėgumo menininkai stinga idėjų, todėl buria grupes ir dedasi kuriantys populiariu, nors iš tiesų kažin ar ne individualių įžvalgų badą rodančiu būdu. Nenutylėjau.

 

Kai esi profesionalas, sukurti gali bet ką. Viską. Kas šaus į galvą – tereikia paskirti tam energijos, turėti resursų bei atrasti partnerių. Vis dėlto projektai, komandinė kūryba, breinstormas kaip verslui itin tinkantis principas, perkeltas į meno aplinką, griauna pačią kūrybos esmę – meninę įžvalgą. Jeigu remiamasi breinstormo principais, kyla rizika, kad pasaulį tvarkome pagal „kas šovė į galvą, žiūrint pro langą antradienį“ ideologiją, prarasdami galimybę kurti telkiantis aplink individualiai išaugintas, subrandintas, gilias, aktualias, reikalingas idėjas. Nenoriu tirštinti spalvų – įvairiais būdais sukuriama ir vertingų, ir mažiau vertingų kūrinių. Tačiau būtina suprasti, kad breinstormas žmonėms leidžia susiliesti tik paviršiais – sociopsichologine prasme tai nėra erdvėlaikis, skirtas leistis į kokybinį gylį. Tai veikiau kokybinio pločio sfera.

 

Osbornas breinstormo techniką pristatė taip: „Breinstormas – tai smegenų naudojimas komandinėje atmosferoje, kiekvienam stormeriui verbaliai atakuojant tą pačią problemą. Tikslas – išsviesti iš galvos viską, ką turime, ir vėliau sugrįžti prie to nuodugnesnei analizei, kurios metu dažnai paaiškėja, kad neįprasčiausios idėjos – pačios vertingiausios.“ Anot Osborno, prie realybės pritraukti beprotišką fantaziją – įmanoma, o būtent breinstormo metu į galvas plūsteli neįtikėtinos, protingam ir logiškam mąstymui nebūdingos mintys.

 

Būtent toks ir yra vienas iš nuostabiausių breinstormo lūkesčių – jis gali mus nuvesti į minčių plotus, kurie apskritai neatrodė įmanomi, nes mąstydami savo ribotu, praeitimi paremtuose konceptuose užstrigusiu protu iki jų niekaip neateitume. Ir tai – tiesa. Būtent todėl manau, kad ši technika yra ideali, jei naudojama pradžių pradžiai arba meniniuose procesuose iškylančioms problemoms spręsti. Blogiau, jei breinstormo būsenoje užstringama.

 

Pabaigai norėčiau pajusti kaltę ir suformuluoti ką nors panegiriško breinstormo labui. Pavyzdžiui, kad breinstormas – nepaneigiamas ir jau giliai šiandienoje įsišaknijęs operavimo pasaulyje būdas, kurio esmė meno aplinkoje – vis dėlto ne suformuoti idėją, bet ištraukti ją iš apokaliptinio idėjų triukšmo ir drauge su komanda užauginti. Ir jei ne breinstormas, kiek daug mes šiandienos mene neturėtume. Taigi plojimai. Ir darkart – plojimai atsistojus.

 

 

Šaltiniai:

  1. Scannell, M., Mulvilhill, M. The Big Book of Brainstorming Games. Mc Graw Hill: eBooks.
  2. How Brainstorm Got Better. Vebsterio žodynas.
  3. Burchert, J.-M. The Creativity Method of The Inventor of Brainstorming.
  4. Talin, B. 6 Successful Methods For Brainstorming & Idea Creation (2021 Update).
  5. Osborn, A. F. Creative Thinking. American Association of Industrial Nurses Journal, Nr. 6.

Anapus Irano

Spektaklio „Irano konferencija“ recenzija | Rež. Artiom Rybakov
Publikuota verslozinios.lt

 

 

Ko gero, populiariausia šio rudens pjesė Lietuvos teatruose – Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“, dinamiškai ir pagauliai pristatanti vakariečių požiūrį į Irano problemą, kurios niekas iš tiesų nesupranta, todėl galiausiai ima spręsti savo pačių gyvenimo prasmės problemą. Spalio 30 d. galėjome išvysti Artiomo Rybakovo premjerą pagal šią pjesę Oskaro Koršunovo teatre. Šiek tiek anksčiau, spalio 2 d. – Aleksandro Špilevojaus versiją Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Nors abiejuose spektakliuose aktoriai tiesiog sėdi eilute išrikiuotuose foteliukuose ir, atėjus metui, nueina iki katedros ir atkalba savo kalbą, vis dėlto tai – labai skirtingi darbai. Jei Špilevojaus konferencijoje svarbi tezių deklaracija, Rybakovo spektaklyje susitelkiama į kitą – visi mes žmonės – aspektą: čia žiūrovai įtraukiami ne tiek į temų narpliojimą, kiek į aktorių judesių, žvilgsnių, šešėlių, reakcijų į kitus, kitaip tariant, niekad neatsibostančio nuogo žmogiškumo nagrinėjimą.

 

Tolyn nuo objekto

 

Ivano Vyrypajevo pjesėje „Irano konferencija“ veiksmo nedaug: Kopenhagoje vykstančioje konferencijoje susirinkę danai, drauge su iki paskutinės scenos tylinčia iraniete, svarsto tolimos ir menkai pažįstamos Irano teritorijos klausimą. Svarstydami dideliu greičiu nuo šios teritorijos tolsta ir artėja prie asmeninių iranų – kažko, ko savy nesupranta. Sakykim, prasmės, dievo, laimės ar to kažko, ko niekaip nesugalvoja, bet kas trukdo pateisinti save kaip laimingiausios tautos narį. „Argi mes patys nežinome, kad mes, danai, laimingi?“ – klausia žurnalistas (Darius Gumauskas) ir duoda suprasti: žinoti žinome. Kodėl žinome? Nes patvirtinta tyrimais. Bet, ką ten slėpti, kyla įtarimų.

 

Režisierius Artiomas Rybakovas šios teksto gausa ir dramaturginiu agresyvumu pasižyminčios pjesės imasi žvelgdamas ne tiek į tūkstančius žodžių, kiek į surinktos išskirtinės aktorių trupės veidus (spektaklyje vaidina Algirdas Dainavičius, Darius Gumauskas, Toma Vaškevičiūtė, Airida Gintautaitė, Darius Meškauskas, Rytis Saladžius, Severina Špakovska, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Juozas Budraitis). Ir žvelgia jis iš labai arti – ne tik kartkartėmis sutelkdamas žiūrovų dėmesį į stambų planą vaizdo projekcijose, bet mažoje erdvėje duodamas apskritai pajusti kiekvieno iš aktorių nervą, vidinį pulsą, nerimą. Šiame spektaklyje būtent būsenos tampa atspirties tašku: vien žvelgti į tarytum mažiausiai raiškų vaidmenį atliekančio renginio vedėjo (Rytis Saladžius) sėdėjimą kėdėje galima nors ir visą spektaklį. Kodėl? Todėl, kad jo sėdėjimas pilnas neišsakytų gyvenimo problemų ir minčių anapus Irano. Rybakovas sugeba ne tik transliuoti oficialų dramaturginį nutolimą nuo Irano, bet ir iššaukti vidines personažų keliones tolyn nuo objekto.

Kas nueis toliausiai nuo Irano ir maksimaliai priartins save? Paminėti verta Arūną Sakalauską, Paulių Tamolę, Juozą Budraitį ir Severiną Špakovską. Jie šiame spektaklyje geba sulėtinti laiką ir nepaskęsti minčių tėkmėje: atsitraukę nuo savo personažų idėjų, jie įveda jausmą, potyrį, individualybės atmosferą.

 

Laikmečio jausmas

 

Ypatingo dėmesio verta dirigento (Juozas Budraitis) kalba: žiūrovai regi tik mąstančio Budraičio veido projekciją ir girdi žodžius – nuotolinius, įrašytus, teigiančius, jog vienintelė įmanoma laisvė – laisvė nuo savęs paties. Tai, kad projekcijoje Budraitis ne kalba, o mąsto, labai paveiku: retai turime progą stambiu planu ilgai stebėti mąstantį veidą ir jame įsikurti, dargi išgyventi reto grožio estetinę patirtį – matyti, kaip veido reljefu juda šviesa, kartais susitelkdama į žiburiukus akyse, kartais – beveik nežemiškai užplūsdama viršugalvį (šviesų dailininkas – Povilas Apulis). Šie mikroniuansai maksimaliai išdidina aktoriaus individualybę. Be to, šiuo raiškos būdu turbūt ne atsitiktinai akcentuojamas laikmetis – pandemijos, nuotolinio gyvenimo, vyresnių kartų atskyrimo. Pirmosios premjeros vakarą šis atskyrimas – kaip niekad tikras ir gyvas: žiūrovų beveik tiek pat, kiek ir spektaklį kuriančių ir techniškai įgyvendinančių žmonių, – vos 20, visi išskirstyti į atskirus, sakykime, regionus, visi – tarsi iranai. Tai neabejotinai sukuria pridėtinę spektaklio vertę, juk pagrindinė tema – atstumas nuo savęs, nuo Irano, nuo gyvenimo.

 

Reikšmingomis spektaklio savybėmis tampa kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika ir jau minėta Povilo Apulio šviesa. Digimas kuria teatrui labai palankias kompozicines struktūras – jos girdimos ir įtaigios, tačiau negožiančios veiksmo. Jos visada savo vietoje, bet drauge labai charakteringos; jas girdint koridoriuje, norisi sekti garsą ir eiti ten, kur jis skamba garsiausiai. Ypatingas ir spektaklio šviesos kelias: kiekvieno pranešėjo kalbai skirta atskira spalvinė erdvė; šviesa kaip veikėjas vaikšto veidais. Stebina gebėjimas išnaudoti bet kokį šviesos šaltinį kaip meninę priemonę: vienas iš pavyzdžių – spalvotų projektoriaus lempos atspindžių vaikščiojimas Ryčio Saladžiaus veide. Taip, tai labai smulkūs, tačiau didelį efektą darantys ir retai teatre matomi šviesų piešinio niuansai.

 

Dukart du – penki

 

Rybakovo spektaklį nuo Panevėžy rodomo Špilevojaus darbo skiria ypatinga estetikos, kaip pasaulio matymo būdo, pajauta; dėmesys visoms teatrinio pasaulio figūroms. Akseleratoriaus režisierius neperleidžia dramaturgijai, kuri, būdama tekstiškai masyvi, iš tiesų to prašo. Rybakovas naudojasi įvairių raiškos priemonių sinergija, todėl jo dukart du yra penki. Tai matyti netgi tokioje detalėje, kaip aktorių šešėliai: jie čia – ne atsitiktiniai, kartais jie kai ką užstoja, kartais į juos žvelgiant atsiskleidžia universalesnės prasmės, nei žiūrint tiesiogiai į kūnus. Išnaudoti tai režisūroje – įžvalgu ir vertinga, nors galbūt šiandieninio vizualinį triukšmą mėgstančio teatro fone ir nedažna.

 

Gražu tai, kad vilniečių „Irano konferencijos“ versija užsiima dramaturgine savistaba: čia gebama spontaniškai nusijuokti iš pernelyg poetiškų pjesės detalių, nutrinti dramą ten, kur jos per daug. Kaip tik todėl taip galingai suskamba finalinis iranietės (Severina Špakovska) eilėraštis: nes jau juokėmės iš improvizuotos Saladžiaus „Kur plaukia ši valtis?“ ištraukos, nes dabar iš „stovėk, verk ir tylėk“ juoktis nebesinori.

 

Špilevojaus spektakliui būdinga preciziška teksto ir temų artikuliacija: čia iš tiesų išgirsti kiekvieną žodį, aktoriams būdingas didelis susitelkimas į temą, tačiau jiems patiems trūksta žmogiškumo, human being jausmo, jie – labiau informacijos perdavimo materija. Rybakovo versijoje galbūt mažiau išryškėja pati pjesės problematika – nemažai savo kalbų veikėjai skaito, gyvai kalba daugiausia tai, ką nori pasakyti nuo savęs. Skaitomi masyvūs, nesibaigiantys Vyrypajevo tekstai šiek tiek komplikuoja galimybę išgirsti, mat sutrinka minties artikuliacija – tenka užsiimti bandymu susigaudyti žodžių jūroje. Tačiau tai taip pat galima suvokti kaip režisūrinį sprendimą: šiems žmonėms nelengva susitelkti, susikaupti ilgoms kalboms apie tolimus Artimuosius Rytus. Nes šie žmonės gyvena šiais laikais, šiuose vakaruose, nes jie yra gyvi, jautrūs, žmogiški ir absoliučiai netobuli. Netobuli net gal ne daniškai, netobuli kažkaip lietuviškai. Ir tai – viena svarbiausių spektaklio verčių.

Alisa kaip miestas

Spektaklio „ALISA“ recenzija | Rež. Antanas Obcarskas
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Kartais norisi parašyti recenziją ne apie spektaklį, bet apie aktorių spektaklyje. Arba apie personažą. Pavyzdžiui, Alisą. Arba Aistę Zabotkaitę, atliekančią Alisos vaidmenį. Bet recenzija apie vieną Alisą nuskriaustų likusią karalystę, arba Paryžių. Todėl, sakykim, apsimesiu, kad rašau apie režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį „Alisa“, kuriam pjesę sukūrė filosofas, dramaturgas Laurynas Adomaitis. Apsimesiu, kad man rūpi paminėti, jog spektaklis pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat apsimesiu, kad man rūpi, jog spektaklyje „Voicekas“ kartu jau dirbę menininkai tęsia pasaulio tempui prieštaraujančio lėto, mąslaus, kalbiškai masyvaus ir neįkyriai magiško teatro liniją. Bet iš tiesų nerūpi – ketinu nesustodama kalbėti apie Alisą.

 

Mačiusieji spektaklį ir skaičiusieji Patriko Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“ veikiausiai nenustebs, jog mįslingiausios pasaulio žuvies istoriją pasitelksiu kaip paralelę, leisiančią suvokti, kas yra Alisa, arba be apmaudo atsisakyti tokio suvokimo galimybės.

 

„Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau kas jis yra – visiškai kitas dalykas. Noriu tikėti, kad būtent dėl to ungurys ir toliau stebina tokią daugybę žmonių. Nes toje paribio zonoje tarp tikėjimo ir žinojimo ir yra tai, kas vilioja, o ten, kur žinios nėra išsamios, leidžiama, kad jose būtų tiek faktų, tiek mito ir vaizduotės pėdsakų. Nes netgi tasai, kuris pasitiki mokslu ir gamtos sudėliota tvarka, kartais nori palikti mažytį plyšelį, atvirą paslapčiai. Jeigu laikomasi nuomonės, kad unguriui dera leisti būti unguriu, privalu bent jau šiek tiek leisti likti jam mįsle.“ (Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones“, 2019:31)

 

Alisos personažas spektaklyje „Alisa“ man – vienas įdomiausių pastarojo laiko aktorinių konstruktų. Jis atitinka Svenssono minimą paribio zoną – joje yra fakto, mito ir vaizduotės pėdsakų. Ji yra pasaka, įvilkta į jaunos, drąsios, emancipuotos šių laikų moters kūną. Tačiau iš tiesų moters – koks sutapimas – Alisa neprimena: veikiau mažą mergaitę, įsliuogusią į per didelį kostiumą (kostiumų dailininkė – Flore Vauvilé). Mergaitę, kuri pamiršo kūną ir egzistavimo įrankiu pasirinko vaizduotę. Kaip bežiūrėtum, ji nei elgiasi, nei atrodo, kaip derėtų: ji nedera. Regis, tikras pasaulis jai nepakeliamas. Ir ne dėl to, kad yra žiaurus: o dėl to, kad su žiaurumu čia konfrontuoja civilizuotas švelnumas – diplomatija, neesminiai klausimai ir kompromisai. Alisai jauku kitur – egzistencijos dumble, visuotinės traumos tamsoje.

 

Spektaklis prasideda lyg eilinis detektyvas: Prancūzijos advokatas Frankas Bertonas (Vytautas Anužis) ryžtasi užsiimti Paryžiaus teroristinės atakos įtariamojo Salaho Abdeslamo (jo vaidmenį įtaigiai atlieka siena) gynyba. Su juo dirbti užsimano lyg iš dangaus nukritusi, lyg šiam pasauliui per graži, per aukšta, per filosofiška Alisa. Išties – paprasčiausiai užsimano: tačiau juk pasakose užsimaniusiųjų yra klausoma. Įsidarbinusi advokato kontoroje, Alisa leidžiasi į kelionę, kurioje daugiausia – vyno ir pokalbių. Šie pokalbiai, beje, – ypatingo įsiklausymo, partnerystės ir dviejų aktorių meistrystės pavyzdys.

 

Tačiau ilgainiui dabarties bruožų turinti kelionė plečiasi į realybės užribį. Panašu, jog Obcarsko ir Adomaičio realybė nedomina – kūrėjams daug svarbiau, kaip tikrovė prasitęsia mūsų vaizduotėje, kiek daug lemia ir kaip pasaulį keičia mūsų socialinė elgsena ne pagal visuomeninius dėsnius, bet pagal vidinius žemėlapius. Alisos atvejis mane domina todėl, kad jos vaidybos maniera stulbinamai atitinka šio vidinio pasaulio kraštovaizdį. Sukurti aktorinį įspūdį, kuriame ištirptų žmogus ir išryškėtų mintis, arba proza, arba kraštovaizdis, – retas sugebėjimas. Tačiau iš tiesų žvelgiant į Aistę Zaborskaitę rodosi, jog žvelgi į kažką daug daugiau, nei į moterį: labiau – lyg į miestą, turbūt Paryžių, prie kurio taip dera jos verbalinė muzika (žodžiais to vadinti nesinori) ir plastiška, sulėtinta, kūno kaip architektūros kūrinio motorika.

 

Balansas tarp Paryžiaus teroro išpuolio reminescencijų ir su naratyvo pasakiškumu sumišusių barokinės tapybos, šiuolaikinio džiazo ir istorinių mirties bausmės kontekstų ištrina bet kokį dramatiškumą ir nuvilioja žiūrovus į filosofinį visuotinių traumų apmąstymą. Spektaklio eigoje beveik fiziškai galima justi laipsniško Alisos nutolimo ne tik nuo kasdienybės, bet drauge ir nuo žiūrovų pojūtį. Pirma spektaklio dalis, turinti daugiau ryšių su realybe, atrodo paveikesnė ir įtaigesnė už antrąją, kurioje kūrėjai leidžiasi į Alisos vizijų žemyną ir beveik praranda kontaktą su tuo, kas auditorijai yra empiriška. Tačiau čia regiu prasmę: Alisa, mėgindama suvokti žmonių žaidimų taisykles, įžvelgia jų sprendimų paklaidą. Todėl galiausiai atsiriboja ir pereina į gyvenimą-kaip-sapną, kuriame pati tampa validi kaip svajotoja. Svajotoja, kuri ryžtasi įvykdyti mirties bausmę. Tai, kad spektaklio pabaigoje su Alisa nebepagauname ryšio, yra normalu: ji svetima, nesuprantama ir nebepasiekiama, šioje teritorijoje mums nepalikta vietos.

 

Spektaklyje analizuojama ir kita plotmė – kaip paklusimas nuosavos vaizduotės priesakams veikia žmogų supančią aplinką: žmones, kurie nemato Triušio (Linas Ginaitis) ir olos, bet mato gyvenimą, kuriame akivaizdus nebuvimas – trūksta Alisos. Nuostabą kelia tai, kokie dramaturgiškai seklūs yra Alisos artimieji – ligos patale gulinti motina (Diana Anevičiūtė) ir tarp dviejų namų lovų nykiai marširuojantis vyras (Giedrius Savickas). Kiekviena tą patį per tą patį – mums tavęs trūksta – vyniojanti scena su jais praeina kaip mėšlungis: recepcinė įtampa kyla iš stokos jausmo. Trūksta čia visko – galimybių aktoriams, pokalbių turinio, paprasčiausio panašumo į gyvenimą. Labiau justi primestas noras sukurti atsvarą Alisos nežemiškumo poliui ir išryškinti prėską nerūpi motina, rūpi pasaulis prieštarą. Panašūs įspūdžiai kyla ir stebint kitus vaidmenis: iš jų visų susideda įtarimas, kad tame pasauly dar yra žmonių. Tiesa, jie nieko nelemia, tik sukinėjasi aplink, kartais praveria burnas, aptaria Alisą ir šiek tiek gyvenimą, prisėda netoliese. Arba serviruoja, serviruoja stalus, arba nudengia, nudengia stalus. Tačiau turbūt kaip tik jų veik betikslis sukinėjimasis sukoncentruoja žiūrovų žvilgsnį į Alisą.

 

„Unguriams ungurių klausimas nerūpėjo, ir kodėl būtų turėjęs rūpėti? Jiems tai apskritai niekada ir nebuvo joks klausimas.“ (Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones“, 2019:75)

 

Manau, jog ir Alisai nerūpi Alisos klausimas: dėl to dramaturgijoje nėra jokių jos elgsenos pateisinimų ir pasiteisinimų. Norėdami Alisai leisti būti Alisa, privalome užtikrinti, kad paliksime erdvę jos iracionalumui ir atsisakysime suprasti, kokia yra jos užmojų kilmė. Geriausia, ką galime padaryti, – tai atsipalaiduoti ir pasiduoti spektaklio nežemiškumui, plūduriavimui kažkur tarp dokumentinės, artimos, žiaurios tikrovės ir jau nutolusio vaikiško tikėjimo, kad įmanu įgyti stebuklingų galių ir pakeisti pasaulį. Pasaulį kaip nedidukę nuskriaustų žmonių karalystę, kuriai užtenka nuogos mergaitės, turinčios kiaušinį ir žinančios, ką su juo daryti.

 

Man labai gražu, kad terorizmo atakos Paryžiuje dokumentinį gausmą spektaklyje užgožia ryškus, užvedantis Agnės Matulevičiūtės džiazas. Jis kaip autonomiška būtybė klaidžioja su Triušiu po paklodėmis, landžioja tarp vietas keičiančių baldų (scenografė Lauryna Liepaitė), glaustosi prie žmonių ir ilgisi raudono vyno. Kaip tik gyva, garsiai kvėpuojanti muzika įtvirtina Alisos miestą, kuriame svarbiausia – nepaliaujamai domėtis sociumą ištikusia trauma.

 

Nes jeigu žmonės nebesidomės trauma, trauma bus prarasta. Ji išnyks neišgyventa, neatpirkta ir nesulaukusi atpildo. Kad ir Alisos – Alisos iš stebuklų šalies – atpildo jos pačios mažutėje, niekam nežinomoje ir neprieinamoje vaizduotėje.

Istorijos, kurių nebuvo

Autobiografiškumas mene kaip savęs konstravimas |
Publikuota menufaktura.lt

 

 

 

Mūsų miestai plyti ant tūkstančių nepapasakotų istorijų.

Naomi Yoeli

Tai yra tekstas, kuriame svarstoma apie autobiografiją kaip kūrybos metodą, kalbamasi su viena ryškiausių Izraelio (auto)biografinio teatro kūrėjų Naomi Yoeli, cituojama autobiografinė dramaturgija, balansuojama tarp autobiografinio teatro ir autobiografijos kaip savęs išradinėjimo sistemos. Kitaip tariant, tekste analizuojama, kaip mes pasakojame savo istorijas, ir ką iš tiesų mes ten pasakojame: ar tai, kas buvo, ar tai, ką galvojome.

 

Žmonės socialiniuose tinkluose pradėjo cituoti patys save. Schopenhaueris yra sakęs, kad citatomis dera naudotis tik tada, kai niekaip negalima apsieiti be svetimo autoriteto. Taigi dabartiniai žmonės ne šiaip sau paprastai kuria savo pasakojimą – jie žiūri į save iš nuotolio ir mato savyje autoritetą. Arba žvelgia į save taip, kaip norėtų, kad į juos žvelgtų. Ir pasicituoja taip, kaip norėtų būti cituojami.

Tai yra savotiška autobiografinio pasakojimo kryptis. „Instagram“ platforma tapo pakankamu įrankiu žvelgti į save autobiografiškai, arba, kaip pastebi Jamesas Olney‘as, „suteikti reikšmę savo paties mitinei pasakai“ (1). Ne įsiamžinti istoriškai, bet būtent – suteikti sau vietą ir prasmę, paliudyti kitiems, kad mes patys matome savo buvimą. „Kiekvienas iš mūsų yra pats pirmasis savęs paties liudininkas“ (1), tik mes negalime padaryti jokių savo istorijos išvadų, nes mūsų dialogas su pasauliu tęsiasi. Pasicitavimas – turbūt galingiausias priartėjimas prie išvadų apie dabartinį save.

 

Naomi Yoeli, su kuria kalbamės senoviškai, per „Skype“, „Instagramo“ neturi. Susiskambinome pasikalbėti apie autobiografinį teatrą, bet pradedame nuo socialinių tinklų:

 

Autobiografinis teatras ir instagramai – tai skirtingos galimybės nagrinėti ir eksponuoti asmenines istorijas. Manau, jog instagramas ir kitos platformos tam tikra prasme yra artimos vaikiškam egocentrizmui, vaikiškam susitelkimui į save. Žinoma, kad vaikai iki šešerių metų yra egocentriški. Kai mes sakome, kad vaikas egocentriškas, paprastai turime omenyje, kad jis labai susitelkęs į save ir negali matyti pasaulio už savęs, būti išėjęs iš savęs: jam viskas rodosi susiję su juo. Kai pakyla mėnulis, tai – jo mėnulis. Jis yra centras – visų pasaulio įvykių, tėvų dėmesio, net saulės ir mėnulio – jie teka ir leidžiasi dėl jo. Tai nereiškia, kad jis yra savanaudiškas, jis tiesiog į save susikoncentravęs. Kai esi tokio amžiaus, savo centrą visada nešiesi su savimi ir į jį fokusuoji visą savo dėmesį. Tai nėra savanaudiškumas, tai labiau buvimo savimi konstrukcija. Autobiografija taip pat yra tam tikra egocentrizmo rūšis, bet manau, jog instagramo tipo egocentrizmas yra artimesnis tam vaikiškam pasaulio eksploatavimo būdui: atsidarai savo paskyrą, ir čia esi pasaulio centras, fokusas, visa kita yra ne centras, o tik kažkas, kas su tuo centru susiję. O autobiografinis teatras – tai darbas su praeitimi. Tai – tarsi derybos tarp tavęs ir pasaulio, tarp tavęs ir istorijos, tarp tavęs ir laiko, tarp tavęs ir erdvės. Teatre nėra galimybės būti egocentrišku: visi tavo „aš“ uždengiami daugybe sluoksnių.

 

Meninė autobiografija

Meninė autobiografija – tai visų pirma suvokimas, kad esi medžiaga. Autobiografijos kūrimas prasideda nuo pratinimosi prie savęs paties ir mokymosi eksploatuoti savo vaizdinę, emocinę, kūno ir kt. atmintį, t. y. mokymosi naudotis savimi. Autobiografija – žanras be pabaigos: kaip pastebi Peggy Kamuf, ji yra beribė, neįmanoma pabaigti, nes tas, kuris rašo, gyvena toliau (2).

Bet kokios kūrybos pirminis šaltinis yra patirtis – mes skolinamės elementus iš gyvenamosios tikrovės ir juos tobuliname. Autobiografija reprezentuoja gyvenamąją tikrovę minimaliai ją alteruodama, dėdamasi, kad rekonstruoja praeitį, esą tik sujungdama chaosą į aiškų naratyvą ir pridėdama šiek tiek detalių. Vis dėlto, kaip matysime vėliau, šios rekonstrukcijos dažnai neturi nieko bendro su tikrovės realumu ir istoriškumu.

Autobiografija kaip sąvoka, nepaisant lig tol jau seniai gyvavusio rašymo apie save žanro, vadinto memuarais, gyvenimu, gimimu ir gyvenimu ir pan., „išrasta“ tik 1797 m. lingvisto Williamo Tayloro. Autobiografijos terminas buvo sukurtas norint pavadinti skirtingus tekstų žanrus, kuriuose autoriai prisipažįsta, jog remiasi asmenine patirtimi. Nuo dienoraščio autobiografija skiriasi tuo, kad apima apibrėžtą gyvenimo laikotarpį ir yra sąmoningai komponuojama, o ne atsitiktinai periodiškai fiksuojama. Nuo biografijos – tuo, kad jai kurti pakanka vienintelės materijos – manęs paties, arba autoriaus atminties, o pirmajai kurti paprastai pasitelkiami įvairūs archyvai.

1883 m. Wilhelmas Dilthey‘as ištarė didingą frazę: „Autobiografija yra tiksliausiai gyvenimą nušviečiantis žanras, kurio esmė – susidūrimas akis į akį su kito žmogaus būties supratimu.“ Žodis supratimas čia – esminis, nes šiame žanre dirbama ne su tuo, kaip eina gyvenimas, bet su tuo, kaip aš matau tą gyvenimą einant. Vis dėlto ano laiko teoretikai dar ilgai ginčijosi ne dėl žanro turinio krypties, bet dėl informacijos rūšies: niekas ir niekaip nepriėjo išvados, ar tai – istorijos, ar meno forma.

Iš pradžių, bandant atrasti, įvertinti ir apibrėžti autobiografiją, ji buvo vertinama ne tiek kaip meno kūrinys, kiek kaip nepatikimas, nenaudingas, nepadoriai subjektyvus ir netgi kaip vaikiškas žingsnis į smulkią ir vargiai kam įdomią vieno individo socialinę istoriją (nuo šios primestos ligos autobiografija kentėjo apie pusšimtį metų). Naomi Yoeli šį individo istorijos smulkumą, atvirkščiai, akcentuoja kaip autobiografijos esmę: anot režisierės, kuo didesnis specifiškumas, kuo keistesnė patyrimo autentika, tuo labiau ji paliečia žiūrovą:

 

Kuo specifiškesnis prisiminimas, tuo labiau jis papildo didžiuosius naratyvus. Didžiųjų pasakojimų funkcija yra ištrinti individualias istorijas, padaryti jas neišskirtine savo pačių dalimi, tačiau šie pasakojimai paprastai atspindi hegemoniškos visuomenės grupės gyvenimą. Tai yra karalių, lyderių istorijos, nesuteikiančios prieigos prie žmogiškumo. Kolektyvinė atmintis dažnai yra didelis melas, kurį sukūrė hegemoniška grupė. Jūs Lietuvoje turite nemažai kolektyvinių prisiminimų. Maždaug nuo šešerių žmogus pradeda praktikuoti kolektyvinių prisiminimų ceremonijas, jų mokoma mokyklose, pavyzdžiui, kad buvo rusų okupacija, kad buvo paskelbta nepriklausomybė, ir t. t. Tačiau čia turi iškilti ir individualios istorijos, nes daugumoje privačių pasakojimų viskas nėra taip aišku, juos komplikuoja daugybė smulkių detalių. Jie talpina daug daugiau. Prasideda kolektyvinė mažų balsų mitologija.

Kai dirbi su privačiomis istorijomis, gali atrasti prisiminimus, kurie buvo ištrinti iš didžiųjų istorijų. Kolektyviniai naratyvai įgalina mus gyventi su tuo, kas yra nepakeliama, nesuvokiama – praeityje ar dabartyje. Pavyzdžiui, gyventi Vilniuje su mintimi, kad pusė miesto populiacijos per Holokaustą buvo išžudyta. Pusė miesto tapo tuščia. Kolektyvinis naratyvas yra būdas pamiršti visus šiuos asmeninius, smulkius gyvenimus. Neatsitiktinai hebrajų kalboje žodis „pamiršti“ turi tą pačią šaknį, kaip ir „prisiminti“. Kad neprisimintum, turi užmiršti.

Kai dirbi su privačia istorija, gali būti tikslesnis, gali atverti esminius, didžiulius istorinius klausimus, pajudinti paradigmas, dauguma kurių remiasi mitologijomis ir nebūtinai turi ką nors bendro su tiesa, galbūt daugiau su tuo, kaip žmonės nori būti matomi. Autobiografijos pasakoja istorijas, kurios būtų tiesiog ištrintos iš kolektyvinių prisiminimų. Tarp šių istorijos tipų nuolatos vyksta karas.

 

Slovėnijos teatro dramaturgės Simonos Semenič autobiografiniuose tekstuose – daug tokio privatumo, kuris, ko gero, jokiu kitu būdu – išskyrus ligos korteles – negalėtų būti išeksponuotas:

 

i slept on some special anti-peeing nets

then i didn’t drink after 6 pm

then i took some pills

and some witch’s remedies

then i drew little suns and clouds in a notebook

to take to the doctor

and the witch doctor

a little sun for a dry night

a little cloud for a wet one

 

waiting for a doctor

 

i collected quite a bunch of little clouds

and a little sun once in a while

little clouds and suns

i thought i must be the most stupid person in the world

do i really need this

i wanted to close my eyes

and wake up in a place where there with nothing but the wind

nothing helped

of course*

 

Autobiografija, remiantis Madeleine R. Grumet, yra ryšys tarp to, kuris žino, ir to, kas žinoma, kuris teatre manifestuojamas per konkrečius išgyventų pasaulių įvaizdžius. Nuo scenos kalba tas, kuris pats buvo sulytas, kuris pats girdėjo tėvų riksmus, kuris pats liežuviu juto, kad kraujas yra sūrus, kuris pats prisysiojo į lovą. „Kad galėtum kurti autobiografiją, iš pradžių turi ją gyventi. Įvykis ir jo aprašymas niekada nėra vienalaikiai, drauge nėra ir tapatūs, identiški“ (3). Kartais, beje, nėra netgi panašūs. „Curriculum kaip kažkas, kas išgyventa, ir curriculum, kaip kažkas, kas papasakota, keliauja šalia, kartais keliai eina paraleliai, dažniau – ne, dar rečiau susikerta“ (3).

 

Pokalbiai, kurie niekada neįvyko

 

Nepatikimos ir infantilios autobiografijos padėtį iš esmės pakeitė naujojo istorizmo paradigma: ji kiekvieną teiginį įteisino kaip tam tikrą galios formą – taip nuo vaikiško žingsnio į niekur, žanras buvo atrastas kaip nepaneigiama visos literatūros, istorijos ir net politikos sudedamoji dalis. Juk viską sukūrė kažkas, kas yra autobiografiškas. Friedrichas Nietzsche sakė: „Pamažu man aiškėja, kad kiekviena didi filosofija yra jos kūrėjo išpažintis, lyg būtų jo nesavanoriška ir nesąmoninga autobiografija“. Netrukus autobiografija buvo pradėta manipuliuoti: Edgaras Lawrence‘as Doctorow‘as, paklaustas, ar kas nors, apie ką rašoma jo kūrinyje „Regtaimas“, iš tiesų kada nors įvyko, atsakė: „Kas nors vyksta dabar“, o Johannas Wolfgangas von Goethe apie romaną „Sielų giminystė“ tarė: „Kūrinyje nėra nė vieno epizodo, kuris nebūtų išgyventas, ir drauge nėra nė vieno epizodo, kuris būtų įvykęs“.

Dar vėliau kritika persirito į kitą pusę – tikras autobiografiškumas apskritai neįmanomas, nes autobiografinė kūryba gyventą gyvenimą transformuoja į nuoseklią ir reikšmę turinčią istoriją, kalbėdama apie ją iš ateities perspektyvos, kuri savaime ją keičia ir interpretuoja. Be to, autobiografija taikosi prie esamojo laiko socialinių normų ir lūkesčių, šliedamasi prie didžiųjų pasakojimų. Naratorius nebėra identiškas autobiografiniam žmogui – jis, vedinas korumpuotų motyvų ir pasižymintis netikslia ar net selektyvia atmintimi, komunikuoja su savo istorija ir būsimu žiūrovu / skaitytoju, kad sukurtų jam įdomią, suprantamą liniją.

Didžiausias paradoksas – autobiografijose cituojami pokalbiai niekada neįvyko, mat yra sukuriami remiantis prisiminimo atmosfera (dažniausiai emocine), bet ne realybe. Iš tiesų niekada neįvyko ir visi autobiografiniai įvykiai – bent jau tiksliai taip, kaip yra aprašomi, – jie liko praeity mums nepasiekiami, o aktyvuodami juos mes kuriame naują – meniškai įformintą, bet niekada iš tiesų negyventą – gyvenimą. Ir nors galiausiai kritika sutarė, kad tai – meninis, susijęs su vaizduote, o ne istorinis, susijęs su tikrove, žanras, vis dėlto autobiografija nuo fikcijos atitolsta esmingai, nes joje kiekvienas elementas yra ne savitikslis, bet veikiantis kaip nuoroda į asmenišką autoriaus gyvenimo patyrimą.

Autobiografijoms visada būdingas tvirtas ryšys su tiesa, bet ne objektyvia tiesa, o subjektyviu tikroviškumu. Goethe kaip pagrindines jėgas, papildančias gyvenimo naratyvą, įvardijo atmintį ir vaizduotę, o fikcija, anot jo, kaip tik ir leidžia aptikti pačią gyvenimo tiesą.

Roy‘us Pascalis būtinybę dirbti su gyvenimo naratyvu fikcinėmis priemonėmis vadina autobiografijos dizainu, kurio orientyras – atraktyvi estetinė kūrinio vertė (4). Didysis paradoksas – fikcija kaip estetinė priemonė autobiografijose naudojama kaip tik dėl to, kad pasakojimas priartėtų prie panašaus į tikrovę, arba prie tokio paveikaus, kokia kuriančiajam paveiki buvo tikrovė. Kartais kai kurios autobiografinių pasakojimų dalys kuriamos tik tam, kad sukeltų tam tikrą autoriaus patirtą jausmą, būseną, kurios scenos tikrovė (vs. buities tikrovė) žiūrovui nepažadintų.

Naomi Yoeli tokią fikciją vadina realybės poetiškumu, kurį ji priešpriešina realybės kopijoms, – anot jos, autobiografinis spektaklis, užuot buvęs realybės kopija, kuria gyvenimo žemėlapį, kuriame sumuojami mūsų visų troškimai ir patirtys:

 

Man fikcija tam tikra prasme yra tai, ką tyrinėdama realybę ir jos objektus, kurie buvo ar yra tikri, randu kaip poetinę šių istorijų pusę arba poetinį realybės gausmą. Šią poeziją aš turiu atrasti, bet negaliu jos ieškoti. Negali eiti ir ieškoti poetiškumo. Tiesiog staiga jį pamatai, staiga patiri, pavyzdžiui, analogiją tarp dviejų įvykių. Kai išvysti šią analogiją, ji tampa poetiška. Nes analogija yra vienas iš poezijos įrankių. Poetiškumas – tai materijos įvilkimas į formą. Ši forma nušviečia medžiagą nauja šviesa, nauju rakursu, ji tampa metaforiška, daugiasluoksnė.

Pavyzdžiui, matai namo planą, ir užuot skaitęs jį kaip informaciją, kuriame nurodyta kiek yra aukštų, kiek butų, koks stogas, gali pradėti dėti tai į poetinę struktūrą – dalyti į eilutes ir frazes. Nors kiekviena frazė yra logiška ir turi ryšių tik su logika, kai pradedi su šiuo tekstu žaisti, jį tarti, staiga jis tampa kažkuo, kas laipsniškai tarsi atsikrato informacijos lygmens ir kame pasilieka garsas, pasikartojimai, forma. Tada suvoki, kad ši liūdna namo charakteristika gali būti būdas užtikrinti save, savo saugumą, savo gyvavimą harmonijoje, ne balagane. Nes namo planas – tai suvokimas, kad tu turi kur gyventi, ir tas kur gyventi turi aukštus, stogą. Namo poezija – tai tam tikra prasme savęs paties piešinys, būdas save patį apsaugoti.

Tačiau viso to aš neieškau. Tai atsiranda, pradeda rodytis, vertis. Šalia šios formos visada yra daugybė balagano, bedugnių, chaoso. Mano darbas – paversti chaosą forma. Arba žvelgti į kažką ir pamažu panirti į zoom in režimą, priartėti, pamatyti vaizdą pikseliais, pasiekti smulkiausias ląsteles. Pradėjus nuo viršutinio sluoksnio leistis gilyn ir atrasti kažką sau naujo. Šiuo fiktyviu, arba poetiniu, lygiu lengviau komunikuoti su žiūrovais, nes ši komunikacija – tai sąmonių komunikacija. Įžiebus šį prožektorių, žmonės pradeda žvelgti į savo istorijas, savo biografijas ir pradeda matyti dalykus, kurių savo patirtyse nematė anksčiau: naujus sluoksnius, analogijas. Mano tikslas – istoriją išdidinti ir paversti ne kažkuo kitu, o kažkaip kitaip matomu.

 

 

Roy‘us Pascalis autobiografiją vadina autentiška autoriaus vidinio pasaulio, o ne išorinės realybės, tiesa, subjektyvios patirties sukeltos emocijos ir minties išraiška, sukuriančia naują pasaulį, kuriame matyti autoriaus „vidinės personalijos“, o ne realus, apčiuopiamas, fiziškas autoriaus „aš“ (4). Todėl Pascalis autobiografiją akcentuoja ne kaip iš tiesų gyvento gyvenimo ataskaitą, bet kaip vidinės visatos formavimo platformą, kurioje autorius perpus atranda, perpus sukuria gilesnį savo gyvenimo dizainą ir tiesą. „Tai ne tik istorija apie kelionę, tai – pati kelionė“, todėl „pernelyg skrupulingas prisirišimas prie faktinės tiesos autobiografiją gali net sužaloti“ (4).

Vidinio žvilgsnio idėjai pritaria ir Jamesas Olney‘as: teigdamas, jog kiekviena autobiografija visų pirma yra meno kūrinys, jis plėtoja mintį, jog „ji neparodo individualybės, regimos išorei per jo išorinę elgseną, tačiau parodo žmogų jo vidinėje, privačioje erdvėje, ne tokį, koks jis buvo ar yra, bet tokį, kokiu jis tiki ir vizualizuoja save esant“ (1).

 

Performatyvi autobiografija

 

Autobiografija kaip pasakojimas su teatru ryšio neturėjo iki 1960-ųjų: kol aktorius buvo tik mediumas, reprezentuojantis dramaturgiją, autobiografija kaip principas nerado kelio į sceną. Viskas pasikeitė kilus performanso bangai – performeris staiga tapo savo paties objektu, scenoje ėmė plisti įvairios performatyvios savęs konstrukcijos ir inovatyvūs autobiografinio pasakojimo žanrai (5). Ilgainiui autobiografinis teatras visomis savo formomis įgijo didelę reikšmę pasaulio auditorijoms ir lig šiol yra pripažįstamas kaip didelės paklausos įrankis, tenkinantis tikrų istorijų ir neapsimetančių kūnų poreikį, akcentuojantis autentiškumo ir fiktyvumo susikirtimą, kurio tyrinėjimai – atskira ir savita teatro recepcijos dalis.

Performatyvia autobiografija vadinama įvairių meninių koncepcijų visuma atvėrė daugybišką, polifonišką savęs paties mąstymo scenoje tradiciją, kuriai itin palankūs postdraminio teatro laikai. Paulis de Manas autobiografiją siejo ne su meniniu žanru ir teksto tipu, bet su pavidalu komunikacijos, kurioje skleidžiasi autobiografijos ir jos skaitytojo / žiūrovo tarpusavio atspindžiai (angl. mirroring) (6). Apie šį mirroring, arba dubliavimąsi, de Manas kalba per veido analogiją: anot jo, autobiografija teatre – tai veidų saistymo, rodymo, naikinimo, keitimo kalba, aktorių ir žiūrovų mainymasis veidais.

Naomi Yoeli taip pat akcentuoja veidrodiškumo efektą:

 

Kuriant autobiografinį teatrą, nebereikia Shakespeare‘o: medžiagą randi savo paties teritorijoje, būtent todėl tai taip gąsdina aplinkinius. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyrauja privačių istorijų baimė. Nes pasakojamos istorijos, kurių visuomenė nenori girdėti, – jų pačių istorijos. Kai imi Shakespeare‘ą ar kitą fikcinę istoriją, žiūrovams nėra ko bijoti – nėra veidrodžio. Naudodamas save kaip įrankį, ištrini patogią teatrinę distanciją. Tai gali sukelti paniką.

 

Ne atsitiktinai performatyvi autobiografija kaip būdas kalbėti apie savo realybę kilo mažumų arba užspaustųjų bendruomenėse, kurių atstovai tikrovėje neturėjo balso teisės. Tai – Amerikos juodaodžiai, baltųjų vyrų dominantėje kuriančios feministės, rytietės, vergai, neįgalieji – visiems jiems performatyvi autobiografinė kūryba visų pirma buvo vienintelė autentiško savęs išraiškos galimybė. Tokia perspektyva nepaliko vietos scenos kaip reprezentacijos sąvokai – nes sceniniai darbai nereprezentavo realybės, o ją neigė ir siekė įsteigti kitą – nesančią – realybę (5).

Būtent šiuo aspektu autobiografija tapo vienu iš impulsų postdraminio teatro plėtojimuisi, atsitraukdama išimtinai nuo teksto ir susitelkdama į kūną – ne kaip kažką, ką žmogus turi, bet kaip kažką, kas žmogus yra: „Žmogus turi kūną, kuriuo gali manipuliuoti, paversdamas jį – kaip ir kitus objektus – priemone. Tačiau kartu žmogus yra šis kūnas, yra kūniškas subjektas“ (7). Fenomenaliajam kūnui nebereikėjo peržengti savęs, kad „savo paties egzistencijos medžiaga“ (7) vaizduotų personažą, todėl neliko ir tarpusavio įtampos, ir vieno nutolimo nuo kito.

Autobiografinis kūnas tampa motyvu, dėl kurio šiuolaikiniai dramaturgai, dirbantys su autobiografijomis, yra priversti išeiti į sceną: kūno, kuris kalba nuo savęs, priėmimas sukuria pilną autobiografiškumo gausmą – bet kokia kito menininko invazija veikia naikinamai. Tokiu būdu dramaturgai tampa savo tekstų įkaitais: puikus pavyzdys – dramaturgės Simonos Semenič autobiografinių / autofikcinių pjesių triptikas „I, the Victim“, „Do Me Twice“ ir „The Second Time“, kurias dėl autobiografinių motyvų ji pati ir režisavo, ir atliko. Ilgainiui Europos teatro kritikos retorikoje esminis pjesių motyvas – auka – buvo pradėtas naudoti kaip raktažodis: „the victim Simona Semenič“, taip įtraukdamas dramaturgę į autobiografinę diagnozę.

 

Autobiografija įeina į autorių

 

Filosofas ir kultūros tyrinėtojas Vytautas Rubavičius rašo, kad mes „niekaip negalime savęs nei galutinai suvokti, nei išsiaiškinti savo esmės – esame nuolat savivokos aktu „išeinantys“ iš savęs, o sykiu tas „išėjimas“ ir jo rezultatai tampa savasties dalykais, suteikiančiais savasčiai naujų bruožų“ (8). Panašiai sukurta meninė autobiografija ilgainiui tampa autoriaus dalimi, pakeičiančia tikrovę. Apie tai kalbėjo ir poststruktūralistai: Paulis de Manas premisą „gyvenimas produkuoja autobiografiją“ 1979 m. keičia į faktą, kad „autobiografinis projektas gali produkuoti, keisti ar nulemti gyvenimą“, apie kurį pasakojama (6). Paulis de Manas autobiografiją vadina nuorodų į save patį turinčia savęs-išradinėjimo, savęs-konstravimo sistema.

Panašiu savęs konstravimo pavyzdžiu šio straipsnio autorės asmeninėje kūryboje tapo autobiografinėje pjesėje „Mums nieko neatsitiko“ esantis finalinis dukters ir mamos pokalbis:

 

Bet aš dar vakar su ja kalbėjau

Mes dar vakar dieną kalbėjomės

 

Ji klausė, ką darysiu vakarienei

Sakiau, kad švilpikus

Iš bulvių

Klausė recepto, kaip padaryti švilpikus

Iš bulvių

Sakau, išverdi bulves, sutrini, imi miltus

 

Bet suprantu, kad ji nesirašo

Ir kad galbūt iš viso tiktai klausosi mano balso

Keletą kartų perklausė

Kiek reikia bulvių

 

Sakau, kilogramo

Sako – neturiu

 

Girdžiu, kad ji vis gurkšnoja vandenį

Žinau, kaip ji nekenčia vandens, arbatų visokių

Neįsivaizduoju, kaip jai pavyko pereiti ant vandens

Bet prieš kokius metus

Jai ėmė labai džiūti burna

 

Sakau, o kaip nuotaikos šiandien?

Sako, viskas gerai, gal va irgi padarysiu švilpikų

Sakau, bet bulvių neturi

Sako, nu

 

Šis kūrybinis „prisiminimas“ jau ne vieną kartą šokiravo mane viršydamas ir aplenkdamas tikrąjį prisiminimą aktyviojoje atmintyje, nors monologas buvo sąmoningai alteruotas, siekiant sukurti ne istorinę, bet emocinę prisiminimo autentiką. Švilpiko vaizdinys, niekados nebuvęs nė vieno gyvo mudviejų pokalbio epicentru, staiga susisiejo su mamos vaizdiniu stipriu ryšiu ir net tapo savotišku pabaigų sinonimu.

Jeigu net autorius pasimeta realybės ir fikcijos labirintuose, kaip atsekti tiesą žiūrovams? T. y. kas būtent skiria fiktyvų kūrinį nuo autobiografinio? Iš tiesų – tik menininko būsena ir tikslas: kaip pastebi Wayne’as Shumakeris, „jei autorius duoda sau pačiam savo vardą ir komunikuoja kūrinį kaip savo paties patirtį, viskas tame kūrinyje priimama kaip autobiografija“ (9), nepaisant fiktyvių detalių ar fikcinių variacijų. Ir atvirkščiai – jei autorius kalba išgalvotos personos vardu ir deklaruoja kuriantis fiktyvų kūrinį, viską, net autobiografinius faktus, žiūrovas / skaitytojas priima kaip vaizduotės melą. Autoriaus žinia, kad meno kūrinys yra autobiografinis, vadinama autobiografiniu paktu (Philippe’o Lejeune’o terminas): tai – tarsi sutartis, kurioje žiūrovas / skaitytojas prašomas vartoti meną autobiografiškai. Taigi autobiografija – ne tik kūrybos, bet ir recepcijos fenomenas.

 

Aš neturiu istorijos

 

Kad ir kaip bežiūrėtume, repeticijos fenomenalųjį bet kuriuo atveju pakeičia performatyviuoju , ir pastanga teatre sukonstruoti autonomišką, nuoseklų autobiografinį save pasmerkta nesėkmei (5). Galbūt todėl performansų ir spektaklių, kuriuose menininkai yra savimi, beveik nebeliko (tendencijos kritimas užfiksuotas po 1990 m.). Performatyvi autobiografija perėjo į etapą, kuriame yra iki šiol: šiandienos su savomis istorijomis dirbantis teatras tiesiog kelia klausimą, kaip pasirodymuose produkuojamas autentiškas subjektyvumas, ir autobiografiškumą naudoja kaip pėdsaką, dažniau vadinamą autofikcija. Vis dėlto autobiografinių spektaklių stiprybė – atminties procesų eksponavimas ir galimybė hiperbolizuoti mažas istorijas, kurios dėl visuomeninių dydžių lentelėje užimamos mažųjų vietos būtų nutylėtos (daugiau apie autobiografiškumo dominavimą praėjusių metų festivalyje „Sirenos“ – publikacijoje „Aš esu tekstas“).

Svarbią vietą mažųjų istorijose užima objektai – vizualių autobiografijų kūrėjai diena iš dienos į teatrą tempia namus. Iš tiesų autobiografinis teatras rekvizitą naudoja remdamasis ne jo estetiniu krūviu, bet jo realybės įkrautumu ir gebėjimu būti asmeniškumų nuoroda. Seni albumai, nuotraukos, dienoraščiai labiau būdingi biografiniams spektakliams, o autobiografijos dažniau telkiasi į daiktus, gyvenusius praeities kasdienybėje ir gebančius sukelti praeities rūką tuščiose, steriliose teatro erdvėse.

Naomi Yoeli teigia, jog autobiografija teatre – tarsi sceninė vizija to, kas mums liko. Todėl čia tokie svarbūs objektai. Kiekvienas daiktas – tarsi mūsų tęsinys. Į jį nuteka mūsų vidinė energija, ego redukuojamas:

 

Mano prakeikimas yra tai, jog aš neturiu istorijos. Aš atėjau iš labai mažos šeimos. Mano tėvai buvo vieninteliai žmonės, likę savo giminėje. Buvo 1918 m., kai jie atvyko į Palestiną, ir po šešerių metų nebeliko nė vieno jų giminaičio. Jie turėjo išrasti šeimą. Taigi iš tiesų aš pati neturiu jokių privačių istorijų, o jei ir turiu, visko yra labai mažai – tik tiek, kiek ateina iš dviejų žmonių: jokių dėdžių, tetų, senelių, nieko. Be to, nebuvo jokių praeitį fiksuojančių dokumentų, išskyrus neseniai Lenkijoje gautą senelio namo planą. Be jo nebuvo nieko – tik dvi ar trys fotografijos, kurias mano tėvai pasiėmė, kai būdami aštuoniolikos imigravo į Palestiną. Aš nežinau, kaip mirė mano giminė; o apie tai, kaip jie gyveno, esu girdėjusi penkias-šešias istorijas.

Manau, kad būtent dėl to, jog turiu tiek mažai, aš teikiu milžinišką reikšmę bet kokiam daiktui, objektui, detalei, kuriuos aptinku. Neatsitiktinai mano spektakliuose daiktai yra išskirtinai svarbūs. Iš jų aš sukuriu pilną pasaulio vaizdą. Kai tau pavyksta kažką surasti, kad ir dokumentą, laišką, tu negali tam pasipriešinti. Tu nesirenki – tave pasirenka. Ką aš stengiuosi daryti – tai iš sulūžusių tikrovės pasaulių kurti išbaigtus pasaulius scenoje.

 

Naomi Yoeli pabrėžia, kad istorija visada yra svarbesnė už tą, kuris pasakoja. Nes būtent istorijos yra tai, kas mus sujungia, nepaisant to, kad kiekviena privati istorija, kitaip nei didysis pasakojimas, yra unikali – kaip jokia kita, niekur kitur. Vis dėlto iš paskutiniu metu teatrą užplūdusių (auto)biografijų matyti, kad autentiškas – tikrovę, apie kurią pasakojama, patyręs, o ne aktorinių gabumų turintis – veidas gerokai sustiprina istoriją. Nieko nebestebina imigrantų, fabrikų darbuotojų, karo veteranų, gyvenančiųjų konflikto teritorijose, kūnai tarptautinio teatro scenose – patys to nepastebėdami, prisitaikome prie tokio teatro tendencijų ir priimame šias scenos personas labiau kaip žmones su istorijomis, nei kaip performerius, labiau kaip gyvenimą, nei kaip meną. Ir būtent čia atsiduriame ties XIX a. teoretikų dvejones kita forma atkartojančiu klausimu: ar autobiografinis spektaklis – labiau teatras, ar labiau susitikimas?

 

* miegodavau su kažkokiu specialiu prieššlapiminiu tinkleliu

nuo šešių vakaro negerdavau

vartodavau kažkokias piliules

kažkokius burtininko vaistus

piešdavau mažas saules ir debesis užrašinėje

kad galėčiau parodyti daktarui

daktarui burtininkui

mažytę saulę už sausą naktį

mažytį debesį už šlapią

 

laukdama daktaro

 

surinkdavau nemažą būrelį mažų debesų

ir kokį kartą mažą saulę

maži debesys ir saulės

galvodavau, kad esu turbūt pats kvailiausias žmogus žemėje

jei man tikrai to reikia

norėdavau užmerkti akis

ir atsibusti vietoje, kur nebūtų nieko, tik vėjas

niekas nepadėjo

žinoma

 

———–

  1. Olney, James. Autobiography: Essays Theoretical and Critical. Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 2014.
  2. Kamuf, Peggy. Signature Pieces: On the Institution of Autorship. Ithaca: Cornell UP, 1988.
  3. Grumet, Madeleine R. Autobiography and Reconceptualization. In: Contemporary Curriculum Discourses. Bern: 1999, p. 24-30.
  4. Pascal, Roy. Design and Truth in Autobiography. Cambridge: Harvard University Press, 1960.
  5. Fleig, Anna. Autobiography and Drama / Theater. In: Handbook of Autobiography / Autofiction (sud. Martina Wagner-Egelhaaf). Berlin: Walter de Gruyter GmbH & Co, 2019.
  6. De Man, Paul. Autobiography as De-facement. In: Modern Language Notes. Nr. 94.5, 1979, p. 919-930.
  7. Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika. Vilnius: Mintis, 2013.
  8. Rubavičius, Vytautas. Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje. In: Lietuvos kultūros tyrimai 6: atmintis, vaizdas, kultūra, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 16–35.
  9. Shumaker, Wayne. English Autobiography: Its Emergence, Materials, and Form. Berkeley: University of California Press, 1954.

Holokaustas, kuris vaikšto šalia vaiko veidu

Spektaklio „Austerlicas“ recenzija | Rež. Krystian Lupa
Publikuota verslozinios.lt

 

 

Rašymas apie Valstybinio Jaunimo teatro pirmąją metų premjerą – lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Austerlicą“ – prasideda nuo ilgos tylos. Rašymas apskritai neprasideda. Visos mintys atrodo per žmogiškos. Per panašios į kitas – įprastas, civilizacijoje cirkuliuojančias – mintis. „Austerlicas“ į nieką nepanašus. Ateina mintis apie „Austerlicą“ kalbėti paprastai, sakysime, nesofistikuotai. Sakysime, vaikiškai. Panašiai, kaip A ir U yra AU. Jei prie AU pridėsime STERLIC, išeis vokiečių autoriaus W. G. Sebaldo kūrinys „Austerlicas“ – knyga, mąstanti holokaustą, pagal kurią pastatytas spektaklis. Jei prie AU pridėsime ŠVIC, išeis visi žino kas. Bet didelio skirtumo nebus: tai vis tiek tebus vaikiški žaidimai su nepakeliamais žodžiais. Su žodžiais, kuriuos geriau tarti paraidžiui, ar skiemenimis. Nes mes jų bijome ir nemokame su jais gyventi viename žemyne. Nes kokie, jei atvirai, tai žodžiai? Tai žodžiai, kuriuose gyvena holokausto aukų užkištos burnos. Žodžiai, kuriais vadinami didieji naratyvai, slepiantys dienų dienas mūsų protams nesuvokiamo buvimo lageriuose, į kuriuos mes žvelgiame kaip į pažintinius takus. Po kuriuos mes vaikštome vaikiškais veidais. Mes, mažučiukai gerai aprengti civilizuoti naujos eros žmonės. „Visos istorijos aimanos užimtų neapsakomai daug laiko.“ Mes tai labai gerai suprantame. Todėl holokaustas šiandien mums – tiktai architektūra.

 

Ateina mintis, kad klydau: „Austerlicas“ į kai ką panašus. Įžvelgiu ypatingą paralelę tarp Lupos „Austerlico“ ir Danielio Libeskindo Žydų muziejaus Berlyne struktūros, kurią pats architektas pavadino „Between The Lines“. Skirtingos prigimties kūriniai daro poveikį panašiais būdais – nė vienas nesistengia veikti emociškai, nepasakoja beveik nieko, kas įprasta holokausto atminties pasakojimams, atsiriboja nuo bet kokios manipuliacijos vaizdais ar naratyvais. Abu jie kuria beveik jokių tiesioginių istorinių nuorodų neturinčią atmosferą mūsų kūnams. Būtent kūnams: kad mumyse fiziškai ir dvasiškai integruotųsi trauminės sąmonės balsas, kvėpavimas. Juk iš esmės šiandieniniai kūriniai apie ištisos tautos genocidą tegali turėti vienintelį tikslą – suvokti tuštumą. Nes jeigu kitos tuštumos metams bėgant užsipildo, užsitraukia ar apauga naujomis žmonijomis, šita tuštuma gyvena greta mūsų, su mumis vaikšto ir tyli.

 

Nebuvimas – turbūt tokiu žodžiu taikliausia būtų išreikšti Libeskindo postmodernią abstrakciją, paremtą tiesių linijų ir kreivių susikirtimu, funkcionalumo atsisakymu, betono šešėliais, iracionaliais aukščiais ir gyliais, kuriuose imi gūžtis, nelygiais reljefais, nuo kurių ima mėtyti kūną. Jeigu reikėtų vienu žodžiu apibūdinti „Austerlicą“, tai būtų mąstymas. Krystianas Lupa atsisako veikti: jis mąsto, o aktoriai, kintantys interjerai, sapniški balsai yra režisieriaus tyla, kuri lieka jam įsisąmoninus dehumanizacijos realybę. Šešių valandų mąstymas tarsi sugrąžina į Libeskindo nelygaus reljefo „Garden of Exile“ zoną – įsupa į jauseną, iš kurios beveik negaudžia joks siaubas, tiktai smelkiasi sąmonės šaltis. Šitas šaltis beveik nejuntamas juslėmis, bet suvokiamas protu, nes visų pirma ateina iš meditatyvių W. G. Sebaldo tekstų. Juose vyksta nedaug – veiksmą čia keičia bastymasis po atminties ir vaizduotės žemėlapius, plytinčius galvoje. Todėl vietoj keliaujančio ir veikiančio žmogaus – keliaujanti mintis stovinčiame žmoguje. Tokios formos tekstai teatre vadinami nepastatomais, tokių tekstų veikėjai – nesuvaidinami.

 

Bet štai pastatė, ir suvaidino. Visų be išimties aktorių buvimas „Austerlice“ primena beprotišką jausmą, kylantį vaikštant Libeskindo „Between The Lines“ erdvėje, pavadintoje „Memory Void“. Čia grindinys nuklotas dešimčia tūkstančių iš geležies nukaltų veidų, išsižiojusių, didelėmis akimis, sakytum, vaikiškų. Kiekvienas lankytojo žingsnis sukelia geležies triukšmą – dedant koją, veidas atsimuša į kitus veidus, todėl pro šituos gulinčius ir nejudančius žvilgsnius neįmanoma praeiti tyliai. „Austerlico“ aktoriai taip pat tilindžiuoja, atsimušinėja, skimbčioja, yra spektaklyje taip, lyg būtų, o ne atliktų. Aktoriaus Sergėjaus Ivanovo figūra „Austerlice“, kuriame jis atlieka pagrindinį – žydų kilmės Austerlico – vaidmenį, labiausiai siejasi su tuo geležiniu pliko vaiko veidu. Būtent toks – jautrus, beveik neišreikštas išorėje, tačiau begalinės tylios jėgos persmelktas – yra Ivanovo veikimo būdas spektaklyje. Jis čia pasakoja savo pasimetimo postholokaustiniame pasaulyje istoriją. Lupa savo „Austerlico dienoraštyje“ rašo, kad šiuolaikiniai vaikai niekada neužauga. O Ivanovas įkūnija atvirkščią variantą – vaiką, kuris užaugo ir pavargo vos gimęs, nors visada gyveno vaikiškos motorikos kūne, lyg būtų sustingęs, apimtas mėšlungio. Kaip drugys, apie kurį pasakoja vokiečio Sebaldo vaidmenį atliekantis Valentinas Masalskis (į kambarį įskridęs naktinis „drugys žino, kad yra pasiklydęs, ir numiršta savo mėšlungyje“). Šių aktorių pora pirmoje spektaklio dalyje sukuria nesibaigiančio laiko jausmą, niekada nepradėto ir nepabaigto pokalbio įspūdį. Kad kalbėtų, jie žvelgia į nuotraukas, kaip darydavo pats balto lapo baimę turėjęs Sebaldas; jie nuotraukomis save dirgina, kad iš vidaus ištrauktų prisiminimus. Tačiau prisiminimai šiame spektaklyje egzistuoja kaip žmonės – nuolatos cirkuliuojantys, pasirodantys moters ar berniuko (motina Agata – Jovita Jankelaitytė; Austerlicas vaikystėje – Girius Liuga) pavidalais, kartais kūniški, kartais tekstiliški (asociacijas keliančių suknelių pavidalo) ar girdimi neartikuliuotais balsais, minčių nuotrupomis. Tarsi laikas neturėtų tėkmės, tarsi visi gyvenimo įvykiai – ir praeities, ir ateities – visada lauktų už spintos ar kambario durų, už langų, tarsi plūduriuotų vienoje materijoje ir niekada nenugrimztų. Pritvinkusio, stovinčio, žydinčio ir tik pajudinus nuraibuliuojančio vandens epitetas turbūt geriausiai apibūdintų viso spektaklio jausmą. Tik vanduo būtų ne gamtiškas, o urbanistinis, užtvenktas, galbūt žmogaus supiltas į neaprėpiamo dydžio rezervuarą. Galbūt, tiesa, po šituo vandeniu skambėtų sebaldiška holokausto lopšinė.

 

Trijų dalių spektaklyje Austerlicas keliauja ne tiek žemėlapiu, kiek žmonėmis: kiekvienas žmogus – Sebaldas, auklė Vera (Danutė Kuodytė), Mari de Vernėj (Viktorija Kuodytė) – veikia Austerlicą savo rūpesčiu, palankumu, netgi ilgesiu. Regime daugiau draugystės ir pokalbių apie meną, architektūrą, filosofiją, ir tik šiek tiek – apie Austerlico bevietystę, apie jo tėvus, apie gyvybės traukinį, į kurį žydų berniukas buvo įsodintas vienas pats. Tačiau „man NEPALENGVĖJA“, sako Austerlicas, į švelnią holokausto lopšinę grimztantis vis labiau: jis kalba vis mažiau, vis rečiau būna atsimerkęs, vaikščiodamas praranda kryptį. Spektaklis baigiamas jo sapnu, kuriame mama Agata ir tėtis Maksimilianas (Matas Dirginčius) kaip mėsos gabalai – nuogi ir vėsūs, užkelti ant pakylos – matuojami, fotografuojami, dokumentuojami pagal stovyklos, galbūt Aušvico, reglamentą. Matuotojas – pats Austerlicas. Spektaklio emocinė kulminacija – iš ant kėdės užmigusio Austerlico rankų iškrentanti metalinė lazda: panirus į Masalskio balsu dujų kameros tvarką nupasakojantį sapną, lazdos trenksmas į grindis žiūrovą ne tik ištraukia iš spektaklio meditacijos, bet ir apskritai smogia per kūną, sakytum, pirmą ir paskutinį kartą spektaklyje įvykstančiu fiziškai apčiuopiamu įvykiu. Į kokį spektaklio ūką reikia įvilkti žiūrovą, kad jis vidujai susprogtų nuo paprasčiausios krentančios lazdos? Į Lupos ūką. Šiais teatrinio triukšmo laikais – turbūt tik į Lupos.

 

Panašiai sukrečia paties režisieriaus kurta spektaklio scenografija: tokia paprasta. Priklausomai nuo Austerlico sutinkamų žmonių kintantys prisiminimų interjerai dešinėje visuomet turi langą, kurį atvėręs gali girdėti gatvę. Šiame spektaklyje nėra svarbu, ar už lango plyti praeities miestas, ar plūsta esamojo laiko akustika, – juk visi laikai egzistuoja toje pačioje spintoje. Tačiau ilgainiui imi laukti lango atvėrimo – langas tampa autentišku, savo gyvenimą gyvenančiu objektu, veikiančiu beveik magiškai ir derančiu su spektaklio komunikacijoje naudojamo vaiko (Austerlico vaikystėje) atvaizdu. Už to lango gyvena vaikas.

 

Bet tas langas – iš tiesų tik vaizdo projekcija. Kaip ir dalis prisiminimų ar įvykių, kaip ir dalis trauminės atminties ir architektūros istorijų, kaip net ir pats vaikas. Videoprojekcijos „Austerlice“ naudojamos taip organiškai, kad nepajunti ribos, kur baigiasi projekcija, vaizdo įrašas, kur tęsiasi gyva spektaklio natūra (videoprojekcijų autorius Mikas Žukauskas). Tarytum ribos ir nebūtų, tarytum čia iš viso niekur nebūtų ribos: tarp to, kas buvo, ir to, kas bus, tarp išnykusio ir prasidėjusio pokalbio, tarp minties ir tylos, tarp žmogaus ir žmogaus nuojautos. Būtent todėl prasmę turi ir netikėta spektaklio pabaiga – lyg nepabaigus minties, lyg nukirtus bet kur. Nes tuštuma nesibaigia – toliau gyvena su mumis, toliau vaikšto ir tyli.

 

Ypatinga vieta anksčiau minėtame Danielio Libeskindo muziejuje Berlyne – tamsi celė nežmoniškai aukštomis lubomis, pavadinta „The Holocaust Tower“. Jos lubose, labai nutolusiose nuo žmogaus, yra nedidelė ertmė, pro kurią patenka dienos šviesa. Galbūt ne dienos šviesa, o dienos šviesos prisiminimas. Ar minimumas. Kartu su šviesa pro tą ertmę celę pasiekia ir miesto garsas. Rodos, nieko ypatingo, tačiau būtent tas garsas yra čia labiausiai nepakeliamas. Kertantis per kojas, kankinantis. Nors, regis, čia viskas švelnu, taigi muziejus, architektūros poezija. Lygiai kaip Lupos spektaklis – irgi, sakytum, poezija, irgi galbūt tik gerai sudėti švelnūs ir beribiai žodžiai, veidai, vaizdai, garsai, kambariai. Beveik gal net nieko. Tik nesibaigiantis pasaulio stebėjimas, tik žalia suknelė ant spintos, pravertas langas, Šumanas ir Šubertas, kojinės ir stiklinis vandens buteliukas. Tik rožių karalienės pažo kostiumas, Terezinas ir Marienbadas, vaiko ėjimas per nusnigtą lygumą. Tiktai holokaustas.

Šalto teatro teritorija: R E S P U B L I K A

Spektaklio „Respublika“ recenzija | Rež. Łukasz Twarkowski
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Čia prasideda recenzija. Ten, kur prasideda recenzija, reikėtų rašyti, kad Łukaszas Twarkowskis pastatė „Respubliką“. Bet negaliu to rašyti, nes nenoriu Respublikos imti į kabutes. Čia kaip pavadinti žmogų vardu ir jį susmulkinti – nuo žmogaus kaip human being iki žmogaus kaip asmens kodo. Respublika neturėtų būti susmulkinta kaip žmogus. Respublika turėtų būti ne spektaklio pavadinimas, o geografiškai ir psichologiškai apibrėžiama pusiau realybė, kuri, niekas nėra tikras, ar kada baigėsi. Realybė, į kurią Lietuvos nacionalinis dramos teatras pardavinėja bilietus. Realybė, kurioje esi kviečiamas šokti, kad pamirštum realybę. O galiausiai pagauni save, kalantį sau į galvą, kad nešokdamas gali prisiminti realybę. Kad šokti gali liautis. Tik ar realybė nori būti prisiminta? Kas iš viso ta realybė?

 

Teatras gali veikti žiūrovą kaip šaltis arba kaip šiluma. Šiluma siejasi su tvarka ir logika, su šiltakraujais kūnais, su atpažįstama psichologija, su saugumu ir tapatinimusi. Tokiame teatre veikia naivios aš kaip ir jie, jie kaip ir aš; žiūrovas saugotinas kaip gamtos rezervatas schemos. Šaltis teatre yra vaizdų tvanas, sąmoninga pastanga neleisti pamatyti visko, žiūrovo įmetimas į sceninės elektros tekėjimo grandinę, žiūrovo filmavimas, nesiliaujantis pojūčių dirginimas, veiksmo išplitimas iki maksimumo – kai spektaklis ne trunka ar eina kaip laikas, bet apima ir dusina kaip liga. Lietuvos teatro žiūrovų kūnai nėra prisitaikę išlikti tokio šalčio sąlygomis. Ypač šešias valandas. Ypač su apsauginėmis kaukėmis, uždarame Vilniaus kino klasterio angare, šokio ir kvėpavimo, prakaito ir anglies dvideginio pertekliaus sąlygomis. Bet išlieka, nes Respublikos kūrėjai šalčio dozes didina palaipsniui. Kol pamiršti augęs teatro šiltnamiuose ir suvoki visada ilgėjęsis šitos lenkiškų ledlaukių arkties. Su vietiniais nelių, airidų, ulų, martynų, ryčių, šunų kūnais ir jų mąstymo pusiau dokumentika.

 

Jeigu reikėtų žmogiškai papasakoti, kas yra Respublika, būtų visiškai paprasta: pasakočiau, kad tai yra virtuvė su veikiančiu vandentiekiu, vaivorykštė, karšta pirtis, kartais laisvas miegamasis, svetainė su televizoriumi, veikiantis baras, amfiteatras, aukštos lubos ir ekranų ekranai (scenografas — Fabien Lédé). Kad ten yra visokių koridorių, visokių kampelių, visokių žmonių; kad yra prisiminimų, filmuotų monologų, gyvų pokalbių ir techno muzikos (Kompozitorius — Bogumił Misala). Ir viską ten gali žiūrėti, čiupinėti, visur būti, viską matyti, kaip kokioj vaikiškoj svajonėj. Ir kad esi ten priimamas kaip koks tikras gyventojas. Jeigu tada reikėtų profesionaliai papasakoti, kas yra Respublika, pasakyčiau, kad iš tiesų joks, net ir labiausiai imersinis, teatras niekada nepriims žiūrovo kaip sávo, ir anėjoks tu čia ne gyventojas. Nes teatras ir neturi turėti tokio tikslo – įsigyti gyventojų: užtenka, kad jis priima žiūrovą ir duoda jam įprasminto laiko. Respublika duoda labai daug laiko, ignoruodama žiūrovo norą susiorientuoti, įveikti chaosą, ką nors prie ko nors jungti; ir stiprindama sumaištį, skatindama laisvą vaizduotę, leisdama jai veržtis į kitus pasaulius ir ne esamąjį, o asmeninį laiką. Sakoma, jog protas tarpusavy nesusietų objektų suvokia esant daugiau, lyginant su tokiu pačiu kiekiu susijusių. Todėl Respublikoje visko atrodo daugiau, nei galbūt yra iš tikrųjų. Niekas nežino, kiek ko ten yra. Respublika nesuskaičiuojama. O žiūrovo užduotis – tokia pati, kaip aktorių: ne sutvarkyti betvarkę, bet surasti joje savo vietą.

 

Manau, kad „Lokis“ yra mažasis Respublikos prisiminimas. Respublika prisimena „Lokio“ atmosferą, šokio galią, loopą, vaikščiojimą from place to place to place to place, fragmentuotą sąmonę, stambų planą, vaizdų tankį, ėjimą nežinau kur, bet man patinka. Respublika ir „Lokis“ duoda pajusti ne Twarkowskio atsitiktinumus, bet kontinuumus. Leidžia atrasti, kad Twarkowskio teatras yra niekur neskubantis teatras, nerezultatyvus teatras, buvimo į plotį teatras. Horizontalus teatras, kuriame neina laikas, arba minutės trunka valandas, per kurias neįvyksta joks įvykis, niekas net neatneša žiebtuvėlio. Bet vyksta gyvenimas, bet kalbasi žmonės, bet žmonės padeda galvą kitiems žmonėms ant peties, arba juos apspjauna, arba valo vieni kitų į virtuvę tekantį šlapimą. Tai yra santykių teatras, kuriame jokie santykiai niekada nesusikuria. Ir būtent čia Twarkowskio teatras esmingai nutolsta nuo reprezentacijos teatro: režisūra čia nenori įteigti santykių istorijos, ji nori santykiauti ir nesusivesti į nieką daugiau, nei pažįstamas iš matymo. Pažįstamas iš indų plovimo. Pažįstamas iš nemokėjimo užduoti klausimų arba iš sriubos virimo. Čia nėra prasmės agresijos, galbūt netgi nėra žmonių. Yra tik fragmentuoti žmonių pavidalai, ir tik santykių tarp tų žmonių iškarpos. Jauti jas plintančias po erdvę kaip garus.

 

Didžiausia Respublikos vertė, manau, yra ne imersinė forma, ne vaizdų miškas, ne reivinė būsena, ne unikali erdvė. Gražiausias čia – žmogiškumas, nuogas ir nevalytas, mokumentinis, bet kažkoks pjaunančiai artimas. Artimas ne naiviai, ne jie kaip aš prasme: artimas savo didele rezoliucija, beveik galimas paliesti ir prisitraukti. Respublikoje galbūt pirmą kartą pasiteisina šio laiko teatre mėgstamas aktorių veikimas savo pačių vardais, lyg būčiau . Bet tie savo pačių vardai paprastai spektakliuose nieko nereiškia – tėra tik forma, kartais juokas, kartais režisūrinis saliutėlis. O čia į kiekvieną tą vardą per gyvenimą bendruomenėje buvo įsigyventa, įsikuista. Jis nėra dokumentiškas, tačiau yra autentiškas tos bendruomenės prasme. Charakteriai čia nesukurti, o gimę santykyje su kitais bendruomenės nariais, atsiskyrus nuo realybės, įsigyvenus į gamtinę aplinką, užsireivinus from place to place to place to place. Charakteriai ten kilę ir galbūt neturintys tęsinių tikrovėje, tačiau niekas jų nekūrė ir neprimetė. Todėl aktoriams, regis, čia taip paprasta būti: jie operuoja kažkur visai netoli nuo savęs.

 

Būtent todėl buvimą Respublikoje labiausiai trikdo tai, kas sukurta, primesta: visų pirma tai naratorius-svetimšalis (Komi Togbonou), pripuolamai komentuojantis tarp sienų vykstantį veiksmą; visa masė globaliniam atšilimui ir kitoms planetos problemoms skirtų Ryčio Saladžiaus TV laidų epizodų; vis įsiterpiantis amišų naratyvas; ir pati beviltiškiausia detalė – gyvenimas neva ateityje, po penkerių metų nuo dabar, kurį tenka vis priminti žiūrovui, nes tik žodinis priminimas tą ateitį ir užfiksuoja – niekas daugiau. Nedermė su likusia spektaklio materija kyla jausme, kad buvo įdėta pastangų tai sugalvoti ir pritempti prie Respublikos realybės. Ne prie geografiškai ir psichologiškai apibrėžiamos realybės, o prie spektaklio, kuris pavadintas – kabutėse – Respublika, realybės (taip, žodį Realybė kartosiu, ir kartosiu, ir kartosiu – tokį mat didelį poveikį padarė kas du žingsnius sutinkamos figūros su užrašu Reality, kurias norėjos parsivesti namo). Justi, kad visa tai ne kam nors išsprūdo. O labai norisi, kad viskas čia būtų kam nors išsprūdę ir užloopinta, pakartota tūkstančius kartų – nes būtent tas paviešintas kūnas, tas ant liežuvio galo padėtas ir nei vietoj, nei laiku išsprūdęs gyvenimas čia yra pats įdomiausias.

 

„Lokio“ aktorių trupės veikimas buvo suskilinėjęs – kirtosi manieros, kliudė skirtingas buvimo ir imitacijos suvokimas. Respublika trupės atžvilgiu – kosmiškai vientisa: vientisa ne tik aktorių charakterių, dramaturginio indėlio prasme, bet ir vaidybos manieros prasme. Visi (o visų čia daug: Nelė Savičenko, Jan Dravnel, Vainius Sodeika, Ula Liagaitė, Algirdas Dainavičius, Airida Gintautaitė, Rytis Saladžius, Augustė Pociūtė, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Valentinas Novopolskis, Gediminimas Rimeika, Diana Anevičiūtė) jaučia kiekvieną mikrojudesį, geba egzistuoti kinematografiškai, atsisako teatrinės manieros ir leidžiasi į tiesiog prakaito lašų bėgimą pirtyje, tiesiog šviesos jungtuko junginėjimą, stovėjimą prie lango, gulėjimą lovose, nėrimą į mėlynuojantį vandenį, vienas kito gaivinimą. Sunku išskirti kurį nors aktorių – jie neatrodo atskiriami, bet kiekvienam iš jų spektakliui einant susiformuoja po asmenišką ilgesį. Nesu tikra, ar esu mačiusi išbaigtesnę komandą – spektaklio sociumas yra toks visoks, kokia visokia būna tiktai gamtos flora ir fauna: kur nieko, net kenkėjo, neišimsi. Bet ypatinga, savita ir, ko gero, reiviškiausia raiška stebina šokėja Ula Liagaitė: jai čia labai vieta, labai laikas, ji yra šitos zonos deguonis.

 

Respublikoje niekas nežino, kas vakar ėjo gulti paskutinis. Niekas nežino, ar čia jie gyvena tą gyvenimą, ar gyvenimas pradėjo gyventi juos. Visi afigienai nerimauja. Bet kai šoka, tai ne. Nenerimauja. Kažkas mokosi susifokusuoti, kad atsiknistų nuo savęs. Kažkas tekant vandeniui, krentant peiliui, šakutei, šaukštui prisimena mamą. Daugelis kasdien nueina po trisdešimt tūkstančių žingsnių. Kažkas sako: ežerai, kurie išdžiūvo, jau niekada niekada nepasikartos. Kažkas nežino, kaip padaryti, kad būtų meilės. Kažkam galvoj atsiveria platybės, kažkam kitam kyla žemės temperatūra, kažkam trečiam duodama galimybė iš galvos ištrinti abejonę savimi. Respublikos dramaturgija – intuityvi, nesvarumo būsenos, tačiau taikli šių dienų pasaulio chaoso kontekste (dramaturgė — Joanna Bednarczyk). Taikli todėl, kad atsisako pretenzijos rasti paradigminę epochos mintį, atsisako susitelkti, leidžia sau plūduriuoti, neveikti, nesusireikšminti, stebėti kosmosą, kaip kosmosas stebi mus. Tiesa, šitai dramaturgijai rūpi visatos dydžio problemos, klimato atšilimo, kapitalizmo neigimo, laisvės-lygybės-brolybės lygio problemos. Bet šitų problemų eskalavimas labiau primena no problems no responsibilities tipo sociumo rūpesčius: tai yra prabangūs, aukštos prabos rūpesčiai, galbūt labiau fasadiniai, nei vidiniai. Nes viduje tevyksta santykių laboratorija, neatliekanti jokio tyrimo. Galbūt tik atliekanti sriubos virimo tyrimą. Arba sysiojimo atsistojus, kai esi moteris, kai esi Rasa, tyrimą.

 

Jeigu reikėtų žmogiškai papasakoti, kas yra Respublika, būtų visiškai paprasta: pasakočiau, kad visi aktoriai, nepaisant amžiaus, pomėgių, charakterių ir įpročių, Respublikoje reivina – muziką, šokį ir bendruomenę kelia aukščiau nei gyvenimą ar kažką, kas buvo taip vadinama. Reivina šokdami, stovėdami už pulto, kalbėdami, gulėdami ir vaikščiodami. Ir reivina ne dėl to, kad toks sumanymas: jie teigia reivą kaip būseną, kaip buvimo ir nerimo neigimo būdą. Jie reivui pasiduoda, paklūsta, juo kvėpuoja, juo prakaituoja. Ir jeigu tada reikėtų profesionaliai papasakoti, kas yra Respublika, pasakyčiau, kad galbūt geriausia, jei čia profesionalumo nebelieka: kur kas geriau, jei lieki paskutinis, kuris

vakar

ėjo

gulti.

 

 

 

Peizažas, kuris laukia

Patirties „Glaistas“ recenzija | OPEROMANIJA
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

 

Recenzijoje apžvelgiama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“. Kūrinio dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys. Kūrinyje panaudoti garso įrašai iš interviu su keturiais gete gyvenusiais žydais: Frida Sohat, Joshua Zak, Sore Voloshin, Baruch Shub. Garso patirties maršrutai ir dramaturginės trajektorijos apžvelgtos teatro kritikės Rimos Jūraitės recenzijoje „Remote Vilna“. Šiame tekste susitelkiama į postdraminę kritinę prieigą.

 


 

Dvidešimtų kovas, vakaras, Vilnius, „Glaistas“. Dar ne karantinas. Drėgmė smelkiasi į kaulus. Žibintų šviesose matyti, kaip eina dulksna. Gerai, kad toks oras, galvoju aš, bus bent vos vos nepatogu. Bent vėsu ar šlapia, gal kur pavyks susipurvinti batus, sušalti kojas. Visiškai nesinori čia būti su gerais paltais, šiltomis pirštinėmis, lietsargiais – nesinori visko tiek turėti, veikiau kiltų ranka nusivilkti. Bet nekyla, nes dvidešimti metai, kovas. Mes jau turime gerų batų, gerų medžiagų miestams ir tikrovei glaistyti.

 

„Glaistas“ – tai audioturas Vilniaus žydų geto perimetru. Penki žiūrovai, du vedliai, žibintuvėliai. Keturios istorijos, šimtai istorijų, o gal viena, viso geto, – nesvarbu: svarbu, kad nė viena iš jų nepapasakota. Kūrėjai pasirenka ne ką nors rekonstruoti ar faktografuoti – jie kuria impresiją, kurioje labai daug asmeniškumo, paprastumo, akustinio sėdėjimo prie stalo. Ir, žinoma, kalbėjimo. Kuriame daugiau atsakymų, kai prisimenamas gyvenimas iki geto. Ir daugiau tylos, ar beveik visa tyla, kai gyvenimas – gete. Hе переживайте, sako kūrėjai Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje kalbinamiems žydams, всё хорошо. Nes niekas čia neturi tikslo atkurti gyvenimo. Užtenka prie jo prisiliesti taip, kaip mums šiandieną išeina: girdėjimu, buvimu, linktelėjimu.

 

„Glaistas“ yra Gintaro Varno „Geto“ ir Oskaro Koršunovo „Mūsų klasės“ (plėtojančios holokausto Lenkijos Jedvabno kaime temą) meninė antitezė. Pastarųjų darbų mastai dažnai apibūdinami kaip titaniški, tačiau poveikis liūdnąja prasme puikiai atskleidžia absoliutų draminio (arba vaizduojamojo) teatro bejėgiškumą, kai kalba pasisuka apie istorinę tikrovę. Draminio teatro galia – gebėjimas įtikinti iliuzija, o kiekvienas bandymas reprezentuoti tikrais faktais paremtus siaubo liudijimus (kurie dažnai išreiškiami teksto begalėmis) baigiasi mėginimu ištransliuoti jausmą, kurio šiuolaikiniame pasaulyje pajausti neįmanoma. Todėl šį neįmanomą jausmą lydi hipertrofuota vaidyba, aš dabar kenčiu ir aš dabar rėkiu deklaracijos.

 

Didžioji „Glaisto“ vertybė – tai, kad kūrėjai atsisako kurti skulptūrą. Jie veikiau duoda akmenį – ne paminklinį, bet paprastą miesto pamatų akmenį, glūdintį po mūsų gyvenimais centro butuose, po vaikiškais parkų arkliukais, po juvelyrikos studijomis ir tik-po-muziejais to, kas čia iš tiesų įvyko. Kitaip tariant, po statybiniu glaistu, kurio tiek daug parinktame šiandieninio geto maršrute. Staiga pavadinimas, ilgą laiką kliuvęs kaip svetimkūnis teatro rinkos pavadinimų miške, atsiskleidžia kaip esminis patyrimo kodas: glaistas par excellence dengia ne tik visus naujam gyvenimui ruošiamus senų gyvenimų plotus; glaistas dengia ir mus, vaikščiotojus, kurie turi žibintuvėlius baloms ir lentoms apsišviesti, turi titrus pasauliui suprasti, turi prabangą žiūrėti į sienas kaip į meno kūrinius, į kurias kažkada kažkas kitas žiūrėjo išsigandęs, apniktas, šiaip ar taip, Holokausto.

 

„Glaisto“ žanras artimiausias patyriminiam vaizdo ir garso peizažui. Peizažas žiūrovo neužgriūna – jis plyti. Jis sukuria regimą laiką, kur-nori-klaidžiojančio-žvilgsnio laiką. Peizaže nėra sentimentų, tragedijos, gailesčio; peizažas tik kuria atmosferą. „Glaistas“ fiksuoja šiek tiek daugiau: šiandienos ir geto laiko prasikirtimą bei mūsų buvimą jame. Čia ypatingai suskamba Heinerio Müllerio mintis apie „peizažą, laukiantį, kol žmonės pamažu išnyks“. Einant „Glaisto“ keliais, įkyriai kimba mintis: peizažas visada to sulaukia. Ypač Vilniaus geto peizažas.

 

Nors klaidžioja kojos, kurioms čia numatytos kryptys, o vaizdinius savarankiškai kolekcionuoja akys, vis dėlto esminė „Glaisto“ materija – garsas. Jam būdingas architektūriškumas: jis formuoja erdvę, tarytum projektuoja praeities getą, laikydamasis visų pirma estetinių principų. Jis nulemia, kaip mes priimame tūrius, žibintų šviesas, grindinius, kintantį ėjimo tempą, lietų, atsitiktinius praeivius. Jis ir sukuria pretekstą vaikščioti, ir persmelkia tą vaikščiojimą nuojautomis, praeities nerimu, kažkuo, kas yra šiandiena, ir kažkuo, dėl ko šiandienos galėjo nebūti.

 

Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti. Erdvinis garsų horizontas (erdvės pojūčiu ir pasakojimų fragmentiškumu artimas Kamilės Gudmonaitės dokumentinei patirčiai tamsoje „Sapnavau sapnavau“) vystosi saikingai ir tik vos vos užsiima manipuliacijomis, daugiau – tiesiog lydi: arba kalbantįjį, arba klausantįjį. Savitas jausmas apima suvokus, jog ausinėse girdimi balsai recepcijos prasme yra balsai-be-vietos ir balsai-be-kūno, tarsi tebūtų tarp sienų klaidžiojančios garsų sankaupos. O tai – labai tikslu koncepcijos atžvilgiu: viskas – vietos, kūnai ir kiti nelygumai – čia prikišamai užtepta, užkišta po apdaila.

 

„Glaistas“ sukelia daugybę teatrinių aliuzijų ir, gera žinia, visas jas aplenkia. Vokiečių trupės „Rimini Protokol“ „Remote: Vilnius“ buvo paveikesnis erdvių kontrastų prasme, tačiau stokojo asmeniškesnių tas erdves užpildančių balsų. Savo pačių dokumentinį „Dreamland“ kūrėjai pralenkia glazūruotos, išsamios ir vientisos dramaturgijos atsisakymu. Vokiečių režisierės Sonya’os Schönberger dokumentinis spektaklis-pasivaikščiojimas „Vokietukai“ pasižymėjo aktorių nuotoliu nuo pasakojamų istorijų, savotišku sterilumu, o „Glaiste“ tampa įmanomas visiškas artumas su dokumentiniu žmogumi: jis kvėpuoja į ausį ir vaikšto, nors tik akustiškai, bet šalia. Beje, labai savitai spektaklis primena ir „Kamchàtkos“ („Kamchàtka Street Theatre Company“, Ispanija) patirtį Kauno senamiesčio išvaikščiojime: čia irgi justi bandymas atrasti savo miestą atvykėlio žvilgsniu, lyg kokią kamčiatką. Lyg kokį getą.

 

„Glaiste“ labai veikia žmonės. Kai kurie iš jų – suplanuoti, kai kurie atsitiktiniai. Dvi mažos mergaitės, prabėgančios brome; dvi vyresnės už lango, laiptuose, kinematografiškos; virš buto, į kurį užeiname išgerti arbatos ir paglostyti šuns, gyvenanti moteris, kuri į mus žiūri, kol mes stoviniuojame. Ilgai žiūri, bet ne smalsiai, o kažkaip gyvenimiškai. Įdomu matyti, kaip vaizdus modifikuoja garsas: kaip suintensyvina veidus, žvilgsnius, kaip išryškina šunį. Kaip susvarbina ant virvių džiūstančius skalbinius, plastiko tulpes žemėje, virš duobių sudėtas lentas, dureles su numeriais, masyvius medinius laiptus. Ir kaip ištraukia iš miesto mus, vaikščiotojus. Mus, glaistytojus.

 

Paskutinėje „Glaisto“ frazėje – WHAT ELSE? – atrodo, getas tik prasideda. Ir kaip tik čia baigiasi žodyno plotis: žodžių nėra. Galvoju, ar būtų galima sugalvoti dramaturgiškai tikslesnę pasakojimų apie Holokaustą pabaigą.

 

Jau pagalvojau. Ne.

Kenkėjų ugdymas

Spektaklio „Kalniukas“ recenzija | Rež. Lera Surkova
Publikuota 15min.lt

 

 

Lietuvos rusų dramos teatre sausio pabaigoje pristatyta Leros Surkovos premjera pagal Aleksej Žitkovskij pjesę „Kalniukas“. Pjesės epicentre – vaikų darželio kasdienybė: jauna auklėtoja ruošiasi naujametei šventei, prie lango rymo matrioška besmegenė, niekas nieko nespėja. Tačiau ilgainiui ima plisti režimo jausmas: reguliarius sveikatos specialistės patikrinimus lydi darželio vedėjos autoritariniai juokai, reikalavimai ir grasinimai. Atmosferoje įsivyrauja Rusijos sapnai su kokošnikais, kandimis ir Sibiro pūgomis. Didžioji spektaklio vertė – sprendimas vaikus paversti unifikuotais parazitais. Jie čia reprezentuoja ne save, bet aplinką, kurioje nepakaltinamieji virsta kenkėjais.

 

Latvių kilmės režisierę Lerą Surkovą lietuvių žiūrovai jau pažįsta: pavasarį matėme jos spektaklį „TWHYS. THE WAR HASN’T YET STARTED“ (Rygos muzikos namų „Dailė“ gastrolėse). Tąkart sąlygišką, švarią režisūrą lydėjo jausmas „viskas gresia“. Spektaklyje „Kalniukas“ režisūriniai sprendimai įgauna daugiau realybės bruožų, o grėsmės jausmas iš globalaus tampa ypač lokaliu, turinčiu daug politinių nuorodų ir nevienareikšmės ironijos.

 

Jeigu spektaklyje „TWHYS“ pasaulis buvo sudėtas iš stiklo taros dėžių ir pirkinių krepšelių, „Kalniuko“ vizualine mase tampa vaikai (Aleksandr Kanajev, Jevgenija Karpikova, Martynas Baranauskas, Inga Juškevičiūtė, Rokas Pijus Misiūnas, Robertas Petraitis, Urtė Povilauskaitė). Dažno teatro režisieriaus nemėgstamas – mat neaišku, kaip išspręsti – vaiko ar vaikų grupės balsas čia vystomas kaip taikli viso sociumo gyvenimo jausmo alegorija. Šio pasaulio gyventojai ne tvarkosi patys – su jais yra tvarkomasi. Jie beveik nieko nekalba, tik juda į visas puses, yra gaudomi, rikiuojami, sodinami, statomi. Tačiau nėra jokio vystymosi pojūčio: nors artėja šventė, vaikai neprogresuoja, neišmoksta priedainio (eskimų kalba!), kaip reikiant neišstovi. Kyla mintis – ar tarp jų apskritai yra gyvųjų? Ar tiems keliems, kurie prakalba, nereikėtų priminti, kad jų čia – šioje valstybėje, šiuo politiniu laiku – tiesiog nėra?

 

Vienodais pilkais kostiumais apvilkti auklėtiniai pasaulį stebi viršugalviais, ant kurių – vienodos aklų didžiaakių kaukės. Tikruosius veidus vaikai parodo dainuodami, pašaukti vardu arba netyčia. Bet tie, kurie netyčia, tuoj pastatomi į vietą. Gyčio Ivanausko sukurta pilkų organizmų choreografija nulemia spektaklio koncepciją: jie – ne tik vienodi, jie juda nevaikiškai. Jie labiau lervos, kurios rangosi, vabalai, kurie virsta ant šono ir negeba atsistoti ant kojų. Visą spektaklį neapleidžia parazitų jausmas: kalbos apie kirmėles, kuriomis užsikrėtęs Dima, kandžių vizualizacijos, pirštinės ir respiratoriai rodo, kad šis sociumas sudarytas iš kenkėjų. Kenkėjai, kaip žinia, netvarkomi gali imti kelti pavojų – įstaigai, kolektyvui, o gal, geriau pagalvojus, ir valstybei. Būtent todėl toks svarbus tampa naujametis žiburėlis, kuriuo darželio vadovybė matuoja kolektyvo darbą: šventėse lengva įvertinti pilkosios masės paklusnumą, nejudrumą, tinkamais posmais įvesti į jų galvas teisingas vertybes ir teisingus autoritetus. Net jei jiems – tik kokie ketveri. Kenkėjas visose stadijose yra kenkėjas.

 

Tiek dramaturgiškai, tiek režisūriškai būtent šis – vaikų sociumo – planas kuria spektaklio esmę ir vertę: komiškai parodo, kuo laikomi eiliniai žmonės valstybėje, kurioje demokratija vadinama pasaka iš tiesų – autoritarinė. „Kalniuko“ pasaką rašo darželio vedėja Zulfija (aktorė Anžela Bizunovič). Ypatingu spektaklio ženklu tampa jos į tvirtą kasą supinta, nuolatos demonstratyviai dėliojama ir nešiojama, sakytum, žiurkiška „uodega“. Tai – taiklus režisūrinis gestas, rodantis, jog šioje politinėje teritorijoje lojalumas valdžiai neperkelia į kitą socialinį lygį. Kas, kad vedėja, vis tiek kenkėja. Gal vyresnė, gal gudresnė, bet lygiai tokia pat dezinfekuotina.

 

Pagrindinė siužeto linija – auklėtojos Anastasijos (aktorė Juliana Volodko) lemtis – nuvilia, yra gana nuspėjama ir nesyk girdėta: sistemos gniuždoma darbuotoja, iš pradžių bandanti į sistemą įsiterpti ir jos nesugriauti, galiausiai išsenka ir dėmesį sutelkia į kitą nelaimėlį, visų pamirštą auklėtinį iš Tadžikistano, vardu Ozodas (aktorius Maksim Tuchvatulin). Porą vakarų parsivedusi niekieno nepasiimtą vaiką namo, ji, be abejo, pradeda jį kalbinti ir svajoti apie bendrą pabėgimą nuo sistemos. Prie jūros, žinoma. Bet vaiko, kur buvęs, kur nebuvęs, pasigenda dėdė. Dėdė vaiką ir atsiima, drauge atimdamas Nastios jausmą, kad yra gyvenimas toliau.

 

Nora Ikstena, romane „Motinos pienas“ aprašydama Tarybų Latvijos niūrią kasdienybę, akcentuoja jausmo toliau stoką tokioje realybėje: „Ką aš veikiu gyvenime, pasidomėjo. Buvau gydytoja, atsakiau. O kas toliau? Jisai palaikė pokalbį. Argi mes žinome, kas bus toliau? Ar čia gyvenant išvis yra prasmės galvoti apie toliau?“[1] Nėra. Bet štai Nastia pagalvojo: akimirką, kol šokdino Ozodą. O po to pagalvojimo turėjo grįžti į sistemą. Ir kas tada?

Ir kas tada, žiūrovai nesužino. Po Ozodo praradimo, kol už langų vyksta Nastios organizuota talka, pati Nastia guli vidury scenos. Guli ne bejėgiškai, bet kažkaip romantiškai – snyguriuojant, ant šoniuko, vis pasitaisydama, lyg tykiai, minkštai snaustų. Taip, mano nuomone, tuščiai išslysta visą spektaklį auginta puikiai atpažįstamos valstybės kasdienybės siaubo šmėkla. Juk tai – finalas, kurio metu staiga suguža talkos dalyviai, pagal seną planą susiruošę dirbti, formuoti kalniuką. Ir kaip tik dabar pati svarbiausia atrodo Nastios reakcija į vis dar tą patį pasaulį. Nepakeliamai vienodą, jau šitiek metų.

 

Spektaklio „Kalniukas“ grožis – neapčiuopiamose jo akimirkose. Ne tose, kuriose eina messengerio žinutės, kuriose ant sofos guli suvirintojas su šortais, amžinai siūlantis pažiūrėti filmą, ir ne tose, kuriose sunkiasi teatrine prasme neįdomi tapetų buitis. Grožis – vaikų masės siaube ir Nastios sapnuose, kuriuos įspūdingai apipavidalino Jurgis Latonas ir Džiugas Katinas. Ypač pasigėrėtinos pūgos su anomalijomis – milžiniškais siluetais, lėtai slenkančiais Sibiro ar ko ten sniegynais.

 

Lerai Surkovai netinka realizmas – ji puikiai operuoja teatru, kuris ne atkartoja realybę, o tik ją signalizuoja. Teatru, kuris yra tikrovės simptomas, o ne pati tikrovė. Vienas iš „Kalniuko“ simptomų – absurdas kur bepasisuktum, ir jis Surkovos sceninėje realybėje skamba aštriai. „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis, šitiek upių, girių ir laukų. Kito tokio krašto nesurasi, kur taip lengva žmogui ir jauku. Tokia daina.[2]“ Dainuokim, tovarišči!

 

[1] Ikstena, Nora. Motinos pienas. Vilnius: Tyto Alba, 2019. P. 57.

[2] Ten pat, P. 45.

Kelias per kūną

„Nematomi kraštai“ festivalyje „Kitoks“ | „Livsmedlet Theatre“
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

Šių metų festivalio „Kitoks ’20“ šūkis – „Patirk iš arčiau“. Skrajutėse – mikropasaulis, kuriame gyvena grafiniai miniatiūrinių žmogelių pavidalai ir dideli mūsų daiktai: brokolis, pievagrybis, šepetys. Žmogeliai važiuoja dviračiu pievagrybio briaunomis, geni brokolį. Šepečio šereliais, lyg virš bedugnės, vyras veda moterį. Reklaminėje vizijoje justi misija – paskatinti vaikus atidžiau žiūrėti į kasdienybę ir atrasti stebuklą buityje arba renesansinio tilto arką juosvame grybo sijone.

 

Ko gero, vienas taikliausiai „Patirk iš arčiau“ devizą atitinkančių festivalio darbų – Suomijos „Livsmedlet Theatre“ „Nematomi kraštai“, nukeliantis žiūrovus į mikrokelionę po aktorių kūnus. Kūnai čia virtę žemynais, kuriais keliauja ne šiaip keliautojai: nugaromis, blauzdomis, rankomis, pilvais eina pabėgėliai.

 

Grįžusi po spektaklio vakare skaičiau Johno Bergerio „Mes susitinkame čia“:

„Žiūrėdamas per vandenis atgal į Lisaboną, galėjai atpažinti kiekvieną didelį pastatą, kiekvienas rajonas, pažymėtas žemėlapyje, buvo lengvai įžiūrimas ir įvardijamas, rodės, iš užpakalio kalvos stumtelėjo miestą arčiau prie jūros, prie pat jos krašto, o keisčiausias buvo iš tolo susidaręs įspūdis, kad Lisabona nusimetė visus drabužius ir liko nuoga! Nežinau, ar taip atrodė dėl debesų metamų šešėlių, ar dėl to, kaip lūžo saulės šviesa, sklindanti nuo jūros, o gal todėl, kad įžengiau į zoną, kur jūrininkai ir žvejai per amžių amžius vėlei atrasdavo Lisaboną, kurią mylėjo, ar žvelgdavo į ją paskutinį kartą.“ (p. 36)

 

Šioje pastraipoje – spektaklio „Nematomi kraštai“ atmosfera: nuoga aktorių oda keliaujantys miniatiūriniai pabėgėliai (norisi sakyti – pabėgėliukai) į kiekvieną kūno dalį žvelgia paskutinį kartą. Jie keliauja iš kūno į kūną, iš vienos galūnės į kitą, kad pasiektų žemyną, kuriame bus saugūs. Arba tiesiog – nevyniojant į vatą – kad pabėgtų, nebesvarbu, ar bus koks nors kada nors krantas.

 

Kūrėjai bei atlikėjai Ishmaelis Falke ir Sandrina Lindgren preciziškai ir lėtai kuria minimalistinę choreografiją, šalia kurios – vizualiai paveikus mikroobjektų teatras. Stiprus veiksnys – kūnas kaip istorija, kaip meninė patirtis. Kol vaikai seka lėlyčių kelionę ir fiksuoja įvykius – lipimą per tvorą, plaukimą jūra, autobuso kelionę, kopimą į kalnus, rūkstantį dūmą, bėgantį kraują ir sužeistas kojas, suaugusieji turi retą malonumą klaidžioti ypatingą prasmę prieš akis įgaunančiais odos hektarais. Juk čia vystosi antra, galbūt mažiau akivaizdi, dviejų žmonių santykio, buvimo su vienas kito kūnu, jaukinimosi ir tyrinėjimo istorija. Tokioje formoje į pirmą planą kyla žmogaus pažeidžiamumas: štai organizmas sutinka organizmą, arba organizmas išsilaipina į nepažįstamą žemę. Štai organizmui reikia gyventi tarp kitų, išsaugoti save, įsilieti į kitą – nesvarbu, plotą, visuomenę ar kad ir valties bendriją. Bet kuriuo atveju, esant tokioms situacijoms, mūsų fiziniai, psichologiniai, socialiniai kūnai yra įsitempę, lyg būtų iškelti į kankinančią scenos šviesą. Todėl šių dviejų pusnuogių kūnų patyrimas yra toks intymus – juk pabėgimą išgyvena ne tik lėlės, bet ir po oda, kuria jos keliauja, slypintys žmonės.

 

O išgyvenimai kupini susikaupimo, santūrios reakcijos, nutylintų balsų ir emocijų. Kalbama čia įrašytais balsais, išgalvota kalba, įmaišant vieną kitą tarptautinį žodį, leidžiantį žiūrovui orientuotis. Reti pašnekesiai neegzistuojančia kalba vėl grąžina į knygą: „(…) šita aikštė su savo žiedine sankryža ir nenutrūkstamu eismu vis dar keistai kupina maldų. Brauniesi tarp maldų lyg tarp galvijų gyvulių turguje.“ (p. 37)

 

Nesuprantamas spektaklio murmesys – savotiškos pabėgėliškos maldos, kuriose svarbu tik tai, kaip juda balsas: ar jis kažko klausia? Ar kažko bijo, nerimauja? Redukuota kalba, paliekant tik jos melodiką, visada nuveda į universalias bendražmogiškas jausenas: nesvarbu, ką kalbame, visi jaučiame tą patį. Ir visur taip pat girdisi vėjas, atakos, skrendantis sraigtasparnis – pagrindiniai šitos kelionės garsai.

 

Spektaklyje, rodos, nieko nevyksta: iš vietos į vietą perdėliojamos lėlytės, lipniais padais limpančios prie odos. Stebino, kokie susikaupę šią šiuolaikinio vaiko protui nuobodžią ir ištęstą kelionę stebėjo mažieji žiūrovai. Galiausiai supratau: dėmesį patraukia pačios atlikėjų asmenybės. Žavūs, simpatiški, vaikiškais veidais, taikliais prisilietimais, regimais prie pat, iš metro atstumo, jie sukuria ypatingą ritualą, kuriame visi be atskiro paaiškinimo supranta: reikia tylos. Kad nuo butelio kamštelio nenukristų pabėgėliukas, kad miniai pavyktų pabėgti ir kad žiūrovo atsikvėpimas nesutrikdytų pūgos, kaip tik tuo laiku siaučiančios menčių zonoje.

 

Visai kitu būdu žiūrovą veikė Nyderlandų „Captain Sugar & The Monkey Puppets“ „Maskuotė“, šių metų festivalyje padariusi didžiausią įspūdį. Fizinio teatro ir cirko atstovai pakerėjo pirmiausia savo fontano įspūdžio ekspresija ir kone seismine energija. Tai, kaip mažutė vieno kambario bendruomenė priima svečią ir patiria jo buvimą, vėl plėtoja tą pačią mūsų poveikio vienas kitam, buvimo žmogumi žmogui temą. Todėl iš šių metų festivalio „Kitoks“ išsinešiau ne tik „Patirk iš arčiau“, bet ir „žmogus iš arčiau“ jausmą. Ir mane tai nustebino.

Aš esu tekstas

Festivalio „Sirenos'19“ apžvalga |
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me – asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką.

 

Kita vertus, net ir viešai deklaruojamas autobiografiškumas – kūrybos produktas, todėl jo kaip tiesos faktą galime tik įtarti, tikėdamiesi, kad menininkas yra nuoširdus. Kalbėdama ne tik kaip teatro kritikė, bet ir kaip su biografiškumu dirbanti dramaturgė, žinau, kad kūryboje šimtaprocentinį autobiografiškumą pasiekti sunku: kūrybos procese dažnai laviruoji tarp nuosavų prisiminimų (kurie, beje, mūsų atmintyje taip pat evoliucionuoja, kinta ir vargu ar atitinka tikrovę) ir siekio padaryti meninį poveikį. Ilgainiui nesąmoningai pradedi modifikuoti prisiminimus, ryškinti, didinti detales, koreguoti savo analizuojamo laiko tikrovę pagal kūrinio taisykles, toldamas nuo gyvenimo taisyklių. Vis dėlto profesionalus menas – ne saviterapija, todėl čia autobiografiškumą vadinčiau ne atkurta tiesa, bet sukurtu nauju pasauliu, kuriam būdinga autobiografinė atmosfera. Ar tai galima vadinti patikimu informacijos šaltiniu? Vargu.

 

Vis dėlto šiandienos teatre graibstomi spektakliai, kuriuos galima apibūdinti kaip buvau, mačiau, patyriau, ir dabar papasakosiu viską, kaip buvo. Kažkuria prasme scena tampa instagramo stories platforma, kuriame kalba tas, kuris patyrė, būdamas nebūtinai aktorius, o tiesiog žmogus, kurio paprastas žmogiškumas ir netobulumas dažnai pabrėžiamas kaip vertybė. Suprask, arčiau gyvenimo, toliau nuo glazūruotos aktorystės ir išdailintos estetikos. Ir todėl – suprantamiau, artimiau, paveikiau ir TIKRIAU, kaip tikriau atrodo rytą be makiažo instagraminanti persona, kurią soc. medijų platformose matome nutapytą ir skulptūrišką.

 

Kaip niekad autobiografiška / dokumentiška buvo šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programa. Svarbiausia žinutė – teisę eksponuoti savo biografiškumą (kūno ar istorijos požiūriu) turi kiekvienas. Anksčiau vieša biografija buvo tik iškiliausių, matomų, girdimų visuomenės aktyvų prerogatyva, o dabar į sceną žengia vadinamieji mažieji žmonės (angliškas terminas kur kas patrauklesnis: minor figures). Anksčiau biografijos fiksavimo turėdavai nusipelnyti, o dabar pats autobiografiškumas tampa būdu egzistuoti, atrasti sau vietą pasaulyje: Kalbu garsiai, todėl esu (nekalbėčiau – nebūčiau). Aš kalbu nuo savęs, todėl turiu teisę stovėti scenoje. Aš ne deklamuoju Šekspyrą, aš esu čia, nes pats čia atėjau, todėl turiu teisę prašyti manęs klausytis. Aš esu tekstas, aš esu vizija, aš esu scena.

 

Šių metų „Sirenų“ užsienio programa nenustebino teatrinių sprendimų novatoriškumu ir meniniu poveikiu, tačiau išsiskyrė žanriniu nuoseklumu: visi penki viešėję spektakliai skirtingais būdais nagrinėjo mažo žmogaus biografiškumą, mažo žmogaus kūną arba aktualią dokumentišką situaciją. Trupės „Gob Squad“ (Didžioji Britanija, Vokietija) spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ atsisakoma autobiografiniame teatre dažno storytelling’o ir einama į šešių šalies, kurioje pasirodoma, vietinių kūnus. Šie kūnai eksponuojami kaip paveikslai, kuriuose desperatiškai ieškoma laiko ženklų. Jaunystė (trys dvidešimtmečiai) stoja prieš senatvę (trys septyniasdešimtmečiai) kaip amžinas kūnas prieš mirtingą. Kūnų linijos, įvyniotos į baltus apdarus, kad būtų viešesnės, žiūrovui ne tik transliuoja personalines istorijas, bet tarsi susivienija į tylų bendrą nacionalinį kūną, kuriam būdingas taupus, daug erdvės neužimantis judesys ir niekam nepasakotą asmeninio gyvenimo viziją perteikintys, labai talpūs žvilgsniai. Apžiūrinėti kūnus, analizuoti jų motoriką, spėlioti tikrovę, klausytis retų, bet taiklių autobiografinių pasakojimų, drauge stebint vidurinę – penkiasdešimtmečių – kartą, kuria tampa patys „Gob Squad“ kūrėjai (kaip patys sako, jau nebe jauni, bet dar ir neišmintingi) – tai leistis į visiškai nuogą, kaulus maudžiančiai atvirą žmogaus gyvenimo laikinumo architektūrą. Gražiausia, ką šis spektaklis tarytum lengva ranka judina, – tai žiūrovo kūnas, ilgainiui pradedantis šioje architektūroje ieškoti vietos… sau.

 

Lolos Arias spektaklis „Minų laukas“ (Argentina, Didžioji Britanija) prie biografiškumo taip pat eina kolektyviai: iš skirtingų asmeninių perspektyvų dėliojamas spektaklio pasakojimas labiausiai sukrečia ne meniniu poveikiu, bet pačiu biografiškumo įsisąmoninimu. Suvokdamas šešių vyrų, Malvinų / Folklando karo veteranų, tarpusavio įtampas, kylančias iš jų priklausymo priešingoms karo stovykloms, imi kitaip girdėti ir matyti. Kaip tik šiame spektaklyje kyla minčių apie autobiografinio atlikimo ypatumus. Kaip straipsnyje „Some Principles of Autobiography“ rašo Williamas L. Howarthas, autobiografijoms būdingas labai apibrėžtas lūkestis: „Iš paprasto likimo tikimės paprasto naratyvo; be to, numanome, kad karys pasakoja kaip karys, poetas – kaip poetas.“ Suprasdami „Minų lauko“ įspūdingą biografinį kontekstą, mes leidžiame kariams būti tokiems, kokie jie yra. Mes nesitikime įspūdžio teatro prasme –žiūrime į juos kaip į tuos, kurie atėjo dalytis, o ne pasirodyti, todėl mūsų reikalavimai kūriniui kinta. Keičiasi ir poveikis – išeiname ne apstulbinti teatro išmonės, bet priėmę asmenišką istoriją; taigi sustiprėję ne individualiai, bet bendruomeniškai, ir ne meno vartojimo, bet priartėjimo prie žmogaus požiūriu.

 

Britų „Forced Entertainment“ „Naktis seka dieną“ – dramaturgiškai ir režisūriškai viena nata nuo pradžių iki galo tonuojamas darbas, išsiskiriantis antruoju asmeniu (į žiūrovą kreipiamasi dramaturgijoje gana retu Jūs) ir dokumentiškais balsais: žiūrovai čia išgyvena ne tiek meninį potyrį, kiek savo miesto vaikų, atrinktų ir atvestų į festivalio sceną, masę. Vaikai čia – informuotojai ir kaltintojai, veikiantys kaip galinga jėga, drąsūs kalbėti, nes kalba drauge, ir kalba ne už save, bet už visus – už vakariečių vaikų giminę. Nagrinėdamas mažojo vilniečio anatomiją, susiduri su įvairiais vaikas scenoje ypatumais: kas savimi didžiuojasi, kas, rodos, ką tik iš raiškiojo skaitymo konkurso, kas kalba lyg kieme, kas maištauja, kas gūžiasi. Tam tikra prasme čia patiri po mažutį personalinį vaiko jausmą – jausdamas, kad pabodo meniškai, jauti, kad įdomu dokumentiškai, lygiai taip pat, kaip įdomu stebėti žmones gatvėje.

 

Subjektyvų pasaulio vaizdą perteikia Palestinos poeto Tahos Muhammado Ali istoriją pasakojantis Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“ (režisierius Amiras Nizaras Zuabi, Palestina): biografinė medžiaga čia kurta remiantis aš savo pasaulyje principu (jam priešingas – aš globaliame pasaulyje). Palestiniečių poeto Tahos Muhammado Ali gyvenimo įkvėpta pjesė, atliekama vizualiai kukliu storytelling’o principu, kaip tik dėl pasirinktos aš savo pasaulyje pozicijos tampa išsiskirtinė tarptautinėje „Sirenų“ programoje: tokiems pasauliams paprastai būdingi ypač specifiški, unikalūs prisiminimai, sukuriantys tokį detalų uždaro pasaulio vaizdą, kad sociopolitiniam pasauliui nebelieka nei vietos, nei reikalo. Nors kalbama apie Pirmąjį arabų ir Izraelio karą, karas čia yra tik lęšis, koreguojantis požiūrį į avį, palapinę ir gyvenimą, bet ne pats gyvenimas. Kita vertus, stiprus individualybės filtras kuria gana ribotą meninį poveikį: žiūrovas čia labai nutolęs, jam tarytum nėra kur įsiterpti, nes itin specifiniame prisiminime mažai universalių pojūčių.

 

Nors ir neturintis tiesioginio biografiškumo / dokumentiškumo, spektaklis „Būk atsargi“ (Mallika Taneja, Indija) vis dėlto turi tiesioginių nuorodų į realybę: apie lyčių lygybę Indijoje savo meninėmis akcijomis kalbanti, moterų grupes į miestą po vidurnakčio vedanti kūrėja nagrinėja ne fikciniu-meniniu, bet realybės požiūriu jai reikšmingą moterų padėtį Rytuose. Lengvumu, paprastumu, paviršiniu pasakojimu kiek nuvylęs darbas vis dėlto puikiai įgyvendina idėją aš kalbu už mus visas ir netgi idėją manęs čia nėra, šitas kūnas – jų. Mergaitiškas kūnas, veik kūdikiškas veidas ir vaikiškas balsas suveikia kaip ginklas, kuriuo tiesiogine prasme minor figure taikosi į major rules („pagrindines taisykles“), o po švelnia, sakytum, lopšine pamažu ima griaudėti tylus moters siaubas.

 

Šių metų tarptautinė „Sirenų“ programa, mano manymu, buvo vertinga kaip personalinių mitologijų enciklopedija. Fejerverko nebuvo, tačiau buvo žmogaus: mažo, daug jaučiančio, mąstančio apie save bei kitą ir, svarbiausia, turinčio istoriją. Tik, tiesa, ne istoriją – miesto sireną, bet istoriją – telefono skambutį, kuris ateina tiesiai į ausį, kurį išklausai ir prisimeni… iki kito skambučio.

Sapnas Lukiškių tamsoje

Spektaklio „Sapnavau Sapnavau“ recenzija | Rež. Kamilė Gudmonaitė
Publikuota menufaktura.lt

 

 

 

Paprastai spektaklių lankstinukai lieka kuprinėje. Paprastai spektaklių lankstinukuose būna kokia nors nuotrauka. Arba piešinys. Arba spalvų. Spektaklio „Sapnavau Sapnavau“ (Valstybinis jaunimo teatras) lankstinuke yra tik nespalvos – juoda ir balta, ir raidės. Daug raidžių. Išsiimu lankstinuką iš kuprinės, perskaitau du kartus nuo pradžių iki galo, atremiu į kavos puodelį. Labai ilgai juodame viršelyje stebiu baltas raides, išrašytas didžiosiomis:

SAPNAVAU

 SAPNAVAU,

ir suprantu, kad pradėti norisi nuo pavadinimo, kuris visų pirma – apie mus, žiūrovus, nieko nemačiusius, viską sapnavusius ir, bijau, sapnuosiančius vėl, išsiskirsčius nakčiai po vieną. Kuris visų antra – apie juos, kalinius, lyg per sapną kažką užmušusius, lyg sapne gyvenančius ir dažniau nei mes sapnuojančius velnią, kuris yra mažas mažas, bet jo baisu baisu.

 

Toks dokumentinis teatras sukrečia visų pirma bandymu suvokti, kaip atrodė dviejų jaunų kūrėjų – režisierės Kamilės Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės – metai su šiomis Lukiškių tardymo izoliatoriaus istorijomis, jei aklinoje tamsoje paliekamiems žiūrovams duodamos mėlynos pagalbos švieselės, kabinamos ant kaklų, – jeigu ką. Kiek jeigu ką per tą laiką ištiko Kamilę? Kiek Teklę? Kiek kartų mėlyną švieselę būtų įžiebusios jos, likusios pačios sau su visa iki gyvos galvos dokumentika?

 

„Sapnavau Sapnavau“, kurį gal labiau vadinčiau ne spektakliu, o dokumentine audio-būsena, sunku išbūti psichofiziškai: visų pirma, čia tamsa iš tiesų aklina. Akys iš įpročio ieško kažko, kas paprastai tamsose išryškėja, bet galiausiai ima gūžtis į save, atrodo, akys lenda gilyn. Ima trūkti oro. Užsimerki, pirštais užsičiuopi švieselę ant kaklo. Jie pradeda kalbėti.

 

Balsai juda erdvėje. Ką tik buvo prieky, dabar jau už tavęs, eina ratu, atsimuša, sėda šalia. Supa iš visų pusių, bet negąsdina. Kad negąsdina – labai gražu. Girdime dostojevskiškai įvairiabriaunius kalinčiųjų pasakojimus, kuriuose Dievo, atsitiktinimų, žiūrėjimo pro langą gerokai daugiau, negu kraupaus atsiminimo ar metalinės, varžtais visur priveržtos buities. Klausyti viso to tamsoje – labai turininga: ūmai susikuri veidus, lovas, langus, drabužį, įsivaizduoji rankas ir kaip jie ten valgo, kaip ten užmiega, kaip laukia ir bijo mirties, nes mirtis – vienintelis likęs tikro gyvenimo įvykis. Tiesa, dar moterys languose anapus, dar balandžiai ir medžiai, nuo kurių kai nukrenta lapai, gali pamatyti laisvėj – čia pat tilindžiuojančiame mieste – praeinantį žmogų. Tas laisvės čia pat, už medžio, jausmas, ko gero, sukrečia labiausiai, tas suvokimas, kad viskas už sienos, o čia – nieko ir niekada, tik įvykis, kuris nuo visko atskyrė. Vienas iš sako svajojęs būti paprastu bachūriuku. Bet va, nepavyko. Išėjo viskas kažkaip nepaprastai.

 

Palaipsniui psichofizinis kūnas atsileidžia – dramaturgė ir režisierė prijaukina kalinčiuosius už mus ir mums lyg pašnekovus prie cigaretės. Vis stebina dokumentinių balsų žodynas – tai mąstantys žmonės, čia pat sugriaunantys stereotipines nuostatas apie tokias būtybes, kurių dažnas, ko gero, nepriskiriame prie savos rūšies. Jie juokauja ir savo kalboje yra gyvi kaip tikri žmonės: turbūt toks ir buvęs svarbiausias kūrėjų tikslas – nutraukti juodus gobtuvus ir priartinti juos prie paprasto, normalaus žmogiškumo, koks plyti mumyse.

 

Tačiau staiga į kūną grįžta įtampa ir kriminaliniai pojūčiai: dramaturginė trajektorija keičiasi – pereiname į kitą pusę, kur rikiuojami nukentėjusių artimųjų balsai. Šie žmonės su anais nesusiję, atrinkti atsitiktinai, bet jų istorijos – labiau detalizuotos, kraupesnės, nei kalinčiųjų. Staiga esi bloškiamas atgal, prie stereotipų, mintyse boluoja kažkodėl nebe tikri veidai, bet autentiški kada nors kur nors matyti kriminalinių įvykių vaizdai; nuo dostojevskiškų fizionomijų lupasi oda, smurtaujančiųjų veidai artėja prie realistinio siaubo. Nuo nepatogu žiūrėti į nieką pereiname prie nebenoriu klausyti. Visa laimė, kad tarp dokumentinių balsų kartkartėmis įsimaišo ir kūrėjų – tiesa, vietomis kiek infantilūs – klausimai: jų buvimas pripildo atmosferą paties proceso, išretina emocinį krūvį.

 

Galvoju, kuo tai, ką patyrėme, skiriasi nuo radijo teatro. Ir suprantu, kad čia esminis – mūsų buvimo rate, drauge su kitais, įkritusiais į tamsą ir kažką, į ką laisvalaikiu nekristum, pojūtis. Jų, sėdinčių šalia, jų, irgi kvėpuojančių, irgi nežiebiančių lemputės. Tokiose patirtyse kinta žiūrovų būrio prasmė: pasidaro labai svarbu būti kartu ir turėti vienas kitą per ištiestą ranką. Panašų būrio jausmą kėlė spektakliai „This order goes wrong“ (Lora Kmieliauskaitė, Dominykas Digimas), „Juoda saulė“ (Łukasz Twarkowski, Anka Herbut) ir gal vos vos „Apie baimes“ (Olga Lapina, Teklė Kavtaradzė), lietę panikos, depresijos ir baimės temas, turinį kūrę taip pat per balsinę geometriją ir akustinį / vaizdinį nerimą. Visi šie darbai duoda ne tik buvimo tarp kitų faktą, bet ir buvimo žmogumi apskritai nuojautą: čia susiklibina gyvenimas kaip savaime suprantamas, čia visi savaime pasibaigia.

 

Kompozitorius Dominykas Digimas neleidžia sau naudoti muzikinio fono akustinėms manipuliacijoms – tai supranti spektaklio pabaigoje paliktas tyloje. Iš pradžių muzika, padėjusi konstruoti žiūrovų sapnavimo rakursus, sukusi ratus, garsėjusi, tankėjusi, tai plitusi, tai smūgiavusi, antroje pusėje rimsta, nyksta, susvarbindama balsų melodinį judėjimą, užleisdama erdvę žmonių, kurie kalba, nuogumui, palikdama ir juos, ir mus vienus.

 

Po sunkaus laiko su nukentėjusiųjų skausmu, dramaturgija grįžta į zoną. Vienas iš nuteistųjų iki gyvos galvos mėgina atsakyti į klausimą, ar niekada negalvojo parašyti nužudytojo artimiesiems. Sako galvojęs, mėginęs, mintyse pradėjęs nuo sveiki, čia aš, dėl kurio jūs netekote artimo žmogaus, o toliau – sustojęs amžiams, nes lyg ir būtų vieta klausti tai kaip laikotės? Jūs man atleiskite – lig šiol ši vieta man labai juokinga. Lig šiol vis ją kartojuosi ir kartodama juokiuosi. Nes tai yra labai baisus, siaubingas, bet nežmoniškai gilus juokas. Apie gyvenimą, kuris sustojo. Sustojo dar nespėjus tapti

PAPRASTU

BACHŪRU.

 

 

Kažkur, viskam pasibaigus, sūpynėms supantis

Šiuolaikinio šokio spektaklio „Titanai“ recenzija | Euripides Laskaridis ir „Osmosis“
Publikuota dance.lt

 

 

Graikų „Titanai“ (Euripides Laskaridis ir „Osmosis“) – tai laikas prieš pasaulį, arba laikas po pasaulio. Laikas, kai gyvybiškai būtina juoktis iš savo kūno, lyg būtum nežmoniškai senas, kelių tūkstančių metų. Arba susigalvoti ilgą nosį ir pilvą prieš pasaulio gimdymą, lyg būtum dievas. Arba susigalvoti sau negrožį ir raudoną odą, vaikišką išraišką, lyg norėtum pranešti apie savo ką tik atsiradimą, arba savo ką tik mirtį. Kitaip tariant, lyg norėtum pasakyti kažką nesvarbaus apie kažkam – kaip įtariama – dar svarbią egzistenciją.

Laikas sūpynėms suptis. Laikas putplasčiui tapti visatos materija ir snigti, byrėti, lįsti į burnas, trintis tarp dantų. Laikas rastis auksiniam žemynui, kurį galima atrasti niekur neplaukiant, tiesiog pritūpus ir papūtus tūtelę. Laikas šitame žemyne įvykti žemės drebėjimui, pūgai, titanų pasimatymui. Titanų – be galo žmogiškų, ir drauge – neturinčių su žmogiškumu nieko bendro. Jie yra arba kažkas, kas buvo iki žmogaus, arba kažkas, kas ateina po jo. Kažkas tarp aš viską žinau ir niekada nebuvo ką žinoti.

Euripides Laskaridis „Titanai“ – apokaliptinis išgyvenimas, kuris pirmiausia suvokiamas ne protu, bet pojūčiais: man – pirmiausia tuo, ką girdžiu (originali muzika ir garso dizainas – Giorgos Poulios), ir iš paskos – tuo, ką matau. Vizualiniai deformuotų kūnų, objektų ir šviesos įvaizdžiai šaukiasi dėmesio akivaizdžiausiai – į juos reikia leistis lyg einant pėstute, bet neturint kojų: kai numanai taisykles, bet supranti, kad nėra jokių sąlygų taisyklėms egzistuoti. Kai sakau, kad garsiniai įvaizdžiai lenkia vizualinius, turiu minty, kad JI (atlikėjas Dimitris Matsoukas) – ilganosė, pilvota – nebūtų JI, jeigu ne JOS balso moduliacijos, kuriose vyrauja absoliučiai deformuotų, neartikuliuotų, plačios amplitudės veblenimų-riaumojimų-murmėjimų-staugsmų-gargaliavimų siaubas ir primityvumas. Titano-JO (atl. Euripides Laskaridis) balsas užsuktas / atimtas, tačiau jo lėto judesio choreografija ir kojine aptraukta figūra kuria galingą gal dieviškos skulptūros, gal sulėtintai klajojančio human being įvaizdį. Kontradikcijomis pagrįstas visas veiksmas, o žiūrovo darbas – fiksuoti, kur baigiasi ir prasideda rimta ir didelė žmonijos reikšmė, kuri viso labo galbūt tėra pinokiška transformacija, atsiduodanti paprasčiausiu melu.

„Titanų“ režisierius, choreografas, atlikėjas, scenografas – Euripides Laskaridis, savo kūryboje nagrinėjantis pajuokos ir transformacijos temas, siekiantis išdidinti situaciją, kai „visuomenė pagaunama be kelnių“. Kad Laskaridis turėjęs sąlytį su Robertu Wilsonu, matyti iš to, kas pradeda, pabaigia ir judina spektaklį: šviesa yra veiksmo šaltinis (šviesų dizainas – Eliza Alexandropoulou). LED sprendimai formuoja scenos zonas, lemia titanišką gyvenimą, duoda leidimą veikti, atima laimę; šviestuvai krenta ir kankina, pasiduoda arba priešinasi komandoms. Šviesų pavaldumu nurodymams pabrėžiama arba sugriaunama dviejų žmogystų kontrolė ir reikšmė pasauliui: atsitinka, kad šviesa neklauso, ir gyvenimas užstringa. Šviesa čia viršija kūnų galią – kūnas gali nejudėti, užtat sukasi šviesos malūnėlis, ir vietoj kūno aktyvuojasi jo šešėlis, kuris daug daugiau, negu juda: jis įrodo, kad pasaulis šoka, o žmogus stingsta. LED juostos kuria šio spektaklio geografiją: visą laiką eini paskui šviesą, kuri dviem kūdikiams leidžia įkvėpti tūkstantįkart vis tą patį pirmą, arba vis tą patį paskutinį oro gūsį.

Visur pilna sapno šviesų, ir visur pilna, regis, pasąmoninės kilmės garsų, kurie lyg eitų iš tavęs. Nuo pirmos sekundės kamuoja jausmas, lyg vaikščiotum kažkur viskam pasibaigus, ir viskas dar iš inercijos girgždėtų, baigtų kilti garas, mechaninį judesį iš buvusio gyvenimo prisimintų putplasčio fontanas (ištrykštantis atidarius šiukšlinę), išblėsusį karštį atiduotų lygintuvas. Niekas nebeveikia, bet dar skleidžia signalą, ūbauja, ūžia. Niekas nebeveikia, bet JI vis dar puošiasi ir merkia, ko gero, seniai nebemirksinčią akį JAM. Tai yra griuvėsių būsena, kuri įeina į tave atvirkščiai, apsimesdama pasaulio gimimu.

O iš tiesų gal viskas tėra noras juoktis – iš mūsų kaip primatų, kurie žaidžia žmones. Iš mūsų kaip kalbančiųjų, kurie negeba susikalbėti. Iš mūsų kaip formalių veidų, priduodančių žmogiškumui toną. Iš mūsų kaip sintetinių rūbų, kurie slepia visokias gėdas. Man Titanai – vainikuotųjų nuvainikavimas, mažų būtybių juokas, ištinkantis pavieniui, kai didi, karališka žmonijos masė dedasi karūną. Gal tai – net kažkiek nuogi karaliaus drabužiai; gal net kažkiek Jo Strømgreno gargaliuojančių išnykusiųjų jausmas; gal net kažkiek antitezė Wilsono teatro tiražuotai, bet didybei. Ir tikrai kažkiek akies merkimas kitam festivalio spektakliui – IŠ DRAMBLIO KAULO IR MĖSOS – SKULPTŪROS IRGI KENČIA (Žaliasis Kyšulys / Portugalija), kur deformacijas kuria tik kūnai, kostiumai, grimas ir judesys, tačiau kur taip pat atsisakoma tikėti mintimi, kad būti žmogumi yra laimėjimas.

Režisierius Euripides Laskaridis kuria garsų, šviesų, objektų ir grožio gaudesį, kuris skandina žiūrovą kaip matantįjį, girdintįjį, bet ne-suvokiantįjį: čia ateini ne interpretuoti, bet patirti. Ir tik tada įnerti gilyn, į už įvaizdžio tylintį beveik liūdną, beveik naivų titaną, ir absoliutų naujagimį, ir visišką mirusįjį.

Galbūt atrodo, kad čia nėra nieko, kas būtų šokis; bet iš tiesų čia nėra nieko, kas būtų ne šokis: viskas turi savą choreografiją – visų pirma šviesos, atspindžiai, šešėliai, visų antra garsai – kol Ji kramto šitą žemyną ir garsiai eksploatuoja viską, ką randa; JIS tylomis tyrinėja, ieško, lyg pamažu įsisavintų orą ir erdvę. Plokštėmis, mikrodalelėmis, kalnais, paveikslais egzistuojantis baltas putplastis tampa čežančiu fonu šokančiam žmogui, jo mitiniam jausmui, mūsų visų buities liūdesiui. Bet gražiausias šokis – kūnų transformacijose, kurios pagauna akį lyg kraupumu, lyg žaisme. Scena, kur JI, įšviesta kelių metrų ilgio LED juostos iš apačios, mėgina megzti ryšį su BALSU – gal JO, gal niekieno; mano užrašuose pavadinta galvos choreografija. Ta kelionė, kurią ši galva nukeliauja LED’o horizontu, duoda suprasti: ir iš vienos galvos gali išeiti teatras, kuris ir karščiuoja pats, ir dusina auditoriją pačiu gražiausiu dusinimo būdu.

Visą spektaklį kamuoja noras šituos transformuotus kūnus liesti pirštais – kad iššoktum reljefą, kad atrastum save, įkritusį gal į burną, užlindusį gal už akies voko, ištatuiruotą gal ant šlaunies. Nesvarbu, kokį, svarbu, kad save: nes čia vyksta tai, kas išmėgina mūsų buvimą žmogumi. Žmogumi kaip rūšimi, kuri vis dar tiki, kad vienaip ar kitaip yra didinga.

 

 

 

 

Mirties šypsenos

Šiuolaikinio cirko spektaklio „L’Absolu“ recenzija | Boris Gibé
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Tekste kalbama apie Naujojo cirko savaitgalio’17 spektaklį „L’Absolu“. Jame minimas Boris Gibé – spektaklio autorius ir atlikėjas. „L’Absolu“ dramaturgė – Elsa Dourdet, choreografai – Samuel Lefeuvre ir Florencia Demestri. Veiksmas vyksta laikinoje metalinėje cirko arenoje „Silo“, kuri buvo pastatyta Menų spaustuvės kieme. Arena – 12 metrų aukščio. Vidury – tuščia erdvė veiksmui. Žiūrovai į areną lipa pasieniais, spirale besisukančiais laiptais. Kėdės po vieną išdėstytos prie vidinės sienelės. Kiekviena kėdė – lyg mažas arkliukas, ant kurio turi užsiropšti.

 

Beje, tekstas nesutinka esąs recenzija. Jis norėtų vadintis kaip nors asmeniškiau. Leiskime jam norėti.

 

Nežinau, nuo ko pradėti. Galvoju apie jausmą, kai gniaužia kvapą. Galvoju, kur yra žmogaus ribos. Svarstau, ar Boris Gibé irgi yra žmogus. Ir vėl nežinau, nuo ko pradėti.

 

Gal nuo polietileno, ant kurio vanduo, gal nuo vandens, ant kurio žmogus. Gal nuo žmogaus, kuris prakerta šią skaidrią odą ir krenta, o nukritęs neria į smėlio masyvą. Gal nuo to, kaip, būnant žmogumi po smėliu, neuždusti, arba kaip neuždusti, žiūrint į žmogų po smėliu. Arba žmogų, kuris liepsnoja. Kuris prasmenga. Kuris yra disko rutulys / mėnulis, kabantis kelių metrų aukštyje ir turintis žmogiškas galūnes.

 

Prieinu išvados, kad Boris Gibé nėra žmogus. Gal vabalas, ropojantis ant stiklo, gal žuvis, nardanti smėlyje, gal mirusysis, kuriam nebereikia kvėpuoti, nebereikia bijoti ugnies ir kritimo.

 

Kodėl tiek daug gal mano kalboje? Nes aš esu paprastas žmogus. O cirko spektaklyje „L’Absolu“ paprastas žmogus iš savęs išeina, ir į jį ateina tikintysis stebuklu. Paprastasis vis kartoja „gal“, o tikintysis sako: „viskas tiesa“.

 

Viskas tiesa – cirko ateitis iš tiesų jau atėjo. Šitoje ateityje visi paprasti žiūrovai staiga virsta fanatiškais klajokliais, kurie klajodami randa vieną stebuklą ir naiviai tikisi kito, suprasdami, kad gyvenime tik nelaimės po vieną nevaikšto, o antrų stebuklų nebūna. Bet naujajame cirke būna: antras, trečias, ketvirtas. Ir nors „L’Absolu“ justi gilus filosofinis pradas, keliantis klausimus apie tamsiuosius egzistencijos klodus ir vieną po kito tapantis mūsų vidinių demonų veidus, visų pirma spektaklis atneša šventę: pagaliau teatre pagauni save, sėdintį be amo, be žado ir be viso kito, su kuo atėjai.

 

Man visas „L’Absolu“ – apie mirtį. Turiu minty ne mirusio žmogaus kelionę ir ne mirštančiojo agoniją, bet gyvenančio individo amžiną ruošimąsi vieninteliam gyvenimo absoliutui – tam, kas anapus. Boris Gibé konstatuoja mirtį, nardydamas po smėliu, vėliau imituoja ją, ant galvos užsivoždamas disko rutulį ir lėtai irdamasis vertikale į viršų. Čia mirties bijoma, gūžiantis prieš jos šviesą, čia iš jos juokiamasi, žaidžiant su pirotechnika ir laukiant, kada užmuš virš galvos kabantis plytgalis. Čia mirtis paneigiama, žaidžiant su ugnies liepsna, ir atrandama kaip visiška laisvė, sklandant ore be sąmoningo plano. Čia viskas yra mirtis, kuri atrodo kartais kaip varna, kartais – kaip į tave einanti smėlio kalva, kaip drėgmės pojūtis gerklėje, kaip tavęs laukiantis dulkių sūkurys, kaip įtraukianti juoda pelkė ir šviesos atspindys akyje. Ir kai Boris Gibé kopia žiūrovų spiralės atbrailomis, tu supranti, kad tavo varna žiūri tau į akis, šalia tavęs mindžikuoja, lėtai kojų nagais ir sparnais tverdamasi tavo dvasios.

 

Taip pamažu viskas, kas iš pradžių dar kelia klausimų dramaturgine prasme (ar tikrai reikėjo tokios ilgos scenos-pokšto su virve, kėde, ugnelėmis ir plyta?), galiausiai susijungia į vientisą mirties visatą. Tas n-tasis stebuklas, kurį sukūrė „L’Absolu“ komanda, – cirko arena „Silo“ – yra šitos visatos metalinis gaublys. Vienintelė gaublio viduje nardanti žuvis negali būti apibūdinama kaip cirko artistas, akrobatas, šokėjas: Boris Gibé yra Vietinis gyventojas pačia gražiausia šios sąvokos prasme. Jis yra nučiupinėjęs kiekvieną šios visatos centimetrą ir net tamsoje tiksliai žino jos vingius, įdubas, aukščius, ertmes. Atrodo, kad ne Boris Gibé žino šį tą apie cirką, bet cirkas žino šį tą apie Boris Gibé. Ir cirkui dar reikės laiko, kol atras visą beribį šios Vietinės žuvies pasaulį.

 

Paskutinė scena, kurioje iš arti regime akrobatinius triukus su virvėmis ir karabinais atliekančio Boris veidą, iš žiūrovo nebeprašo nieko: tik būti – šitoje absoliučiai nuoširdžioje mirties šypsenoje, šitoje akrobato rutinoje, kuri krečia kaip elektra.

 

Beje, arenoje, lyg po vandeniu, gaudžia kiekvienas žiūrovo judesys. Ir kai kažkam vos trinktelėjus koja į arenos sienelę pasirodo, jog suriaumojo lokys, supranti: į tave atėjo Cirkas. Cirkas iš didžiosios raidės.

O jeigu bus, o jeigu ne

Spektaklio „TWHYS. THE WAR HASN’T YET STARTED“ recenzija | Rež. Lera Surkova
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Pajutę grėsmę, imame kalbėti. Nedozuotai, padrikai, ne tiek svarbu, apie ką: svarbu, kad nesigirdėtų pavojaus nuojauta, kurios prisigėrę daiktai, televizoriai, sienos, lėktuvai, artimieji. Todėl taip funkcionaliai Michailo Durnenkovo pjesėje „Karas dar neprasidėjo“ suskamba performatyvi teksto maniera – ji čia yra ne šiaip dramos šiuolaikybės charakteristika; tai – tikslingas, laikmečio pojūtį apibūdinantis savęs kurtinimas.

 

Performatyvūs draminiai tekstai – tokie, kurie terorizuoja sceną, agresyviai puola pertekliumi, žodingumu, iš aktorių reikalauja visą laiką judinti burnas, kad visą erdvę užpildytų pratisa, nesibaigianti verbalinė muzika. Leros Surkovos „TWHYS. THE WAR HASN’T YET STARTED“ (Rygos muzikos namai „Daile“) – vienas iš tokių teksto terorą išgyvenančių spektaklių, kuriantis nors hermetiško, bet plataus pasaulio jausmą, kuriame labai aiškiai junti, kaip eina laikas.

 

Šitas laiko ėjimas yra skirtas kankinti žmogų: čia žmogus ne stebi įvykių dinamiką, bet užsiima ištisu savęs bauginimu – kas kur ten ryt poryt manęs tavęs mūsų laukia. Beveik visose scenose kalbama o jeigu bus kategorijomis: o jeigu aš sakau, kad tu mano vienintelė; o jeigu būtum aš, ar trenktum nėščiajai į pilvą; o jeigu tėvas sudegins namą; o jeigu ateina karas; o jeigu užėjus į onkologo kabinetą suges absurdo blokas; o jeigu aš visada tavęs nekenčiau; o jeigu mums meluoja per žinias; o jeigu būčiau parūkęs, kai dingo vaikas; o jeigu mano vaiką nužudys? Tokios dramaturgijos logikoje žiūrovas visada paliekamas o kas tada? kategorijoje: čia niekas nepapasakos, kas įvyko; visi tik baiminsis, viskas tik grės. Tokia amžinai blogo pasaulio oro prognozė mums aktuali ir pažįstama – ja kasdien maitinamės populistinėje medijos valgykloje.

 

Kad laikas – kaip tas, kuris eina, ir vien dėl to yra baisu – čia yra reikšmingas, aišku nuo pirmos mizanscenos: spektaklis pradedamas daiktų, kuriuose teka žmogaus gyvenimas, sąrašu. Daiktuose matyti mūsų fanaberijos, baimės, negalios, senatvės – ir kai ateina patogių basučių eilė, aišku, kad baiginėjasi laikas; ir kai ateina nuotraukos su saulėlydžiu sode eilė, aišku, kad laikas baigėsi. Žinau, kad žodžio laikas limitas šitame tekste jau irgi baigėsi, bet – atleiskit – niekaip negaliu sustoti, nes laiko tekėjimas spektaklyje „TWHYS“ atėjęs ir į scenografiją (scenografijos ir kostiumų dailininkė – Mara Broka). Juoda ažūrinė barikada, kuri ardoma tekina laiką toliau, be visa ko dar ir užstoja šviesą. Kada mes užsidengiame nuo šviesos? Kai norime nureikšminti natūralius laiko ciklus – dienos metą, jaunystės metą ir taip toliau, arba nenatūralius – pavyzdžiui, karo metą arba metą, kai už langų baisu.

 

Juodos plastmasės geometrija – dėžės buteliams krauti ir pirkinių krepšeliai – tampa šito sociumo architektūra, visai paprasta, labai talpia. Juodos struktūros ne tik išskaido geltonos šviesos pluoštą, bet ir deformuoja kartkartėmis gyvai filmuojamų veidų reljefus: kol akys ir nosys ant sienos, lūpos – ant dėžių paviršiaus, lyg atskirtos, lyg subjaurotos. Dėžėse suslėpti ir laiko kaitos ženklai – drabužiai, kuriuos aktoriai keičia prieš kiekvieną sceną. Kostiumuose sutalpinama visa šitos faunos įvairovė – aktoriams belieka paklusti kiekvieno naujo kostiumo logikai. Perpratęs spektaklio taisykles, į naujo drabužio traukimą imi žvelgti kaip į monstrų loto: kokia galva išlįs šįkart?

 

Trys visą laiką scenoje esantys aktoriai (Guna Zarinia, Gytis Ivanauskas, Aleksandras Malikovas) duoda daug veidų, nesikartodami šoka ištisai kintančią psichofizinių kūnų diskoteką. Jie visi – lyg ne žmonės, o žmonių atspindžiai, kuriuos kasdien randame parduotuvių krepšeliuose, vitrinų stikluose, poliklinikų durų rankenose, rūbinių numerėliuose, bibliotekų knygose. Per šituos daiktus, kuriuose labai daug visokių rankų šilumos, gerai justi tai, kad mums visiems diena iš dienos kartojasi viskas tas pats. Ir Durnenkovas iš to sudėlioja, o Lera Surkova – išpiešia atpažįstamą, buitišką ne individą, bet individo nuojautą.

 

Vaidinti nuojautas nėra paprasta užduotis. Visi trys veidai atrodo kažkaip kraupiai, sakytum, aptirpę – lyg tik perduodantys žinutę iš žmonių tikrovės, bet pačios tikrovės neišgyvenantys. Stipriausios transformacijos vyksta Gunos Zarinios ir Gyčio Ivanausko individuose. Guna – dukra, motina, meilužė, inspektorė, sena, jauna, višta, naša pisatelna – labiausiai įkerta onkologinio skyriaus mizanscenoje, kur ji – robotas su absurdo bloku, galiausiai imantis pypsėti. Gunoje yra tiek daug, kad mechaniškas pypsėjimas iš jos eina lygiai taip pat įtikinamai, kaip giliaširdis pasakojimas apie mirusią motiną.

 

Gytis Ivanauskas žongliruoja vyriškumo būsenomis – tai jis po 42 metų paieškų rado su kuo pasimylėti, tai jis nevykėlio tvaikas, tai jis gerumas ištiestos rankos atstumu, tai jis vienadienis vaikas, užsakęs tėvams namo statybas, tai pavydus paranojikas, sufantazavęs žmonai meilužį, tai sadistas, cituojantis žmonos-vištos dienoraštį ir čia pat iš sveiko proto persijungiantis į nesveiką. Gyčio modifikacijos, atrodo, jam visiškai paklūsta, o spektaklis sukomponuotas taip, kad jis turi erdvės šitoje vyriškų vaidmenų karuselėje išsisupti ant visų žvėrelių.

 

Aleksandrui Malikovui „TWHYS’e“ gal mažiau erdvės, bet jam tekęs pats stipriausias, paradoksalus monologas apie metimą rūkyti: jo tikslas – įtikinti susirinkusiuosius, kad net sunkiausioje situacijoje negalima pasiduoti norui parūkyti, ir jei nepasiduosi sunkiausioje, pavyzdžiui, kai, kaip jam, kažkur prie kiosko prapuls nuosavas, pavyzdžiui, vaikas, tada jau nepasiduosi niekada, ir… viskas, visa paslaptis! Tai ačiū už dėmesį!, sako Aleksandro Jis, Iki pasimatymo!, atsisveikina Aleksandro Jis, palikdamas visus be žado ir be vaiko. Klaikios nežinomybės algoritmams čia tenka solo partija. Buičiai atitenka back’ai.

 

Visa tai – Leros Surkovos pustonių režisūra. Lera įveisia balsus, veidus, šviesas, vieno klavišo muziką normuotai, tiksliai, naudodamasi tekstu ne kaip atspirtimi, bet kaip esme. Kalbėjimas – viskas, ką jie turi. Todėl taip garsiai skamba ironiški Gunos Jos atsisukimai į specialiai manipuliatyviai pavienius klavišus užgaunantį pianistą (Richardas Plešanovas; jis kartu su Olia Krikova – spektaklio kompozitoriai) ir Aleksandro Jo sėdėjimas pasieniui, prie jo veido rišant šviesos srautą. Kol visi kalba, kažkas žiūri. Ir šitas žiūrėjimas matosi.

 

Nesakau, kad neturiu „TWHYS’ui“ priekaištų. Nesakau, kad neatsibosta vis išnyrantys naiviai melodramatiniai vingiai – gal užmuškim tavo vyrą, ir tau daugiau nebeskaudės; arba pasijuokim iš savo baimių, ir tada viskas praeis; arba sudeginsiu namą, ir tada sūnus vėl atvažiuos – pas mane. Nesakau, kad neįkyri gal kiek per tiesmukos muzikinės iliustracijos ir nepasidaro gaila, kad kokios trys dramaturginės situacijos originalumu niekaip nepasiveja kitų vienuolikos įspūdingų (dedu maksimalias pastangas prie ko nors prikibti). Bet visas šis fragmentiškai suimantis šiek tiek nuobodulys ir gailestis yra labai švelnūs, palyginus su galia to amžino globalaus prieškario jausmo, kurį „TWHYS“ pajudina viduje.

 

Ir kartu jausmo, kad visi mes tą patį bijome, tą patį liūdime, tą patį kariaujame.

 

Miesto desperacija, nerimo rūkas

Spektaklio „This Order Goes Wrong“ recenzija |
Publikuota „7 meno dienos“

 

 

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė’18“ spektaklis THIS ORDER GOES WRONG nėra spektaklis. Tai – filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.

 

THIS ORDER GOES WRONG garsinės struktūros (muzika – Dominykas Digimas) yra pirmasis dirgiklis, į kurį reaguodamas kūnas ima švelniai nerimauti. Nerimauti taip, lyg šis nerimas būtų privaloma suvokimo dalis. Suprasti šią keistą patirtį – patirti savotiškai malonią, performatyvią paniką, kuriamą iš autentiškų liudijimų, iš realios kažkieno kito destrukcijos – reiškia leistis į teatrališkumą iš esmės, suvokiant jo skirtumą nuo realybės, bet leidžiant jam sukelti tikrą dirginimą. Spektaklis leidžia tam tikra prasme mėgautis nerimo iliuzija. Būtent todėl sakau, jog šis kūrinys – švelnus, labiau gražus, nei grubus: jo transliuojamas būsenas galime suvokti iš distancijos ir atsiduoti joms lyg gerai, nors destruktyviai, muzikai. Garsų horizontas čia – labai platus, tirštas, tačiau tikslus. Disonansiški įvairių šaltinių garsai, jų daugiasluoksniškumas tampa spektaklio esme – iš garsų sukalamas visas nerimo karkasas.

 

Didžiulė spektaklio vertė – jo vientisumas, kuriame dera daug skirtingos prigimties stimulų. Iš vaizdo klasterių, Loros (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė) performatyvaus kūno, jos gyvo smuiko, judesių, kalbėjimo ir kelių kanalų muzikinio/verbalinio audinio rišasi neatskiriama, neišardoma žmogaus psichikos tamsa. Kiekviena vaizdo milisekundė, kiekvienas mikrojudesys ir mažiausias garsinis tonas taip įkritę į vienas kitą, kad tampa sunku (o gal nesinori) mėginti atskirti skirtingas medžiagines tekstūras. Nors iš pradžių bandai klausytis teksto, vėliau savaime įlieji jį į bendrą triukšmo savaną, į kurią išeini visiškai beginklis, tyras kaip liūtas, kuris leidžiasi užpuolamas. Bet ne iš bejėgystės, o iš realią jauseną griaunančio tamsos malonumo.

 

Žodžiai čia tampa savitiksliai, svarbūs labiau fonetiškai, nei semantiškai: jie yra panikos muzikinis takelis (dramaturgija – Rimantas Ribačiauskas). Jis reikalingas tik tiek, kiek jame atpažįstame eilines, kiekvienam žinomas psichologiškai dirglias situacijas: nuolatinį aplinkoje susikaupusį skubinimą, reikalavimą veikti, bendrauti, būti gyva aplinkos dalimi, ne tik pulsuojančiu, bet gal net šokančiu, dideliu, gražiu miesto balionu, kuris visada pasiruošęs būti viešas. Spektaklis pritvinkęs viską viršijančios miesto desperacijos – ji tanki kaip migla, dėl kurios nebepavyksta pakelti akių aukščiau grindinio, aukščiau praeivių batų. Ji užgula pečius, krūtinę, sukūprina ir susunkina žmogų, paskendusį miesto šviesose kaip prigimčiai svetimoje materijoje.

 

Prie miesto desperacijos temos priskirtinas ir atskiras dramaturginis segmentas, kuriame girdėti šiuolaikinės medijos be paliovos transliuojamas patarimų srautas: RELAX, LET GO, TALK, TAKE A SHOWER, ACCEPT, SMILE; XANEX, VITAMINS, ROUTINE, VEGETABLES, CLONAZEPAM, JOGA, MINDFULNESS, SKY ir kt. Kitaip nei likęs – ne visai rišlus, ne visai girdimas – verbalinis audinys, ši patarimų serija išskirtinai ryški. Klausimas tik, ar nuskausminanti, ar skaudanti? Spektaklio kūrėjai, parinkę šiam fragmentui antrąją kūrinio pusę, kurioje nerimas jau užaugintas, atima iš šių patarimų bet kokią galią ir susvarbina jų keliamą įtampą. Tai negydo, tai tik – paradoksalu – atima viltį. Ir tai, ko gero, yra viena iš svarbiausių spektaklio prasminių žinučių: žmogui nereikia patarimo. Užteks, kad priimsi.

 

Spektaklio vaizdiniuose – miesto estetinė tikrovė (vaizdas – Kristijonas Dirsė ir Kornelijus Jaroševičius). Iš pradžių kiek šviesesni elektros tinklų, architektūros vaizdiniai vėliau pereina į grindinių, batų, kojų, balandžių fragmentus. Auganti nerimo atmosfera vizualiai tamsina miestą – iš pradžių dar matę šiek tiek giedros, vėliau leidžiamės gožiami be saiko apsiniaukusių dienų, kol galiausiai panyrame į naktį, kurią mieste charakterizuoja žiburiai.

 

Šviesos-tamsos laipsniškas kitimas grumiasi su scenoje baltuojančios Loros Kmieliauskaitės vizualia giedra (kostiumai – Morta Nakaitė). Jeigu baltą kostiumą laikytume švarios sąmonės atitikmeniu, ko labai norisi, tada viename Loros kūne galėtume rasti visą psichinių būsenų spektrą: nuo balto lapo iki panikos, kurioje žmogus negali įkvėpti. Nuo Loros Kmieliauskaitės faktūrinio kūno prasideda nerimo peizažas, išsklindantis į muziką, vaizdą, balsą. Iš jos išeina panikos šešėlis, ir būtent ji reguliuoja spektaklio nerimo tankį. Kai į jos grojimą įsijungia verbalika, o į verbaliką – gestas, o į gestą – viso kūno judesiai, nerviniai tikai, minimalistinė choreografija, tada į kitą registrą pereina ir akustinis audinys: Lora muzikai atiduoda savo veidą, galūnes, judėjimo būdą ir tampa svarbiausiu spektaklio nerimo ženklu. Skaityti šį ženklą, arba šią ženklų gausą viename žmoguje, – labai įdomu: Lora Kmieliauskaitė atsiskleidžia kaip įvairiapusė menininkė, jaučianti akustinę gelmę, psichologinį krūvį, išraiškinga tiek muzikos, tiek teatro prasme, tiksliai eksponuojanti tik tiek, kiek reikia, gal mažu masteliu, bet boldu.

 

Ar nerimas atsiduria mumyse? Neatsiduria. Kodėl? Nes kai jau išplinta po kūną, kai jau beveik apima, ne laiku ir ne vietoje baigiasi. Pabaiga sukelia daugiausia klausimų: kodėl taip staiga, kodėl taip, lyg kirsta per vidurį? Gal mes pernelyg pripratę prie nerimo, todėl didelis jo tankis negąsdina, bet veikiau antrina tai, kuo gyvename? Gal todėl galime sau leisti jame maudytis kad ir dvigubai ilgiau, nei mums siūloma: juk esame galingi miestų liūtai, kuriuos kasdien kažkas nugali.

 

Meluoju, netiesa. Ne nerimo norisi, o tos aukštos sprendimų kokybės, kuria THIS ORDER GOES WRONG visa galva lenkia plačiąsias Lietuvos teatro kūrinių mases. Gero turi būti mažai. THIS ORDER GOES WRONG – irgi tiek pat.

Juoda pūga

Spektaklio vaikams „Sibiro haiku“ recenzija | Rež. Saulė Degutytė
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Kad Sibiras, kad badas, kad lavonai, plaukiantys po ledu, kad gyvuliniai traukiniai šiuolaikiniam vaikui būtų ne pasaka apie trigalvius slibinus, o suvokiamas, natūralus, atmenamas mūsų istorijos naratyvas, padaryti nėra lengva. Tačiau rašytoja Jurga Vilė, o dabar – ir režisierė Saulė Degutytė (Stalo teatras) į vaikų žodyną ir atmintį lieja šiuos archetipus taip patraukliai, gyvai, ir drauge – taip jautriai ir paprastai, kad iš tiesų tampa lengva operuoti sibirinėmis sąvokomis net su keturmečiais. Kūrėjos įrodo, kad vaikų dėmesiui patraukti nebūtini nei pimpačkiukai (geltoni vienaląsčiai, kurių pilnos maximos), nei olofai (sniego senio kultą atnaujinę tirpukai-kvailiukai). Ir niūrumo estetiką šlovinanti komiksų knyga Sibiro haiku (dailininkė Lina Itagaki), ir spec. efektais neužgriūnantis spektaklis tuo pačiu pavadinimu subtiliai, kiek grubiai, tačiau giliai įvelka vaikus į Sibiro platybes ir duoda jiems čia pasižmonėti.

 

Po Saulės Degutytės spektaklio KAS PASAULY G(A)RAŽIAUSIA, švelniai tariant, sugluminusio savo neišbaigtumu, laukiant SIBIRO HAIKU buvo neramu. Tačiau režisierė šįkart atsitraukė nuo aktorinės kūrybos ir tai, ko gero, lėmė spektaklio švarą: jis – tarsi iššukuota žemė. Juodžemis, supiltas ant stalo, spektaklyje tampa visa Lietuva, visu Sibiru, visais namais, visais sniegynais. Juodžemio pastaraisiais metais teatre, ypač cirko scenoje, netrūksta, tačiau Saulė Degutytė juo ne tiesiog pilstosi, bet iš tiesų tarytum audžia unikalias, labai lietuviškas, labai daugiaprasmes tremties siaubo lėles ir utėles. Patys neįprasčiausi ir žadą atėmę žemės vaizdiniai – jos kaip švaros, jos kaip sniego įvaizdžiai. Kai atvykusi į Sibirą moteris ima plauti grindis – glostyti žemes, idant jos bent mintyse pašviesėtų; ir kai koncertuoti pas kaimynus vykę tremtiniai slidėmis čiuožia per juodus sniegynus, išsijudina žmogiškas ribotumas: kaip sunku, kaip nemoka akys žiūrėti į pajuodusią švarą, juodą sniego kalną! Netrukus kyla juoda žemių ir vandens lašelių pūga, kurioje jauti ne tik spektaklio kulminaciją: čia justi nesutramdoma Sibiro galia, tremties patirčių stichiškumas, juoda juoda kasdienybė. Iš žemės glėbio gimsta lietuviško žemiškumo, karo, įklimpimo į svetimas įšalo žemes ir slinkimo į neįkopiamus režimo kalnus vizualika.

 

Kitas reikšmingas spektaklio bruožas – charakterių kūrimas. Režisierei būdinga personažus charakterizuoti įžvalgiai priskiriant jiems daiktus – kurti objektų teatrą. Tai, kaip sumaniai žirklėse atrandama nosį žnybiantį sesuo, grindų šepety – ūsuotas tėvas, skrynutėje – nebylė mama, plastmasinėje rožėje – teta Žibutė, velykiniame saldainyje – pirmoji meilė, o varnalėšų gniužule – nepatenkinta masė (dešimt balų šitam knygos herojui!), gal nebenustebintų, jei personažai savo daiktinį pavidalą išsaugotų iki galo. Tačiau ypatingą režisūrinę reikšmę spektaklyje įgaunantis ALKIS prabyla į tremtinius autentišku balsu ir guviai pakviečia juos į Sibiro bado šventę. Sumesti į kibirą ir palaikyti kibiro Sibire tris savaites, visi kūnai įgauna tuos pačius – liaunų pagaliukų – kūnelius. Atskiros asmenybės virsta nebeatpažįstamais šapeliais, nieko nesveriančiais, visur telpančiais buizos valgytojais. Ši transformacija dar sustiprėja, kai pūgoje pagalėliai pražūsta: laidojami jie ant virvės kabinant senus – daiktų – kūnus, taip išdidinant žmogiškumo, tikėjimo, prisiminimo svarbą.

 

Personažų pasaulį sustiprina ir juose atgyjantis vienintelis spektaklio aktorius Balys Ivanauskas. Jis ne tik be vargo suvaldo dešimtis veikėjų, kiekviename dar spėdamas paieškoti vienetinės spalvos: jis spėja sureaguoti į visus neplanuotus nugriuvėlius, nuvirtėlius, nepasisekėlius, kas kartą atrasdamas jiems šmaikštų tos nesėkmės motyvą. Balys Ivanauskas savo akylu dėmesiu kiekvienam spektaklio šapui neša žinią apie didelę šilumą, taip pridėdamas kūriniui gal net neplanuotą savotišką asmeninę meilę. Šilumą daugina ir šalia scenos veikiantis trijų merginų choras OBUOLIAI, grojantis daiktais / aplinkos garsais / balsais; grojantis iliustratyviai, gal daug kur girdėtai, bet harmoningai (kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis).

 

Meilė – labai svarbus spektaklio motyvas. Tai ir stalelis, susmeigtas į žemę, daiktus aplink save suvarantis; ir žąsinas Martynas, nužudytas ruso, vis dėlto liekantis šalia kaip anų dienų suvenyras; ir žaliai šviečiantys jonvabaliai siete; ir smuikelis, įstatytas į dirvą, – kaip medinė kaimo bažnyčia; ir mažas raudonas obuolys – visai ne obuolys, o meilė Lietuvai. Kai teta Petronėlė vejasi vežimą, vežantį stotin, linksmai šaukdama Palaukiiit, oi tilpsiu, oi tilpsiuuu!, prasideda tyli odė kraujo ryšiui, giminiškumui. Bene džiugiausia mizanscena – visi myžt po traukiniu! – šviesiai įneša paaugliškos meilės motyvą. Itin ryškiai visame spektaklyje skamba idėja: ARBA tikėjimas ir viltis, ARBA reikia kažką mylėt. Galima mergaitę, galima jūrą, galima Dievą, tėtę, Japoniją. Kažką.

 

Norisi dar kartą grįžti prie daikto vertės Saulės Degutytės kūryboje. Visada galima nugriebti bet ką ir atrasti tame bet kame kokią nori prasmę. Bet Saulė visada užgriebia kažkokį mistišką vidinį daikto tūrį, atranda jam ne prasmę kaip konstantą, bet prasmių sąžalyną. Kaskart atrodo, tarsi visos tos prasmės daikte seniai susikaupusios, akivaizdžios, bet drauge neįtikėtinos, žavingos. Kaskart pats prie daikto jau padedi tašką, o staiga jis vėl išnyra – kitaip susigūžęs, kitoniškai perkreiptas, turįs naują istoriją. Pavyzdžiui, baleika (nevartotina svetimybė) teatre – jau tiek išnaudota, kad matyti jos nebesinori. Bet atneša Degutytė vieną tokią į sceną, įsodina ten liūdną žmogų, įduoda jam mažutes slides, ir upė Obė, šaukianti į Sibiro gelmes, atiteka. Ir atiteka stipriai, gal net užnešdama visą Altajaus kraštą.

 

Gal pabaigti buvo galima ir be išsaugotos obuolio sėklos sodinimo. Gal buvo galima apsieiti ir be laiško rašymo raudonu siūlu, be kibirų retorikos. Bet kai suvoki, kad tai – kūrinys vaikui, kuris gal pirmą kartą tokį mums jau įgrisusį simbolį mato, kuris gal pirmą kartą pereina visą mums – dideliems – jau įkyrėjusią kibiro vaizdinio kelionę, – užčiaupi burną ir eini namo, žiūrėdamas į sunkius žieminius batus – dešinį Chlebniką, kairį Kartošniką, ir kažkaip reikšmingai niūnuodamas eičiau eičiau kad galėčiau, tokias kojas kad turėčiau.

 

Eplepsi? Ne. Tance.

Spektaklio „Durys“ recenzija | Rež. Jo Strømgren
Publikuota menufaktura.lt

 

 

Simboliška, kad 79-ąjį LNDT sezoną atidarė Jo Strømgreno „Durys“: kai teatras prarado savo paradines duris, reikėjo sukurti kažką į jų vietą. Ir atsirado durys – lengvos, palekaitiškos, įstrigusios senoje sienoje išdužusiais langais (scenografė – Goda Palekaitė). Viskas Strømgreno „Duryse“ (jis pats – spektaklio dramaturgas, režisierius ir choreografas) kažkur matyta, gerokai apdulkėję, aplūžę, bet vis dar funkcionuoja. Žmonės vis dar šoka, į pašto dėžutes vis dar ateina laiškas, langų angokraščiuose beveik linksmai snyguriuoja dulkės. Viskas veikia, ir kartu viskas tarytum išnykę. Nors visą spektaklį sunku nustoti šypsotis, išėjus vis giliau smelkiasi keista, kažkiek siaubinga, kažkiek juokinga traumuoto lietuviškumo grimasa.

 

„Duryse“ regime gyvybingą, įvairų, šaržuotą, charakteringų tipų pilną sociumo vaizdinį. Esminis klausimas čia – kurioje durų pusėje esi, ir kurioje pusėje šiuo gyvenimo / vakarėlio / kelionės laikotarpiu būti geriau. Spektaklio kūrėjai apsvarsto įvairius šiapus / anapus pasirinkimus: ar geriau būti ten, kur šokiai, kur gaisras, kur traukinys, kur tamsa, kur pakaruoklis, ar šiapus – kur gal tylu, gal peštynės, gal meilė, gal dangus, gal konteineris. Nors viskas čia – nuspėjama ir paprasta kaip dukart du, yra vienas bet.

 

Ironiškas, šviesus, gyvas judančių paveikslėlių rinkinys žaismingas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų šio sociumo kūnams būdingas savotiškas prislėgtumas, akims – lėtinis nerimas. Kai Rytis (aktorius Rytis Saladžius), kuris spektaklyje tampa ryškiausiu veidu, sėdėdamas ant suoliuko ima purtytis pagal muziką, sociumas jo sava kalba klausia: eplepsi? Jis atsako: ne. Tance. Ši maža detalė, vėliau dar kartą atkartojama spektakliui įpusėjus, paliečia giluminę lietuviško identiteto temą. Trumpame epileptiniame šokyje sutelpa mūsų kraujyje tekantis priespaudos jausmas ir prievolė maskuotis, kalbėti tarp eilučių, skaityti po antklodėmis, gyventi miškuose, apsimesti, kad sergi, nors šoki. Rytis jau drąsus sakyti tance, bet jo kūnas vis dar atrodo ligotas, nepriėmęs laisvės į kaulų tūrį. Savaip genialu atrodo tai, kad nesibaigiančioje animacinį filmą primenančioje linksmybėje absoliučiai neįkyriai ir, ko gero, atsitiktinai išryškėja niūri lietuvio šypsena. Pamažu ateina spektaklio mintis: lietuvis geba linksmintis. Bet lietuvis nėra linksmas.

 

„Duryse“ džiugina du dalykai: jautri ironija ir iškalbingas žaidimas su kalba. Savita ironija persmelkusi visą Jo Strømgreno kūrybą. Ji grįsta ypač jautriu, giliu žmogaus kaip psichologinio konstrukto pajautimu, ir drauge – viso sociumo elgesio atidžiu stebėjimu, išryškinant šio elgesio kartotes, suvienijančias visus mus į šypseną keliantį ne Žmogų (iš didžiosios), bet žmogelį (iš mažosios; mažosios dvigubai, jeigu galima). Prie žmogelio ideologijos prisideda ir išgalvota kalba: tai ne kalba, o juokimasis iš būdų, kuriais kalbama, iš šito sociumo bendravimo turinio. Jiems, žmogeliams, nereikia svarbių žodžių, reikšmingų minčių – visi yra vieni kitus pamiršę, ir iš visos komunikacijos telikusi reakcija į situacijas. Gal iš čia ir kyla tas išnykusiųjų jausmas, kurį minėjau pradžioje: žmonės išnykę, likę tik šį bei tą gargaliuojantys, inertiškai judantys kūnai.

 

Čia pat norisi prisiminti praeitą LNDT sezoną uždariusį spektaklį „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas), kuriame taip pat ryškinamos žmonių bendrystės spragos. Dramaturgas Martinas Crimpas irgi ironizuoja visuomenės funkcijų pakrikimą, tik daro tai giluminiu, ne juoką, o grėsmės pojūtį keliančiu būdu. Jei Strømgreno sociumas – susitraukęs, konservatyvus, einantis visada kažkam iš paskos, Crimpo – išdidėjęs, individualizuotas, sprogstantis pats nuo savęs. Crimpo herojai nesusikalba, nes yra įklimpę šiuolaikybės sraute; Strømgreno žmonės apie šiuolaikybę iš viso nėra nieko girdėję. Tačiau abiejuose spektakliuose regime nesusikalbančius kalbėtojus ir jausmą, kad viskas nėra gerai. Nėra ir nebus – nepaisant kalėdinių vakarienių, šokių, būriavimosi prie laužo.

 

Ir vis dėlto Strømgreno pasaulyje, kitaip nei Crimpo, jaučiamas gyvenimo bendruomenėje teigimas. Nesvarbu, ar bendruomenė susikalba, ar ne: esminis yra pats bendruomeniškumo jausmas, pasireiškiantis kaip proga prie kažko prisijungti, kažką užstoti, apgauti, kažką apgailėti ar net apkalbėti, iš kažko pasijuokti. Bendruomenėje galima juoktis iš kitų, nes, kad ir kas bebūtų, čia – visi visus. Vaizdžiai tariant, jie vieni kitus ir pražudo, ir apverkdami palaidoja.

 

Laidojimo, mirties izotopija „Duryse“ labai ryški: su mirtimi žaidžiama, ji čia – arba laikina, arba grįsta apgaule. Žavingai ir grakščiai parodijuojamos religinės mirties sampratos. Štai dūmuose uždususią Augustę (aktorė Augustė Pociūtė) pasitinka angelų choras, evoliucionuojantis į baubų grupuotę, kuri galiausiai suruošia Augustės ėmimą į dangų. Nuo strėlės mirusi Diana (aktorė Diana Anevičiūtė) atgimsta šviečiančiu drugeliu, plazdančiu lange, kuris galiausiai priplojamas musgaudžiu ir sugaunamas į stiklainį. Trečias mirštantysis – ant kopėčių pasikariantis Mantas (aktorius Mantas Stabačinskas), kuris ant tų pačių kopėčių nešamas it gerai visiems žinomas krikščionis ant kryžiaus ir atbula ranka įverčiamas į konteinerį. Šios mizanscenos, kartu su keletąkart suskambančiais gyvais smuikais, varpais ir juodame fone už langų baltuojančiais siluetais vis tapo mirties kaip kitos vakarėlio dalies portretą. Drauge labai menka telieka gyvybės vertė: čia ji buvo, čia nėra, bet net jei ir nėra, niekas nesustoja gerti arbatos iš balto servizo puodelių.

 

Tai, kad „Durų“ žmonės vis trinasi apie duris, ryškina juos be paliovos krečiantį žalesnės žolės sindromą. Klausdamas, ar šis sindromas veda žmogų į progresą, ar varo į amžiną neviltį, Jo Strømgrenas galbūt nejučia susvarbina kitą šios žolės aspektą: juk, vadinasi, žmogus galvoja ne tiek apie žalesnę žolę, kiek apie kaimyną. O galvojimas apie kitą žmogų kaip tik ir yra gražiausia žalesnės žolės dalis. Tai perteikia visi impulsyvūs, lygioj vietoj prapliūpstantys meilės, artumo, simetriškų judesių, šilumos (net ir iškreiptos) momentai, kurių spektaklyje – ne vienas.

 

„Duryse“ visą laiką kamuoja nuojauta, kad kažkas kažkur už akių šypsosi. Ir šypsosi puse lūpų. Būtent puse – ne akivaizdžiai, gal inertiškai. Gal dėl to, kad nebėra ką daugiau daryti. Gal tai šypsosi Jo. O gal – šiek tiek prisimerkęs, senamadiškas, bet savaip gyvas ir judrus Jo sociumėlis.

 

Apie gyvenimą, kuris buvo vakar

Spektaklio „Autonomija“ recenzija | rež. Árpád Schilling
Publikuota menufaktura.lt

© Laura Vansevičienė

 

Išėjus iš naujausio Árpádo Schillingo spektaklio „Autonomija“ Jaunimo teatre, galvoje skambėjo tik vienas klausimas: kelinti dabar metai? Ar dar neatėjo tie laikai, kai sutrikusio šeimos aparato analogiją scenoje galėtume išreikšti kokiu nors du tūkstančiai aštuonioliktųjų būdu? Būdu, kuris nesisietų nei su senu pianinu, nei su išsiderinusiu pianinu, nei su išardytu pianinu, nei su visa šeima, dalyvaujančia pianino sugrojimo iki paskutinio ceremonijoje? Kas kartą, kai muzikos instrumentas į sceną nešamas ne tam, kad juo kas grotų, bet dėl to, kad jis pilnas akivaizdžių asociacijų (ypač – disharmonijos, pamirštos paskirties, stygų – ir ne tik širdies, bet ir trejeto prasme: juk kiekvienam klavišui priklauso po tris stygas, o ir brolių čia turime tautosakinę trijulę!), apima niūruma ir neviltis. Niūruma – nes dėl muzikalios prigimties gaila visų scenoje niokojamų instrumentų; neviltis – nes kūrėjų komanda nesugalvojo nieko konceptualiai naujo, ir pianino apgultimi išreiškia vakardienos, vakarmetų, vakargyvenimo vizijas.

 

Tai štai, prieš akis – it pamirštas instrumentas sutrikęs šeimos aparatas. Sutrikimai čia – tipiški: nuoskaudos, priekaištai, priekabės, žodžiu, eilinės povandeninės šeimos srovės. Matome tris sūnus, kurių vienas – Afganistano patirties pakirstos neadekvačios tapatybės (Aleksas Kazanavičius); kitas – šeimos prisitaikėlis, nuleista galva sekantis tėvuko pėdomis (Andrius Bialobžeskis); trečias – tylenis katalikas, turintis vilčių pas Dievulį atvesti bent neadekvatųjį broliuką (Lukas Petrauskas). Matome jų tėvą verslininką (Valentinas Masalskis), kurio susireikšminimas siekia ne tik namų, bet ir valstybės sienas, o reikšmė kyla visų pirma iš neva didvyriškų jo tėvo karo metų poelgių, visų antra – iš susigrąžintos valstybinės autonomijos ir prasidėjusio kapitalizmo, leidusio klestėti. Yra dar anūkas (Simas Lunevičius), kuris, be abejo, nori filmuoti Fluxus dvasios filmą, seka Jono Meko, Jurgio Mačiūno pėdomis ir – o staigmenų staigmena – nori mekiškai filmuoti savo šeimą. Yra ir šiokių tokių moteriškių, kurioms paskirtas vaidmuo vos vos: šitas vaidmuo susideda iš buvusiam vyrui patarnaujančios, į tautosaką vis nukrypstančios žmonos (Janina Matekonytė) ir jos draugių; naivios, trapios anūko draugės; žmonos – pradedančios alkoholikės ir žmonos nr. 2 – nuolaidžios sutuoktinės; bei nedidelį nukrypimą nuo įprasto vaikiškumo reprezentuojančios mergaitės (Viktorija Kuodytė). Teatleidžia man antras patarnaujančios žmonos vyras ir verslininko padėjėjas – jie čia tik yra, bet jų beveik nematyti (taigi išeina, kad nematyti Petkevičiaus ir Gavenonio, o kad nematytum tokio kalibro aktorių, reikia labai pasistengti).

O kas matyti? Tiesą sakant, girdime žodžius, bet nėra nė vieno sakinio; matome puikius aktorius, bet nėra nė vieno vaidmens. O ketinimų būta masyvių: per šeimos negalias aptarti tautos elgseną, paliesti karo, holokausto, partizanų, Afganistano skaudulius, nusivylimą valdžia, socialinę nelygybę, kartų nesusikalbėjimo, moterų diskriminacijos temas. Pačiomis svarbiausiomis režisierius skelbia autonomijos, laisvės temas, tačiau jų mastas niekaip neįtelpa į šį senamadišką, liūdną, daug šlapdribos mačiusį šeimos batą.

Tai – spektaklis-atvirukas: atvirukuose tik matome, kas gyvena namuose, bet negalime nieko pažinti, negalime suprasti, kokiomis kryptimis vaikšto socialiniai, psichologiniai namiškiai. Taip ir spektaklyje – trūksta dramaturginės raidos (teksto pagal aktorių improvizacijas kūrėjai – Árpád Schilling ir Ildikó Gáspár), veiksmų pagrįstumo, motyvų elgsenai, jausmams, charakteriams. Aktoriai čia tarsi susigėrę į sienas: jų – tik padriki balsai, bet ne veidai, tik fragmentiškos nuoskaudos, bet ne istorijos. Niekas nesako, kad taip negali būti – ir gali, ir šiandien yra dažna; bet čia nėra tos erdvę užpildančios atmosferos, kuri detales įprasmina, įvietina; nėra visa siejančios energetikos ir buvimo pojūčio, kuris galėtų pateisinti sprendimus. Kaip tik atvirkščiai – matome įprastą draminio teatro trijulę: reprezentaciją, signifikaciją, informaciją.

„Autonomija“ savo forma ir tuo pačiu po visko kilusiu kelinti dabar metai šiek tiek priminė Gintaro Varno spektaklį „Natanas išmintingasis“ (KNDT). Čia sunkiai įsivažiuojantis veiksmas pirmos dalies pabaigoje staiga užmeta kabliuką ir pradeda mintį apie religijų artimumą, tačiau antroje dalyje minties neišplėtoja, o pereina į santykių peripetijas ir juoką keliantį aiškinimąsi, kas kieno dukra, kas kieno brolis. „Autonomijos“ antroje dalyje kas kieno virsta į kas ką: kas guli miręs, kas neguli; kas padarė, kad gulintieji gulėtų, kas nepadarė; kas dalysis palikimą, kas nesidalys. Bet iš esmės lygiai taip pat pamirštami visi pirmoje dalyje pradėti sakiniai, ir – kas liūdniausia – galutinai išblyškinami ir taip blankūs personažų bruožai. Vienintelei Viktorijos Kuodytės Viktorijai pavyko sukurti bent kiek ryškesnę mergaitišką gyvybę. Nors jai leista tik padainuoti ir pasikeikti, vis dėlto ji čia tampa svarbiausiu autonomiškumo – kaip savarankiško ir atitinkančio tik savo paties veiksmų planą sprendimų priėmimo – simboliu. Kuris, beje, nuvilia kaip paprasčiausias dramaturginis būdas įkūnyti laisvę: per vaiką, ir juolab – per kitokį vaiką.

Žiūrėdama „Autonomiją“, prisiminiau keletą kitų spektaklių. Visų pirma, Gintaro Varno „Tolimą šalį“ (drauge – ir Xaviero Dolano filmą „Tai tik pasaulio pabaiga“), kurioje buvo justi tikroji sielos autonomija, išryškėjusi būtent šeimos vandeny. Taip pat Oskaro Koršunovo „Ugnies veidą“, labai aštriai kalbantį apie sutrikusią šeimos kraujotaką. Dar Krystiano Lupos „Didvyrių aikštę“, kur taip pat buvo sriubos, bet koks buvo jos valgymas, kokie buvo jos valgytojai, kokia įtampa šiuos valgytojus krėtė! Galiausiai į galvą atėjo Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacija“, kur griuvo senasis gyvenimas, anų dienų pamatas. Visos šios temos kliudomos ir „Autonomijoje“, tačiau čia neliečiamas žiūrovas. Atvirukas žiūrėtojo neįsileidžia – nusibarsto miltais, cukraus gabaliukais, nusitaško vandeniu iš kibiro, nusikloja kilimais ir lapais, bet lieka kažkur kitapus stebėtojo, lyg kalbėtų vandeny ir vietoj prasmių matytume tik oro burbulus.

Vienintelis man kylantis klausimas šiandien – jei režisierius dramaturgiją kūrė remdamasis aktorių pasakojimais, jei kėlė autonomijos kaip pamatinės Lietuvos vertybės temą, jei norėjo šią suirusią šeimą parodyti kaip mūsų tautos mažo mastelio žemėlapį, kaip mūsų tautos ligotą, jautrų santykį su istorine praeitimi, kodėl galiausiai buvo pasirinkti tokie šabloniški, tokie nieko naujo, tokie kiek galima punktyrai? Vienintelis atsakymas, ateinantis į galvą, – tai tėra juokas iš savęs pačių, iš tų lietuviškų stigmų, kuriomis grindžiame savo autonomiškumo jausmą.

Tamsos būtybės

Spektaklio „Juoda saulė“ recenzija | Rež. Łukasz Twarkowski, „Identity Problem Group“
Publikuota menufaktura.lt

 

Balandžio 7–9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre turėjome galimybę išgyventi „Juodą saulę“ – lenkų kūrybinės grupės „Identity Problem Group“ audiovizualinių potyrių spektaklį, režisuotą Łukaszo Twarkowskio. Spektaklio anonsas kaip reta tikslingai formavo aiškų lūkestį: tekstai ir vaizdai žadėjo meditacijos ir net terapijos formą, siuntė kvietimą panirti į tamsos tranzą ir juodos saulės šviesoje susitikti su grynakrauju melancholiku.

 

Už rankos įvestas į tamsą ir paprašytas galvą dėti ant pagalvės, nesuvoki erdvės nei architektūriniu, nei laiko, nei aplink esančių žmonių požiūriu. Esi tik pats sau ir mėgini užčiuopti savo paties kraujotaką, kvėpavimą, kūną. Bandai save įtikinti savo tikrumu, savo istorija, nes tamsoje tavęs neįmanoma užfiksuoti. Nebesvarbu, kaip atrodai, nebesvarbu, kaip ant grindų išsidėstė tavo kojos, rankos, sijonai. Nebėra alkio, troškulio, metų laiko, pumpurų brendimo, į tave niekas nežiūri ir nesikreipia.

Norėtųsi teigti, jog „Juodos saulės“ misija – duoti žiūrovui akimirką panirti į būseną, kamuojančią depresija sergančius žmones. Nes čia jauti tą glitų tamsos vandenį, kuriame įsitaisei ant paties dugno, kuriame matyti tik reti šviesos blyksniai, ruožai, nuslystantys erdve virš tavęs. Kiekvienas spindulys yra drauge nepakenčiamas, nes akina, ir trokštamas, nes be jo daugiau nieko nėra. Emocijas kurstanti muzika (kompozitorius – Bogumił Misala) ir nuo garso bangų kylanti grindų vibracija, baltos dūmų ūkanos – viskas sudėliota taip, lyg siekta sudaryti progą jaukintis, šalia sodintis depresijos kankinamą žmogystą. Viskas būtų gerai, tik toji žmogysta šalia taip ir neatsisėda. Todėl imi mąstyti, kad galbūt ir minėtos misijos niekas neturėjo galvoje, kad iš tiesų tai tebuvo tik asmeninis lūkestis, susiformavęs pamačius, jog spektaklis įkvėptas Julijos Kristevos knygos „Juoda Saulė. Depresija ir melancholija“.

Moters (tekstą skaito aktorė Miglė Polikevičiūtė), kurią girdime, tačiau nematome, pasakojimui (dramaturgė – Anka Herbut) būdinga be galo įmantri poetinė maniera, kurianti, beje, labiau šizofreniškos, nei depresiškos ar melancholiškos asmenybės jausenas. Tekstas čia labiau formuoja paradoksalias vizijas, nei atkuria prisiminimus: jis visų pirma tiesiog pripildo erdvę, o žiūrovo dvasinę teritoriją veikia tik per atsitiktines psichoaktyvias asociacijas. Kartais atrodo, kad metaforų ir įvaizdžių virtinė labiau trukdo ir atstumia, nei padeda nirti į pojūčius. Girdėdamas šią poeziją, labai aiškiai suvoki, kad tai – vis dėlto ne terapija, o menas, arba kad tai – labiau vaškinė figūra, nei tikras žmogus ir tikra istorija. Prisiminimas apie tėvą ir sriubą – vienintelis ilgesnis visiškai rišlus epizodas pratisoje Moters kalboje, todėl, ko gero, daugelio žiūrovų išgyvenamas iš esmės, atpažįstant jame visus tėvus ir visas sriubas, arba visą visų namų kvapą.

Padrikus kalbos įvaizdžius sieja bendras vardiklis – 3T: tai – Tamsos / Tylos / Tuštumos faktas ir drauge to fakto keliamas siaubas. Šiame siaube ryškėja nenoro gyventi / desperatiško bandymo gyventi, mirties baimės / mirties ilgesio priešpriešos. Pasakojime reflektuojamas buvimas be perspektyvos, be horizonto, plokščias ir pilnas tik praeities, nes niekas nevyksta toliau, nes paraidžiui išsitaria tik N Ė R A, ir nejusti jokių Y R A. Tačiau paradoksalu tai, jog „Juoda saulė“ neveikia negatyviai: tai yra, galėtum sakyti, tam tikra prasme jaukus ir net savotiškai patogus spektaklis be galo nepatogia tema. Stiprybė tai ar silpnybė – klausimas: viena vertus, kūrėjai rado būdą be galo opią problemą nagrinėti giliai ir įtaigiai, bet drauge – sakraliai, švelniai, estetiškai. Tačiau galiausiai mintyse ir telieka tamsos estetika ir švelnumas, o problema kažkur susigeria.

Stipriausias būsenas sukelia šviesos ir aplinkos objektų judėjimas (vaizdo efektų autorius – Jakub Lech). Kai žemyn ima leistis masyvios metalinės lubų konstrukcijos, skrodžiamos šviesos pliūpsnių, atrodo, kad į tave eina ta tamsos būtybė, ta depresijos lėlė, kuriai jau spėjai suteikti veidą ir kontūrus. Todėl išlaikytas saugus kelių metrų atstumas, kuriam likus iki žiūrovų konstrukcija sustoja, beveik nuvilia – lyg jau buvai pasiruošęs apglėbti šituos metalinius kaulus, leistis užgriūnamas.

Po kulminacijos laukia išrišimas – juodo horizonto lėtas pakilimas, grąžinantis kelias dešimtis šviesos ratilų, kurie suskausta fiziškai – akis norisi dengtis ranka, suktis į kitą pusę. Tada pamažu imi gręžiotis į šviesą ir vis tikrintis, ar dar skauda, ar jau galima. Ir kai jau galima, pamatai visus tuos juodus siluetus, kurie gulėjo greta, išsidėstę tau nežinoma schema. Užplūsta nepaaiškinamas ilgesys – gal tiems siluetams, gal šviesai, gal tuštumai. Staiga prieš akis iššoksta instaliacijos „Meile, don’t stop“ (Klaipėdos lėlių teatras) dėžė su smėliu einančia pakumpusia žmogysta ir ją užgožiančiu mėnulio blynu. Panašiai ir čia – tamsa ir jos būtybės lyg absorbuojasi į sienas, kai pro uždangą ima skverbtis šviesos pluoštai.

Tamsos kategorija Lietuvos teatre nėra nauja: potyriai užrištomis akimis eksploatuojami „Pojūčių teatro“ spektakliuose, regėjimo pojūtis atimamas erdvinėje operoje „Confessions“ (Spatial Opera Company). Kuo „Juoda saulė“ kitokia? Visų pirma tuo, kad jos tamsa – klampinanti, užslopinanti visus vienodai. Čia nėra lygių ir lygesnių, čia atvestas lieki vienas, čia jautiesi saugus, bet iš tiesų niekas nestovi šalia ir nesaugo. Ši saugiai nesaugi zona ir ramina, ir sekina, priverčia pajusti ir E S U, ir N E S U vienu metu vien jau tamsos / muzikos / vaizdo efektų derme.

Paskutinės spektaklio akimirkos, kada žiūrovai atsargiai keliasi ir eina, ieškodami scenos krašto, – vienas geriausių regėtų pavyzdžių, kaip pačius žiūrovus paversti absoliučiai visaverte veiksmo / scenografijos dalimi. Jie ne tik kuria nepriekaištingą estetiką – šitie akinančioje šviesoje juoduojantys siluetai, lėtai judantys erdvėje, kur kas geriau negu vien iš balso pažinta Moteris suteikia pavidalus spektaklio melancholiškoms būtybėms: štai jos eina, išgriebtos iš tamsos.

Drambliai vaikšto tyliai

 

 

Pu buvo dramblys.

 

Nematomas dramblys.

 

Pu ilgą laiką galvojo, kad yra matomas, kaip ir kiti afrikiniai savaniniai drambliai.

 

Juk dramblio neįmanoma nepamatyti: jis yra per didelis, kad liktų nepastebėtas.

 

 

Pu matė pats save – savo dideles pėdas, tolybės ilgumo straublį.

 

Matydavo tabaluojant ausis ir žinojo, kad yra toks pilkas, kaip niekas kitas savanoje.

 

„Mano pilkumas toks gilus, – sakydavo Pu, – kad žvelgdamas į jį galiu įsisvajoti apie vandenynų gelmes.“

 

 

Prasidėjo sunkūs metai: jau antrą mėnesį laikėsi sausra.

 

Dramblių kaimenė vaikščiojo iš vietos į vietą, ieškodama vandens.

 

Pu tėtis išdžiūvusių upių vagose iltimis išrausdavo duobių: tai būdavo girdyklos.

 

Visi gyveno laukimu, niekas niekuo nebesigrožėjo, tik vienas kitas tepasikalbėdavo apie gyvenimą.

 

 

Vieną pavakarę Pu stovėjo ir žiūrėjo į tėčio ausį.

 

Tėtis tuo metu žiūrėjo pro šalį, į žemės grumstelį, bandydamas suvokti, kodėl taip pasikeitė klimatas.

 

„Tėti, – susimąstė Pu, – ar tu kada pastebėjai, kokios panašios mūsų ausys?“

 

Tėtis, lyg ką nugirdęs, atsigręžė į kaimenę ir nuėjo jos link.

 

Be mažiausio garso – taip, kaip eina drambliai.

 

 

 

Pu pažiūrėjo į tėtį, dangumi praplaukė debesis.

 

Debesis irgi buvo nematomas – niekas nepakėlė galvos ir į jį nepažiūrėjo.

 

 

Atėjo diena, kai Pu pajuto savy kažkokią gelmę.

 

Jis pasilipo ant kalvelės, išskleidė ausis ir tarė tolėliau susibūrusiai kaimenei:

 

„Ar apie nieką dabar daugiau nemąstysime, tiktai apie vandenį? Ar negalime pažvelgti į tolį, pasikalbėti apie medžių šakas?“

 

Visi tylėjo.

 

„Geriau pagalvojus, ar ne didžiausi sausumos gyvūnai turėtų mylėti sausumą labiau už viską?“

 

Kažkas krimstelėjo stiebelį, kažkas kitas pajudino šaką.

 

Praslinko vėjo šuoras, tėčiui sulapsėjo ausis.

 

Lyg nieko nebuvę.

 

 

Pu dar minutėlę palaukė, tada atsigręžė į savaną.

 

Tyla. Akacijos. Toliai.

 

 

Ir be jokio pasiruošimo, pasiteisinimo ir atsisveikinimo

 

ėmė

 

eiti.

 

 

Ėjo daugybę dienų.

 

Keletą kartų buvo sustojęs ir jau galvojo gręžtis.

 

Bet jautė, kad jo laukia.

 

 

Praėjus keletui mėnesių, Pu priėjo vandenyną.

 

Dienų dienas negalėjo nuo jo atitraukti akių.

 

 

Vieną rytą vandenyne pasirodė Ba – mėlynasis banginis.

 

Jis žiūrėjo į Pu taip, lyg Pu būtų matomas.

 

„Bet aš nematomas, – kartojo sau Pu, – matyt, jis žvelgia į lygumas.“

 

 

 

„Koks gilus tavo pilkumas: lyg būtum vandenynas“, – nė iš šio, nė iš to po savaitės ištarė Ba.

 

„Su kuo tu kalbi?“ – išdrįso paklausti dramblys.

 

„Nežinau, bet tu man patinki“, – atsakė banginis.

 

„Bangini, – atėjus pavasariui, įsidrąsino Pu, – tu turi visą pasaulio vandenį. Ar yra kas nors, dėl ko liūdi? Juk, anot senųjų dramblių, tuomet liūdėti nėra ko.“

 

„Visada norėjau nueiti pasivaikščioti ten. Į lygumas.

 

Bet išmokau į jas tiesiog žiūrėti.

 

Ir tada

 

pasirodei

 

tu.“

 

 

 

  • Ugnės Rudinskaitės piešiniai

Saša

In progress

Ištrauka iš II dalies

 

 

Danguje vidurdienio saulė. Aplink smėlio laukai, žydi gražios austėjos. Tolėliau pušys. Smėlis prie pat kojų atrodo kaip smėlis, o tas, kuris tolėliau, labiau primena kakavą: nužėlęs smulkiais sausumų augalėliais, galbūt samanomis, rusvas, toks, kokį norisi semti šaukščiuku.

 

Aš stoviu kažkodėl su pižama vidury šito lauko. Tamsaus mėlynumo rankovės su žydrais ir raudonais laiveliais dera smėlėtame kraštovaizdyje. Ant pižamos laivelių sėdi mažyčiai žvejai, laikantys mažas meškerytes, ant kurių kimba dulkės dydžio žuveliukai. Gal dar niekada nebuvau taip įsižiūrėjęs į tas meškerytes.

 

Nieko negirdžiu – pušys neošia, žiogai nesvirpia, žmonių nėra. Pasidaro labai karšta – vieną akimirką atrodo, kad ištirpsiu, kaip pavasarėjant ištirpsta paskutinis upėje likęs skaidrus ledo luitelis.

 

Pakeliu galvą ir pamatau, kad tiesiai virš manęs driekiasi elektros laidai. Ant vieno iš jų, visai virš mano galvos, tupi mažulytis, beveik neįžiūrimas paukštukas.

 

Ko nesisveikini, – staiga taria jis taip garsiai, kaip riaumoja meška.

 

Aš prasižioju, rankomis įsiremiu į šonus, kad kaip nors kvailai nenugriūčiau.

 

Graži pižama, – nieko nelaukdamas pastebi jis. – Kur gavai?

 

Aš žiojuosi pasakoti apie netoli namų esantį seną turgų, bet suprantu, kad šitas paukštelis yra iš visai kitų vietų.

 

Neatsimenu, – sumeluoju aš.

Ką? – sugriaudžia paukštelis.

Neprisimenu, – garsiai surinku aš.

O ką atsimeni?

Nedaug ką. Gal tik vieną dalyką, – toliau rėkiu aš, kad mane girdėtų. – Arba du.

Pavyzdžiui, kokį? – neatstoja paukštukas.

Pavyzdžiui, kad mano tėtis sirguliuoja. Ir kad aš mėgstu piešti.

Tai tu dailininkas?

 

Dar niekada niekas nėra man uždavęs šito klausimo. Bet suprantu, kad čia visai kitos vietos, kuriose galiu būti, kas noriu.

 

Taip, aš tikras dailininkas, – su pasididžiavimu sušunku ir ranka pasitrinu kaklą, kuris spėjo įskausti nuo žiūrėjimo į aukštybes.

 

O galbūt tu atsimeni ir dar vieną, trečią, dalyką? – nejučia užsidega paukštelis. – Ar, pavyzdžiui, kada nors gyvenime senoje raudonoje knygeliūkštėje nesi piešęs nepelnytai mažo tuščiavidurio skristi nemokančio paukštuko, kuris pasmerktas visą gyvenimą tupėti saulėje, ant įkaitusio laido, laukuose, kur metų metus nepraeina nė vienas, net labiausiai nususęs žvejys ar kad ir jau beveik numiręs žuvies pardavėjas?

 

Matyt, šitam dailininkui buvo labai liūdna, jei jo paukštukas išėjo toksai, – surinku aš, ir pamažu imu suprasti, kodėl šitas paukštukas man atrodo toks nepakeliamai matytas.

 

Ne mano reikalas, kas jam buvo!

Žinoma, tavo! Tu esi daug gražesnis, negu visi kiti pasaulio paukščiai, nes tu esi ne šiaip sau paukštukas, tu esi mažo berniuko liūdesys!

Ojojoi, mažulėli, gal nematei, kad nuo saulės baigiu nuplikti? Kad mano plunksnos susvilusios? Kad aš jau beveik keptas ir visiškai vienišas? Nusikakot man ant to tavo liūdesio! – sugaudžia paukštelis kaip sena giria, nuo jo griaudėjimo net susigūžiu.

 

Iš viso, kas tai būtų per dalykas – liūdesys? – apsiraminęs vėl susijaudina jis.

Nesi girdėjęs tokio žodžio? – nustembu.

Didelio čia daikto, – atkerta paukštukas. – Gyvenant tokį fantastišką prie laido visiems laikams prikepusio paukštuko gyvenimą, nieko nuostabaus, kad negirdėjęs.

 

Liūdesys yra kaip juoda spalva, – pagalvojęs sumetu aš.

Kaip baltas paukštukas, sudžiūvęs saulėje ir pajuodavęs?

Ne, paukštukas yra mažas. O liūdesys yra didelis, kaip nakties dangus.

O iš kur jis atsiranda, tas liūdesys?

Iš gyvenimo. Iš to, kad mes bendraujame su kitais žmonėmis, kad mes juos mylime, kad kažkas atsitinka.

Pavyzdžiui, kas?

Pavyzdžiui, – po kojom pažvelgiu aš, – kas nors nebemėgsta būti su tavimi, kaip kad tu nebemėgsti būti su savo laukais.

Ar manai, kad man su mano laukais yra liūdna?

Kaip tik taip ir manau, – sakau aš ir prisimerkęs nuo saulės pažvelgiu jam į snaigių didumo akis. – O kaip manai tu?

Aš manau, kad man su laukais nėra taip liūdna, kaip liūdnas yra visas, nuo rytų iki vakarų, nakties dangus. Man yra mažiau liūdna. Galbūt taip liūdna, kaip liūdna yra išdžiūvusi upė, kuri prieš tai nebuvo išdžiūvusi, ir joje maudėsi nuogi žmonės, o į vakarą ateidavo atsigerti begemotai.

Upė galbūt nėra liūdna. Upės iš viso nėra.

Kaip tai nėra? O kur jinai dingo?

Jeigu teisingai suprantu, išgaravo? – klausiamai rėkauju aš.

 

Paukštukas staiga siaubingai, neįmanomai nuliūsta: nudelbia akis, sučiaupia snapuką, nutyla.

 

Kas tau? – šaukiu aš.

Ar tu, kuris esi panašus į mažą ežerą ir drauge į didingą man nepažįstamą miestą, nori pasakyti, kad daiktai pasaulyje išnyksta nuo saulės?

Aš manau, kad daiktai pasaulyje išnyksta nuo liūdesio.

Tai kodėl išgaravo upė?

Nes niekas ja nepasirūpino, – rėkiu aš ir iš įpročio apsidairau, ar niekam mūsų garsus šnekėjimas netrukdo. – Nes jeigu kas nors būtų ja pasirūpinęs, jai būtų buvę ant saulės nusispjaut.

Bet manimi irgi niekas nepasirūpina, o saulė kaitina taip begėdiškai, kad tuoj neteksiu kvapo, ir mano ištirpę plaučiukai ištekės tau ant pižamos kaip mažiausia planetos upė.

 

Aš sunerimstu. Paukštukas atsidūsta ir priduria:

 

Pasitrauk, kad paskui nebūtų mėlyno klecko.

 

Staiga suvokiu, kad nesu piešęs mirštančio paukštuko.

 

Tu gyvensi, paukštuk.

Iš kur tu, būdamas toks mažas, žinai? – nepasitiki jis.

Gyvensi, kol neišbluksi. Jeigu raudona knygeliūkštė bus užversta ir negulės kur nors ant patalų prieš vidurdienio saulėkaitas, galbūt net gyvensi ilgiau už mane, – šaukiu aš gyvesniu balsu, beveik mėgaudamasis tuo, kad galiu taip stačiai rėkauti ant viso pasaulio.

O viešpatie, – taria paukštukas ir beveik suplasnoja sparnais.

 

Aš pasisuku eiti, nes nuo stovėjimo vienoje vietoje man akyse ima suktis žvaigždutės.

 

Kur tu eini?

Į priekį.

Ten nieko nėra.

Tu nežinai.

Tu įžūlus.

Aš atėjau čia, kad eičiau, o ne kad stovėčiau vienoje vietoje metų metus. Todėl ir einu.

 

Tada paskutinis klausimas, – šiek tiek patylėjęs, užriaumoja paukštukas. – Koks yra liūdniausias paveikslas, kurį esi nupiešęs?

 

Aš stabteliu žvelgdamas į laukiančio tolimo lauko didybę, ir staiga prieš pat akis atsiveria begalinis griovys, pilnas žalio dumblo plėvele apsitraukusio vandens ir sužydusių lūgnių. Kažkodėl neišsigąstu – įsibėgėju, šoku ir šokdamas sušunku:

 

Turbūt mano liūdniausias paveikslas esi tu!

 

Paukštukas kriokteli, bet aš to negirdžiu: griovio neperšoku, įkrentu į vandenį, plaukti nemoku, nuskęstu.

Fidelis ir kiparisas

„Dvi Tylos“, 2021 m.

 

 

Ištrauka iš II dalies

 

 

Dienomis jau gerokai įšyla. Pats kovo vidurys. Danielė iš palėpės šįryt ištraukė seną turbūt savo dukters suknelę, ilgą, su kuteliais. Apsivilkau, labai patinka. Šiandien šventė: skaitysiu trečią Fidelio laišką. Į mano raštelį, begėdis, neatrašė.

 

Labas, Anika, Nikute mano. Tik jau nemanyk, kad atrašinėsiu į tavo laiškus: ir be to turiu ką veikti. Užtenka, kad nuo ryto iki vakaro apie tave galvoju. Turbūt todėl tu tokia dailutė: nuo mano minčių grožio.

Šiandien aš jau nebe kalnas – kiparisas. Žaliuoju gal kažkur Italijoje, nesupaisysi. Visžalio medžio jausmas man nesvetimas: juk šitas kiparisėlis džiugus žiemą vasarą, visai kaip Fidelis.

Suprantu, Nikute, kad būna sunku: net kiparisams kartais nelengva. Nulūžta kokia šaka, apkakoja koks dinozauro dydžio paukštis. Bet tereikia sulaukti lietaus, ir smarvės kaip nebuvę.

Prisimink, ką dabar pasakysiu: esi didinga kaip kokia katedra. Nes tu ne tinginys: tu keliauji į priekį, ir, tikėk manimi, nukeliausi. Kodėl? Nes aš tavo kiparisas. O kas turi nuosavą medį, tam niekada galvos neperkaitins saulė. O jei neperkaitins, vadinasi, bus galima eiti toli. Eiti ilgai. Visada eiti, Anika.

Pridedu vietos, kurioje gyvena Šarlotė, paveikslėlį. Šiek tiek pasitrynęs, nepyk, vis dėlto gražus. Pats piešiau.

 

Kiparisas,

arba Fidelis

 

  1. S. Meluoju. Ne pats.

 

Į galvą ateina Šarlotė: kur aš buvau visą laiką? Ko aš laukiau? Leidžiuosi į apačią, ieškau Danielės, rodau jai Fidelio paveiksliuką. Danielė užmaukšlina man skrybėlaitę, pašaukia mūsų Upę, pasiima rakčiukus nuo automobilio, apsigobia geltona skara nuo saulės ir įšoka į basutes. Mes išeiname į kiemą, ir aš jaučiu: kad jį kur tą kiparisą, Šarlote, buon giorno!

 

Važiuojame visai neilgai, Upė net nespėja nugulėti šono. Staiga prieš akis nutįsta ilgutėlė kiparisų alėja. Lygiai taip, kaip rašė Fidelis. Iškart už jos sustojame, išlipame, pasileidžiu bėgti. Kapinės labai gražios: jokio juodžemio kaip pas mus, tiktai pietietiškai išpuošti kolumbariumai, o vidury – keletas kapelių su vienu kitu antkapiu, nykštukų, šunelių, smuikelių skulptūrėlėmis ir, žinoma, gėlėmis.

 

Jokių porcelianinių lėlyčių nematau. Nerandu ir nė vienos Šarlotės. Nuliūstu, glostau Upę. Galvoju, ko aš čia važiavau? Kodėl patikėjau laiškais? Laiškais kažkokio dieduko, kuris iš viso yra miręs ir nieko nebegali pasakyti? Kas aš per kosmonautas?

 

Kol Danielė kalba su kažkokia pažįstama itale, su Upe nugūriname į už kapinių plytinčią pievą. Imu skinti niekad nematytas gėles, galvoju, grįžusi pasimerksiu. Bus tėčiui, jei jis dar gyvas, arba man, jeigu ne. Upė vaikšto paniurusi, lyg mane palaikytų. Taip mes, dvi paniurėlės, niūriai užsimaniusios gėlių iš kapinių, prieiname atskirą nedidukę kolumbariumo sieną. Į ją spigina popiečio saulė: labai geltona, šildanti. Rodos, čia gyvena ne tik visokios Šarlotės, bet ir vasara.

 

Jau iš tolo pamatau porcelianą. Lėlytę su žydra skrybėlaite, kuri jau nebe žydra, ir lėlytę su balandžiu. Kiek aukščiau – labai liūdną lėlytę su berneliu ir dar vieną labai linksmą, didesnę už kitas, nuogutėlę.

 

Štai aš ją radau: Šarlotę. Apšviestą saulės, žiūrinčią į amžinai žaliuojančią pievą, lankomą šuns ir mergaitės iš Lietuvos. Akimirką pamirštu visus ir viską: aš esu čia.

 

Nusiskinu ilgesnę smilgą, surišu savo puokštę, įkišu į metalinę parūdijusią kilpelę. Atrodo daug gražiau nei visi pasaulyje porcelianiniai kiparisai. Tikrai gražiau, Fideli, atleisk.

 

Staiga susimąstau, kur numirusi žiūrėsiu aš, kokioje sienoje gyvensiu, kas mane lankys. Norėčiau irgi matyti Italiją arba saulę, arba mažučius namelius su terakotos stogais tolumoje, norėčiau uosti hiacintus pavasarį, alyvas vasarą. Mano sienoje tegul būna rėžtuku granite ar medyje išrėžtas paveikslėlis, kaip mudu su Fideliu savo bute skutame bulves arba kepame stintas, arba sodiname tulpių svogūnėlius.

 

Šarlote, staiga iškilmingai tariu aš, aš tave radau. Neturiu dovanų, atleisk, tiktai tau turbūt tokioje padėtyje – kai esi paprasčiausia siena – visiškai nusispjauti į visokius porcelianus. Manau, kad esi įsitaisiusi gražioje vietoje, kad tavo mirtis nusisekusi: visi svajoja taip gražiai gyventi, taip gražiai matyti laukymes po mirties. Aš tau linkiu sėkmės, sveikatos. Palauk, nusišnekėjau: kokios dar sveikatos. Gal tiesiog kuo daugiau ypatingų saulėlydžių, tokių, į kuriuos žiūrėdama pamiršti, kad esi mirusi. Linkėjimai nuo mano dieduko Fidelio. Jis buvo ežeras, kalnas, dabar kiparisas. O tu – siena. Nuostabu.

 

Atrodo, prasėdime čia gerą valandą. Upei karšta, stipriai lekuoja, ieško pavėsio, bet daugiausia, ką randa, – tai siauras kiparisas. Fideli, ar čia tu, galvoju aš. Tariu arrivederci Šarlotei, grįžtame pas Danielę. Ji su savo bičiule jau susėdusios ant suoliuko gurkšnoja vandenį ir vaišinasi spurgomis. Vieną – pačią didžiausią, balčiausiai išpudruotą – tiesia man. Aš imu ir prisimenu Fidelio laidotuves: net pagalvoju, kad mirtis ir spurgos jau tampa gražia mano gyvenimo tradicija.

 

Kapinaitėse praleidžiame visą popietę. Čia labai ramu, kas ateina, kalba patylomis, bet žmonių mažai. Apžiūrinėju visokius medalikėlius, išdėliotus ant kapų, lyg amuletus įrėmintas mažutes linksmų mirusių žmonių nuotraukas. Spėju apžiūrėti viską, ypač susidomiu viena kolumbariumo sienute, kurioje šalia palaidoti turbūt kokie broliai dailininkai: prie jų vardų pritaisyta aliejiniais dažais tapytų nedidukių drobių su spalvingais Italijos peizažais, kuriuose vaikšto mažučiai žmonės.

 

Vakarėja, sulipame į automobilį, užmiegu. Nubundu jau kambary, lovoje, šiltai apklostyta. Pats nakties vidurys, tylu, tik kiemo medžiuose vos vos girdėti vėjas. Susivokiu užmiršusi tėtį, mamą, namus. Lyg nieko nebuvę, lyg visas mano gyvenimas būtų prasidėjęs čia, su Daniele, Upe, Šarlote, spurgomis ir cukatomis, su apklotu, ant kurio naktis po nakties susirenka Italijos avys.

 

 

  • Ugnės Rudinskaitės piešinys

Savi fideliai ir savi kiparisai

Publikuota dvitylos.lt

 

Kartais kelyje artimiausiais tampa nepažįstamieji, o tie, kuriuos pažįstame, išnyksta. Netrukus pasirodysianti knyga „Fidelis ir kiparisas“ – tai šviesi ir lengva būsenų istorija apie mirties grožį ir ją paprastai suvokiantį vaiką. Knygos autorė Dovilė Zavedskaitė savo kūrinį skiria kiekvienam, kuris yra jautęs ilgesį, nesvarbu kam – kiparisui, ežerui, tėvui, tolimiems kraštams ar saulės tekėjimui. Galbūt ši istorija taps pretekstu pasikalbėti. Ir ne tik apie pačius gražiausius jausmus.

 

Kalbino Algė Ramanauskienė

 

Kalbėti jautriomis temomis ne visada pavyksta ir suaugusiesiems, o pasakoti apie jas vaikams – dar keblesnė užduotis. Kodėl to imatės?

Galbūt tas jautrias temas pavadinčiau kitaip – svarbiomis temomis, apie kurias patogu tylėti. Nuo pat vaikystės jaučiau tą keistą paradoksą – kad žmonės labai garsiai taria labai daug žodžių, kurie skirti ne išsakyti tai, kas iš tiesų rūpi, bet pabėgti – arba nuo tylos, arba nuo tų svarbių temų. Kalbėjimą iki šiol dažnai regiu kaip pabėgimą, galbūt todėl noriu kalbėjimo kaip sugrįžimo – į tai, ką jaučiame, kuo iš tikro gyvename. Kalbėdamas ne apie tai, „kas, kur, ką veikė“, o apie tai, „kas, kaip ir kodėl jaučiasi“, pamatai tikrą gyvybę, patį žmogų, jo jausmus šiam pasauliui. Kaip nežmoniškai tai įdomu! Į parduotuvę visi einame vienodai, bet joje jaučiamės kiekvienas savaip. Žinoma, juokinga būtų klausti, „kaip šiandien jauteisi parduotuvėje?“ Bet tegul būna tai mažas ir neįtikėtinas pavyzdys, kuo galima pakeisti klausimą „tai ką pirkai?“ Autentiški jausmai – štai kuo esame iš tiesų įdomūs.

 

Ar lengvai kūrėte knygą „Fidelis ir kiparisas“, o gal nešiojotės ją mintyse ilgą laiką?

Fidelį ir kiparisą“ parašiau vienu iškvėpimu: nei nešiojausi, nei planavau. Idėjos pradžia turbūt buvo sena istorija: kai man buvo šešeri, numirė močiutė, su kuria leisdavau dienas. Niekas nieko su manimi nekalbėjo – ką ten su vaiku apie mirtį! Užtat per laidotuves kažkas netoli buvusiame kioskelyje nupirko man šokoladuką „Fregata“. Ta nuostabiai gardi „Fregata“ yra viskas, ką aš atsimenu iš tų laidotuvių. Panašiai ir Anika su savo spurgomis: ji per Fidelio laidotuves mato bijūnus ir tėtį, dainuoja itališką dainą ir ant sniego daro angelą. Mes, suaugusieji, laidojame artimuosius, apraudodami save. Vaikai laidoja kitaip: jie savęs gailėti dar nemoka, juose visą laiką vyrauja smalsumas. Kol kažkas ten guli numiręs, jie nori valgyti, nori į lauką, jiems įdomūs juodai apsirengę liūdnų veidų žmonės. Vaikai atsiduoda patiems įvykiams, suaugusieji – savo reakcijoms į tuos įvykius.

Nuo tokių minčių prasidėjo „Fidelis ir kiparisas“. Tik tada dar nežinojau, kad jis mane nusitemps iki pat Italijos, kad mokys suvokti, kaip jautiesi, būdamas ežeru, kalnu arba kiparisu.

 

Jūsų kūryba – tiek knygose, tiek dramaturgijoje – neatsiejama nuo asmeninių patirčių ir išgyvenimų. Kodėl nusprendėte kalbėti garsiai ir atvirai apie tai, ką dauguma galbūt būtų linkę nutylėti ar net slėpti?

Pernai pusę metų dirbau su Izraelio autobiografinio teatro režisiere Naomi Yoeli. Su ja labai daug kalbėjomės apie skirtumą tarp didžiųjų pasakojimų ir mažųjų istorijų. Didieji pasakojimai yra tas bendras mūsų kaip visuomenės balsas, skirti mums, kaip tautai, apsibrėžti bendroje tautų šeimoje. Bet mus, paprastus žmones, iš tiesų jaudina asmeniškesni mažų žmonių patyrimai. Kuo jie neįprastesni, kuo tolimesni tiems didiesiems epams, tuo artimesni ir suprantamesni mums visiems. Galbūt todėl savo kūryboje atvirai atsispiriu nuo savęs pačios.

Kartais atrodo, kad „Fidelis ir kiparisas“ skirtas vaikams, kuriais buvome mes: vaikams, kurių suaugusieji nelaikė rimtais pašnekovais. Ne veltui Anika vis paliekama su nekalbiomis būtybėmis – tai šuo, tai miręs Fidelis, tai italė, tarianti nesuprantamus žodžius, tai kolumbariumas – paprasčiausia siena, kurioje gyvena Šarlotė. Nėra su kuo kaip reikiant pasišnekėti! Tokį jausmą atsinešu iš savo vaikystės.

Mano vaikystės namuose nebuvo jokių tragedijų – kažkas numirė, kažkas išėjo iš namų, kažkas serga, kažkam liūdna, bet visi tyli. Toliau skaldo juokus ir pasakoja anekdotus – kad neduokdie nesugadintų atmosferos, kad kur nors nenuliūstų koks nors vaikas! Taip toje tyloje auga vaikai ir mokosi tylėti apie savo patirtis ir iš nieko nedaryti tragedijos. Aš jau prisitylėjau, ačiū, nebenoriu. Dabar kalbu daug ir apie tai, kas iš tikrųjų svarbu, gyvenant šį mūsų visų gyvenimą.

 

Kodėl Fidelis? Kodėl kiparisas? Kodėl visi tie biskočiai ir kitos itališkos asociacijos?

Kai rašiau „Fidelį ir kiparisą“, neseniai buvome grįžę iš Italijos. Ten visą laiką lijo – po „Lietaus ir skafandro“ sėkmės lietus, matyt, labai mane pamilo ir dabar sekioja visur iš paskos, kad jį kur. Kadangi daug lijo, nemažai laiko praleidome pas vieną italę, nuostabią moterį vardu Danielė, kuri pati mums ruošdavo pusryčius, kepdavo sausainius, pyragus. Mus užgulė jos didelė meilė, o koks didelis buvo jos namų, plaukų ir suknelių grožis! Juodvi su mano penkiamete dukra vaikščiodavo po sodą ir kažką kažkokia kalba kalbėdavosi. Iš tiesų daug to jaukaus danieliško jausmo nugulė knygoje: interjeras, biskočiai, lėlės, pledai, langinės ir meilė vaikams. Viskas – iš tos nedidelės itališkos sodybos ir netoli jos buvusių kapinaičių su kiparisais.

O kodėl Fidelis – neprisimenu. Neseniai supratau tik tai, kad savo knygose matuojuosi gyvenimą su visokiais vyrais – seneliais, tėčiais. Matuojuosi, nes labai to ilgiuosi. Keista ilgėtis to, ko nebuvo, tiesa? Bet tik neseniai išgirdau, kad šitoks ilgesys – daug stipresnis: nes kai ką nors turėjai, tai lengva ir paleisti. O kai neturėjai, paleisti neišeina, nustoti tikėtis, kad dar turėsi, irgi ne. Nors mano autobiografijos knygoje beveik nėra, vis dėlto nesąmoningai sudėjau į ją savo vaikystės svajonę – kelionę kur nors su tuo pačiu, su kuo keliauja Ani.

 

Svarbią knygos ašį sudaro Fidelio laiškai Anikai. Kaip jie gimė?

Fidelio laiškai atsirado iš mano meditacinių patirčių, iš įvairių vizualizacijų, patirtų stovyklose: ne vieną kartą vaizduotėje man yra tekę gyventi ir ežero, ir kalno gyvenimą, jaustis, kaip jaučiasi medis ar upės vanduo. Skamba linksmai, bet yra labai rimta: kartą pabuvęs kalnu, į realybę grįžti jau šiek tiek mažiau susireikšminęs kaip žmogus, vis dažniau jautiesi esantis integrali pasaulio dalis, ne svarbesnė už kiparisą: lygiai tokia pati.

 

Kaip knygos kūrimo procese atsirado dailininkė Ugnė Rudinskaitė?

Ugnė mano gyvenime atsirado panašiai, kaip Danielė: nukrito iš dangaus. Ilgiau kaip metus užsiiminėjau savo pasaulėžiūrai artimos lietuviškos grafikos paieškomis, bet už nieko neužkliūdavo akis. Vieną dieną gavau Ugnės laišką – rašė, kad pamilo mano „Lietų ir skafandrą“, kad norėtų dirbti drauge. Atsiverčiau jos darbų rinkinį ir beveik nugriuvau nuo kėdės – tai buvo būtent tai, ko neradau visus metus. Išėjo taip, kad aš Ugnės ieškojau, o ji mane rado.

Iškart buvo aišku, kad susikalbėsime: Ugnė suprato visus knygos žodžius ir tylas, kiekvieną to pasaulio niuansėlį. Ji turėjo savo fidelius ir kiparisus, aš – savo, ir per tą laiką mes prirašėme viena kitai tūkstančius laiškų.

 

Kiek Jums svarbus istorijos vizualumas? Ar pati savo mintimis ir idėjomis prisidėjote prie „Fidelio ir kipariso“ vizualinio pateikimo? O gal šį procesą visiškai patikėjote Ugnei?

Vizualumas man be galo svarbus. Gal dėl to, kad į knygų pasaulį atėjau iš teatro. Man visur ir visada rūpi apšvietimas, spalvos, proporcijos, erdvė. Su Ugne nuo pat pradžių daug kalbėdavomės. Man norėjosi, kad istorija vystytųsi ne tik filosofiškai, bet ir koloristiškai: kad matytume vaiko jausmų kaitą spalvų dinamikoje. Kad matytume ne veiksmą, o būsenas. Ir labiausiai – kad matytume pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį jį mato Anika. Dubuo, kuriame patiektas kraštovaizdis, – mano užsakymas Ugnei, kurį ji nuostabiai išpildė. Sulig tuo dubeniu Ugnė pagavo, ką turiu minty, ir daug kelių nukeliavo savo jėgomis. Tačiau prie kiekvieno žingsnio kaip koks senas Fidelis prisistatydavau aš: kad neliktų jokių kūrybinių nesusikalbėjimų.

Abi norėjome išsaugoti knygos tylą: palikti erdvės ir piešiniams, ir žodžiams. Kad neužgriūtų skaitytojo, kad nerėktų. Kad duotų ir šalčio, ir šilumos, visko dozuotai, atsargiai, bet taip tiesiai į sielą.

 

Kam skiriate savo knygą? Kas turėtų ją perskaityti ir ką galėtų tikėtis joje atrasti?

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą dedikuoju visokioms pasaulio danielėms – kurios trumpai atsiranda mūsų gyvenimuose tik tam, kad juos sušildytų, pripildytų, pridainuotų itališkų dainų ir primintų tikrą gyvenimo skonį. O jeigu kalbame apie auditoriją, man vėl, kaip ir „Lietaus ir skafandro“ atveju, labai sunku pasakyti: atrodo, kad knygą visada rašau ne amžiaus grupei, o žmogui. Yra ten sluoksnių vaikams, yra sluoksnių suaugusiesiems. Man būtų smagiausia, jei tą sluoksnį, kurio nesupranta tėvai, jiems paaiškintų vaikas, o apie sudėtingesnius sluoksnius tegul vaikams pasakoja tėvai.

Pamažu imu jausti, kad visa savo kūryba labiausiai noriu tiesiog paskatinti žmones vieniems su kitais normaliai pasikalbėti. Pabrėžiu – normaliai. Meno kūrinys yra puikus pretekstas prisidengiant fantazija prieiti prie tų temų, kurios kasdienybės šnekose yra per toli. Arba prie tų jausmų, su kuriais jaučiamės tapatūs, bet jų prisibijome. Menas tikrai gali padėti pajusti tą fantastišką pojūtį, kad esame priimti į pasaulį, legalūs ir normalūs su visomis savo fanaberijomis. Vaikams šito jausmo reikia ypač.

 

Kokių minčių Jums kyla stebint vaikų literatūrą – ar šiuolaikiniai autoriai skiria pakankamai dėmesio svarbioms, jautrioms temoms? Ar daug gylio čia atrandate, o gal vis dar plūduriuojame vandens paviršiuje?

Galybėje siaubingos ir nekokybiškos knyginės produkcijos vaikams šiandien tikrai randasi ir labai gražių, labai gilių kūrinių, įdomių autorių. Ypač džiugu stebėti iliustracijų kaitą – vadinamosios paveikslėlių knygos kai kuriais atvejais yra tikri meno kūriniai. Tuose dideliuose paveiksluose galima gyventi dienų dienas! Džiugina ir tai, kad apie vaikams skirtą meną vis garsiau kalbama ne kaip apie vaikišką nesąmonę su glajum ir spaidermenu, bet kaip apie auginančią, jausti ir komunikuoti su pasauliu mokančią svarbią gyvenimo dalį.

O mes, šiuolaikiniai rašytojai, visi turime tą pačią bėdą: esu įsitikinusi, kad visos istorijos jau parašytos. Kad ir ką rašytum, naratyvas vis tiek jau bus įvykęs kokiame nors kitos knygos veikėjo gyvenime, ir ne vieną, ir ne dešimt kartų. Todėl šiandien svarbiausi ne siužetai, ne kas vyksta, ne ką pasakojame, bet KAIP: atrasti savo būdą kalbėti apie tūkstančius metų nesikeičiančius dalykus yra svarbiausia šiuolaikinio rašytojo užduotis. Nes žodžių, kitaip nei naratyvų, turime labai daug. Ir tikrai jų dėliojimo festivalyje vis dar galime būti unikalūs, negirdėti, nematyti.

Man pačiai literatūros vertę kuria detalės, kurias norisi pasikartoti ir nešiotis po savo gyvenimą. Ne kokios nors visiems nusibodusios filosofinės sentencijos, bet pastebėjimai, priverčiantys realybę matyti kitaip. Apskritai meno kokybę dažnai vertinu pagal tai, ar, išėjus iš spektaklio, pažiūrėjus filmą, perskaičius knygą, pasaulis atrodo kitoks. Yra kūrinių, visiškai perrašiusių bent jau tos savaitės mano gyvenimo jausmą.

 

Beje, koks jausmas apima pirmą kartą rankose laikant naują knygą?

Man apskritai keista laikyti rankose gražaus pavidalo savo kūrinį: teatro pjesės paprastai būna įrištos į nuobodžius aplankėlius ir atrodo pasibaisėtinai. Jų niekas nemato, o išmoktos jos, vargšės paskutinės, dūla stalčiuose kaip pamiršti karoliai. Todėl laikyti rankose savo tekstą, dailininkės aprengtą kipariso spalvos drabužiais, yra nenusakomas jausmas: šventė, fejerverkas, bilietas į kelionę po kaitrias ir sodrias itališkas pievas.

Lietus ir skafandras

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019 m. / Aldonos Liobytės premija už reikšmingiausią metų debiutą (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) / Geriausios metų vaikų knygos nominacija „Metų knygos rinkimuose’19“ / Nominacija Prano Mašioto premijai už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

 

– Baisu, kai erkė kanda. Daugiau niekas.

– Baisu, kai mergaitė miršta. Tu juk minėjai, kad galbūt numirtum. Ką man su tavimi numirusia reikės daryti?

– Mergaitės taip paprastai nemiršta, – liūdną padėtį bandė pataisyti mergaitė.

– Tikrai?

– Žinoma. Mirtis yra didelis dalykas, o mergaitė – mažas.

– Na ir kas, – užtikrintai kalbėjo nuliūdęs lietus. – Žmogus yra didelis dalykas, o uodas – mažas. Didelis dalykas ploja delnu mažam dalykui per galvą, ir viskas – mažas dalykas miršta.

– Tu teisus. Vadinasi, mirsiu.

 

Lietus visai susikrimto. Mergaitė pakilo ir ėmė kiūtinti tolyn. Lietus sekė iš paskos taip, kaip didelis dalykas seka paskui mažą – bijodamas, kad tik nenumarintų.

/…/

Lokys paėmė mergaitę už rankos. Jis suprato, kad tai – neeilinis atvejis.

 

– Kur tu mane vedi?

– Į dykumą.

– Bet mūsų krašte nėra dykumų, – prisiminusi bitininko žodžius, pasakė mergaitė.

– Kaip pažiūrėsi, – neprisiminęs niekieno žodžių, atsakė lokys.

– O kaip galima pažiūrėti?

– Galima vienaip, galima kitaip. Aš tave nuvesiu į savo dykumą. Mano dykuma nedidelė, – ramiai dėstė lepečkojis.

– Dykuma turi būti kiek akys užmato.

– Mano dykuma neturi.

 

Po kelių žingsnių jiedu priėjo vietą, lokio vadinamą dykuma. Tai buvo smėlio krūva, kurią, pamiškėje tvarkydami kelią, čia supylė ir supylę užmiršo kelių darbininkai. Dykumos viršūnėje lokys buvo įtaisęs pušies šakelę ir gražiai vadino ją palme.

 

/…/

 

Pasiekusi lauką, kuriame pirmąkart sutiko lietų, mergaitė pasijautė nepaprastai laiminga. Ji net neįsivaizdavo, kad gali būti tokia laiminga net ir tada, kai nerado to, dėl ko išsiruošė į šį žygį, – nei bitės, nei dykumos.

 

Lietus, pamatęs mergaitę, nustojo lijęs ir susikuklino.

 

– Kur tavo bitė? – neišlaukusi prabilo mergaitė.

– Numirė, – ne tiek liūdėdamas dėl bitės, kiek džiaugdamasis mergaite, džiugiai tarė lietus.

– Kaip tai numirė?

– Įgėlė kažkokiam lokiui ir numirė.

– Nieko sau.

– Bet prieš numirdama ji man pasakė, kur mums rasti dykumą.

– Ir kurgi?

– Maroke. Keliaujam?

– Nebereikia, lietau. Aš irgi kalbėjausi su lokiu.

– Maža ką lokys pasakys.

– Jis man parodė savo dykumą. Ir aš supratau, kad nebūtina turėti tikrą dykumą, užtenka turėti dykumos jausmą. Juk ir bitininkas kalbėjo ne apie bitę, o apie bitės jausmą. Supranti?

 

Lietus ne iš karto suprato, ką mergaitė turi galvoje. Jam reikėjo laiko apsiprasti su šia mintimi. Bet kai apsiprato, vis tiek nesuprato. O tada mergaitė pasakė:

 

– Žinai, aš kartais pagalvoju, ar tu esi tikras lietus, ar tik mano lietaus jausmas? Bet kuriuo atveju, aš tavęs labai pasiilgau.

 

Mergaitė prisiglaudė prie lietaus, ir lietus staiga pajuto mergaitės jausmą. Jis dėl nieko nebebuvo tikras, tik žinojo, kad savyje turi pasaulio su mergaite jausmą, ir šito jausmo jam užteko, kad galėtų gyventi toliau.

 

Ir gyveno.

 

I Am Insomnia

In process

PROLOGAS

 

 

JI: Kiekvieną naktį žaidžiu žaidimą: nubudusi pirmą kartą, atsimerkiu, bandau įsižiūrėti į tamsą ir spėju, kiek valandų. Aš jau žinau, koks skirtingas yra nakties tamsumas. Pradedu skirti, kaip atrodo antros valandos miestas, kaip trečios. Pirmą vis dar būna girdėti gatvė – pravažiuoja vienas kitas automobilis. Todėl nubusti pirmą, atsigulus dvyliktą, yra labai pavojinga – gali pasirodyti, kad jau penkios, nes girdisi gatvė. Antrą nesigirdi, trečią irgi, o penktą jau imi girdėti. Ir jei, neduokdie, nubudęs po vidurnakčio bent sekundę pagalvoji, kad gal netyčia jau penkta, o iš tiesų yra pirma, tada prasideda panika. Nes naktis tave apgavo. Tu jai pralaimėjai. Tave praryja lova, tada miestas, galiausiai tamsa.

 

 

 

INTRO

 

Virtuvė

Jis ir Ji

Sėdi ant grindų, atsirėmę į sieną

Ruošiasi virti bulves, bet apie tai dar neturėjo bendro pokalbio

 

 

JI: klausyk

 

JIS: nu

 

JI: ar galim visą naktį

tiesiog kalbėt nesąmones?

 

JIS: užkniso ane?

 

JI: nu

 

JIS: tai galim

 

JI: bet taip be nukrypimų

 

JIS: visiškas nesąmones?

 

JI: visiškas

 

 

JI: o kiek šiaip valandų?

 

JIS: dar tik trys

 

JI: fak

 

JI: kiek laiko jau čia sėdim, o dar tik trys

 

 

JI: gal išsiverdam bulvių?

 

JIS: davai

 

JI: būsim bulvių valgytojai

 

 

I DALIS

The Potato Eaters

 

 

Nėra visiškai aišku, kur Jis ir Ji yra, bet kyla įtarimų, kad savo namų virtuvėje

Kartais atrodo, kad viskas pereina į sapną

Kartais vėl viskas grįžta, sakytum, į realybę

Kaip kad nebūna aišku, kur esi, ir kas esi, ir koks miestas, ir kiek valandų, kai atsibundi naktį

 

 

JI: jau kuris laikas sėdime

 

JI: kaip manai, ar gerai yra taip jau kuris laikas sėdėti ir nieko daugiau

 

JIS: kaip tai – nieko daugiau

mes svajojame

 

JI: ir apie ką mes svajojame

 

JIS: kad supsimės, kad kriaušės žydės, kad neprasidės kažkas, ko mes visi bijome

 

JI: ir ko gi mes visi bijome

 

JIS: manau, to paties

 

JI: to paties, kaip visi?

 

JIS: to paties kaip visi

 

JI: sakyk, ar ir tu bijai to paties, kaip visi?

 

JIS: bijau. sakyk, o tu ar bijai?

 

JI: labai

 

JIS: o ko tu bijai?

 

JI: turbūt nenustebinsiu

 

JIS: o kas sakė, kad reikia nustebinti

 

JI: argi niekas nesakė?

 

JI: man rodos, kažkas dar vaikystėje sakė

 

JIS: ką būtent sakė

 

JI: kad reikia nustebinti

 

JIS: ką?

 

JI: žmones, taip toliau

 

JIS: ar taip toliau pasakei tik dėl to, kad neturėjai ko pasakyti?

 

JI: manau, kad taip

 

 

JI: iš viso, kai pagalvoji, kas mes?

 

JIS: o kam tą galvoti

 

JI: o ar neįdomu pagalvoti

 

JIS: vis tiek niekas nepasikeis

kriaušės žydės, supsimės

prasidės kažkas, ko mes visi bijome

 

 

JI: ar jau prasideda

 

JIS: dar ne

 

 

JIS: kaip manai, nuo ko prasidės

 

JI: manau, turėtų apsiniaukti dangus

būtų gražus sutapimas

 

JIS: visur tu ieškai to grožio

 

JI: manai, nereikėtų ieškoti

 

JIS: manau, kad visų pirma turėtų pasijusti negeras kvapas

 

JI: ką tu, šiais laikais tai, ko mes bijome, nebeturi kvapo, tai yra nematoma ir nenujaučiama

 

JIS: tik apsiniaukia dangus, tiesa?

 

 

JIS: man rodos, šviečiant saulei, taip spiginamai kaitinant, taip gyvenimiškai, lyg gyvenimas dar ruoštųsi trukti tūkstančius metų, būtų daug baisiau

 

JI: gerai, bet dar anksti tam, ko mes visi bijome

norėčiau truputį grįžti prie mudviejų

 

JI: manau, kad nereikėjo man tavęs sutikti

 

JIS: šiandien?

 

JI: apskritai gyvenime

 

JIS: kodėl taip sakai

 

JI: aš su tavimi senku

 

JIS: senki

 

JI: senku

 

JIS: kaip upė?

 

JI: galbūt

 

JIS: nesuprantu

 

JI: tai suprask: tu mane sekini

 

JIS: nepaaiškėjo

 

JI: nes kas tau gali paaiškėti nepavalgius

 

JI: valgyk

 

JIS: prieš tai, ko mes visi bijome, valgyti?

 

JI: valgyk, gal kažkas paaiškės

 

 

Liudvikas valgo

 

 

JI: ar dabar, kai tu valgai, kažkas tau aiškėja?

 

JIS: labai stipriai aiškėja

 

JI: ir kas tau aiškėja?

 

JIS: kad aš buvau teisus

 

JI: kada?

 

JIS: visada

 

JIS: buvau teisus, kai sakiau, kad greitai viskas pasikeis

 

JI: kas dar

 

JIS: buvau teisus, kai sakiau, kad zylutė balkone nieko gero nereiškia

 

JI: o ką ji reiškia

 

JIS: kažką blogo

 

JI: ką blogo

 

JIS: niekas nežino

 

 

JI: bet nebuvai teisus, kai padarei man kažką blogo

 

JIS: ką

 

JI: nebepameni

 

JIS: pavalgysiu, gal prisiminsiu

 

 

JI: ar dabar, kai valgai, jau prisimeni?

 

JIS: ne

 

 

JI: tu labai garsiai valgai, galim neišgirst

 

JIS: ko neišgirst

 

JI: kai prasidės

 

 

JI: kodėl mes visada, nuo pat pradžių, kai visa tai prasidėjo

 

JIS: kas prasidėjo

 

JI: aš ir tu, taip toliau

 

JIS: tęsk

 

JI: kodėl visada šnekamės taip, lyg gyvenimas būtų sudarytas iš kažko ir kažkaip

 

JIS: o ar taip nėra?

 

JI: žinoma nėra

 

JI: mes esame labai apčiuopiami

kaip bulvės

 

JIS: kodėl dabar bulvės, visai neerotiška

 

JI: nesvarbu, kad neereotiška

svarbu, kad aš nesu kažkas, ir mano kūnas nėra kažkoks, ir gyvenimas ne, ir tu po galais nesi kažkas, kažkoks ir kažkodėl

 

JIS: o kas aš esu?

 

JI: mažų mažiausia kūnas, kurio vis dar noriu

 

JIS: vis dar manęs nori?

 

JI: noriu

 

JIS: net tokio?

 

 

JI: prisimeni, kai buvome Berlyne

tame genocido muziejuje

 

JIS: Libeskindo?

 

JI: Libeskindo

 

JI: toje celėje, kur buvo visiškai juoda, tik iš viršaus ėjo ruožas dienos šviesos ir miesto garsai?

 

JIS: kur mylėjomės?

 

JI: ne ten mylėjomės, mylėjomės betoniniam labirinte, lauke, ten visai nebuvo tamsu, ten buvo šviesu, nes šviesi buvo ir diena, ir betonas, ir trinkelės

 

JIS: koks skirtumas

 

JI: kaip tai koks skirtumas, visiškai didelis skirtumas, ar kai mylėjomės buvo tamsu, ar ne

 

 

JIS: aš dar pavalgysiu, gal suprasiu, koks tai skirtumas

 

JI: pavalgyk

 

 

Liudvikas valgo

 

 

JI: bet ar atsimeni tą celę?

 

JIS: sakykime, atsimenu

 

JI: ir ar atsimeni, kaip įėjo ta moteris su juodu kombinezonu ir iškirpte nugaroje

 

JIS: atsimenu, dabar jau gerai

 

JI: ir ar atsimeni tos iškirptės gylį, kuris net gal buvo gilesnis, negu jūra?

 

JIS: lietuviška?

 

JI: užsienietiška

 

JIS: atsimenu

 

JI: ir ar atsimeni, kaip perbraukei tai moteriai ranka per nugarą?

 

 

Tyla

 

 

JIS: ko iš tiesų tu norėjai paklausti?

 

JI: aš iš tiesų norėjau paklausti, ar paskui, kai mylėjomės labirinte, dienos šviesoj, tu galvojai apie tos moters nugarą, ar negalvojai?

 

JIS: neprisimenu

 

JI: pavalgyk

 

 

JIS: pavalgiau, vis tiek ne

 

JI: žinoma galvojai, nes niekada nei po to, nei prieš tai tiek daug nebuvai man iš nugaros

 

JIS: tu iš tiesų norėjai paklausti, ar vis dėlto bus tai, ko mes visi bijome, ir ar ta jūros gylio iškirptė nugaroje jau buvo ženklas

 

JI: ne, visai ne tai

 

 

Įeina moteris su iškirpte nugaroje

 

 

MOTERIS: ar čia yra vieta, kur reikia laukti kažko, ko visi bijo?

 

JI: ne čia

 

JIS: čia

 

JI: ar buvo duotas koks nurodymas, kad visiems reikia laukti vienoje vietoje?

 

MOTERIS: sakė laukti su pažįstamais

 

JI: ar mes jus pažįstame?

 

MOTERIS: atleiskite, aš tikrai pažįstu tą, kuris yra lietęs mano nugarą

 

MOTERIS: malonu dar kartą susipažinti

jūs toks pastambėjęs

 

JIS: valgau

 

MOTERIS: na, žinoma, valgote

 

JIS: prastai atrodau?

 

MOTERIS: ne, atrodote gerai, dabar dar geriau bus justi jūsų rankų perimetras

 

 

JI: atsiprašau, ar jūs atnešėte mums kokią žinią

 

MOTERIS: žinią apie ką

 

JI: apie tai, ko mes visi bijome

 

MOTERIS: manau, kad mums trims reikėtų nieko nebijoti valandėlę

 

 

MOTERIS: na, juk jūs žinote, kaip yra nebijoma

 

MOTERIS: juk jūs jau bandėte nieko nebijoti, tiesa? pabandykime dabar trise, a?

 

JI: kaip tai trise? mes nieko nebijome tik po du

 

JIS: na kodėl, Margarita, tik po du

 

/…/

 

 

II DALIS

No One

 

 

Jis ir Ji stumia naktį

Tai virtuvėje, tai vonioje, tai ant palangės, kažkur ir niekur

 

/…/

 

JIS: niekada tavęs neklausiau

apie ką tu galvoji, kai neužmiegi

bet gal ten ir galima

atrasti tą tavo Sargasų jūrą?

 

JI: durnas tavo klausimas ir durna hipotezė

 

JIS: kodėl

 

JI: o kaip tu manai

apie ką galvoja žmonės, kurie negali užmigti

apie gražius dalykus, kurie jiems padėtų užmigti?

taip, kaip daro normalūs žmonės?

apie smėlėtus krantus ir jūros nugludintus stikliukus

apie miškus ir paukščius medžiuose

sniegenas ir bukučius nachui

kaip gerdavo vyną krantinėse

su visais iš eilės

kaip dėvėdavo rudeniškų spalvų paltus

kaip kaukšėdavo batai į plyteles

einant per lietų?

 

JI: kad ne žinok

atsibundi

tada būna dar nieko

praeina kelios minutės

kol įvyksta ta tranzicija

kai staiga supranti, kad atsibudai

kai prisimeni savo gyvenimo istoriją

kai prisimeni, kad blecha atsibusti su tokia gyvenimo istorija reiškia kažką labai labai blogo

kažką, ko mes visi bijome

 

JIS: tai tą jausmą, kuris ištinka atsibudus

pavadintum baime

 

JI: kas čia per pirmoko klausimai pas tave?

 

JIS: nu aš domiuosi

 

JI: niekaip aš jo nepavadinčiau

gal tamsa

gal blecha žvėrimi, kuris ima urgzti iš to savo žvėryno

ir kišti tau į galvą naujieną, kad tu nemiegi

kad tu dabar jau neužmigsi iki ryto

kad tu jau pamiegojai dvi savo šitos nakties valandas

kad tu dabar turėsi operuoti pasaulyje su savo per paskutinį mėnesį miegotom dvidešimt aštuoniom valandom

kad tu turėsi be visa ko būti gražus, linksmas, susitvarkęs

gerai atrodyti fotosesijose, būti guvus prie vaikų

kad visi pasakytų, koks atsigavęs, koks tu nachui atsigavęs, žmogau!

 

JIS: gal tikrai aš pirmokas

bet ko tu iš tikrųjų bijai?

nu va taip realiai

 

JI: aš bijau ne pačios nemigos

aš bijau to, kad ji kažkur veda

kažką reiškia

kad ji yra ženklas kažko, ko aš bijau

 

/…/

 

 

III DALIS

Release

 

 

Terapijos kabinetas

Du krėslai vienas priešais kitą

Juose sėdi Ji ir paleidimo terapijos specialistė

 

 

SPECIALISTĖ: dabar užsimerkite

įsitaisykite patogiai, atsiloškite

pamirškite, kad jus stebiu

 

SPECIALISTĖ: kai paprašysiu įvardinti kūno dalį, įvardinkite garsiai

ar supratote

 

JI: supratau

 

SPECIALISTĖ: ar galėtumėte pasakyti man

kokią emociją dabar jaučiate labiausiai

 

JI: baimę

 

SPECIALISTĖ: gerai, turime baimę

ar galėtumėte dabar pajausti

kurioje kūno vietoje

gyvena jūsų baimė

 

SPECIALISTĖ: ar galite pasakyti garsiai?

 

JI: galvoje

 

SPECIALISTĖ: jūsų baimė gyvena galvoje

ar dabar galėtumėte įsivaizduoti

kad jūsų galva yra mažutis narvelis

o baimė yra tame narvelyje uždarytas paukštelis

 

SPECIALISTĖ: ir ar galėtumėte tą paukštelį išleisti iš narvelio

ir jei galėtumėte, tai kada

ar dabar?

 

SPECIALISTĖ: jei dabar, tada atidarykite narvelį

 

JI: aš nesakiau dabar

 

SPECIALISTĖ: nėra kito laiko kaip tik dabar

taigi atidarykite narvelį

ir žiūrėkite, kaip jūsų paukštelis išskrenda

kaip pakyla į orą, aukštai į dangų

 

SPECIALISTĖ: ar vis dar matote paukštį?

 

JI: matau, labai didelis

 

SPECIALISTĖ: kokio dydžio?

 

JI: kaip dramblys

 

SPECIALISTĖ: nieko, mes palauksime, kol nebesimatys

 

 

JI: matosi

 

SPECIALISTĖ: o dabar?

 

JI: irgi

 

 

SPECIALISTĖ: gal jau mažėja?

 

JI: ne, man rodos, jis kažkur užstrigo

nebekyla

kabo danguje

 

SPECIALISTĖ: kaip tai kabo

 

JI: nu ką aš žinau, kabo ir viskas

 

 

JI: tai ką man dabar su juo daryt blecha

 

SPECIALISTĖ: tai paleiskit

 

JI: tai nepasileidžia

aš gi jo nelaikau

 

SPECIALISTĖ: laikote

 

JI: nu nelaikau

už ko aš jums jį laikau?

 

SPECIALISTĖ: už mėlyno siūlo

 

JI: nesąmonė

čia jūs sugalvojot

 

SPECIALISTĖ: jūs

 

JI: nėra jokio mėlyno siūlo

 

SPECIALISTĖ: o kas yra? gal raudonas kaspinas?

 

JI: koks dar kaspinas

yra dramblys, kuris kabo danguje

 

SPECIALISTĖ: tai jūs nupūskite tą dramblį

 

 

Ji pučia

 

 

JI: nenusipučia

 

SPECIALISTĖ: tuomet įdurkite jam į šoną su adata

ir jis susprogs

 

JI: iš kur tą adatą gauti?

 

SPECIALISTĖ: įsivaizduokite

 

JI: o tai kaip man jį pasiekt?

jis danguje

 

SPECIALISTĖ: na tai pašokite

 

JI: nepasiekiu

 

 

SPECIALISTĖ: tuomet įsivaizduokite, kad pakyla vėjas

 

JI: nėra vėjo

kaip tik labai rami diena

 

 

SPECIALISTĖ: nušaukite tą dramblį, galų gale

 

JI: nušauti dramblį? gaila

 

SPECIALISTĖ: čia ne dramblys, čia jūsų baimė

 

JI: dramblys

tikras dramblys

negaliu šauti

 

SPECIALISTĖ: o ką galite?

 

JI: galiu tiktai visam gyvenimui

palikti jį tenai kaboti

 

SPECIALISTĖ: tai blogai

labai blogai

blogiausia, ką galima sugalvoti

 

 

Ji atsimerkia

 

 

JI: kas čia per terapija, atsiprašau?

 

SPECIALISTĖ: paleidimo terapija

žmonės per vieną kartą išsigydo nemigą

efektyvumas šimtas procentų

 

JI: atėjau be dramblio, išeisiu blet su

 

SPECIALISTĖ: tai nuleisiu penkis eurus

 

JI: kiek?

 

SPECIALISTĖ: penkis

 

 

JI: tai čia dar ir mokama?

 

SPECIALISTĖ: pamatysite, net ir su drambliu miegosite kaip užmušta

 

 

JI: jūs labai negraži

sakykite, ar jau paleidote tą faktą, kad esate tokia negraži

į mėlyną dangų?

 

SPECIALISTĖ: ačiū už jūsų nuomonę

 

JI: ne, aš rimtai

kai jūs fuckin’ sakote

kad man užtenka tiktai pririšti savo nemigėlę

prie debesėlio ir paleisti su vėjeliu

tai jūs sumenkinate mano problemą

nes jūs nei žinote jos priežasties

nei suprantate jos kilmę ir pasekmes

 

JI: nejaugi iš tiesų

jums viskas gyvenime

pasileidžia su paukšteliais ir drugeliais?

 

SPECIALISTĖ: dalykai nėra tokie baisūs

kokios baisios yra mūsų reakcijos į dalykus

tuo aš remiuosi savo terapijoje

 

SPECIALISTĖ: bet suprantu jūsų nepasitenkinimą

jį priimu ir paleidžiu

 

JI: nerealiai

jūs esate fantastiška

aš apie jus parašysiu atskirą skyrių

savo pjesėj

 

SPECIALISTĖ: ačiū

 

 

Ji suglaudžia delnus ir linkteli galvą

 

 

JI: aš priimu ir paleidžiu

jūsų ačiū

 

ir švelniai, tyliai

kaip debesėlis

linkiu jums blogos dienos, blogų klientų ir blogos nuotaikos

 

/…/

 

 

V DALIS

Daddy

 

Pokalbiai telefonu

 

 

 

I

 

 

TĖVAS: skambinai trečią nakties?

 

JI: gal pasispaudė

 

TĖVAS: nu nu

 

JI: netyčia turbūt

 

TĖVAS: nu tu jomajo

 

 

 

II

 

 

TĖVAS: klausyk, aš vėl radau tavo skambutį

 

TĖVAS: va, žiūriu: dvi keturiasdešimt trys

 

 

TĖVAS: alio, tu girdi?

 

JI: tai skambinau, jo

 

TĖVAS: tu juokauji? tokiu metu skambinėti

 

JI: nu

 

JI: juokauju

 

 

TĖVAS: tai kaip gyvenimas?

 

JI: ai ką aš žinau, kažko nemiegu

 

TĖVAS: tai ko nemiegi?

 

JI: nežinau

 

TĖVAS: kaip tai nežinai

 

JI: nu nežinau, nemiegu ir tiek, nemiga

 

TĖVAS: jo? tai ir skambinėji visiems iš eilės?

 

JI: nu, visiems

 

TĖVAS: eik eik

 

 

TĖVAS:  nu tu duodi

 

 

TĖVAS: tai ką aš žinau, miegok nu

 

JI: ok

 

TĖVAS: ne nu tai ne ok, tai išgerk gal kokių migdomųjų

 

JI: jau gėriau

 

TĖVAS: ir kaip

 

JI: jau visko gėriau, ok? prie visko pripratau, niekas neveikia

 

TĖVAS: joptararai, tai čia tau kaip mamai?

 

JI: kodėl kaip mamai

 

TĖVAS: tai ką aš žinau

 

 

TĖVAS: alio, girdi?

 

 

 

III

 

 

TĖVAS: nu labas

tai neskambinai naktį

gal miegojai? ne?

 

JI: gal truputį geriau, jo

 

TĖVAS: nu ir ačiū dievui

 

TĖVAS: žinai, išsiaiškinau, kad kai nemiegi

reikia atsikelt ir kokią razinką suvalgyt

įsidedi į burną razinką

smegenys gauna gliukozės ir viskas

 

TĖVAS: nežinau, tu mėgsti razinkas?

daug kas nemėgsta

 

JI: mėgstu

pabandysiu, gerai sakai, gal razinka padės

 

TĖVAS: nu, aišku pabandyk

razinka dar niekam nepakenkė

 

TĖVAS: o kaip šiaip?

balselis tai toks ką aš žinau žinok

 

JI: tai pavargus žinai, tiek laiko nemiegojus normaliai

 

TĖVAS: nu jo, pavargus

tai gerai, skambtelsiu dar kurią dieną

 

JI: nu gerai

 

 

 

IV

 

 

TĖVAS: klausyk, aš čia pagalvojau aną dieną

kad tau čia neprasidėtų kokia depresija ar kas blecha

bus paskui

 

JI: tai neprasidės, baik tu

 

TĖVAS: sakau, gal tau čia ir ta mūsų su mama istorija kažkiek?

nu skyrybos ten, aišku, čia jau labai seniai

gal čia visai jau neaktualu

 

JI: ai ne žinok

viskas gerai

aš manau, kad man net į naudą išėjo

 

TĖVAS: į naudą sakai?

 

JI: tai aišku

būčiau kokia šiltnaminė

banke dirbčiau

o dabar kokį įdomų gyvenimą gyvenu

taip viską susitvarkiau

 

TĖVAS: rimtai ane?

 

JI: tai aišku

 

TĖVAS: nu tu filosofė pas mus

 

JI: aišku, aš į viską filosofiškai

 

JI: klausyk, galvoju, paklausiu

mano dukra labai mėgsta žvejoti

visą laiką eina prie žvejų jei kur būnam

susidraugauja, rodo ten jai žuvį, duoda meškerę, mauna jinai ten jauką ant kabliuko

sakau, gal pas tave į sodybą kada

galėtume užsukt?

pažvejotumėm

 

TĖVAS: tai kad matai ruduo dabar

nekimba jau

 

TĖVAS: nėra kibimo

 

JI: a

 

TĖVAS: nu

 

JI: tai aišku tada

 

 

 

V

 

 

TĖVAS: labas

 

TĖVAS: tai kas pas tave gero?

 

JI: ai kad nieko žinok

 

TĖVAS: kaip miegas?

 

JI: nu nelabai žinok

 

TĖVAS: nelabai ane

 

JI: ne

 

TĖVAS: tai nesitaiso?

 

JI: nu ne kažkaip

 

TĖVAS: razinką bandei?

 

JI: bandžiau, vakar pusę maišelio suvalgiau

 

TĖVAS: ir kaip?

 

JI: kad nieko

 

TĖVAS: neveikia ane

 

JI: nu nelabai

 

TĖVAS: tu matai

 

JI: bet skanu šiaip

 

 

JI: klausyk, per trisdešimt metų tiek kartų nesikalbėjom, kaip dabar, per paskutinį mėnesį

 

TĖVAS: nu

 

JI: tu man kaip supervizorius koks

kiekvieną sekmadienį

 

TĖVAS: tai dabar paklausyk: ir taip bus visada

kiekvieną blet sekmadienį visą gyvenimą

 

JI: nu ir gerai

ir tegul

 

 

 

VI

 

 

TĖVAS: žinai, čia vakar pagalvojau, jei taip jau atvirai

kad tik aš tau skambinu

 

TĖVAS: kaip durnelis koks

 

TĖVAS: o tau tai neužeina noras paskambint tėvui

 

JI: kodėl

užeina

 

JI: tiksliau gal užeidavo

kai buvo penki metai

kai buvo dešimt

penkiolika metų

dvidešimt

kai

 

JI: bet neskambinau, nes nežinojau, ar bus apie ką kalbėt

 

JI: o dabar, jei jau taip atvirai

turbūt prieš skambindamas tu turėtum manęs pasiklausti

ar aš galiu tau paskambinti?

ar galime pasikalbėti? nu žinai, aš čia gal per riebiai, bet

 

JI: bet manau, kad tu jau pakankamai suaugęs suprasti

kad man blet nepasispaudė, jeigu skambinau naktį

nes iš tikrųjų nebūna, kad pasispaudžia žmogui

su kuriuo trisdešimt metų nekalbėjai

 

JI: alio, girdi mane?

tėti?

 

 

Tėtis perskambina

 

 

TĖVAS: pasispaudė matyt kažkas

tai sakau, neužeina noras paskambint tėvui?

 

JI: tai užeina

paskambinsiu

 

TĖVAS: aišku paskambink

ką aš čia vienas kaip durnelis

 

JI: nu

 

TĖVAS: o miegi kaip?

 

JI: gerai

 

TĖVAS: jau gerai?

 

JI: matyt, nuo razinkų

 

TĖVAS: tai aš ir sakiau, kad padės

matai, kaip padėjo

nu maladec

 

/…/

 

Mums nieko neatsitiko

Skaitymai 2019 m. lapkričio 10 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre / Režisierė Dovilė Zavedskaitė
  1. MAN ŠEŠERI

 

 

1

man šešeri

sėdžiu prie didžiulio akvariumo svetainėje

žiūriu į tokią siaubingą žuvį, kuri nuo ryto iki vakaro valo stiklą

ji nemoka plaukti ir yra ne prie chebros

bet užtat turi didelę baisią burną

 

kitoj akvariumo pusėj

pro vandenį ir augalus

matau mamą

           

 

2

man aštuoneri

sėdžiu ant mamos sofos

klausausi patefono

labai mėgstu pasakas

ypač apie Krisiutę

 

mama padarė konservuotų grybukų su grietine

 

 

3

man devyneri

nekenčiu vaikų

 

kai manęs paklausia

koks tavo vardas

atsakau

koks tavo reikalas

           

 

4

man vienuolika

atostogaujam vasarnamy prie jūros

visada einu su mama parūkyt

 

sėdim ant marių kranto

ji rūko

man kvepia

 

 

5

man dvylika

tėtis atvežė karpių ir suleido į vonią

dar gyvi

 

ko mama labiausiai nekenčia

tai darinėti žuvį

 

 

6

man trylika

vakar mama grįžo iš Švedijos

labai išgražėjus

buvo ten pusę metų

 

nebarė už šešetą iš matematikos

parvežė striukę, kelnes nuo lietaus

ir pirmą mano gyvenime

siaubingai gražų

džemperį

 

juhu!

           

 

7

man penkiolika

pradėjau sapnuoti senus žmones

liftus, kurie veža į bedugnę

ir viešuosius tualetus, kuriuose vanduo bėga per viršų

 

mama nusidažė šviesiai

ir susidėjo cheminį

 

dabar oficialiai

garbanota blondinė

 

maladiec, kaip pasakytų tėtis

 

 

8

man septyniolika

Kūčių vakaras

paskutinę minutę mama supranta

kad yra kisieliaus, plotkelių ir silkių

o kokakolos ne

 

skandalas!

 

9

man aštuoniolika

mama nustoja megzti

žydrus megztukus

ir aš pagaliau

pajuntu laisvę

 

 

10

man nežinau kiek

žiema

važiuojam į tėčio asmeninį sodą

šveičiu seną arbatinuką

 

tėtis pjauna medžius miške

daug sniego

labai labai šalta

           

 

11

man dvidešimt vieneri

šiandien mano vestuvės

mano vyras man primena

liūdnus žmones iš laidotuvių

aaaaaaaaaaaaaaaa

 

 

12

man dvidešimt ketveri

įeinu į namus

mama klausia – nakvosi?

 

aš stoviu su visais daiktais, viską atsinešiau, dantų šepetuką, antiperspirantą, naktinius, kad nakvočiau

aš taip žiūriu jai į akis

sakau, bet taip lėtai

gerai suvokdama, ką sakau

 

ne, mamuk, nenakvosiu

 

 

13

man vis dar dvidešimt ketveri

gaminu bulvinius švilpikus vakarienei

ir galvoju, kas per nesąmonė

yra praleisti virtuvėj tris valandas

 

kol išverdi bulves su lupena

kol nulupi bulvių lupenas

kol sutrini bulves grūstuve

kol įmuši kiaušinius

įberi miltų

pasūdai

kol minkai, suki slieką

pjaustai gabaliukais

dedi į skardą

lydai sviestą

tepi lydytu sviestu visus tuos gabaliukus

šauni į orkaitę

darai padažą

kuris susideda iš dar septynių punktų

pirmas – nulupi agurką

antras – supjaustai riekelėmis

 

po antro paskambina mama

 

 

14

man trisdešimt

buvau pas psichoterapeutę

sakė, kad ar tik nebus taip

kad savo vaikystę praleidau galvoj

 

nu ir nafik

 

 

15

man trisdešimt vieneri

ketvirtadienis

nusiperku Nutellos

tepu ant nepilno grūdo batono

ir galvoju:

 

kaip suknistai gera gyventi

dabar

kai visa tai baigėsi

 

—- – —– —

  1. JI

 

Labas

Kaip tu?

 

Mes gerai

Mama irgi gerai

Neseniai atrado servetėles orkaitėms valyti

Nebesiskundžia

 

Pastebėjau, kad ji niekada nemato užrašo A-TI-DA-RY-TI-ČIA ir plėšia bet kur                   

Teisybę pasakius, jai niekada nepavyksta atplėšti bet kur, todėl visada ieško peilio

Paskutinį kartą pasiėmė peilį šlapių servetėlių pakuotei atidaryti

Ar tu esi matęs šlapių servetėlių pakuotę?

 

Bet užtat dabar namuose visada yra Nutellos

 

Užvakar ji mane mokė, kad pomidoras gerai, o agurką reikia pamiršti

Garsiai samprotavo, kaip apskritai galėjo atsirasti tokia gamtos klaida kaip agurkas, kuris yra nei skanus, nei naudingas, dar nors būtų padorios formos ar bent jau gražus pažiūrėti

 

Bet šiaip labai daug guli ir nesako, kas yra

 

Kaip tu? Tiesa, norėjau paklausti, kaip reikia mylėtis su vyru? Ką ten daryti? Nelabai žinau

 

Mes maudomės vonioje sekmadieniais

Ji maudosi vandenyje, kuris lieka po manęs

Ar jūs maudydavotės drauge?

Kaip jūs tilpdavot ten?

 

Mama dabar ypač daug mezga ir skaito

Man labai patinka žiūrėti, kaip ji dažosi priešais didelį veidrodį

 

Nuo tada, kai išėjai, niekada nėra išėjusi į parduotuvę nesusišukavus ir nepasidažiusi lūpų

Ji yra labai graži

Ar ir tau ji tokia graži, kaip man?

Aš gal tik dvejoju, ar jai reikėtų naudoti tiek daug plaukų lako

 

Kas sekmadienį einam į mišką pasivaikščioti

Ji visada kartoja tą patį, lyg aš neturėčiau atminties, – tiltai tik bailiams, mes kirsim autostradą            

Esi matęs ten tiltą pėstiesiems? Juk yra! Bet mes visada lipam per autostrados apsauginę tvorelę ir stabtelim autostrados vidury

Aš laukiu, kol ji giliai kvėpuoja

Visoje toje greičio ir gyvenimo atmosferoje

Atrodo, kad tą minutę išgyvena kažkokį labai svarbų jausmą

 

Ji leidžia man migdytis prie šviesos

Ateina tik tada, kai aš užmiegu, pabučiuoja į kaktą ir užgesina šviesą, visai kaip darydavai tu

 

Bet, pavyzdžiui, ji neužeina į kambarį dienų dienas, kai sergu ir guliu lovoje

Ir šiaip ji nesako, kas yra

Vis dažniau prašo nuvalyti veidrodžius ir palaistyti gėles

 

Tu nepatikėsi – ji kartais būna negraži

Tokia negraži, kad aš noriu vemti į ją tokią žiūrėdama

Gerai, kad tu jos tokios niekada nematei

O gal matei, ir dėl to išėjai?

 

Ką jau tikrai supratau – ji niekada nebevirs man uogienių ir nevakuos pomidorų

Nes ji dabar uždirba pinigus

Daug pinigų

Ji išlaiko save ir savo keturių kambarių aštuoniasdešimties kvadratų butą ir savo du vaikus, vieną papūgėlę ir dešimt žuvyčių, kurias mums palikai

 

Kodėl ji tiek daug guli?

Ar prie tavęs irgi taip būdavo?

 

Pas mane viskas gerai

Tiesa, bijau dvasių

Daug laiko praleidžiu ant taburetės virtuvėje

Laukdama, kol per ilgąjį koridorių ateis mìrusieji

Ir mane pasiims

 

Be to, kas jau visai trukdo gyventi, yra kažkoks mano defektas

Man neišeina persiversti per galvą

Ar tu moki?

 

Dar man neišeina nusisysioti per klasės ekskursijas

Kartą dėl manęs sustabdė autobusą

Nes buvau nesysiojus pusantros dienos

Ir norėjau tiesiog čia ir dabar pasysioti

Įsivaizduoji?

 

O šiaip viskas gerai

Viskas visiems mums yra gerai, ačiū

 

  1. S. Papasakok daugiau apie seksą

VIII. ŠVILPIKAI

 

 

bet aš dar vakar su ja kalbėjau

mes dar vakar dieną kalbėjomės

 

ji klausė, ką darysiu vakarienei

sakiau, kad švilpikus

iš bulvių

klausė recepto, kaip padaryti švilpikus

iš bulvių

sakau, išverdi bulves, sutrini, imi miltus

 

bet suprantu, kad ji nesirašo

ir kad galbūt iš viso tiktai klausosi mano balso

keletą kartų perklausė

kiek reikia bulvių, sakau, kilogramo

sako – neturiu

 

girdžiu, kad ji vis gurkšnoja vandenį

žinau, kaip ji nekenčia vandens, arbatų visokių

neįsivaizduoju, kaip jai pavyko pereiti ant vandens

bet prieš kokius metus

jai ėmė labai džiūti burna

 

sakau, o kaip nuotaikos šiandien?

sako, viskas gerai, gal va irgi padarysiu švilpikų

sakau, bet bulvių neturi

sako, nu

 

— – – – —– – –

Orfeo. Miesto šviesos

Premjera 2019 m. balandžio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre / Režisierius Naubertas Jasinskas

1 DALIS

3 SCENA

 

Vomit

 

 

Voice over

 

The 15th of January, Miami

 

ORFEO: I woke up today                                         

I tried to sit down                                           

It’s easier to sit                                                

 

Some tasteless sandwich               

Why didn’t I take pasta instead                      

What an idiot                                       

 

It hurts somewhere around my lungs                     

Shit, where the hell my lungs are            

I see some hematomas on my skin                      

She would kiss them wouldn’t she                 

Who is she kissing today                               

                                                    

I want to go home                       

Where is my Cola                               

 

Am I alive                              

Why my vomit is so                                   

So                                           

 

My plane is in two hours               

Give me some                                 

Shit, give me a second for                

2 DALIS

1 SCENA

 

Moterų skyrius

 

Hadas

Ateina nuoga Euridikė

 

EURIDIKĖ: Kur aš

HERMIS: Anapus

EURIDIKĖ: Nieko nematau

 

HERMIS: Užtat aš tave matau

Apsirenk

 

Euridikė rengiasi

 

HERMIS: Čia nebus kam rodytis

Patekai į moterų skyrių

 

EURIDIKĖ: Kodėl

 

HERMIS: Į mišrų skyrių patenka tik tie

Kurie mylėjo vienas kitą

 

EURIDIKĖ: Bet mes mylėjom

 

HERMIS: Aš dar nebaigiau –

Karštai

 

EURIDIKĖ: Bet mes mylėjom karštai

 

HERMIS: Čia aš vertinu, kur karštai ir kur nekarštai

 

EURIDIKĖ: Tada tu nieko nesupranti

 

HERMIS: Kas aš tau, kad tu mane tujini

Būk savo vietoj

 

EURIDIKĖ: O kur mano vieta

 

HERMIS: Ant grindų

Atsigulk ir užsimerk

Aš tau papasakosiu apie tavo gyvenimą

 

HERMIS: Tu buvai nelaiminga

 

HERMIS: Viskas, baigiau

 

EURIDIKĖ: Netiesa

 

HERMIS: Kas netiesa

 

EURIDIKĖ: Kad buvau nelaiminga

 

HERMIS: Čia aš sprendžiu, kas tiesa, o kas ne

 

EURIDIKĖ: Aš buvau laiminga

 

HERMIS: Jo, kurioj vietoj

 

EURIDIKĖ: Kai žiūrėjau į liūtus cirke

 

Tyla

 

HERMIS: Visko būna, mieloji

Būna

Kad ateina vyras ir pasiima iš čia savo moterį

 

HERMIS: Bet tavęs niekas neateis, nelauk

Reikia priimti, kaip yra

 

Tyla

 

EURIDIKĖ: Kuriuo keliu man eiti?

HERMIS: O kur tu nori eiti?

EURIDIKĖ: Nežinau

HERMIS: Tada eik atgal

EURIDIKĖ: Bet atgal nėra kelio

HERMIS: O kur yra kelias?

EURIDIKĖ: Prieky

HERMIS: Tada eik į priekį

EURIDIKĖ: Bet nenoriu

HERMIS: O tai ko tu nori, negraži mergaite?

 

Ilgai tyli

 

EURIDIKĖ: Noriu būti graži

HERMIS: Kaip aš?

EURIDIKĖ: Kaip Euridikė

HERMIS: Nieko nebus

EURIDIKĖ: Kodėl?

HERMIS: Grožis už dyką neduodamas, grožį reikia užsidirbti

 

EURIDIKĖ: Aš galiu dirbti

HERMIS: Ką tu gali dirbti?

EURIDIKĖ: Galiu valyti kambarius

HERMIS: Per švaru, norint užsidirbti grožį, reikia dirbti patį purviniausią darbą pasaulyje

EURIDIKĖ: Kokį?

HERMIS: Reikia lįsti į kanalizacijos šulinį ir trintis tenai į purvinas sienas, kol pasidarysi neatpažįstama

EURIDIKĖ: Kas čia per darbas

HERMIS: Čia noro būti kitokiu žmogum darbas

 

HERMIS: Niekada tu nebūsi Euridikė, girdi

Euridikės plaukai auksiniai

Liežuvis sidabrinis

O akių rainelės

 

EURIDIKĖ: Kokios?

HERMIS: Nemačius?

EURIDIKĖ: Niekada

 

HERMIS: Nėra rainelių, vyzdys išsiplėtęs iki kraštų

O ar žinai, negraži mergaite, kada išsiplečia vyzdžiai

 

EURIDIKĖ: Nežinau

 

HERMIS: Kada žmogus yra seksualiai labai susijaudinęs

Taip labai, kad nebegali

Aš nežinau, ar gali būti, kad tu suprastum tai

 

EURIDIKĖ: Man viskas aišku

 

HERMIS: Bet svarbiausia, mieloji

Svarbiau už viską, ko niekada neturės jokia kita moteris

Yra jos krūtys

 

EURIDIKĖ: O kas joms

HERMIS: Nesakysiu

EURIDIKĖ: Pasakyk

HERMIS: Ir taip jau per daug pasakiau

 

EURIDIKĖ: Aš tau nupjausiu galvą, jeigu nepasakysi

HERMIS: Pjauk, man atauga

4 SCENA

 

Pamela

 

 

Hermio monologas tualete

Tualete daugiau nieko nėra

Žiūri į veidrodį, grožisi, gėrisi savimi

 

HERMIS: Kas pasakė, kad senatvė ir grožis yra antonimai

Netiesa

Grožis yra daug platesnė sąvoka negu galima pagalvoti

 

Kokia moteris!

 

Bijoti senatvės, kokie niekai

Aš nepasensiu

Ne mano sfera

 

Niekada taip jau pasakius

Man netrūko gyvybės

 

Šeštadienį jojimas, sekmadienį žygis

30 kilometrų

Kedus išsiploviau, dar striukę reikėtų

Imsiu baltą ir šviesiu iš tolo kaip baltoji meška

 

Reikia įsidėti vyno

Lauko pledą

Tegul visi sužino, ką reiškia branda

 

Pavalgysiu

Išsilyginsiu

Reikėtų truputį pasisukti plaukus

Vis tiek iš plaukų gali pasakyti, ar moteris adekvati

Ar moteris yra moteris, kaip ir turėtų būti

 

Šitokia Pamela!

 

Kokį bikinį turėjau

Pamainos vadovei raudonas, eilinėms mėlyni

Kas ten per spalva – mėlyna

O vat raudona!

 

Moteriai tinka raudona

Tai yra pavojingas grožis

 

Ima ieškoti žnyplių

 

Niekada aš nepamiršiu to bikinio

 

Šitokia gražuolė vis tiek kai pagalvoji

Krūtinė kaip reikiant

Ne kokia ten floristė

Ne kokia kirpėja

Gelbėtoja!

 

Kur žnyplės

Kas blet per nykštukas slapsto mano daiktus

 

Nykštuk, būk žmogus

Pažiūrėk į mane

Nu padaryk, kad atsirastų

Žnyplės plaukams sukti

 

Ne, pirmiausia reikia kažko pavalgyti

Kavos

 

 

5 SCENA

Mohicans

 

Psichologo kabinetas

Hermis jau sėdi krėsle, ateina Najadė

 

HERMIS: Su kuo atėjote

 

NAJADĖ: Kaip su kuo, viena

 

HERMIS: Su kokiomis mintimis atėjote

 

NAJADĖ: Su kokiomis mintimis?

Manau, norėčiau nors vieną kartą

Pajusti jausmą

Kad man dar neatsibodo

Nors vienas dalykas gyvenime

 

HERMIS: Kas būtent turėtų neatsibosti?

 

NAJADĖ: Keltis rytais

Valgyti

Mylėtis

Kažką veikti

 

HERMIS: Ką veikti

 

NAJADĖ: Norėčiau, kad man būtų įdomu

Eiti pasivaikščioti arba laikyti šunį

Kaip daro kiti žmonės

Arba haikinti, arba būti freelancere, kuo nors

 

HERMIS: Ar yra kažkas, kas būtų nors truputį

 

NAJADĖ: Nėra

 

HERMIS: Pagalvokite

NAJADĖ: Pagalvojau

 

HERMIS: Nepagalvojote

 

NAJADĖ: Norėčiau apsikeisti su jumis vietomis

 

HERMIS: Ką turite omenyje

NAJADĖ: Norėčiau atsisėsti į jūsų vietą

HERMIS: Jums tai būtų įdomu?

NAJADĖ: Ne tiek, kad labai, bet

HERMIS: Prašau, keičiamės

 

NAJADĖ: Laba diena

HERMIS: Laba diena

NAJADĖ: Su kuo atėjote

HERMIS: Viena

NAJADĖ: Su kuo gyvenate

HERMIS: Irgi beveik viena

NAJADĖ: Beveik?

HERMIS: Sakykim, viena

 

NAJADĖ: Ir kaip

 

HERMIS: Kiekvienas vyras buvo blogesnis už paskutinį

Iš viso septyniolika

Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodė mano paskutinis vyras

Tai buvo baisus žmogus, nesiskutęs, smirdėjo kaip kiaulė

Plaukai riebaluoti, veidas išpurtęs, judesiai kaip gyvalazdės

 

NAJADĖ: Jis jums buvo įdomus

 

HERMIS: Nė kiek

NAJADĖ: Tai kodėl

HERMIS: NEŽINAU

 

NAJADĖ: Sakykite

HERMIS: Viską jums pasakysiu

 

NAJADĖ: O kaip

 

NAJADĖ: Atrodė pirmas

 

HERMIS: Turėjo jachtą, pats prausėsi, skalbėsi, augino vaikus ir leido man gyventi savo gyvenimą

 

NAJADĖ: Ilgitės

HERMIS: Labai

 

NAJADĖ: Kodėl negrįžtat

HERMIS: Miręs

 

NAJADĖ: Visi?

HERMIS: Deja, ne

 

NAJADĖ: Aš turėjau tik vieną

 

HERMIS: Meluojat

NAJADĖ: Ne

 

NAJADĖ: O paskui visus

Kaip kompensaciją

 

Ilga tyla

 

NAJADĖ: Ar jūs nemanote, kad žmoguje nuolat veikia šitas kompensavimo mechanizmas

HERMIS: Ką turite omenyje

 

NAJADĖ: Mes ieškom

Kas mums atlygins už tai, ką praradom

Kaip išmoką už atostogas, kurių neišnaudojom

 

HERMIS: Aš nežinau, ar jūs pastebėjote

Bet kompensacijų sistema neveikia

Ir paguodos sistema ne

Veikia tik pasityčiojimo sistema

 

NAJADĖ: Ką turite omenyje

HERMIS: Savo paskutinį vyrą

NAJADĖ: Dar gyvas?

HERMIS: Ne tik gyvas – vis dar pas mane

NAJADĖ: Tai čia tas beveik?

 

HERMIS: Žinot, jeigu gyvalazdei nurauni koją

Atauga

 

NAJADĖ: Košmaras

 

HERMIS: Ir aš kaip jūs

Vis laukiu, kas man atlygins žalą

 

HERMIS: O už ką jums reikėtų atlyginti, graži moterie

 

NAJADĖ: Gal kad niekada

Nejaučiau viso to

Atostogų jausmo

 

Tyla

 

NAJADĖ: Turiu jums paskutinį klausimą

 

NAJADĖ: Vis dar norite gyventi?

HERMIS: Nebe

 

NAJADĖ: Ir kaip?

 

HERMIS: Man nieko

HERMIS: O jums?

 

NAJADĖ: Man baisu

10 SCENA

Tapatybė

 

 

Najadei prabunda kažkoks pusinis rūpestis dėl jaunos mergaitės likimo

 

NAJADĖ: Klausyk, mažute

Aš viską suprantu

 

Tu pažiūrėk, kokios mes skirtingos

Aš garbanota, tu ne

Tu jauna, aš ne

 

Tu mėgsti ką ten, žuvį, ane

Su rozmarinais

 

Aš į žuvį pažiūrėt negaliu

Aš tik obuolius

Tiesa, picą labai mėgstu

Bet jau turi būt gera, kaip Neapoly

Nežinau, buvus Neapoly?

 

Vis tiek kažkur buvus

Rygoj tai tikrai

Visi buvę Rygoj

 

Žinai, kartais galvoju, kad aš gal biseksuali

Biseksuali viskam, supranti

Visose srityse

 

Nežinau, kaip tau paaiškint

 

Toks jausmas, kad visą laiką sakau tik pusę tiesos

O kita pusė būtų visiškai tam priešinga

Supranti?

 

O tu turi labai tvirtą tapatybę

Tokią visiškai pavydėtiną paprasto žmogaus tapatybę

Kaip aš vadinu – legali vidutinybė

Kur viskas, kas yra du, veda į tris

Viešpatie

 

Aš tik nežinau, kodėl tu tokio liūdno veido

Gal tavo veidą kažkas subjaurojo, kas

 

Ar ne tu pati

 

Man atrodo, nereikia manyti

Kad santykiai kažkam neša laimę

O kažkam ne

 

Santykiai skirti tik tam, kad žmonės turėtų ką veikti ir neišprotėtų patys nuo savęs

Na kągi mes veiktume, jeigu negalėtume sielotis

Virtume bulves? Eitume į mišką?

 

Kaip įdomu yra gyventi

Ar netiesa?

Pažiūrėk, koks įdomus dalykas, pavyzdžiui, yra

 

Najadė niekaip nesugalvoja įdomaus dalyko

 

Pavyzdžiui, nusiperki gėlių turguje

Parsineši

Pasiimi vazą

Pripili vandens iš krano

Pamerki

Matai, kur tulpė, kur

Kas ten dar

Kur, kur hiacintas

Visiškai gražu

 

Labai norisi vemti ane

 

Ne, geriau sakyk, kas tau pačiai įdomu, mažute

Kodėl tu taip tyli lyg būtum mirus

 

Euridikė atsisuka į Najadę

 

EURIDIKĖ: Kas tu esi?

NAJADĖ: Euridikė

 

EURIDIKĖ: Atsiknisk

 

EURIDIKĖ: Tu negraži

 

NAJADĖ: Tu irgi

Tokia pati

 

 

11 SCENA

Capricciosa

 

 

Euridikė laukia Orfėjo Hade

Orfėjas nusprendžia, kad neis jos pasiimti

 

EURYDICE: Aren’t you coming

ORFEO: Said something

EURYDICE: Aren’t you coming to take me?

ORFEO: Sorry I

EURYDICE: What?

ORFEO: I’m out

EURYDICE: What a shit Orfeo

ORFEO: I need air

EURYDICE: I’m your air don’t you remember

ORFEO: Yes of course dear

EURYDICE: You come and take me from this fucking Hades ‘cause I’m enough ok

 

ORFEO: What would you like – Capricciosa or Four Seasons

EURYDICE: What are you talking about

ORFEO: I think we should order pizza

 

/…/

Sniego senis besmegenis

Skaitymai 2019 m. balandžio 5 d. DRAMOKRATIJOJE / Režisierius Augustas Gornatkevičius

VEIKĖJAI:

 

ATIMTAS VAIKAS

STANDARTINIS VAIKAS

UŽMUŠTAS VAIKAS

VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA

 

ir

 

DAUG VISOKIŲ TĖVŲ, t. y.:

– Atimto vaiko tėvai, 2 vnt.

– Standartinio vaiko tėvai, 2 vnt.

– Užmušto vaiko tėtušiukas, 1 vnt.

 

 

Šviesa

 

„Kalbant apie visuomenės teisę žinoti. Visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti“, – S. Skvernelis.

 

 

1 scena

 

Tėvai kurie nieko nemušė

Nes normalioj valstybėj tėvai kurie nieko nemušė turi teisę kalbėti pirmi

Bet šita valstybė nėra normali ir jie pirmi ne už nuopelnus o visiškai atsitiktinai

 

Namų virtuvė mama plauna indus indai niekada nesibaigia

Tėvas slankioja aplink krapštinėja nuo palangės nuo stalo nuo spintelės kažkokius neegzistuojančius trupinius

 

MAMA Nukirpsi nagus

TĖVAS Kodėl aš

MAMA Kas gal aš

TĖVAS Tu visada kerpi kodėl dabar staiga aš

MAMA Nes man gal atsibodo

TĖVAS Pradeda reformas lygioj vietoj

MAMA Aš tau duosiu reformas

TĖVAS Duok

MAMA Kodėl man reikia su tavim kaip su mažu vaiku

TĖVAS Nes gal kad tavo darbas toks su visais kaip su vaikais

MAMA Nereikia čia dabar valstybinio lygio išvadų daryti

 

TĖVAS Važiuokim atostogų

MAMA Kur tau atostogų

TĖVAS Kodėl mes negalim sau leist kaip žmonės

MAMA Tai ir važiuok tų savo atostogų su visais blet nagais

TĖVAS Ateik mažute nesisielok

 

TĖVAS Tu tikrai geriau kerpi nagus aš nemoku su karpykliuke o su žirklutėm tu žinai kaip baigias

MAMA Ne mano bėdos

TĖVAS O kur tavo bėdos

 

MAMA Aš nelaiminga

TĖVAS Ar tu pažįsti laimingą pedagogą

MAMA Pedagogika yra laimės mokslas aš ne tam mokiausi kad būčiau nelaiminga

TĖVAS O kam tu mokeisi

MAMA Nes vaiką mačiau kaip

TĖVAS Kaip ką

 

MAMA Kaip aviniuką kuris stovi lyg ant kalvelės o pasirodo kad stovi ant mano krūties ir bėga upeliai iš paties viduriuko per slėnius į burnas tų visų aviniukų ir vilnos jiems auga iš visų pusių ir savo vilnom jie užkiša burnas visiems tiems išverstakiams

Kaip iš viso gali būti tokios didelės akys pas žmogų atrodo kad netelpa išpūliavo ar kaip ar akiduobės per mažos kad netelpa

 

TĖVAS Ateik mažute nelaiminga pagarbos žmogui truputį

MAMA Kas mane pagerbs

TĖVAS Žmogų tik jis pats gali pagerbti

 

MAMA Klausyk nukirpk nagus ir baigta šneka

TĖVAS Nekirpsiu pasakiau ir taškas

MAMA Visada tau taškas o aš vis tiek turiu kirpti kas aš tau gal tam aš mokiausi

TĖVAS Ne tam tu mokeisi iš viso kam tu mokeisi nereikėjo mokytis tau labai nelaiminga pasidarei

MAMA Iš nagų padarė valstybinio lygio problemą

TĖVAS Tai tu padarei

MAMA Kas tau tie nagai sudraskys tave ar ką

TĖVAS Tai ir kirpk jei nedrasko

MAMA Žirklių bijo

TĖVAS Ne žirklių o karpykliukės nemaišyk

MAMA Čia pats tą žodį išradai išradėjas

TĖVAS Galėjom žmoniškai pasikalbėti o kaip visada padarei katastrofą

MAMA Užtat kad tu ne vyras

 

Mama toliau plauna indus indai baigiasi mama plauna kriauklę čiaupą dujinę viską ką randa

Tėvas eina į tualetą paskaityt telefono toks jausmas kad išnyksta

 

 

2 scena

 

Vaikai prie daugiabučio laiptinės o gal ant suoliuko prie kurio stovi šiukšlių dėžė o gal prie rūšiavimo konteinerių

 

Užmuštas vaikas atrodo lyg gyvas

Atimtas vaikas dar neatimtas

Standartinis vaikas aprengtas geriausiai graži striukė prabangios spalvos žiūrint kyla kažkoks per gražu kaip netikra jausmas

 

STANDARTINIS Nori mandarino?

UŽMUŠTAS Reikės lupti neturiu rankyčių

STANDARTINIS Tai nulupsiu

UŽMUŠTAS Reikės skiltelę skirti neturiu pirštukų

STANDARTINIS Tai atskirsiu

UŽMUŠTAS Reikės kramtyti neturiu dantukų

STANDARTINIS Tai sukramtysiu

UŽMUŠTAS Reikės virškinti neturiu skranduko

STANDARTINIS Tai nenori

UŽMUŠTAS Noriu ačiū

STANDARTINIS Negausi

 

ATIMTAS Kur gavai mandariną

STANDARTINIS Mamytė parnešė

ATIMTAS Kokios spalvos mamytės plaukai

STANDARTINIS Mėlyni

ATIMTAS O veidas

STANDARTINIS Baltas gražus

ATIMTAS Lietuvė?

STANDARTINIS Parduotuvėj dirba už prekystalio stovi

ATIMTAS Parneša mandarinų?

STANDARTINIS Nebūtinai bet tėčiui atsigerti visada

 

STANDARTINIS Tiktai kai ateina sekmadienis

O sekmadieniais einame pasivaikščioti į mišką

Reikia viską daryti iki trijų

Nes po trijų einam miegot

 

ATIMTAS Nori pasakyt ir miegi nuo trijų

 

STANDARTINIS Paskutinį kartą

Jie nuėjo miegoti

Aš negalėjau užmigti gulėjau šviesu pro langą

Žiūriu kažkas ant spintos

 

ATIMTAS Kas

STANDARTINIS Nežinau

ATIMTAS Kas toks

STANDARTINIS Baltas

 

UŽMUŠTAS Senis besmegenis

ATIMTAS Durnas tu gal kambary

UŽMUŠTAS Aš ne durnas aš neturiu galvytės

ATIMTAS Tai ką tu turi begalvi tu

UŽMUŠTAS Mamytę tėtušiuką

STANDARTINIS Tai gera tavo mamytė

 

UŽMUŠTAS Labai gera mane myli glostė per galvą

Švelniai su ranka

Su kuria prieš tai plovė kelnytes

 

STANDARTINIS Skalbimo mašinos neturit?

UŽMUŠTAS Turim mašiną tėtušiukas vairuoja greitai

 

ATIMTAS Tai kas ten ant tos spintos

 

STANDARTINIS Atsinešu kėdę lipu tėvelis sujudėjo kaip išsigandau

Greitai griebiau tą baltą daiktą

Ir moviau atgal į lovą

 

ATIMTAS Tai kas ten ant tos spintos

STANDARTINIS Flakonėlis

ATIMTAS Kas toks

STANDARTINIS Flakonėlis jeigu nežinai

ATIMTAS Nežinau

STANDARTINIS Durnas

 

STANDARTINIS Nu tai galėsiu atsinešt kitą kartą jeigu nori

ATIMTAS Noriu gerai aš neturiu flakonėlio

STANDARTINIS Mamytę turi

ATIMTAS Turiu

STANDARTINIS Kokios spalvos plaukai

ATIMTAS Raudoni

STANDARTINIS Pardavėja?

ATIMTAS Mokytoja

STANDARTINIS Ką moko

ATIMTAS Lietuvių kalbą

STANDARTINIS Tai lietuvė

 

UŽMUŠTAS Ar galit man papasakoti apie mandarino skonį

 

ATIMTAS Kas tau yra?

 

UŽMUŠTAS Aš labai norėčiau kad papasakotumėt man apie mandarino skonį

ATIMTAS Neverk

 

STANDARTINIS Tai imk ir paragauk

UŽMUŠTAS Reikės lupti neturiu rankyčių

STANDARTINIS Tai nulupsiu

UŽMUŠTAS Reikės skiltelę skirti neturiu pirštukų

STANDARTINIS Tai atskirsiu

UŽMUŠTAS Reikės kramtyti neturiu dantukų

STANDARTINIS Tai sukramtysiu

UŽMUŠTAS Reikės virškinti neturiu skranduko

STANDARTINIS Tai nenori

UŽMUŠTAS Noriu bet man negalima

 

ATIMTAS Tai kas tas flakonėlis

STANDARTINIS Aš dar nebandžiau

 

UŽMUŠTAS Nieko jūs nei mandarino nei flakonėlio nemokat apibūdinti

Aš gerai moku apibūdinti dalykus

Pavyzdžiui kas yra jūra

 

ATIMTAS Nu tai kas yra jūra

UŽMUŠTAS Jūra yra vanduo

ATIMTAS Tu ką jūros nematęs

UŽMUŠTAS Aš neturiu akyčių

ATIMTAS Tu ką jūroj nesimaudęs

UŽMUŠTAS Aš neturiu plaukimo kepuraitės

 

STANDARTINIS Tu nori prie jūros?

UŽMUŠTAS Labai bet aš niekada jau

STANDARTINIS Kodėl niekada

UŽMUŠTAS Mane užmušė

STANDARTINIS Kas tave užmušė

UŽMUŠTAS Tėtušiukas

ATIMTAS Kodėl?

UŽMUŠTAS Nes nemokėjau pasakyti kiškis

ATIMTAS Ką?

UŽMUŠTAS Niekada nesakykit ki-škis kad ir kas benutiktų

STANDARTINIS Kodėl tu taip sakai

UŽMUŠTAS Ki-škis reiškia jau viskas pasaulio pabaiga

ATIMTAS Neverk ko tu verki

 

Du berniukai vienturčiai niekada nesusidūrę su verkiančiu plius dar negyvu vaiku toks vyrauja nekoks jausmelis bet ką padarysi

5 scena

 

Tėvai kurie nieko nemušė

Atimtas vaikas dar neatimtas ką tik grįžęs iš mokyklos

Virtuvė mama plauna indus indai niekada nesibaigia

Tėvas trinasi aplink rankose maigo glamžo lanksto virtuvinį rankšluostuką lyg būtų veikęs kažką svarbaus pavyzdžiui šluostęs indus bet nešluostė

 

TĖVAS Labas mažuti tai kaip sekėsi mokykloje

ATIMTAS Gerai tėti kas yra flakonėlis

TĖVAS Aš kaip mokykloje sekėsi klausiu flakonėli tu

ATIMTAS Tai gerai sakau bet kas yra flakonėlis

TĖVAS Gerai tai ne atsakymas

ATIMTAS O tai koks atsakymas

MAMA Gerai kablelis

ATIMTAS Ką?

MAMA Gerai kablelis ir tada visas sakinys kur paaiškėja kodėl gerai galiu duoti pavyzdį pavyzdžiui ačiū man sekėsi prastai gavau mažai pinigėlių už savo didelį darbą

ATIMTAS Supratau

TĖVAS Tai kaip sekėsi mokykloje

ATIMTAS Ačiū gerai gavau mažą du už didelį darbą

MAMA Kokį du

TĖVAS Už kokį darbą

ATIMTAS Iš dailės reikėjo piešti meilę valstybei aš nupiešiau senį besmegenį nes man tokia nuotaika buvo

MAMA Viskas aišku

TĖVAS Ir gerai padarei

MAMA Atleidžiam nieko tokio

ATIMTAS Tai kas yra flakonėlis

TĖVAS Tai yra tokia talpa

ATIMTAS Kokia talpa

TĖVAS Kur kažko įpilta

ATIMTAS Kaip suprast

TĖVAS Nu kaip buteliukas iš kurio galima purkšti

ATIMTAS Ką purkšti

TĖVAS Ką nori tą ir purški

ATIMTAS Ką pavyzdžiui

 

Tėvas atneša pavyzdį

 

ATIMTAS Kas čia

TĖVAS Skutimosi putos va matai flakonėlis

ATIMTAS Viskas aišku tai čia yra flakonėlis?

TĖVAS Nu

ATIMTAS Tai šūdas aš galvojau kažkas daugiau nesąmonė

 

MAMA Gal baikim apie tuos flakonėlius ir nusikirpkim nagus vaikeli

ATIMTAS Jau tik ne dabar

MAMA Tėtis tau nukirps nagus

ATIMTAS Kodėl tėtis

MAMA Ir tėčiams kartais reikia kažką padaryti

ATIMTAS Ne nu tik ne tėtis jis nemoka su karpykliuke

TĖVAS Aš tau sakiau kad nemoku

MAMA Moka moka mokėsi visą dieną

TĖVAS Nesimokiau

ATIMTAS Mama nu nereikia jis kai nukirps tai pati žinai

MAMA Nenurašyk tėvelio kaip jam jaustis kai tu šitaip jį nuvertini

TĖVAS Nieko nieko tegul

 

ATIMTAS Einu pas Matuką

MAMA Aš tau duosiu Matuką nagus kerpam

ATIMTAS Nu vakare

MAMA Tėčio vakare nebus

ATIMTAS Tai tu mama nukirpsi baikit šitą cirką gal

MAMA Vat ir nebaigsim turi būt tvarka vieną kartą

ATIMTAS Tai bus tvarka vakare nu ką aš pasakysiu Matukui kad nagus kirpausi

TĖVAS Tegul eina nu

 

Vaikas išbėga

Mama žiūri kad indai jau baigėsi o kriauklė čiaupas dujinė kaip ir švarūs galvoja ką dabar daryti

Tėvas žiūri pro langą

 

 

6 scena

 

Standartinio vaiko tėvas ir standartinis vaikas

Nėra visai aišku kuris kurio labiau bijo ir kuris čia iš viso yra tėvas o kuris vaikas ir kurio laukia juodas rytojus o kurio rytojus gal iš viso nelaukia

 

TĖVAS Paklausyk mažuti

STANDARTINIS Klausau tėveli

 

TĖVAS Yra septyni kambariai

Į šešis galima į septintą negalima

 

STANDARTINIS Kaip tai negalima

TĖVAS Uždrausta supranti

STANDARTINIS Suprantu uždrausta

 

TĖVAS Yra septyni raktai vienas mažytis

To mažyčio neliesk pasakiau girdi

Nes kai paliesi kai įkiši jį į septintą spyną

Jau niekada nei raktelis nei tu nei pasaulis nebebus toks koks buvo ar aišku

 

STANDARTINIS Aišku tėveli o kaip suprast nebebus toks koks buvo

 

TĖVAS Taip ir suprask mes atpažinsim mes pamatysim dėmę ant tavo veido

Tai bus baisi dėmė net nepanaši į paprastas dėmes

Tai nebus kleckas nebus blynas nebus riebalas

Tai bus gėda ir kraujas ir nukabinta nosis ir siaubas

 

STANDARTINIS Koks siaubas tėveli

 

TĖVAS Toks kokį patiria tik senis besmegenis

Kai ištirspta ir pavirsta balute girdi ką sakau ar negirdi ką sakau

 

STANDARTINIS Girdžiu aš turiu ausis parodyk tėveli man tą septintą raktelį

TĖVAS Negalima sakau jo liesti ar tu neprisimeni ką aš tau sakiau

STANDARTINIS Prisimenu kodėl tėveli negalima

TĖVAS Nes jis yra nuo septinto kambario

STANDARTINIS Aš labai noriu į septintą kambarį duok man raktelį kodėl neduodi

TĖVAS Tu ausų neturi

STANDARTINIS Turiu tėveli kodėl tu šauki

TĖVAS Aš nešaukiu

STANDARTINIS Šauki duok raktelį ne šešis duok tą vieną

TĖVAS Negalima sakau draudžiu

STANDARTINIS Ką draudi kodėl tu slepi gražiausią raktelį

TĖVAS Glušas tu aš tau smegenis išplausiu

STANDARTINIS Neglušas nemušk manęs tarnybai pasiskųsiu

TĖVAS Dar tu man pagrasinsi

STANDARTINIS Pagrasinsiu pats tu glušas tėveli duodi man dabar visus septynis raktelius ir aš nerėksiu

TĖVAS Aš tau parėksiu girdi

 

Vaikas rėkia draskosi daužosi tranko daiktus tranko sienas šaukia NEMUŠK NELAUŽYK MAN RANKŲ

 

TĖVAS Baigi sakau

STANDARTINIS Duodi sakau raktelius

TĖVAS Debilas tu (duoda raktus)

STANDARTINIS Pats tu debilas tėveli ačiū tik niekada neik į septintą kambarį tėveli ten tau nuslinks plaukai ir akys iškris ar aišku

TĖVAS Kieno tu vaikas blet

STANDARTINIS Negalima sakyti nu jo davai ir blet

TĖVAS Dink iš akių

 

Vaikas dingsta iš akių

Tėvas nusispjauna žiūri į skreplį ant grindų pasiima kempinėlę nuvalo skreplį plauna kempinėlę plauna rankas tepasi rankas kremu kaip kokia moteriškė

 

11 scena

 

Atimto vaiko tėvų namai

Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja nepešiotais antakiais su ūsais parsiveda iš lauko atimtą vaiką kuris dar nėra atimtas

Atimto vaiko tėvai stovi kažkiek neadekvačiai išsiviepę ar tai prasižioję bet supranta kas vyksta nes matė per televizorių tik niekada negalvojo kad tokia neganda ateis į jų namus

 

TARNYBA Laba diena

MAMA Laba diena kur jūs einate

TARNYBA Mes laba diena einame į vidų

MAMA Kodėl jūs laikote mūsų sūnų

TARNYBA Mes jūsų sūnų laikome nes jį radome

MAMA Kur jūs jį radote

TARNYBA Kieme radome jūsų sūnų kur mums atsisėsti prašau

MAMA Nesėskite čia ką tik pervilktas gobelenas

TARNYBA Labai gerai tinka

 

TARNYBA Jūsų sūnus

MAMA Kas mūsų sūnui

TARNYBA Pasižiūrėkite į visą tą jo

MAMA Ką visą tą

TARNYBA Pilvą prašau

MAMA Kas tau mažuti

ATIMTAS Persirėžiau nagu netyčia

MAMA Dieve tu mano turėjome kirpti šįvakar

TARNYBA Kas turėjo kirpti

MAMA Tėvas turėjo

TĖVAS Aš neturėjau niekada nekerpu

MAMA Nu ar tu durnas

TARNYBA Tai mama ar tėvas turėjo kirpti

TĖVAS Žinoma mama visada kerpa mama

TARNYBA Kokiu mama įrankiu kerpa

TĖVAS Tame ir esmė kad aš moku tik žirklutėmis o mama

TARNYBA O kuo mama sakau kerpa parodykite

ATIMTAS Mama karpykliuke

TARNYBA Koks čia agresyvus ginklas

MAMA Tai yra kūdikių nagų karpykliukė

TARNYBA Ar jūs auginate kūdikį

MAMA Ne kūdikį

TARNYBA Tai kodėl naudojate kūdikių įrankius kuo jūs laikote savo vaiką

TĖVAS Sakiau seniai kad reikia pereit ant žirklučių

ATIMTAS Nenoriu žirklučių tėti skauda

TARNYBA Vis dėlto nagų vaikui nenukirpote

 

TARNYBA Kodėl nenukirpote vaikui nagų galų gale

MAMA Turėjome kirpti šį vakarą apie tai daug su vyru kalbėjomės

TARNYBA Kalbėjotės bet nieko nedarėte jūs gal neveiksnūs

MAMA Žinoma veiksnūs

TARNYBA Nagai yra ne juokas

MAMA Žinome kad ne juokas daugiau taip nedarysime

 

TARNYBA Dabar mes nustatysime grėsmės lygį yra du pirmas ir antras ar aišku

TĖVAS Aišku

TARNYBA Jeigu padėsime penkis pliusiukus tai antras jeigu keturis ir mažiau tai pirmas

 

TARNYBA Vaiko sveikata sutrikdyta pliusas

TARNYBA Gyvenimo sąlygos tai yra nagų kirpimo įranga kelia tiesioginį pavojų vaiko sveikatai pliusas

MAMA Netiesa

TARNYBA Nenorėkite kad uždėčiau pliusą ir dėl sutrikusio tėvų mąstymo

MAMA Ar galite man paaiškinti

TARNYBA Prie gyvenimo sąlygų dedu du pliusus vis dėlto pažiūrėkite į langus kada paskutinį kartą valėte langus atsiprašau

MAMA Per Velykas

TARNYBA Tai žinoma per Velykas koks siaubas

 

TARNYBA Kiti nenurodyti rizikos veiksniai du pliusai

MAMA Apie ką jūs

TARNYBA Agresyvus šuo tai viena

TĖVAS Nėra net sulojęs

TARNYBA Tėvas įtariama apsvaigęs nuo psichoaktyviųjų medžiagų tai antra

TĖVAS Jūs mus šmeižiate

 

TARNYBA Mes paimame jūsų vaiką

TĖVAS Nejuokaukite dėl nagų

TARNYBA Viskas prasidėjo nuo nagų bet yra penki pliusai antras grėsmės lygis sudėkite daiktus eisime mažuti su manimi

 

Mama renka vaiko daiktus

Atimto vaiko tėvai lieja stambių gabaritų ašaras

 

 

12 scena

 

Užmuštas vaikas virtęs dideliu kiškiu stovi vonioje tepasi pastą ant dantų šepetėlio

Mažo ūgio užmušto vaiko tėvas guli koridoriuj toks vaizdas kad paralyžiuotas ar kaip

 

TĖVAS Vaikeli

Vaikeli kur tu nematau

Ar gali prieiti

 

UŽMUŠTAS Negaliu tėtušiuk dantukus valausi

TĖVAS Vaikeli prašau prieiti man atrodo man

UŽMUŠTAS Kas tau atrodo negaliu tėtušiuk dantukus valausi

TĖVAS Man atrodo man įsisiurbė erkė

UŽMUŠTAS Kur tau ta erkė susigalvojai

TĖVAS Nesusigalvojau blet ar gali ateiti vaikeli

UŽMUŠTAS Kodėl tu mane taip vadini

TĖVAS Čia nugaroj aš pats niekaip neišsitrauksiu

UŽMUŠTAS Negaliu pribėgs pastos ant kilimo neišsiplaus

TĖVAS Reikia žiūrėti kad galva nenutrūktų nes paskui atauga

UŽMUŠTAS Kas atauga

TĖVAS Erkė atauga ką negirdėjęs

UŽMUŠTAS Baisus čia dalykas

TĖVAS Erkės nešioja baisias ligas

UŽMUŠTAS Opapa

TĖVAS Ateisi tu ar ne sakau

UŽMUŠTAS Duok tu vabalėliui atsigert ištroškęs

TĖVAS Negaliu blet pajudėt nematai žlibi

UŽMUŠTAS Nu kaip gaila kad taip sutapo kad aš dantukus valausi kaip tik tada kai tau įsisiurbė erkė

TĖVAS Ateini čia sakau

UŽMUŠTAS Toks sutapimas tėtušiuk

TĖVAS Trauki erkę girdi!

UŽMUŠTAS Labai įdomu kad kai įsisiurbia erkė visai neskauda galėtų vienu metu nors šimtas siurbtis vis tiek neskauda labai įdomus vabalėlis einu skalautis dantukų tėtušiuk svarbiausia kad tau neskauda ir kraujas nebėga

 

Tėvas ima voliotis kaip vėdaras lėkštėje

Vaikas skalaujasi dantis visokiais įmanomais skalavimo gargaliavimo burbuliavimo būdais

Jis bando pajusti ką reiškia naujas kiškio gyvenimas kai gali dūchint tėtušiuką kuris šiaip jau visada dūchino tave

 

 

13 scena

 

Atimto vaiko tėvai sėdi ant sofos nesusiglaudę o kaip tik atokiai vienas nuo kito atrodo kaip kaimynai bet nu mes pažiūrėtume kaip jūs sėdėtumėt po tarnybos apsilankymo pavyzdžiui

Tušti namai siaubo filmo tyla sujuda užuolaidos nuo stalo nukrenta tušinukas už lango pakyla vėjas ateina naktis

 

MOTINA Kodėl tu iš karto neišmokai kirpti nagų kai tik gimė

TĖVAS Ne apie tai dabar reikia galvoti

MOTINA Aš tūkstantį kartų sakiau mokykis kirpti nagus ne visada aš galėsiu ir va čia buvo situacija kai aš tikrai negalėjau

TĖVAS Nes kodėl

MOTINA Nes buvau pavargus nuo viso to nagų kirpimo snarglių traukimo gyvenimo supranti

 

TĖVAS Tai va dabar pailsėsi

MOTINA Ką tu kalbi pusgalvi tu

TĖVAS Atsiprašau tavo manierą perėmiau

MOTINA Maniera tu nesveikas gal pažiūrėk į mūsų namus kaip mes dabar gyvensime

 

TĖVAS Aš nežinau kaip gyvensime ką tu galvoji aš širdies neturiu aš nesuku galvos ar kaip

MOTINA Negalvoju tu gi irgi žmogus

TĖVAS Kaip tik kai atėjo pavasaris šitaip žalia žydi žibutės

MOTINA Paukščiukai čiulba girdėjai kaip jau vakar naktį viskas ulbėjo

TĖVAS Girdėjau žinoma ir pagalvojau kaip čiulbėdavo tada seniau kai

MOTINA Kai kas

TĖVAS Kai gulėdavom miške po medžiotojų bokšteliu ir šalia visos tos servėtėlės lapeliai

MOTINA Tu dar atsimeni

TĖVAS Žinoma atsimenu reikia kažką galvoti kai šitaip

 

MOTINA Tai tu galvoji apie mane šitokią sunkią akimirką

 

MOTINA Apie mane nuogą taip išeina

 

TĖVAS O tu apie ką

MOTINA Apie vaiką mūsų vaiką mėlynom akim sugedusiais dantim dar dantis būtų pamatę tai iš viso

TĖVAS Tu negalvok dabar

 

MOTINA Jis blet apie seksą galvoja mums vaiką atėmė o jis blet apie seksą kas tu žmogus blet tėvas ar ne tėvas iš kur tu atsiradai blet iš viso mano šitam visam gyvenime būčiau gyvenus kaip tikra pedagogė be jokių nukrypimų o dabar blet nagų negali nukirpt NAGŲ NUKIRPT NEGALI čia tai komedija čia tai siaubo filmas dar taip nebuvo ko tu žiūri į mane kaip debilas

TĖVAS Tu nesupratai mano minties

MOTINA Jo kokios blet minties

TĖVAS Kad aš tavęs ilgiuosi lygiai kaip ir vaiko

 

TĖVAS Vaiką atėmė ir dėl to ilgiuosi o tavęs neatėmė ir vis tiek matai kaip išeina

MOTINA Negana man problemų dar jis blet ilgisi matai

TĖVAS Kodėl tu taip keikiesi

MOTINA Nežinau užėjo toks tikas blet negaliu sustot

TĖVAS Neverk

MOTINA Neverkiu blet kur tu matai kad aš verkčiau kas aš tau kokia verksnė blet nesusikalbam šį vakarą visai

TĖVAS Na

 

TĖVAS Na iš tiesų

 

Motina ima verkti moteriškai švelniai lyg verktų boružė vabaliuko ašarom

Tėvas nežino kur pasidėti ir kaip išvyti iš galvos mintis apie žmogui natūralų prigimtinį norą su kuo nors pasimylėti čia ir dabar kai atėmė vaiką

/…/

Dramblys

Skaitymai 2018 m. gegužę Staatstheater Nürnberg / Režisierius Wenzel Winzer
Eskizas 2021 m. festivalyje 'DramaFest' Vilniaus Mažajame teatre / Režisierius Tadas Montrimas

I SCENA

 

 

Tėtis su sūnumi stovi prie vaikui nežinomo pastato ir nežinia ko lūkuriuoja

Tėtis su sūnumi stovi prie krematoriumo

Tėtis planuoja parūkyti, vaikas nežino, ką veikti

Iš pastato kaminėlio intensyviai rūksta dūmai

Tėvas kurį laiką vaiko neaugino, santykiai vidutiniai

 

BERNIUKAS: Tėti?

 

BERNIUKAS: Tėti, ką dabar veikti

TĖVAS: Užsirišk batą

BERNIUKAS: Ne, bet aš sakau, ką šiaip veikti

TĖVAS: Sakau batą užsirišk, ko nesiriši, ar tau užrišti

BERNIUKAS: Užrišk batuką, tėti

TĖVAS: Kūdikėlis

 

BERNIUKAS: Kodėl mes neinam?

TĖVAS: Nežinau, parūkysiu

BERNIUKAS: Tai ką man veikti

TĖVAS: Pasimokyk rištis batus

BERNIUKAS: Pamokyk

TĖVAS: Tai ar laikas dabar

BERNIUKAS: Tai ir sakau, kad ne laikas

 

BERNIUKAS: Koks čia medis

 

Tėvas tyli

 

BERNIUKAS: Koks keistas šitas namas

TĖVAS: Žinotum, kaip brangiai valstybei kainavo jį pastatyti

BERNIUKAS: Atrodo, kad ragana čia degina vaikus

TĖVAS: Baigsi

BERNIUKAS: Tu ką, Joniuko ir Grytutės nežinai

TĖVAS: Leisk man parūkyti kaip žmogui, ar negalima nors šiandien kaip žmogui parūkyt

 

BERNIUKAS: O kada man paskaitysi

TĖVAS: Tėčiai neskaito

 

TĖVAS: O tai raganos namas ne iš sausainių ir šokolado

BERNIUKAS: Čia vaikiška versija

TĖVAS: O tu kas

BERNIUKAS: Iki berniuko man jau toliau negu iki vyro, tėti

TĖVAS: Oho

 

TĖVAS: Tai gal nori parūkyt

 

BERNIUKAS: Kada eisim pas mamą iš viso

TĖVAS: Nežinau, dar nesugalvojau

BERNIUKAS: O ką čia reikia galvoti

TĖVAS: Reikia pasiruošti

BERNIUKAS: Bet mes nieko nesiruošiam

TĖVAS: Pasiruošimas individualus

BERNIUKAS: Koks?

TĖVAS: Sakei, kad esi jau labiau vyras nei berniukas

 

BERNIUKAS: O tai Julijos nebus

TĖVAS: Iš kur man žinoti

BERNIUKAS: Mama viską žino, o tu išvis ką nors žinai

 

Berniukas atriša tėvui batą

 

TĖVAS: Ką tu darai?

BERNIUKAS: Atrišau tau batą

TĖVAS: Blet

 

Tėvas užsiriša batą

 

TĖVAS: Viskas, einam

 

II SCENA

 

Ekrane – laimingos akimirkos iš praėjusio Dramblio gyvenimo

Girdėti dukters balsas

 

DUKRA: Šita moteris nieko nebijo

Nei karo, nei terorizmo, nei vėžio

Ji tik nerimauja

Kad jau ateina Kalėdos

 

Šitas jos nerimas yra absoliučiai fantastiškas

Ji eina iš proto

Dėl šitos mielos šeimyninės šventės

Dėl šito įrodymo, kad jai, negyvai

Dar reikės parodyti kokių nors gyvybės ženklų

 

Parodyti kokią nors silkę pataluose

Kokią nors keptą vištą su kmynais

Kokį nors spanguolių kisielių

 

Jos entuziazmo užtektų

Tik pamaišyti šaukšteliu cukrų arbatoje

Bet ji cukraus nedėtų

Kad nereikėtų visų tų šaukštelių iš viso

 

Ji arbatos negertų

Kalėdų nešvęstų

Vištos nekeps nafik

Gulės

 

Bet reikia kepti

Ir liko jau tik

Mėnuo

IX SCENA

 

Tai yra tėvo butas

Lemputės visos mažo galingumo nes tėvas

Nemėgsta šviesos iš viso

 

BERNIUKAS: Kokios čia pas tave lemputės

TĖVAS: Kas yra

BERNIUKAS: Tamsu labai

 

BERNIUKAS: Negulėk, tėti

TĖVAS: Kas?

BERNIUKAS: Negulėk sakau

TĖVAS: Neišsigalvok

 

BERNIUKAS: Nu negulėk nu

TĖVAS: Eik tu blynų valgyt

BERNIUKAS: Negaliu žiūrėti, kaip kas nors guli

TĖVAS: Kas tau yra

BERNIUKAS: Man atrodo, kad tas, kuris guli

TĖVAS: Aš neguliu

BERNIUKAS: Kad tuoj numirs

TĖVAS: Nu kas per vaikas, eik blynų sakau

 

BERNIUKAS: Aš nenoriu valgyti vienas

TĖVAS: Vis tiek eik

BERNIUKAS: Neisiu

TĖVAS: Klausyk, ko tu iš manęs nori

BERNIUKAS: Nieko, tiktai kartu pavalgyti

 

Tėvas nusiveda vaiką kartu valgyti valgo lėtai neskanu

 

BERNIUKAS: Atšalę

TĖVAS: Nereikėjo žaist tiek laiko

BERNIUKAS: Šaltas maistas lygiai taip pat nieko gero kaip ir gulintis tėtis

TĖVAS: Tai visiškai nieko gero su manim?

BERNIUKAS: Muilo burbulų nupirksi?

TĖVAS: Nupirksiu

BERNIUKAS: Tai gerai

 

Niekada muilo burbulai žmogaus nenuliūdins

 

TĖVAS: Kas čia tau užėjo su tuo gulėjimu

BERNIUKAS: Tu pažiūrėk į papūgėlę, tėti, papūgėlė guli tik vieną kartą gyvenime

TĖVAS: Kada guli ta tavo papūgėlė

BERNIUKAS: Visai kvailas

TĖVAS: Gerai, valgyk

 

BERNIUKAS: Kodėl tu niekuo nesidomi

TĖVAS: Domiuosi

 

BERNIUKAS: Buvo karalienė, kuri pametė savo laimę, todėl ji gulėdavo liūdna ištisai. O jos berniukas ieškodavo po visus namus jai laimės

 

BERNIUKAS: Ieškodavo nuo ryto iki vakaro, o karalienė laukdavo

 

BERNIUKAS: Bet ji buvo iš tų karalienių, kurios ir be karūnos, ir be suknelės

 

TĖVAS: Tai rasdavai tu jai tą laimę?

BERNIUKAS: Aš?

TĖVAS: Ką gal ne tu

 

BERNIUKAS: Tokį mažą baltą burbuliuką

TĖVAS: Ką?

BERNIUKAS: Karalienė mėgdavo mažus baltus burbuliukus, ji juos prarydavo ir įgydavo galių

 

BERNIUKAS: Ji rytą tą burbuliuką paslėpdavo, ir berniukas visą dieną kuisdavo visus namus, įsivaizduoji

TĖVAS: Tai kas būdavo, kai ji tą burbuliuką prarydavo?

BERNIUKAS: Ji įgydavo galių nusišypsoti

 

TĖVAS: Iš kur tu toks atsiradai

BERNIUKAS: Tu ką, nežinai jokių istorijų

TĖVAS: Nė vienos

 

BERNIUKAS: Tu labai nuobodus, tėti

 

BERNIUKAS: Tu man panašus į šunį didelėm ausim

 

BERNIUKAS: Tavo labai labai didelės šnervės, nežinau, ar pastebėjai

Kaip su tokia nosim galima ištempti šitiek metų apskritai

 

BERNIUKAS: Gerai, kad paveldėjau mamos šnerves

 

TĖVAS: Šnerve tu šnerve, rytoj biškį važiuosim

BERNIUKAS: Kur?

TĖVAS: Ten gal bus mama, nežinau

 

BERNIUKAS: Galėsim šiandien išsimaudyt?

TĖVAS: Abu?

BERNIUKAS: Aš nemoku išsiplaut galvos

TĖVAS: Cirkas

BERNIUKAS: Šampūno turi?

TĖVAS: Šampūnas tu šampūnas, ką aš tau į laukinį panašus

 

BERNIUKAS: Filmuką parodysi?

TĖVAS: Ko dar užsimanysi

BERNIUKAS: Tu čia piktas ar linksmas, nesuprantu

TĖVAS: Normaliai, nebūk mergaitė

 

BERNIUKAS: Aš ne mergaitė, tėti

 

XI SCENA

 

Ekrane – laimingos akimirkos iš praėjusio Dramblio gyvenimo

Girdėti dukters balsas

 

DUKRA: Iki Kalėdų jau tik dešimt dienų

Dovanėlių dar nėra maisto irgi

Moteris guli ir galvoja

Kaip ji įsileido Kalėdas į savo gyvenimą

Ir kaip įmanoma, kad kažkam

Kiek jai yra žinoma

Šitas košmaras teikia džiaugsmą

 

Ji nemiega

Bet jeigu miega

Tai sapnuoja silkėmis nukrautą stalą

Ir dovanų popieriumi išklotas grindis

Plytinčias po pasaulio eglutėmis

 

Ir kad visi šypsosi, atrodo kažkokie laimingi

O ji yra Kalėdų senelis

Apie kurio buvimą tik kalbama

Bet kas jį matė

 

Atsibudusi ji supranta

Kad jau seniai yra virtusi Kalėdų seneliu

Ir jei galėtų rinktųsi rusišką mėlyną

O ne raudoną

Senelio paltą

 

Ir jei galėtų mieliau būtų paltas

O ne senelis

 

  

XII SCENA

 

Boulingo klubas boulingo kamuoliai bananinis kokteilis šokoladinis

Tėtis ir sūnus abu kostiumuoti

Žaidžia boulingą geria po kokteilį

Tėtis nervingas

 

BERNIUKAS: Labai sunkus tėti kamuolys

TĖVAS: Ką tu boulingo nežaidęs

BERNIUKAS: Su kuo aš tau gal su mama

 

TĖVAS: Imi

Meti

Viskas

 

BERNIUKAS: Vis tiek kamuolys sunkus

TĖVAS: Baigsi skųstis?

 

TĖVAS: Va, imi

Ir meti

 

BERNIUKAS: O jeigu nepataikai

TĖVAS: Tai nepataikai ir viskas

BERNIUKAS: Tai gerai metu

TĖVAS: Mesk mesk

 

BERNIUKAS: Pataikiau

TĖVAS: Matai, vienas jau ir guli

BERNIUKAS: Geras

 

Meta vėl

 

TĖVAS: Užmynei ant linijos neužmink kitąkart

BERNIUKAS: Dabar tu?

 

TĖVAS: Dabar aš

 

BERNIUKAS: Nelabai tėti pasisekė

TĖVAS: Eik dabar tu

 

TĖVAS: Kaip tu meti kaip mergaitė

BERNIUKAS: Aš ne mergaitė

 

TĖVAS: Tu stebėk mane

 

BERNIUKAS: Aš galvoju ar gerai kad mes taip išvažiavom lyg niekur nieko

TĖVAS: Mesi ar ne?

BERNIUKAS: Mesiu

TĖVAS: Tai mesk neverkšlenęs

 

TĖVAS: Va jau geriau

Turi kaip laimėtojas mest

Apskritai gyvenime visada reikia

Siekti tokios laimėtojo pozicijos

Reikia būt laimėtoju supranti

 

BERNIUKAS: O tu laimėtojas

 

TĖVAS: Tu ką čia juokiesi iš manęs

 

BERNIUKAS: Aš klausiu paprasto klausimo

 

TĖVAS: Aš tave mokau

Kad tu turi būti laimėtojas

 

BERNIUKAS: Tai ką aš laimėsiu

 

TĖVAS: Ne tu durnas ar ką

Aš sakau toks jausmas turi būti viduje

Tokia pozicija

Nesvarbu kas nutiktų

 

Ar tu dabar laimėsi prieš mane, ar ne

Tu turi viduje žinoti

Kad tu esi vertas laimėti

Supranti

 

BERNIUKAS: Suprantu tėti skanus kokteilis bananinis

 

TĖVAS: Bananinis tu bananinis

 

BERNIUKAS: O kai pažaisim grįšim

 

TĖVAS: Žiūrėk ką darai nekalbėjęs

 

BERNIUKAS: Nu tai pasakyk

 

Tėtis pro šalį

 

TĖVAS: Nafik

Grįšim grįšim

Aš sakau, aš vos neapsivėmiau ten

Ką tu norėjai kad aš apsivemčiau

 

BERNIUKAS: Nenorėjau

 

TĖVAS: Tai mesk nežiopsok

 

BERNIUKAS: O kodėl tu vos neapsivėmei

 

TĖVAS: Man ten smirda

 

BERNIUKAS: O kas tau smirda

 

TĖVAS: Gėlės

 

BERNIUKAS: Gėlės?

 

TĖVAS: Ten labai daug gėlių gerai kad nematei

 

BERNIUKAS: Noriu pamatyti gėles

 

Berniukas įžengia į takelį

 

TĖVAS: Kur tu eini

BERNIUKAS: O ką

TĖVAS: Nu kas per žioplys negaliu

 

BERNIUKAS: Nei tu būtum apsivėmęs nei ką

TĖVAS: Ką?

BERNIUKAS: Tu tiesiog ten nieko nepažįsti

TĖVAS: Aišku kad pažįstu

 

BERNIUKAS: Tu iš viso nemėgsti žmonių

Aš tą jau seniai pastebėjau

 

TĖVAS: Stebėtojas atsirado

 

TĖVAS: O tu ką – mėgsti?

 

BERNIUKAS: Man patinka tavo kaimynė Violeta

Jos gražios kojos ir suknelės

Ir plaukai

Ji man panaši į Velykų bobutę

Tokios visada Velykos pas ją veide

Nepastebėjai?

 

Tėtis vos vos nusišypso

Berniukui visai netyčia sekasi šiek tiek geriau nei tėčiui

 

TĖVAS: Stabdyk arklius berneli

 

BERNIUKAS: Aš esu laimėtojas

 

BERNIUKAS: Ir aš tave nugalėsiu

Bet tu nesijaudink

Kokteilį šokoladinį gavai

Tai vis tiek buvo verta

Ane tėti

 

Berniukas nugali tėtį

 

TĖVAS: Maladec

 

BERNIUKAS: Tai važiuojam?

TĖVAS: Važiuok kad nori

BERNIUKAS: Tai kaip aš

 

TĖVAS: Tai kaip aš tai kaip aš

Kaip nori taip

Aš ten numirsiu

 

BERNIUKAS: Bet kodėl

 

TĖVAS: Nes aš nekenčiu visokių ten susibūrimų ok

 

BERNIUKAS: Tai tu vyras ar ne vyras

 

TĖVAS: Ką?

 

BERNIUKAS: Kad tu sysioji į kelnes

 

TĖVAS: Aš tau pasysiosiu

Prikibai čia man kaip uodega

Turiu tąsytis dabar

Tu man reikalų nesušikinėsi aišku?

 

BERNIUKAS: Aišku

TĖVAS: Tai ir gerai, kad aišku

 

BERNIUKAS: Tai nuvažiuojam nors trumpam

 

TĖVAS: Kiek

BERNIUKAS: Kas kiek

TĖVAS: Kiek laiko tu ten nori būt

BERNIUKAS: Pusvalandį

TĖVAS: Kokį dar pusvalandį

BERNIUKAS: Nu pusvalandį

 

TĖVAS: Gerai, aš nuimsiu laiką, ir po pusvalandžio važiuosim namo, aišku

 

Berniukas ir tėtis juda link išėjimo

 

BERNIUKAS: Tu čia pyksti kad pralaimėjai ar ką

TĖVAS: Atsirado laimėtojas

BERNIUKAS: Aš tėti tikrai laimėjau

TĖVAS: Kitąkart nelaimėsi

XVI SCENA

 

Ekrane – laimingos akimirkos iš praėjusio Dramblio gyvenimo

Girdėti dukters balsas

 

DUKRA: Kalėdos atėjo nelauktai

Gal vaikai padarys ką valgyt

Būna juk situacijų kada

Žmogus vemia arba serga arba miršta arba yra vyras

Ir negali paruošti Kūčių vakarienės

 

Už lango žaliuoja žolė lyg būtų ruduo

Žolė Kūčių dieną atrodo

Siaubingai gal žole būtų galima apibūdinti ir jausmą

Kuris apėmęs šią moterį

 

Gyvenimas tas pats, bet viskas atrodo

Kaip žolė per Kalėdas

Kuria negali pravažiuoti rogės su elniais

Ir kur elfai nepalieka pėdų

Kur elfai iš viso be pėdų ir be akių

Ir ne elfai o

 

XVII SCENA

 

Šeimyninė idilė

 

Sūnus, dukra, tėvas sėdi prie Kūčių stalo, jie bendrauja su čia numanomai esančia mama

Bet mamos kūno nėra

Po kambarį lėtai vaikšto – gal labiau ne vaikšto, o plauko – Dramblys

 

DUKRA: Ar galime nors vieną vakarą linksmiau

BERNIUKAS: Galime, padainuosi?

 

DUKRA: (dainuoja) Tyli naktis, šventa naktis

Viskas miega tik dar vis

 

BERNIUKAS: O tai maldelę

DUKRA: Kas kalbės tau maldelę?

 

BERNIUKAS: Tėti, sukalbėk maldelę

TĖVAS: Vardan Dievo tėvo, ir sūnaus

 

DUKRA: Ir viskas?

 

TĖVAS: Tai ar mes kokie katalikai?

Ir šventosios dvasios, amen

 

BERNIUKAS: Aš labai noriu aguonų pieno su kūčiukais

Ar padarei, mama, aguonų pieno?

 

Aš klausiu tokio klausimo

 

DUKRA: Tu klausi tokio klausimo, broleli

(dainuoja) Negerk iš arklio pėdos

Kumelėliu pavirsi

 

BERNIUKAS: Baik

 

DUKRA: Kumelėliu pavirtęs

Mane nusineši

 

DUKRA: Tai nueik ir pasidaryk tų kūčiukų

BERNIUKAS: Nemoku

DUKRA: Vis tiek tu dar mažiukas

 

BERNIUKAS: Aš ne mažiukas, aš tik prisimenu, kad seniau po eglute

DUKRA: Nebuvo niekad pas mus eglutės

BERNIUKAS: Kad seniau po šaka jau iš vakaro

DUKRA: Kas iš vakaro

BERNIUKAS: Nu tu neprisimeni?

DUKRA: Kas iš vakaro sakau?

BERNIUKAS: Būdavo dovanų

 

Paaiškėja, kad nėra kalėdinių dovanų

Mama toliau plauko, tėvas browsina, negirdi

 

DUKRA: Tai gal blogas buvai visus metus?

BERNIUKAS: Aš blogas? Tėti, ar aš blogas?

TĖVAS: Ko tu čia putojiesi, valgyk

 

BERNIUKAS: Aš nesiputoju, aš klausiu, ar aš blogas?

TĖVAS: Blogas, lovos nepasikloji, dantų neišsivalai, tai kur čia geras

 

DUKRA: O aš, tėti?

TĖVAS: Lovą pasikloji?

DUKRA: Pasikloju

TĖVAS: Dantis išsivalai?

DUKRA: Išsivalau

 

TĖVAS: Tai ir viskas

 

DUKRA: Tai kur tada mano dovanos?

TĖVAS: Kas?

DUKRA: Dovanos kur, tėti

 

TĖVAS: Nėra dovanų

DUKRA: Ir nebus?

 

TĖVAS: Vaikai, laikas suprasti, kad Kalėdų senelio nėra

 

BERNIUKAS: Kaip tai nėra

 

TĖVAS: Kalėdų senelis yra mama. O mama mūsų šiais metais liūdna

 

BERNIUKAS: Ką reiškia liūdna

 

TĖVAS: Tai ar jūs nematot viso šito reikalo po velnių

 

DUKRA: Aišku, kad matom

Bet Kalėdos visiems vaikams turi būti vienodos

Tėti

 

Sūnus pradeda verkti

Dukra laikosi, bet sunkiai

 

TĖVAS: Jūs jau nemaži

DUKRA: Apsišik

TĖVAS: Kaip tu su tėvu kalbi

BERNIUKAS: Aš dar mažas

DUKRA: Bent saldainį

BERNIUKAS: Aš norėjau LEGO

TĖVAS: Mamai prašau skųskitės

 

BERNIUKAS: Mama

Mama

 

Mama pradeda tyliai niūniuoti Tylią naktį

Dukra išbėga iš kambario

 

TĖVAS: O tu nueik pas kaimynus

Ir paklausk

Ar pas juos Kalėdų senelis

Kartais nepaliko tavo dovanos

 

Berniukas išbėga

Grįžta su apelsinu

 

BERNIUKAS: Paliko tėti

Apelsiną vietoj LEGO

 

Berniukas nebe verkia, o staugia

Berniukas išbėga iš kambario

 

TĖVAS: Negerai čia išėjo

Negerai, girdi tu ar kurčia

Tu į moterį nebepanaši

Apsileidai, tingine

Nei vakarienės nei dovanų

Vaikams išvis tu dar prisimeni, kad vaikų turi

Berniuką ir mergaitę

 

Tėvas prieina prie pat motinos

 

TĖVAS: Ber-niu-ką-ir-mer-gai-tę

Kaip tu atrodai

Pažiūrėk į savo plaukus

 

Tėvas atneša veidrodį ir kiša mamai

Mama vos vos nusišypso, bet žvilgsnis skvarbus, gilus ir protingas

 

TĖVAS: Ko tu šypsaisi, šunie tu

 

Slankioji slankioji slankioji ane

Žinai, kas taip slankioja

Numirėliai danguje

 

TĖVAS: Dink iš akių

Dink iš akių sakau, gyvuly

Girdi?

Diiiiiiiiiiiiiink!

 

Mama vėl vos vos nusišypso, bet žvilgsnis skvarbus, gilus ir labai protingas

Tėvas šveičia veidrodį į sieną ir pats išeina iš kambario

/…/

 

Vieno buto istorija

Premjera 2018 Lapkričio 11 d. Menų Spaustuvėje / Režisierė Monika Klimaitė

Laba diena. Jūs manote, kad einate į spektaklį. Bet nemanykite. Tai nebus spektaklis. Tai bus namai, nuo kurių jums davėme raktus. Turėti raktus nuo svetimų namų yra didelė privilegija. Tada esi ne svečias, esi kažkas daugiau. Jei kažkas jums davė raktus nuo savo namų, vadinasi, turite teisę pamatyti šito žmogaus neklotą lovą, nesutvarkytą pusryčių stalą ir net perskaityti knygos puslapį, kurį paskutinį skaitė žmogus. Žmogus, kurio gyvenimą jūs čiupinėjate intymiau nei paprastas svečias. Paprasti svečiai sodinami ant išeiginės sofos. O tokie, kaip jūs, turi teisę užsikaisti arbatos, atitraukti naktines užuolaidas, įkristi į šeimininko lovą ir pajusti gyvenimą, kurį gyvena jis.

 

Šitas gyvenimas bus visiškai eilinis. Toks eilinis, kad jums gali pasidaryti nuobodu. Jei norėsis žiovauti, žiovaukite. Jei norėsis prigulti arba nusilengvinti – viskas galima, lengvinkitės į sveikatą. Čia negalima tik likti gyventi. Po visko, būkite geras, pareikite namo ir gyvenkite savo gyvenimą. Ačiū.

Kai atversite duris, nenustebkite: jus pasitiks daugybė dirbtinių gėlių. Liucijus turi daug argumentų, kodėl dirbtinės gėlės geriau už natūralias. Bet jį labiausiai žavi tas didelis, didelis jų grožis ir tas amžinas, amžinas jų žydėjimas.

 

Įkiškite raktą į spyną ir pasukite į kairę du kartus. Palenkite rankeną ir atidarykite duris. Sveiki atvykę. Dabar iš tiesų tinka pasakyti – jauskitės kaip namie.

 

Pasidėkite krepšį, nusivilkite paltą. Nusiaukite batus ir išsirinkite šlepetes. Su batais po namus niekas nevaikšto. Liucijus, šiaip ar taip, mėgsta tvarką, todėl batus padėkite gražiai. Galite priglausti juos prie kitų batų, arba prie sienos, arba prie durų.

 

Apžiūrėkite Liucijaus batus. Tų juodų jis nenešioja, nors kainavo brangiai. Su rudais sportiniais eina į mišką ir į parduotuvę. O proginius – taip jis vadina baltus – Liucijus aunasi eidamas, kaip jis vadina, į žmones. Liucijus kažkodėl galvoja, kad moterims patinka balti batai. Žinoma, galima taip pagalvoti.

 

Eikite tolyn. Pirmiausiai pakviesime į virtuvę, bet jūsų akys turbūt jau užkliuvo už gėlių prie veidrodžio. Liucijus augo prie kapinių, todėl jo estetinis skonis nestandartinis. Jis pro langus matydavo, kaip moterys neša ir neša dirbtinius žiedus, o paskui matydavo, kaip tie žiedai peržiemoja, lyg šalčio nebijantys žvėrys. Liucijaus mama turėjo atskirą spintelę dirbtinių gėlių atsargoms kaupti. Dar ji turėjo tokį stiklainį, kuriame dirbtinės gėlės buvo įmerktos su visais žiedais į kažkokį amžiną skystį. Tas kūgio formos stiklainis stovėjo svetainėje ant stalo metų metus. Todėl Liucijui dirbtinė gėlė yra stebuklas, amžinybė, žvėris.

 

Pabūkite dar truputį prie veidrodžio. Pažiūrėkite į savo veidą. Dirbtinės gėlės nereikalauja priežiūros ir niekada nevysta. O atvaizdas veidrodyje turi laikinumo ženklų. Tai – gyvūnas, kuris peržiemos dar keturiasdešimt, arba dvidešimt, arba trisdešimt žiemų, ir išnyks. Pasiimkite vieną gėlę sau – gal ji padės jūsų gyvūnui išlikti.

 

Virtuvėje rasite obuolį. Obuolys todėl, kad bandelę su varške Liucijus jau suvalgė. Obuolį galite imti ir valgyti – tai ne nusikaltimas. Tik prieš tai, būkite žmogus, nusiplaukite rankas virtuvės kriauklėje. Kriauklė švari, muilo yra. Viskas gerai. Dabar jūs plaunatės rankas, nes esate civilizuotas žmogus. Jūs sulaukėte trečio žmonijos tūkstantmečio ir dar nenumirėte. Pasikartosime: jūs dar nenumirėte, kaip kad didžioji dalis kada nors gyvenusios žmonijos. Kadangi esate gyvas, drąsiai valgykite obuolį. Čepsėti galima – taip daro gyvi žmonės.

 

Bet grįžkime prie Liucijaus. Liucijus labai mėgsta du dalykus: pirma – plautis rankas, antra – kai yra kvapnaus muilo. Pastaruoju metu pamėgo skystą, nes jį pilsto į gražius buteliukus. Be to, per savo ilgą gyvenimą Liucijus pastebėjo, kad visada ateina diena, kai gabalinis muilas ištęžta. Ištežęs muilas yra didelė nelaimė žmogui.

 

Mes nežinome, ką jūs mėgstate – pieną, vandenį, arbatą, kavą. Visko yra. Duosime jums laiko apsisukti – pasidarykite atsigerti. O mes užleisime laukimo melodiją, kokią užleidžia į ragelį, kai paskambini į polikliniką.

 

Dabar gerkite savo gėrimą ir žiūrėkite pro langą atsistoję. Tik nesėdėkite – stovėkite. Liucijus taip daro kiekvieną rytą. Jis moka visiškai paskęsti šitame stovėjime. Jis geria ir žiūri, kuriuose languose užsidegs šviesa ir koks siluetas – vyro, moters ar vaiko – pasirodys. Ar tas siluetas valgys jogurtą atsistojęs, ar valgydamas žiūrės televizorių, ar valgydamas rengsis megztinį, ar valgydamas liks gyvas. Šitie vaizdai jam primena vaikystę, nes vaikystėje jis neturėjo televizoriaus. Liucijus pusryčiaudamas žiūrėdavo pro langą, į kitą daugiabutį, į dangų, į labai aukštą seną medį, kurį vėjas perlenkdavo perpus. Liucijus su nerimu laukė dienos, kada tą medį kas nors nukirs arba nulauš. Bet ta diena neatėjo. Taigi Liucijus nerimavo be jokio reikalo, kaip ir tūkstančiais kitų atvejų. Kai Liucijus nerimauja, jam pašiurpsta oda. Tada visi sako Liucijau, ar jums šalta. Bet jam niekada nebūna šalta. Kartais Liucijus ginasi, kad jau gimė su žąsies oda. Bet negimė.

 

Prie nerimo mes dar sugrįšime – tai yra svarbi Liucijaus gyvenimo dalis. Bet dabar išsiplaukite, prašytume, puodelį. Liucijus nieko nepradeda daryti tol, kol namuose yra bent vienas nešvarus indas. Liucijaus teta sakė, kad jam reikėtų indaplovės, bet Liucijus yra kitos nuomonės. Indaplovės skirtos didelėms šeimoms, kurios daug valgo. Vienam žmogui indaplovė yra įrodymas, kad jis yra vienas ir nėra nieko, kas galėtų priteršti dar nors vieną varganą puodelį. Kai reikia visą savaitę kaupti indus, kad galėtum įjungti indaplovę, tai yra labai liūdnas dalykas. O nuo puodelio plovimo kriauklėje dar niekas nepasidarė liūdnesnis.

 

Pažiūrėkite į šaldytuvą. Ant jo pamatysite keletą patarimų sau.

 

 Gerkite

Valgykite žuvų taukų.

Vasarą būkite lauke bent 30 minučių.

Žiemą būkite lauke bent 120 minučių.

Bendraukite su žmonėmis.

Nepasilikite laiko galvojimui.

 

Liucijus kruopščiai geria žuvų taukus ir būna lauke net ilgiau negu reikia. Ketvirtas punktas nubrauktas, nes Liucijus per ilgą praktiką suprato, kad tai – ne jam. Paskutinis irgi iš sunkesnių – Liucijus labai daug galvoja. Teta, kuri labai mėgdavo daryti visokias išvadas, Liucijui yra sakiusi, kad galvojimas – pagrindinė jo problema, ir kad žmogus gali prisigalvoti visko, ir kad vyrams tai nebūdinga. Liucijų visam gyvenimui suglumino tetos mintis, kad vyrams tai nebūdinga. Vadinasi, tai būdinga moterims, taigi jis turi daugiau sąsajų su moterimi, negu su vyru, o tai džiaugsmo nekelia.

 

Atidarykite šaldytuvą – palikome ten Jums staigmenėlę. Galite pasivaišinti, bet nebūkite godūs, juk jau valgėte obuolį.

 

Daugiau jūsų niekuo nevaišinsime. Dabar jūs esate pasistiprinęs, o pasistiprinę žmonės turi jėgų gyventi. Sakoma, kas turi jėgų gyventi, tas neserga depresija. Taigi sveikiname – jūs nesergate.

 

Eikite į priekį, dešinėje pamatysite duris. Užeikite: čia – Liucijaus vonia, bendra su tualetu. Liucijui tualetas visada buvo vieta pailsėti nuo pasaulio. Pasaulis eina, o jis sėdi tualete ir tyli. Čia niekas nevyksta, net oras keičiasi lėtai.

 

Atsukite vandens čiaupą. Tegul srovė būna stipri ir šalta, kaip mėgsta Liucijus. Dabar pasiraitokite rankoves iki alkūnių ir pakiškite plaštakas po vandeniu. Užsimerkite. Tegul bėga vanduo, kaip bėgo visais laikais, nuo tada, kai gimėte. Tegul vanduo sulėtina kraują, tegul į rankas ateina žiema. Pajuskite, kaip nuo šalčio siaurėja kapiliariai, kaip pirštuose mažėja kraujo tūris. Jūsų pirštai ką tik pasiruošė mūšiui su šalčiu: kūnas ėmė generuoti daugiau energijos šilumai pagaminti. Dabar liaukitės, grįžkite į normalų kraujo judėjimą, užsukite čiaupą. Palieskite šlapiomis rankomis savo seną veidą. Arba palieskite šlapiomis rankomis savo jauną veidą. Veidą, kuris rodo jūsų amžių, nuotaiką, kompleksus. Veidą, kuriuo žmogui šypsotės. Kuriuo prisistatote. Kurį papildote drabužiais. Kurį papildydami sakote Šita spalva man netinka prie veido. Spalvas galima keisti, o prie veido tenka priprasti.

 

Liucijui nepatinka jo veidas. Jokia moteris į tokį veidą nežiūrės – galvodavo jis jaunystėje. Ir iš tiesų nežiūrėjo. Taigi Liucijus moterų atžvilgiu nerimavo ne be reikalo, bet veido atžvilgiu – vis dėlto be reikalo. Nerimauk nenerimavęs, kaip sakoma, o veido nepakeisi. Reikia labai tiksliai apskaičiuoti, dėl ko verta nerimauti. Turbūt neprieštarausite, kad nerimauti dėl veido neverta. Taigi nenerimaukite.

 

Nusišluostykite rankas mėlynu rankšluosčiu. Tik ne žaliu – į jį Liucijus šluostosi kojas. Dar Liucijus turi rudą rankšluostį kūnui ir geltoną galvai. Jei būtumėte tikras Liucijaus svečias, jis būtinai atneštų jums pauostyti savo naujos dušo želė ir skysto muilo su natūraliais vaisių ekstraktais, kurie pastatyti ant vonios krašto. Pauostykite pats – jums galima. Uostymas iš viso yra labai intymus dalykas, ar nesutiksite. Kad tikrai dorai kažką užuostum, turi būti atsipalaidavęs kaip šuo, gulįs pilvu į viršų. Taigi nusiraminkite galų gale ir kaip žmogus pauostykite šitą Liucijaus chemiją.

 

Tai, kad dabar uostote svetimo žmogaus dušo želė, niekaip nepakeis jūsų gyvenimo. Bet gal kitą kartą pauostysite ir savo dušo želė. O gal pauostysite kiekvieną kartą, užėję į vonią, ir nuo to jums bus maloniau gyventi. Sakykite, o gal jums apskritai labai malonu gyventi? Ar malonu? Pažiūrėkite į veidrodį ir pasakykite sau tiesą. Taip, malonu. Arba: ne, nemalonu. Trečio varianto nėra. Dabar paimkite į rankas rašiklį, kurį palikome ant skalbyklės, ir užrašykite atsakymą ant veidrodžio. Tik žiūrėkite, kad raidės nebūtų didelės, viskame reikia saiko, kaip sakoma.

 

Na štai, dabar jau pats žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti.

/…/

Liucijaus vaikystės šeimoje apie laimę niekas nekalbėjo. Buvo svarbūs tik du dalykai: ką valgėme, ką valgysime, ką reikia nusipirkti valgyti, kelintą sėsime prie stalo, kiek valandų jau išbuvome nevalgę; ir kas serga, kodėl serga, kuo gydysime, ką darysime, kai pasveiksime, kaip gerai yra nesirgti ir ką reikia daryti, kad nesusirgtum kitąkart. Nebuvo svarbūs įvairūs kiti dalykai, pavyzdžiui, kad kažkam kažkas nemalonu arba kaip tik labai malonu, kad kažkas mirė ir kodėl, kaip dabar gyvensime tam kažkam numirus, ir apskritai kaip reikės gyventi likusius aštuoniasdešimt metų. Todėl Liucijui iki šiol neaišku, kaip gyventi kažkam numirus, arba kaip gyventi apskritai visą šitą gyvenimą.

 

Užtat aišku, kaip stipriai kokio patiekalo skonį gali pakeisti karis, arba cinamonas, arba tai, kad gamina tėtis, kuris gaminti pradeda tada, kada jau reikia sėsti prie stalo, ir kuris jau pagaminęs išbėga į parduotuvę šviežių petražolių, nes kitaip visas darbas perniek, ir grįžta su grietine, pienu, duona be cukraus, cukinija, o petražoles prakeikia, nes buvo tik džiovintų, o šviežių būna tik didelėse parduotuvėse, ir kodėl mes gyvenam prie šitos vieno ikso Maximos, kodėl mes tokie nelaimingi, sako tėtis ir susinervinęs nueina miegoti, nes vyrai gali miegoti, kai susinervina, ir to niekada nesupras jokia moteris. Ir to nesuprasdama mama tyliai išverda kiaušinių ir užtepa sviesto, ir šitame svieste sutelpa visi jos joptararai, kuriuos norėtų ištarti tėčiui, bet netaria, nes šitoje šeimoje niekas nesipyksta, todėl visi sviestai, troškiniai ir sriubos yra pilni pykčio vienas kitam.

 

Atleiskite, užsikalbėjome. Užteks. Pasižiūrėkite į sieną, kuri yra jūsų kairėje. Viduryje kabo portretas. Tai yra du pagyvenę žmonės. Žmonės gražūs; negali sakyti, kad negražūs. Vis dėlto abu baigė savo gyvenimą liūdni. Liucijus kiekvieną dieną turi tai omenyje, todėl stengiasi daryti viską, kad būtų linksmas.

 

Per praėjusių metų Kalėdas Liucijų kamavo liūdnumas, todėl vieną rytą jis nusprendė, kad nori savanoriauti vaikų darželyje. Pavaduotoja meniniam ugdymui pasiūlė jam suvaidinti Lokį per Kalėdinį žiburėlį. Liucijus priėmė pasiūlymą, nes suskaičiavo šešis su linksmumu susijusius faktorius: Kalėdos, vaikai, žiburėlis, miško žvėrys, savanorystė, nesavanaudiška pagalba. Atidarykite spintą, kuri yra prie lango. Ten rasite Lokio kostiumą. Liucijui tokie dalykai visiškai nebūdingi, vis dėlto jis manė, kad tai suteikia žmogui linksmumo. Norime, kad jūs pamėgintumėte patys. Kol mes kalbėsime, neskubėdami apsirenkite kostiumą.

 

Per žiburėlį vaikai spjaudė ant Lokio kostiumo ir prie užpakalio prilipdė tris kramtomąsias gumas. Kai Lokys atliko savo lepečkojo dainą, pribėgo penkiametis ir pasakė, kad Liucijus nemoka dainuoti, ir kad jis joks ne Lokys, o senas šveplas gaidys. Galiausiai prie Liucijaus priėjo auklėtoja ir paprašė baigti pasirodymą, esą auditorijoje įsivyravo didelis chaosas. Liucijus nuėjo į rūbinę ir buvo dar liūdnesnis, nei tą rytą, kai sugalvojo savanoriauti.

 

Daugiau Liucijus nesavanoriavo, bet Lokio kostiumą nunešė į valyklą ir išvalytą pakabino spintoje, jausdamas, kad kažkada dar pravers. Štai ir pravertė – dabar jūs esate linksmasis Lokys. Jei dar nesate, tai pasidarykite linksmas ir savo linksmumą apžiūrėkite veidrodyje. Kaip sekasi pasidaryti linksmu? Tikėkimės, puikiai, kaip ir visiems kitiems, kurie būtinai nori pasidaryti linksmi. Šiandien daug yra tokių žmonių, tik ne visi jie žino, kad linksmumui labai praverčia Lokio kostiumas. Jūs jau žinosite, jei kada užeis liūdesys. Beje, tinka ir kiti miško žvėrys – ypač kiškis ir voveraitė, taip pat savanų žvėrys – žirafos, liūtai.

 

Pabūkite dar truputį su lokio kostiumu. Būti Lokio kailyje yra didelė privilegija, tenkanti toli gražu ne kiekvienam. Todėl būtinai grįžę papasakokite apie tai savo namiškiams. Jei namiškių neturite, tada draugams. Jei draugų neturite, tada neliūdėkite. Nėra ko liūdėti dėl dalykų, kurių neturite.

/…/

Giminystė

Premjera 2018 m. kovo 27 d. Juozo Miltinio dramos teatre / Režisierius Alius Veverskis

/: I scena /:

 

Aš pasakysiu.

Ji pasakys.

Įkalbinėti manęs nereiks.

Reiks, pamatysit.

Aš moteris, ir šiaip jau mane reikia įkalbinėti.

Įkalbinėju.

Neįkalbinėk.

Tu moteris.

Aš pasakysiu be įkalbinėjimo.

Sakyk.

Bet tą pasakyti nėra paprasta.

Nėra.

Kai kuriuos dalykus paprasta pasakyti.

Pavyzdžiui, aš ne moteris.

Tu ne moteris?

Aš irgi ne moteris.

Aš moteris, viskas čia aišku.

Gali būti ir ne visai aišku.

Būna.

Bet tas, ką aš noriu pasakyti, yra visiškai neaišku.

Tai paslaptis.

Sakau.

Sakyk.

Kalėdinėse plotkelėse aš nematau jokios prasmės.

Aš irgi.

Aš irgi.

Drąsu.

Daryk, ką nori, bet aš pasakysiu tau, kad viskas netikra, kad tu pati netiki tuo, ką sakai. Niekas netiki. Tu žiūrėjai, ant kurių plotkelių gražesni paveiksliukai, ir viskas.

Nesakyk taip.

Kas iš to laužymo?

Dievo kūnas.

Kas yra tavo Dievo kūnas?

Mano Dievo kūnas yra kalėdinė sniego gniūžtė, o ne plotkelė, atleisk man.

Palik ramybėj mano Dievo kūną.

Pamiršk sniegą.

Jūs painiojate dalykus. Kalba eina apie tėvų Dievo kūną.

No way.

Tu klysti, ne tėvų.

Ne tėvų.

Kažinko.

Senelių mažų mažiausiai.

Ir viskas, ir taškas. Tašką reikėjo padėti jau užvakar.

Prieš dešimt metų.

Dvidešimt.

Gal galime laužydami plotkeles bent jau išjungti televizorių?

Gruodžio 23 d. einu į Katedrą, mano batai neapsnigti, nieko, ir aš klausiu, po kiek plotkelės, jis man atsako, po nėkiek, ponia, aš sakau, aš ne ponia, sako, panele, atleiskit, sakau, tai ką dabar man daryt, sako, tai rinkitės, gelsvas, melsvas ar žalsvas, aš sakau, norėčiau švelniai alyvinių, ačiū, sakau, sako, auką palikit, ir many toks pyktis užverda, kodėl negali pasakyti, kad dešimt, kad šimtas, kodėl reikia pinigus įrišti į šitą aukos motyvą, kuris skirtas tik apgavystei, o po apačia vis tiek šviečiasi kasos aparatas!

Švelniai alyvinės?

Nu ir norai.

Galvojau, nebus.

Buvo?

Buvo ir salotinių, ir šviesiai oranžinių.

Tai kiek palikai?

Dešimt.

Aš irgi.

Tu irgi pirkai plotkeles?

Ir aš pirkau.

Ir aš.

Ir jums ką, nieko?

Aš vyras, man nieko.

Mano batų dydis – 44.

Turi tokią koją?

Mano irgi 44.

Mano batai maži, man nėra problemų.

Užsirišti raištelius mane išmokė tėvas.

Kodėl ne mama?

Mama buvo emigracijoj.

Tėvas buvo emigracijoj.

Kas dar buvo emigracijoj?

Aš.

Tu?

Aš.

Ir nepasiilgai Kalėdų?

Pasiilgau.

Nu va.

Mes Kalėdas pasidarydavom iš kūčiukų. Grodavo šita daina.

Vakare verkiu. Kitą dieną skambinu mamai ir sakau: Mes maudėmės nuogos! Ir čia yra mano Kalėdos! Supranti, apie ką aš?

Bet nesupranta.

Šitų dalykų nėra kaip suprasti.

Man Kalėdos yra rudeninės žolės žalume stovintys visi šitie medžiai. Jausmas, kad visi eina į parduotuvę. Jausmas, kad nėra žmonių, kurie neitų į parduotuvę.

Ir ne Kalėdų reikia laukti ištisus metus. Nereikia nieko laukti.

 

 

/: II scena /:

 

TEISĖJAS I: Judvi.

TEISĖJAS II: Kuo vardu?

JULIA: Julia.

MONIKA: Monika.

TEISĖJAS I: Stokite, panelės, nesėdėkite.

MONIKA: A, taip.

TEISĖJAS II: Seserys?

MONIKA: Taip.

TEISĖJAS II: Tikros?

MONIKA: Turbūt.

TEISĖJAS I: Ką reiškia turbūt?

MONIKA: Nu nieko, lyg ir viskas gerai.

TEISĖJAS I: Studentės?

MONIKA: Taip.

TEISĖJAS II: Ar nusidėjote atskirai, ar veikdamos kaip bendrininkės?

MONIKA: Nenusidėjome.

JULIA: Aš irgi ne.

TEISĖJAS I: Tu irgi ne?

TEISĖJAS II: Ar tu, mergaite, žinai, kas yra pasninkas?

JULIA: Močiutė per pasninką neleisdavo valgyti.

TEISĖJAS I: Nieko?

JULIA: Mėsos.

TEISĖJAS I: Kur dabar tavo močiutė?

JULIA: Amžiną jai atilsį.

TEISĖJAS I: Tiek to.

TEISĖJAS II: O tu?

MONIKA: Ką aš?

TEISĖJAS II: Ar tu žinai, kas yra pasninkas.

MONIKA: Ir mano močiutė buvo ta pati.

TEISĖJAS II: Ir ką?

MONIKA: Irgi neleisdavo valgyti mėsos.

TEISĖJAS I: Kur dabar tavo močiutė?

MONIKA: Pasimirė.

TEISĖJAS II: Tai jūsų abiejų močiutės pasimirė.

MONIKA: Mes seserys.

TEISĖJAS II: Teisingai.

MONIKA: Močiutė buvo viena.

TEISĖJAS I: O kitos nebuvo?

MONIKA: Nebuvo.

TEISĖJAS I: O kur ji buvo?

MONIKA: Pasimirė dar anksčiau.

TEISĖJAS I: Kaip seniai?

MONIKA: Visiškai seniai.

TEISĖJAS II: Kas yra pasninkas, mergaitės.

JULIA: Pasninkas yra susilaikymas.

TEISĖJAS II: Nuo ko, mergaitės.

JULIA: Nuo ko sugalvosi.

TEISĖJAS II: Atleiskit?

JULIA: Nuo ko sugalvosi, nuo to ir pasninkas.

TEISĖJAS I: Nuo ko susilaikote jūs?

JULIA: Nuo lėbavimo.

TEISĖJAS I: Kas yra lėbavimas?

TEISĖJAS II: Lėbauti yra neteiktinas žodis, reiškia puotauti, girtauti, ūžti, siausti.

TEISĖJAS I: Nuo kurio iš šių keturių veiksmų susilaikote jūs?

JULIA: Nuo visų.

TEISĖJAS I: Tai jūs per pasninką nepuotaujate?

JULIA: Nepuotaujame.

TEISĖJAS II: Kalbėkit kiekviena už save, panelės.

JULIA: Nepuotauju.

MONIKA: Ir aš.

TEISĖJAS II: Ką ir tu? Kalbėkite aiškiai.

MONIKA: Ir aš nepuotauju.

TEISĖJAS II: Garsiau.

MONIKA: Nepuotauju.

TEISĖJAS I: Viskas aišku.

TEISĖJAS II: Ar vytintą dešrą Pelenų dieną valgėte kieno nors verčiamos?

JULIA: Norėjau valgyti ir viskas.

MONIKA: Aš irgi norėjau valgyti.

TEISĖJAS II: Kas yra vytinta dešra?

JULIA: Man per sudėtingas šitas klausimas.

MONIKA: Aš pabandysiu atsakyti.

TEISĖJAS I: Bandyk.

MONIKA: Nepavyks.

TEISĖJAS II: Atleiskit?

MONIKA: Sakau, vis dėlto nepavyks.

TEISĖJAS I: Gerai, paklauskime kitaip: vytintoje dešroje jūs nematote jokios puotos?

MONIKA: Jokios.

JULIA: Aš irgi.

TEISĖJAS I: Jeigu jūs nesusilaikote nuo vytintos dešros, kodėl jūs susilaikote nuo lėbavimo?

TEISĖJAS II: Puotauti, girtauti, ūžti, siausti.

TEISĖJAS I: Taigi.

MONIKA: Nežinau, čia yra savotiškas malonumas, galimybė išbandyti savo valią.

TEISĖJAS II: Kodėl savo valios išbandymui renkatės religinio pasninko laiką?

JULIA: Nes taip iš šeimos atėję.

MONIKA: Tokios tradicijos.

TEISĖJAS I: Vadinasi, ir jūsų tėvai per pasninką negirtauja?

JULIA: Jie nevalgo mėsos.

TEISĖJAS I: Bet girtauja?

JULIA: Kartais.

TEISĖJAS I: Visiškai nesuprantami dalykai.

TEISĖJAS II: Man irgi.

TEISĖJAS I: Labai sudėtingas atvejis.

TEISĖJAS II: Ar judvi kaip nors susijusios su savo tėvais?

MONIKA: Mes gyvename vienuose namuose.

TEISĖJAS II: Kalbėkite kiekviena už save, kartoju.

JULIA: Ir mes gyvename vienuose namuose.

TEISĖJAS I: Jūs iš miesto?

MONIKA: Iš kaimo.

JULIA: Iš kaimo.

TEISĖJAS I: Kodėl skiriasi jūsų ir jūsų tėvų pasninko tradicijos?

JULIA: Nes jie seni, o mes jaunos.

TEISĖJAS II: Abi jaunos?

JULIA: Abi.

TEISĖJAS I: O jūsų tėvai?

JULIA: O mūsų tėvai bijo savo tėvų.

TEISĖJAS I: Atleiskit?

JULIA: Taip ir yra.

TEISĖJAS I: Kaip yra?

JULIA: Iš baimės viskas.

TEISĖJAS I: O jūs nejaučiate baimės?

MONIKA: Aš tai nejaučiu.

JULIA: Ir aš nejaučiu.

TEISĖJAS II: Man neaišku: kokia prasmė nesilaikyti tradicinio pasninko, bet laikytis iškreipto pasninko?

MONIKA: Tai yra galimybė teisėtai nutolti nuo negyvos tradicijos.

TEISĖJAS II: Teisėtai?

JULIA: Taip.

MONIKA: Susilaikydamos nuo lėbavimo, mes turime argumentą.

TEISĖJAS I: Sakykite, ar jūs turite planą galiausiai visiškai atsisakyti religinio pasninko?

MONIKA: Yra tokia perspektyva.

JULIA: Teisingai.

TEISĖJAS II: Viskas aišku. Sėskitės.

TEISĖJAS I: Kaltos.

TEISĖJAS II: Kodėl mes to nepaklausėm iš karto?

TEISĖJAS I: Kitąkart žiūrėk, nuo kurio galo pradedi.

/: VI scena /:

 

MYKOLAS: Mykolas, trisdešimt metų. Mūsų šeimos verslas yra pardavinėti gėles prie kapų. Prie gėlių eina ir žvakės, daugiausia baltos, stikliniuose burbuluose. Būna ir plastikinių. Mums negaila duoti degtukų prie žvakių nemokamai. Mes duodam ir neprašom grąžinti. Grąžinti reikia vazonėlius, dėžes nuo gėlių. Jei reikia, jei žmogus gražiai paprašo, paskolinam ir grėbliuką su laistytuvėliu. 90 proc. atvejų atgaunam atgal. Laistytuvėlis linksmas, žalias su gėlytėmis. Gal toks ir nelabai dera kapinėse. Seniau buvo pilko metalo, bet vienas senis išsivežė su visam. Pamatyčiau, tai pasakyčiau.

Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais prekiauju aš. Kitom dienom – mano tėvukas. Mama augina gėles ir užsakinėja žvakes internetu iš Kinijos. Mes esam graži šeima.

Nėr man gyvenimo. Aš žiūriu į šitas kapų gėles, ir jos man čiulba kažką apie moteris. Mes su mama ir su tėčiu kiekvieną vakarą susėdam prie stalo ir užsiplikom arbatos. Mama mėgsta žalią, aš čiobrelius, tėvas alų. Aptariam kapinių reikalus, tada savo. Mama taip vis sako man, sūneli, nu ko tu taip sugriuvai, nu ko. O aš jai koją švelniai pirštų galais mindau – čia toks mūsų ženklas nuo vaikystės, kad viskas bus gerai, arba kaip bus, taip gerai.

Kapinėse visos istorijos vienodos. Aš labai gerai atsimenu veidus. Žinau, kas kiek laiko kas lankosi. Aš mėgstu paklausti, ką žmogus lanko, ir man daug kas pasipasakoja. Aš specialiai lėtai dedu žvakes į maišelį, ilgai traškinu, dėlioju pirmyn atgal, degtukų ieškodamas užtrunku, kad žmogus išsipasakotų. Dažniausiai visi paliūdi taip galvą pakreipę, pagaili, kad per mažai susitikdavo. Vienas vyras labai gailėjo, kad prieš mirtį mamos nepaklausė, kur yra tas stiklainis. Koks stiklainis, sakau aš. Sako jis – nu tas, auksinis stiklainis. Lig šiol neranda. Namų parduot negali, taip ir stovi. Sako, jau ir triusikus radau, ir jaunystės dienoraštį, ir gintarus, viską.

Aš kartais tai vieną, tai kitą palydžiu iki pat kapo, padedu susitvarkyt, o žmogus niekaip negali pabaigt. Vienas po mirties pasiėmė šuniuką, o tas kaukia naktimis kaip išprotėjęs. Ir ką darysi? Šuniukas gi ne tavo, babytės, negali išmest į gatvę. Ir nemeti, ir kaukia.

Mes čia turim nuosavą lauko tualetą. Pas mus kai kas eina už mokestį, nes susitvarkėm, kad būtų malonu. Dievo lipdukų prilipinom prie durų, kad sėdėdamas nusiramintum, pailsėtum. Galima sėdėti, dangtis visada švarus. Dievulis vienam lipduke nufotografuotas kabantis ant kryžiaus, kitam nupieštas, kažkoks mėlynas, bet nieko, žmonėms tinka. Kapinėse ir tualetas turi būti kaip reikalas.

 

/: VIII scena /:

 

Tai ko tylit. Netylėkit.

Graži diena, nei lyja, nei ką.

Jo, tikrai nelyja. Galvojau, kad lis.

Galvojai, kad lis?

Aha.

Aš tai kažkaip nemaniau, kad lis.

Tai va matai – atspėjai.

Man, pavyzdžiui, spaudžia batai, ir aš nežinau, ar kreipti į tai dėmesį, ar ne.

O tai labai spaudžia?

Tikrai labai spaudžia, koja netelpa. Aš nelinkęs skųstis, bet čia faktas.

Tai nusimauk batus.

Ar nieko tokio?

Žinoma, maukis. Ko tu?

Žodžiu, ant šakos tupi varna. Toks žuvies kvapas. Viskas man aišku kaip dieną: dabar bus naujas gyvenimas. Tas žuvies kvapas toks stiprus, lyg tikrai žadėtų kažką naujo. Ką tik pasnigę, todėl varna labai ryški. Visos figūros labai aiškios sniego fone, medžių šakos, šunys. Viskas kažkaip arti, jau tuoj kažkas įvyks. Ir žinot ką, nieko neįvyksta. Nieko naujo iš viso. Viskas ne tai, kad sena, viskas daug blogiau nei sena. Aš atvažiavau į naują miestą, ane, ir tikėjausi, kad dabar jau bus istorija. Ir nėra istorijos. Nieko nevyksta. Kaip kaime buvo, taip ir didmiesty: tyla. Man taip yra – man nieko nenutinka.

Aš buvau pas tave namuose.

Aš daviau tau arbatos.

Ji davė man arbatos.

Jai visus daiktus atvežė mama.

Visi daiktai yra iš jos mamos namų.

Jos vaikystės daiktai.

Jos močiučių daiktai.

Pavyzdžiui, plastmasinis šuo Agda.

Kavos staliukas.

Rogutės.

Pliušinis šuo ant fotelio.

Fotelis su raudonu gobelenu.

Neelektrinis arbatinukas.

Vazelė.

Daug vazelių.

Vazelė saldainiams.

Silkinė.

Šuns molinė figūrėlė.

Dryžuoti rankšluosčiai iš „Vitebsko“ universalinės parduotuvės. Spalvos siaubingos.

Tai daug visko.

Daug.

Aš, pavyzdžiui, užvakar išmečiau tėvų siurblį „Audra“.

Nieko neatsiklausus?

Nieko neatsiklausus. Buvo žalias. Prieš penkiolika metų dar siurbė.

Visai geras daiktas.

Galima sakyti, dar geras.

Aš turiu tokį megztinį, kurį man mezgė mano mama, aš kraupiai su juo atrodau. Aš apsivelku jį, važiuodama pas mamą. Ji sako: dukrele, tai nešioji. Tai nešioju, sakau. Ji man numezga dar vieną tokį patį. Paskui dar vieną Kalėdoms.

Bet negali.

Bet negaliu išmesti.

Niekaip.

Jo.

Aš vakar ateinu, ir man sako: Gerai, tuliuliuk. Ko stovi toks abejingas. Tuoj tave sudominsiu – įneškit pirmą daiktą. Kas čia, man sako. Man sako – klausiu, kas čia? Slidė, sakau aš.

(toliau kalba visi pakaitom) Kiek slidžių čia yra?

Viena.

Kur kita?

Sulūžo prieš dvidešimt septynerius metus.

Kur ji?

Senelis nuvežė į sąvartyną.

Koks senelis?

Mano senelis Liucijus.

Kas jam davė tokį vardą?

Mama.

Gerai. Kas atsitiko su šita slide?

Nieko.

Kaip tai nieko?

Nu ji nesulūžo.

Ir kas su ja buvo toliau?

Aš su ja buvau.

Kaip tu su ja buvai?

Ji stovėjo mano balkone metų metus. Aš ją paveldėjau.

Kaip galima paveldėti vieną slidę?

Čia mano vaikystės slidė. Gal teta pagalvojo, kad į ją žiūrėdamas visada prisiminsiu aštuoniasdešimt devintųjų žiemą.

Kas nutiko tą žiemą?

Nieko. Sniegas ilgai laikėsi. Slidinėjom kiekvieną savaitgalį. Dangus vis būdavo giedras.

Ką tu jautei, kol šita slidė stovėjo balkone?

Nieko.

Tu neturi širdies?

Gyvenimas labai ilgas. Daug daiktų kelia kokius nors prisiminimus.

Bet šitas daiktas ypatingas.

Toks kaip visi.

Ne toks.

Toks.

Nesiginčyk.

Tai gal tu manai, kad viską galima išmesti?

Galima.

Visas relikvijas?

Aš taip nesakau.

Tai kaip tu sakai.

Aš sakau, kad daiktai mums trukdo.

Kuo tau trukdo ramiai sau balkone stovinti slidė?

Tuo, kad prie jos dar stovi suvyniotas senas kilimas, senelio virtuvinė spintelė ir duoninė, dėžė su Nepriklausomybės atgavimo proga tėvų gautais indais, rankų darbo dieninių užuolaidų ritinys iš močiutės. Ir naktinių užuolaidų. Mane močiutė mylėjo labiausiai.

Jeigu močiutė mylėjo, vadinasi, reikia užuolaidas saugoti.

Reikia saugoti atminimą.

Daiktas padeda susiformuoti atminimui.

Nieko nepadeda.

Nesiginčyk.

Neįmanoma.

Kas neįmanoma?

Nesiginčyti.

Tai ginčykis.

Ginčijuosi.

Tu drąsus. Tai dabar išmesim visas relikvijas ir bus laimė?

Bus kuo kvėpuoti.

Tai kvėpuok.

Nekaltas, sako man.

Tai aišku nekaltas.

Paskui taip geriau pasižiūri, sako, atnešk man tą duoninę ir tuos Nepriklausomybės indus. Gerai, sakau aš, visą balkoną galiu atnešti.

Tai ir mano silkines reiktų.

Ir vazeles.

Jo.

Tada tai būtų gyvenimas.

Gyvenimas be vazelių.

Šakės.

 

 

 /: IX scena /:

 

MYKOLAS: Buvo mano gimtadienis. Atėjo teta, viena pati, jai su akim negerai, bet atėjo, ir su ausim, bet ji taip šypsojosi, viską, dovanų man atnešė ausines. Ir su koja negerai.

Mama visai pratrūko. Ėmė skaičiuot, kiek jau čia nugyvenau, ir kad jau nedaug liko, ir kad jau sunku man kapinėse. O aš mindau ją, mindau, sakau, nu ką tu čia, nu ką tu čia, ir viskas. Valgyti buvo žuvies ir mėsos, prie žuvies – karštos daržovės, prie mėsos – žirneliai. Man viskas patinka, aš viską valgau, bet labiausiai patinka paštetas. Pašteto nebuvo, kodėl – nepaklausiau. Reiks paklaust gal kurią dieną, kažkaip išėjo šventė su minusu, kai be pašteto.

Mano mama labai gerai moka prižiūrėti gėles. Ji į kapines gali bet ką jums atnešt, ir žydės, ir nevys. Bet ką. Imkit savo pelargonijas, alijošius, krapus, viskas žaliuos ant kapų kaip pasiutę.

Kai kas sako, kad kapinėse daržovių negalima. Bet mes čia turim tokį savo darželį mažiuką, už tualeto. Labai gerai auga viskas. Ypač šakniavaisiai, bulvių turim, ropių. Ir cukinijas pernai ėmėm augint. Didelis derlius būna, karučiu vežam, valio. Reikia mokėt suktis.

Iš gėlių, jei įdomu, labiausiai aš mėgstu ledinukus. Jie taip gerai laikosi, visą vasarą žydi, nebijo sausros, nieko nebijo. Kapinėse niekada nepučia vėjas. Mano tėvas turi karutį ir kabluką, su karučiu iki kabluko, su kabluku namo… Aš niekad ir negyvenau kitokio gyvenimo. Tik kapinės ir kapinės.

Vaikystėje kapinėse labiausiai mėgdavau įsivaizduoti, kad čia – milijonas smėlio dėžių. Mama su tėčiu neturėdavo laiko, tai aš kapstydavausi, ypač tose, kur su smėliuku. Atsinešdavau grėbliuką, ir po žaidimų viską sugrėbdavau. Labiausiai mėgdavau kasti duobes, pilti į jas vandenį ir mesti ten visokius šapus, lapus. Sriubą virdavau. Iš naujų kapų prisinešdavau naujos žemės ir naujų žiedlapių ar dar ko. Paauglystėj sėdėdavau prie tų kapų, prie kurių yra suoliukai. Sėdėdavau ir dūsaudavau apie kokią romantiką.

Man tai čia viskas kaip namie. Tik kad nėra interneto. Valgom mes už kiosko, nusisukę į sąvartyno pusę. Neturim čia kur pasišildyt, tai mama pridaro sumuštinių, o aš – arbatos į termosą. Vakar padariau šventę – buvo kakavos. Kakava kapinėse. Bet visko būna gyvenime.

/…/

Lygumos

Skaitymai 2017 m. gegužę kino teatre PASAKA / Režisierė Giedrė Kriaučionytė

I SCENA

 

LIETUS: Aš esu lietus.

ŠUO: Aš esu šuo.

LIETUS: Aš toks esu, koks esu.

ŠUO: Kaip sykis, taip ir yra.

LIETUS: Tu girdi mane, šuo?

ŠUO: Girdi, kur negirdėsi.

LIETUS: Išorinėmis ausimis?

ŠUO: Išorinėmis. Pavydi?

LIETUS: Pavydi, kur nepavydėsi.

ŠUO: O ką tu turi?

LIETUS: Aš ką turiu?

ŠUO: Ką tu turi?

LIETUS: O ką tu turi?

ŠUO: Aš turiu išorines ausis.

LIETUS: Aš neturiu.

ŠUO: Kaip sykis, neturi.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: O ką turi?

LIETUS: Jau klausei.

ŠUO: Klausiau.

LIETUS: Aš irgi ko nors paklausiu.

ŠUO: Klausk.

LIETUS: Klausiu.

ŠUO: Tu nieko neklausi.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Galbūt tai visiškai nesvarbu.

LIETUS: Prašau?

ŠUO: Sakau, galbūt visiškai nesvarbu, kad tu neturi ko manęs paklausti.

LIETUS: Bet aš turiu.

ŠUO: Tikrai?

LIETUS: Žinoma.

ŠUO: Tuomet puiku.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Tau kažko neramu?

LIETUS: Aš pamiršau, kur mes einame.

ŠUO: Pirmyn atgal.

LIETUS: Tiesa.

ŠUO: Tiesa, kaip pasakysi, taip ir yra.

LIETUS: Ar pats esi šitos minties autorius?

ŠUO: Gal pats, o gal ir ne gal.

LIETUS: Turiu pastebėti, kad mintis nesuspėja su laikmečiu.

ŠUO: Ką tai turėtų reikšti?

LIETUS: Čia nėra taip, kaip pasakysi. Čia nieko nėra.

ŠUO: Kaip sykis, nieko.

LIETUS: Sakyk, ką nori, o vis tiek nieko nebus.

ŠUO: Tavo tiesa.

LIETUS: Taigi daugiau tos minties nekartok.

ŠUO: Aišku kaip dieną – kur jau man kartoti tą mintį.

LIETUS: Susiimk, šuo.

 

 

III SCENA

 

LIETUS: Tu ko toks linksmas?

ŠUO: Atrodau linksmas?

LIETUS: Kaip tik taip ir atrodai.

ŠUO: Kodėl?

LIETUS: Man taip atrodo.

ŠUO: O kodėl tau taip atrodo?

LIETUS: Iš kurgi aš žinosiu.

ŠUO: Kaip sykis, iš kurgi tu žinosi.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Matai, aš linksmai kitiems atrodau.

LIETUS: Linksmai.

ŠUO: Tas tiesa.

LIETUS: O aš atrodau linksmas?

ŠUO: Kaip sykis, neatrodai.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Tave pamatę ir kiti taip neatrodo.

LIETUS: Esu tą pastebėjęs.

ŠUO: Na ir negėda tau?

LIETUS: Negėda?

ŠUO: Turėtų būti gėda.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Tai ar yra?

LIETUS: Yra.

ŠUO: Bet gėdytis neverta – tai niekur nenuves.

LIETUS: Kur jau ten nuves ta gėda.

ŠUO: Visiškai niekur, kaip jau sakiau.

LIETUS: O kas, jei ne gėda, kur nors nuves?

ŠUO: Gal akys? Sakoma: eik, kur akys veda.

LIETUS: O nesakoma: eik, kur veda širdis?

ŠUO: Man atrodo, kad širdis ne veda, o liepia: eik, kur liepia širdis.

LIETUS: Teisingai – ir kur buvo mano galva?

ŠUO: Nesisielok.

 

 

XIII SCENA

 

JI: Mūsų niekas nepasitinka, į mus niekas nežiūri. Viskas atrodo labai toli, ranka nepasiekiama, neprieinama. Čia nėra nieko – jokių medžių, namų, kalnų. Stovime beribės lygumos vidury. Į mus kažkas eina, eina ir nekalba, o gaudžia.

JIS: Po kelerių metų prie mūsų prisiartina šuo ir lietus. Lietus ima lyti, o šuo – loti. Jie atrodo kažkuo panašūs: šuo – tarytum sulytas, o lietus – kažkoks šuniškas, pilantis kaip reikiant. Jie ima kalbėti, ir mes netenkame žado.

ŠUO: Kad jau lyja, tai nieko nepadarysi.

JI: Nieko.

ŠUO: Kaip sakant, nuo lietaus niekur nepasislėpsi.

JI: Niekur.

LIETUS: Ko jūs čia stovite šitiek metų?

JIS: O kur mums eiti?

LIETUS: Kur jau čia nueisi.

ŠUO: Galite prisėsti, sėdėti gal patogiau.

LIETUS: Sofos čia neturime.

ŠUO: Kaip sykis, nieko neturime, nei sofos, kaip minėjo kolega.

JIS: Iš kur jūs atėjote?

LIETUS: Iš kairės.

ŠUO: Mano kairės?

LIETUS: Aš atėjau iš savo kairės. O tu, šuo, ką pasakysi?

ŠUO: Aš einu, nes jei neinu, tai guliu, o jei guliu, tai miegu, o miegoti metų metus yra sarmata.

LIETUS: Miegodamas viską gali pramiegoti.

JI: O ką čia galima pramiegoti?

ŠUO: Taigi, aš dėl to paties metų metus suku galvą.

LIETUS: Jis suka, o aš nesuku.

JIS: O dėl ko konkrečiai jūs sukate galvą?

ŠUO: Dėl to, ar miegodamas aš tikrai kažką prarasčiau, ar vis dėlto nieko neprarasčiau.

LIETUS: Prarastum gi, jau seniai aišku.

JI: O ką jis prarastų, jūsų nuomone?

LIETUS: Metų metus prarastų.

JI: O kas per tuos metus gali įvykti?

LIETUS: O gal ir įvyks kažkas per tuos metus, negali žinoti.

ŠUO: Kaip sykis, jei nieko nevyksta, tai nereiškia, kad nieko ir neįvyks.

LIETUS: Tu persakei mano mintį ir nepasakei minties autoriaus.

ŠUO: Taigi.

JIS: O jums nebaisu?

LIETUS: Jis bijo tamsos.

ŠUO: Aš bijau tamsos. Jis sako, kad tai yra netipiška šuniui.

LIETUS: O aš nieko nebijau, ko gi čia bijosi.

JIS: O jūs nebijote, kad nėra pabaigos?

LIETUS: Prašau?

JIS: Ar jūs nebijote, kad nėra jokios pabaigos šitam buvimui?

LIETUS: Kažkoks nerišlumas jūsų žodžiuose.

JI: Aš paklausiu kitaip: ar čia galima numirti?

ŠUO: Kas tas yra – numirti?

JI: Na, išnykti, pasibaigti. Kad tavęs nebebūtų.

LIETUS: Keistas klausimas.

ŠUO: Kaip sykis, aš tokio negirdėjęs.

LIETUS: Ką tai reiškia?

JIS: Mes norime sužinoti, ar jūs tikite, kad kadanors visa tai baigsis?

LIETUS: Kaip – baigsis?

JIS: Kaip baigiasi lietus.

LIETUS: Bet aš niekada nesibaigiu. Aš tik einu tolyn ir niekad man nebūna galo.

JI: Gerai, bet šunys gi dvėsta.

ŠUO: Tokie, kaip aš, nedvėsta.

JI: O koks tu?

ŠUO: O koks atrodau?

JI: Terjeras.

ŠUO: Tai taip ir bus.

JI: Tai, vadinasi, jūs sakot, kad visam tam nebus galo?

LIETUS: Galo nėra, čia niekur nėra jokio galo. Nei lauko galo, nei laiko galo.

ŠUO: Nei antro galo.

LIETUS: Jokio galo, kaip jau sakiau.

ŠUO: Taigi.

JIS: Tai ką mums dabar veikti?

LIETUS: Galite vaikščioti su mumis pirmyn atgal.

ŠUO: Su mumis niekad neliūdna.

JI: O jūs nepavargstat vaikščioti?

ŠUO: Aš pavargstu, juodai pavargstu, bet tyliu, nieko nesakau.

LIETUS: Tu pavargsti?

ŠUO: O kaipgi.

LIETUS: Tai ko tyli, ko man nieko nesakai?

ŠUO: Kad tu nesuprasi, kas tas yra – nuovargis.

LIETUS: Nesuprasiu. O kas tas yra?

ŠUO: Kai atsibosta eiti ir nori nebeeiti kurį laiką.

LIETUS: Tu nori nebeeiti?

ŠUO: Kartais.

LIETUS: Tu nori gulėti?

ŠUO: Norėčiau.

LIETUS: Bet tada tu pragulėtum metų metus, o apie tai mes jau esame šnekėję.

ŠUO: Taigi.

LIETUS: Ar nori vėl apie tai pasišnekėti?

ŠUO: Noriu.

LIETUS: Kaip jau esu tau sakęs, jei dabar nieko nevyksta, tai nereiškia, kad nieko ir neįvyks.

ŠUO: O net jei ir įvyks – galbūt tai mūsų nei kiek nesudomins? Galbūt tai neturės jokios reikšmės mūsų likimui?

LIETUS: O jei turės? Jei tas įvykis mus sudomins?

ŠUO: Kas turėtų nutikti, kad tai paveiktų tavo likimą?

LIETUS: Tu nesi manęs to klausęs.

ŠUO: Taigi.

LIETUS: Man reikia pagalvoti.

ŠUO: Ar aš galiu tuo metu prigulti?

LIETUS: O jei, kol tu miegosi, aš kažką suprasiu?

ŠUO: Tuomet tu mane pažadinsi.

LIETUS: O kaip man tave pažadinti?

ŠUO: Tu imk visu stiprumu ant manęs lyti.

LIETUS: Lyk nelijęs ant tavęs, tu nieko nepajusi, nes šuo ir kariamas pripranta.

ŠUO: Ką tai turėtų reikšti?

LIETUS: Ogi tai, kad aš bijau, kad tu užmigsi, ir kad miegosi metų metus, ir kad man vienam bus sunku, kad bus sunkiau negu ne vienam.

ŠUO: Pasakyta kaip kirviu nukirsta.

LIETUS: Taigi.

JI: Aš pavargau šitaip be jokio reikalo stovėti metų metus.

LIETUS: Visi pavargsta.

JI: Ir ką tada daro?

ŠUO: Prisėda, ir sėdi metų metus be jokio reikalo.

LIETUS: Niekam čia nepasiskųsi.

JIS: Padėtis be išeities.

ŠUO: Kokia gi čia išeitis iš tokios padėties.

LIETUS: Jokios išeities.

JIS: Tokioj padėty jūs atrodote labai stiprūs.

LIETUS: Visi mes vienodi.

ŠUO: Iš to paties molio drėbti.

LIETUS: Ir jūs.

ŠUO: Ir mes.

LIETUS: Ir milijonai aplink mus vaikštančių, sėdinčių, gulinčių bedalių.

JI: Bet aš nieko nematau.

LIETUS: O tu geriau pasižiūrėk į rūką.

ŠUO: Rūkas čia neeilinis.

JIS: Aš gal atsisėsiu, aš gal prigulsiu.

JI: Jis sako, kad atsisės, kad priguls, o aš noriu miegoti tūkstančius metų, kol viskas pasibaigs.

JIS: Ji dar nesuprato, kad čia niekas niekada nesibaigs.

JI: Aš gal viską supratau, man gal viskas aišku kaip dieną.

JIS: Aš atsisėdu, aš atsigulu, aš žiūriu į rūką, žiūriu daugybę dienų ir negaliu užsimerkti.

JI: Mus apgavo.

JIS: Mes apgautieji.

JI: Ir mums nieko kito nebelieka, kaip tik laukti nieko nesitikint.

JIS: Absoliučiai nieko, neturi būti nei lašo vilties.

JI: Jokios vilties.

JIS: Mūsų buvimas dabar man primena elnią, skabantį lapus nuo viso pasaulio šermukšnių, kurie vis iš naujo žaliuoja ir miršta.

JI: Aš užmiegu, ir šitas snaudulys man yra nepakeliamas.

JIS: Aš esu elnias, kurį apgavo mirtis.

 

 

XIV SCENA

 

LIETUS: Bet ar gali būti, kad nėra kas pakeistų mano likimą?

ŠUO: Gali, o kaipgi.

LIETUS: Vadinasi, viskas čia aišku kaip juodu ant balto?

ŠUO: Kaip tik taip.

LIETUS: Vadinasi, nėra reikalo laukti?

ŠUO: Taip išeina.

LIETUS: Tada man sunku surasti argumentų, kodėl tu negalėtum prigulti.

ŠUO: Taip?

LIETUS: Nebent yra kažkas, kas galėtų pakeisti tavo likimą.

ŠUO: Palauk, pagalvosiu. Ne, nėra.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Kaip sykis, nėra, tas visiškai aišku.

LIETUS: Vadinasi, tu gali miegoti metų metus, ir niekas nepasikeis.

ŠUO: Betgi tai – puiki žinia.

LIETUS: O ką man daryti?

ŠUO: O tu vaikščiok pirmyn atgal, kaip vaikščiojai metų metus.

LIETUS: Vaikščioti vienam?

ŠUO: Vaikščiok. Nėra jokio reikalo vaikščiojimui turėti draugiją.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Na, tai gulu.

LIETUS: Čia ir gulsi?

ŠUO: O kur man gulti?

LIETUS: Teisingai sakai – o kur tau gulti.

ŠUO: Kur begulsiu, visur viskas vienoda.

LIETUS: Kaip tik taip ir yra. Tai aš einu.

ŠUO: Kur eini?

LIETUS: Pirmyn, atgal.

ŠUO: Teisingai. Tai eik, o aš gulsiu.

LIETUS: Taigi.

 

Lietus nueina. Po valandėlės grįžta.

 

LIETUS: Šuo? Ar tu jau guli?

ŠUO: Dar neguliu.

LIETUS: Aš pamiršau – o ką man dabar veikti?

ŠUO: O tu vaikščiok pirmyn atgal, kaip vaikščiojai metų metus.

LIETUS: Teisingai.

ŠUO: Na, tai lik sveikas.

LIETUS: Kaip tai – lik sveikas?

ŠUO: Taigi taip, o kaip kitaip?

LIETUS: Tu su manimi atsisveikini?

ŠUO: O ar nereikėtų?

LIETUS: Vadinasi, tu galvoji, kad manęs daugiau nesutiksi?

ŠUO: Atsarga gėdos nedaro.

LIETUS: Aš apie tave buvau geresnės nuomonės.

ŠUO: Prašau?

LIETUS: Senas šunpalaikis.

ŠUO: Dar nespėjau prigulti, o tu jau nepatenkintas.

LIETUS: Taigi.

ŠUO: Kur teisybė?

LIETUS: Galas ją žino.

ŠUO: Taigi. Eini?

LIETUS: Einu.

ŠUO: Eik.

 

Lietus nueina.

 

 

XV SCENA

 

ŠUO: Aš vaikščiojau pirmyn atgal tūkstančius metų. Nieko neįvyko, nė lapas nuo medžio nenukrito. Kaip sykis, kurgi nukris – čia nieko nėra. Viskas tuščia. Visko nėra. Tik akinanti ir kurtinanti tuštuma be galo. Aš nepavargau, bet aš jau viską apėjau. Man nėra kur eiti, visur vienas ir tas pats. Dabar aš miegosiu tūkstančius metų ir gal per tą laiką vėjo gūsis pro šalį prapūs. Štai ko aš labiausiai pasiilgau iš žemiško gyvenimo.

Dar kiek palosiu, ir viskas.

Au.

 

/…/

Aštuonios minutės

Premjera - 2016 m. lapkričio 23 d. Menų spaustuvėje / Režisierė Sigita Pikturnaitė.

JULIUS: Aš Julius, sveiki. Norėčiau su jumis visais pasisveikinti. Aš gal galėčiau kiekvienam iš jūsų paspausti ranką?

Šiltos rankos, labai daug šiltų rankų. Kiti žmonės gal kas dieną tiek rankų paspaudžia. O man kiekvienas šitas rankos paspaudimas yra kaip naujas rajonas dideliam mieste. Susipažinkim. Aš – ne vietinis. Jau seniai čia gyvenu, bet niekur nesijaučiu esąs vietinis. Džiaugiuosi, jei kažkam iš jūsų pavyko atrasti savo vietą. Tada jūs jau vietiniai, sveikinu.

 Kai vienu kartu paspaudi tiek daug rankų, pastebi, kad visos rankos labai skirtingos, ir rankos padavimo būdų daug. Iš viršaus, iš apačios, tiesiai. Yra moterų, kurios paduoda ranką taip, lyg norėtų, kad ją pabučiuotų. O kiti sveikinasi lyg iš karto nusižemindami. Kai kurie tiesia ranką kaip viršininkai. Mano tėtis irgi visada sveikinasi kaip viršininkas. Bet jis žino, kad geras viršininkas turi paduoti ranką ne iš viršaus, ne iš apačios, bet kaip lygiavertis partneris. Kaip žmogus žmogui. Va šitaip.

Gerai, aš iš karto pasakau. Aš – ne viršininkas. Darbo dienomis aš kirpėjas, o savaitgaliais leidžiu sau atsipalaiduoti. Įtariu, kad nei šeštadienį, nei sekmadienį man rankos jau nespaustumėt. Gerai, kad šiandien trečiadienis. Šiandien jūs man ranką spaudžiat, nes aš apsivilkau gerą paltą, batai švarūs, kelnės be lopų. Savaitgaliais aš būnu be batų, dažniausiai visą laiką prasitąsau su pižama. Mano pižama su katinais. Gal jums čia ir nelabai svarbu, bet katinai žali, su ūsais, kas atspės, kiek jų?

 

I: Šeši.

 

JULIUS: Ne.

 

II: Dešimt.

 

JULIUS: Ne.

 

III: Du.

 

JULIUS: Tai aišku! Katinas ir katė. Aš ir jiems duodu atsipalaiduoti. Jie tada murkia visu garsu, man net ausis užsidengti reikia. Aš įsitaisau ant lango ir žiūriu į žmones, paskui nežiūriu. Man žmonės truputį patinka. Aš žmonių nekenčiu iš visos širdies. Sunkiausia būna pirmadieniais. Pirmadieniais moterų nekerpu.

 

III: Čia – Julius,

vartoja trečius metus.

Pats save išlaiko –

dirba kirpėju,

bet klientų sulaukia vis mažiau.

Julių ruošiasi atleisti,

nes jis atrodo liguistas.

Jis kavą visada geria iš raudono puodelio

su medžiu, virš kurio kyla geltona saulė.

Toks paprastas geltonas taškas –

kiekvienąkart galvoja Julius –

o taip viską pakeičia.

Jis vakar anksti atsikėlė ir pirmąkart

išsinešė šitą raudoną puodelį į lauką, prie upės,

kur gėrė kavą atsisėdęs ant vėsios žemės.

Pro šalį ėjo moteris su skėčiu

ir nepastebėjusi puodelio jį nuspyrė.

Puodelis sudužo.

Julių, pavyzdžiui,

šis įvykis visiškai išmušė iš vėžių.

 

 

I: Čia – moteris, kuri sudaužė Juliaus raudoną puodelį.

Ji – ką tik iš kavinės.

Ji šiandien ryte plovė galvą nauju šampūnu.

Ji neatsimena jokio raudono puodelio,

tik žino, kad į kažką vakar ryte susimušė kairės kojos nykštį.

Ji turi kanarėlę ir šuniuką,

kanarėlę mėgsta mažiau.

Kanarėlė visur kakoja –

pasakytų ji, jei leistume jai kalbėti.

Jos veide yra kažkokios ramybės,

jos akys – nei gilios, nei ką, visiškai paprastos.

Dėl įdomumo turbūt galime išduoti jos vardą –

ar galime?

 

III: Kamilė.

 

II: Visai nieko vardas.

 

III: Mano pusseserė irgi Kamilė.

 

I: Tai va – šita Kamilė

augina dukrą.

Ji vakar buvo fotosesijoje

ir pozavo ten su savo dukra.

Mėlyna suknelė su burbuliukais

yra pasakų pasaka –

sakė jos dukra ir be paliovos pūtė burbulą iš kramtomosios gumos.

Kartu su jomis nuotraukose buvo ir kita moteris –

Laura.

 

III: Kuri čia Laura?

 

II: Laura čia.

Laurai trisdešimt.

Ji dirba administratore rūbų valykloje –

ji kasdien liečia dešimtis paltų,

kelnių, kostiumų, suknelių.

Jeigu jai reikėtų rinktis, ką glostyti,

ji glostytų ne vyrus, o moteris.

Kai šalia Lauros – moteris,

ji leidžia įsikibti į parankę

ir eina platesniais žingsniais.

 

I: Kamilė – Lauros partnerė,

kuri jos gyvenime pasirodė kaip naujas kašmyro paltas

su lapės kailio apykakle.

 

III: Kodėl ji sėdi ne prie savo partnerės Lauros?

 

I: Kitas klausimas.

 

III: Kodėl ji sėdi ne prie savo partnerės Lauros?

 

I: Kamilės dukra – iš pirmos santuokos,

Kamilė buvo ištekėjusi už vyro.

 

II: Tikro vyro?

 

I: Tikro, bet meilė gal buvo netikra.

 

III: Kamilė sutiko Laurą stotelėje, kur laukė troleibuso.

Laura labai skaniai kvepėjo.

Kamilė tik paklausė, ar čia – unisex’as,

bet kol klausė, jas abi partrenkė į stotelę įlėkęs BMW.

Moterys drauge gulėjo vienoje palatoje ištisą savaitę.

Labai smagu šitaip gulėti –

pasakė Laura ketvirtadienį.

Sekmadienį Kamilė atsakė:

Ir man.

 

II: Ir viskas – prasidėjo naujas gyvenimas.

Mano draugei – balto vyno ir Napoleoną,

man – balto alaus ir sūrio asorti,

sakydavo Laura kavinėse,

kuriose jos laukdavo,

kol Kamilės dukrai baigsis šokių būrelis.

 

III: Vakar po tėvų susirinkimo mokykloje

moteris užsipuolė

heterogeniškos šeimos puoselėtojai:

 

I: Ką čia reiškia visos šitos parankės?

 

II: Jei jau ištvirkaujate, darykite tai namuose, moterys.

 

I: Ar nemanote, kad rodote dukrai netinkamą pavyzdį?

 

II: Gal jūs jau suplanavote jos orientaciją?

 

I: Kaip aš tai paaiškinsiu savo vaikui?

 

II: Šeimoje turi būti tėtė ir mama.

 

 

III: Šiandien – metai po dienos,

kai Kamilė laiptinėje sutiko kaimyną.

Kaimynas Boleslovas buvo labai piktas,

kad šitos dvi moterys gyvena virš jo,

vakarais garsiai juokiasi ir, jo nuomone, be saiko ištvirkauja.

Kaimynas Boleslovas apskritai kalbant yra sukčius paskutinis,

jis iš tų, kurie mėgsta kožankes,

vairuoja mikrūškes,

leidžia ruskoje radio,

prie visų rūko

ir naglai nusukinėja pinigus.

Jį daug kas vadina lodyrium,

nachalu, svolačium,

kultūringesni apsieina su akiplėša ir gaidžiu.

 

II: Tai va – jis lipa laiptais

ir mato Kamilę,

jis užsuka jai ranką ir pasako:

„Žinai, kas yra blogiau už dvi kales vienoj lovoj?

Trys kalės!“

Jis stumteli ją

ir nueina savo keliu, į stoties turgų, pirkti svogūnų ir morkų apkepui.

 

I: Svogūnų paimsiu šešis,

morkų užteks trijų,

gerai, kad tėvukas davė bulvių,

galvoja Boleslovas,

rankoje brūžindamas euro monetas.

Kamilė stovi laiptinės aikštelėje

ir žiūri į sienos nelygumus,

už 25 buto durų skamba:

 

I: Kodėl taip lyja?

Netark sudie man dar…

Kodėl taip lyja?

Ateis dar pabaiga.

 

II: Viskas būtų gerai, ponas,

jei duotumėt man ne tris, o penkis eurus,

sako turgaus pardavėja Jolanta

ir šypsosi kaip sena miško lapė.

 

III: Kuri čia iš jūsų lapė, damos?

 

I: Na, Jolantėle, nusišypsok.

 

II: Nesigėdyk, Jolanta,

turgaus pardavėja – irgi profesija.

Čia – Jolanta,

plaukus dažosi pati.

Šiuo metu taupo permanentinio

lūpų ir antakių makiažo procedūrai.

Ji apie Boleslovą žino daug:

ir kad mokesčius slepia,

ir kad nuo brolio nusukinėja pelną už žemės nuomą,

ir kad gerokai pasipelno iš tarpmiestinių kelionių.

Todėl Jolanta iš Boleslovo drąsiai prašo

penkių eurų

už tris morkas ir šešis svogūnus.

 

III: Boleslovui Jolanta kritusi į akį,

todėl jis negali sau leisti neturėti penkių eurų.

Jis turi ir duoda,

jam gaila, bet Jolanta yra Jolanta.

 

I: Jolanta serga depresija.

Ji ką tik išlipo iš jau trečios duobės.

Ji pusmetį gulėjo lovoj

ir žiūrėjo į sieną,

ji vaistus maišydavo su alkoholiu,

ją dukra jėga tempdavo į lauką įkvėpti gryno oro.

 

II: Ot tai liga!

 

III: Iš neturėjimo ką veikt.

 

II: Trūksta bėdų gyvenime.

 

I: Taip jai sako žmonės

ir nueidami dar pavadina Jolantą

tingine nelemta

arba, dar geriau, alkoholike.

Jolanta pavydi sergantiems vėžiu,

nes šita liga neatima noro gyventi.

Ji kas kartą galvoja:

viskas, šįkart jau nebeišlipsiu.

Ji nebegeria kavos,

nes jai ištisai džiūsta burna.

Kavos ji labiausiai pasiilgsta

iš tų dienų, kada buvo sveika.

Kai jos kas paklausia,

kaip atpažinti depresiją,

ji nieko neatsako, bet pagalvoja, kad būnant duobėje

žmogui visada pučia šiaurės vėjas,

iš visų pusių – tik šiaurės.

 

III: Šita trečia duobė

prasidėjo po to,

kai Jolanta sužinojo, kad jos dukra Laura

yra lesbietė.

Ar tai dėl to,

kad neturėjo normalaus tėvo,

ar tai dėl to,

kad rengiau ją pusbrolių išaugtais rūbais.

Daugiau klausimų man nekyla –

sakydavo Jolanta savo draugėms.

 

II: Laura žinojo,

kad motinai dėl jos prisipažinimo pablogėjo,

bet ji tik norėjo gyventi savo gyvenimą.

Viskas – kitą šeštadienį,

kartą pasakė Laura,

susitiksime su mano mama

ir jos slaptu naujuoju draugu.

 

I: Kamilė savaitę iki šeštadienio buvo kaip nesava.

Ji tikėjosi, kad ją pasmerks,

ignoruos, nežiūrės į akis,

bet nesitikėjo,

kad naujasis Lauros mamos draugas – Boleslovas.

 

II: Boleslovas tą vakarą raudo,

kaip rausta burokai,

ir greitai susiėmė rūpintis vakaro muzika.

 

III: Ruskoje radio

groja,

ant stalo – keptas ešerys,

Jolanta vakar pasidariusi permanentinį makiažą,

Kamilė ir Laura nesusikimba rankomis,

Kamilės dukra sėdi po stalu

ir iš ten neišlenda visą vakarą.

 

Tokie vakarėliai

gyvenime nesikartoja.

 

 

JULIUS: Daugumai žmonių sudužęs puodelis yra nieko tokio. Ir man taip būdavo. Sudūžta puodelis – ir nieko tokio. Tas puodelis visada stovėdavo ant palangės, prie viryklės.

Rytais aš keliuosi anksti, pasidarau kavos ir žiūriu į rytus, pro virtuvės langą. Praskrenda koks paukštis ar ką, paštininkas pradeda savo darbą. Aš imu puodelį ir žinau tiksliai tą vietą, kur yra toks vos vos įdubimas lūpoms pridėti. Esu tikras, kad tą patį vos vos įdubimą jausdavo ir mama, tikrai manau, kad ji lygiai taip pat lūpomis ieškodavo tos vietos.

Kodėl aš tą rytą nuėjau prie upės? Ar aš negalėjau be to išsiversti?

(Kamilei) Aš nežinau, iš ko jūs paprastai juokiatės, Kamile. Bet gal visa tai jums atrodo nerimta. Visiškai nieko tokio – sudužo puodelis, ot. Bet jūs pasakykit, kur man dabar pridėti lūpas, kad prisiminčiau mamos veidą.

 

 

II: Yra žmonių, kurie labai gerai

prisimena veidus.

Viena tokių – Jūratė.

Jūratė – šunų mylėtoja,

žino visus rajono šunų vardus

ir rudeninės striukės kišenėje

visada turi jiems skanėstų.

 

I: Nuo vakar Jūratė – profesionali laidotuvių vedėja.

Darbdaviui ji pristatė

savo kūrybos eiles:

vienokias – laidotuvėms,

kitokias – metinėms.

Po to, kai ji pasakė,

kad viską daro mintinai,

į darbą ją priėmė iškart.

Ji nuo jaunų dienų svajojo

dalyvauti svarbiuose renginiuose,

o nieko svarbesnio nei laidotuvės,

jos manymu, negali būti.

 

III: Kostiumėlį darbui

Jūratė pasisiuvo pati, tik jaudinosi,

kad batai, kuriuos nusipirko,

nėra adekvatūs kostiumėlio grožiui.

Pradėsim nuo metinių –

vis tiek jau visi mažiau verkia, –

pasakė direktorius ir

pasišovė pats Jūratę palydėti.

 

II: Jūratė sėdi savo balkone,

pusbalsiu kartojasi eiles,

geria likerį „Rojaus paukštė“

ir šią akimirką jaučiasi visiškai išsipildžiusi.

 

I: Boleslovas šiandien neša ant rankų savo dukrą,

smegenų vėžiu sergančią paauglę,

į nuosavą mikroautobusą.

Jis jai paklojo minkštus patalus,

išvėdino saloną

ir paleido klasikinės muzikos.

Jo kišenėje nemenkas pluoštas pinigų,

gal nesvarbu, kad nešvarių,

svarbu, kad baiminasi, jog neužteks.

Ir kas tada bus, – galvoja Boleslovas,

keldamas savo vaiką į autobusiuką.

 

II: Boleslovas grįžta prie laiptinės,

kur paliko celofaninį maišiuką

su bananais ir duoniukais.

Į jį eina moteris, turinti daug tatuiruočių.

Kuo tu vardu?

 

KRISTĖ: Kristė.

 

II: Kristė Boleslovui sako:

 

KRISTĖ: Aš atsiprašau, aš antra diena laisvėj,

Gal turi cigaretę?

Duok man cigaretę,

Ir aš dingstu, jo?

 

II: Boleslovas nusispjauna

Ir spiria šitai moteriai į pilvą,

Tada grįžta į autobusiuką,

Atsisėda prie vairo

Ir važiuoja į ligoninę.

 

III: Jam neaišku, kaip kažkam gali reikėti cigaretės

kaip tik šią akimirką,

balandžio penktos popietę,

kai už valandos jo dukrai

paskirtas magnetinis rezonansas.

 

I: Autobusiuke skamba Bethovenas.

Čia Bachas – sako Boleslovas savo dukrai.

 

 

KRISTĖ: Mes kalėjime antradieniais žaisdavom „Mafiją“. Tos, kurios ištraukdavo „mafijos“ korteles, galėdavo pasiimti peilį ir iš tikrųjų įpjauti tai, kurią pasirinko pašalinti. Ta, kuriai būdavo pjaunama, negalėdavo atsimerkti. Tokia buvo taisyklė. Ir žinot ką, niekas niekada neatsimerkė.

Noriu parūkyt.

Mano profesija – mokytoja. Laba diena. Aš visą laiką labai norėdavau atsimerkti. Man kažkas yra – aš bijau būti užsimerkus, kai aplink yra žmonių. Ir dabar bijau. Į mane gali spjaudyt, mane gali pjaustyt, spardyt, bet tik neliepk man užsimerkt.

 (BOLESLOVUI) Vis tiek subinė. Kam tau reikėjo mane pargriauti? Cigaretės gaila? Ką tu žinai, gal man ta cigaretė savigarbą grąžins.

 

JULIUS: Tu iš kalėjimo išėjus savigarbos nori?

 

KRISTĖ: O ką tu manai?

 

JULIUS: Tu sriubos norėk, o ne savigarbos.

 

KRISTĖ: Man iš sriubos nulis naudos. Aš mokytoja.

 

JULIUS: Kokio dalyko?

 

KRISTĖ: Etikos.

 

JULIUS: Pas mus niekas nesirinkdavo etikos.

 

KRISTĖ: Pas mus irgi. Tai ėmiau dėstyti chemiją.

 

JULIUS: Mokėsi chemiją – suprasi pasaulį, sakydavo mano dėdė.

 

KRISTĖ: Nieko nesuprasi, melas.

 

JULIUS: Tai tu, chemijos mokytoja, pasaulio nesupranti?

 

KRISTĖ: O kas supranta? Gal čia yra suprantančių?

 

JULIUS: Kalėjime turėjo pamokyti apie pasaulio tvarką.

 

KRISTĖ: … Juokingiausia, kad kalėjimas šiais laikais yra pataisos namai.

 

JULIUS: Šiandien žmogus apskritai visur kaip namie: pataisos namai, nakvynės namai, gimdymo namai, kvapų namai, alaus namai. Žmogus visur ieško namų, nes savo bute jų neranda. O neranda dėl to, kad ieško tarp daiktų. Už fotelio ieško, po sofa, o žmonoje neieško.

 

KRISTĖ: Kur tu ieškai?

 

JULIUS: Man namai yra plati palangė ir virtuvinis stalas su mėlyna klijuote. Žmogaus pas mane nesutiksi.

 

KRISTĖ: Pataisos namuose nėra kur pabūt be žmogaus.

 

JULIUS: Šitiek moterų!

 

KRISTĖ: Vietoj suknelių – chalatai, vietoj moteriškumo – kroksai, gynybai pasiruošę kūnai ir kažkokie vyriški žvilgsniai.

 

JULIUS: Moteriškumą išduoda ne kūno motorika ir ne žvilgsnis, o motyvai.

 

KRISTĖ: Cigaretę turi?

 

JULIUS: Turiu tabletę, jeigu nori.

 

KRISTĖ: Kas čia?

 

JULIUS: Paragauk ir sužinosi.

 

KRISTĖ: Apsišik tu su savo tabletėm.

 

JULIUS: Nori, aš tau apie upę kažką papasakosiu?

 

KRISTĖ: Nepasakok, būk žmogus.

 

JULIUS: Mano mama – labai graži moteris. Jos motyvai – visada išskirtinai moteriški. Ji vaikšto su rusva skrybėle. Ji moka kalbėtis su žmonėmis. Tokia aristokratė, iš toliau pažiūrėjus. Kaip ji visada kvepia!

 

KRISTĖ: Kiek jai metų?

 

JULIUS: Prieš metus buvo penkiasdešimt devyneri.

 

KRISTĖ: Tai šiemet šešiasdešimtmetis?

 

JULIUS: Jai buvo sunku gyventi. Kažkas jai buvo labai sunku. Gal dėl to ji nebesidažydavo, nebesikvepindavo, nebenešiodavo skrybėlės. Bet net ir virvėje ji buvo graži. Ji tą rytą pasipuošė. Kai ją radau, ji buvo su savo mėlyna suknele. Mėlyna jai labai tiko.

 

KRISTĖ: Kur tu ją radai?

 

JULIUS: Nesvarbu, kur, svarbu, kad radau aš. Aš labai svajoju, kad nebūtų buvę tos dienos. Bet jeigu ta diena buvo, tada viskas, kitaip neįmanoma.

 

JULIUS (kad nukreiptų temą, pasuka prie Jolantos): … Šitai Jolantai aš kerpu plaukus jau penkerius metus. Ji būdavo tokia linksma, guvi, dabar ji atrodo lyg būtų mirusi, ji žiūri kažkur pro šalį, jos judesiai sulėtinti, kai ji kalba savo išdžiūvusia burna, kiekvienas žodis stringa gerklėj.

 

KRISTĖ: Šita Jolanta yra mano buvusio vyro sesuo. Aš ją pažįstu iš kaktos formos – tu, kaip kirpėjas, turėjai pastebėti. Joks permanentinis makiažas nepaslėps tavo kaktos, Jolantėle. Aš buvau pas ją vakar, aš girdėjau, kaip ji atėjo prie durų. Ji žiūrėjo pro akutę – aš mačiau, kaip sumirgėjo šviesa akutėje. Aš jai linksmai pamojavau. Ji nuėjo ir viskas.

 

III: Bet koks kieno reikalas, Kriste?

 

II: Kristė eina ir skambina į duris visiems iš eilės Jolantos kaimynams –

PRIE ĮVAIRIŲ ŽIŪROVŲ šitam, šitam, šitam, palauk – tu ne kaimynas?, šitam –

ir klausia Jolantos telefono,

bet niekas nieko nežino.

Ji Jolantai pasakytų,

kad nori tik užeiti kavos

ir pasišnekėti apie gyvenimą

moteriškai.

 

I: Jolanta Kristei pasakytų,

kad Kristės striukė – tokia pati

kaip namo pirmininkės,

kuri vis užeina priminti skolų,

todėl pro akutę jai užteko

pamatyti kapišono spalvą.

 

III: Bet iš tikrųjų – kur tu dabar eisi, Kriste?

 

I: Laura tikrai priimtų tave pas save,

ane, Laura?

Ne dėl to, kad tu geros širdies,

bet dėl to, kad Kristė labai graži,

tikra moteris.

Tiktai ką pasakytų Kamilė?

 

II: Kamilei šiandien tos dienos,

todėl jai atrodo,

kad Laurai nerūpi jos dukra.

 

KRISTĖ: Man rūpėtų.

 

III: Nemeluok, Kriste.

 

II: Ne apie tai kalba dabar.

Laurai iš tikrųjų nerūpi Kamilės dukra.

Jai rūpi kvepalai ir cigaretės,

vyriško kirpimo paltai,

juodas apatinis trikotažas,

ilgaauliai keturiasdešimto dydžio batai.

Viskas šiaip būtų gerai, bet pareina ta mokinukė,

ir viskas, Kamilė – jau mamytė, jau ūtiūtiū tokia, o man reikia moters nuo a iki z,

sako Laura.

 

III: Mama nėra moteris?

 

II: Mama yra kumelė,

mama yra duona ir žaidimai –

galvoja Laura, bet nepasako.

 

I: Pas mamą Laura lankosi

vis rečiau. Kad jos negraužia sąžinė,

nepasakysi,

bet kad graužia – irgi ne.

Laura pastebi, kad į valyklą

jau ne pirmą kartą užsuka tokia garbanė.

Laura jai daugiau šypsosi

ir pakabinusi uodžia jos drabužių kvapą.

Laura pirmąkart susimąsto,

kad kavą Kamilei rytais

jau seniai ruošia tik iš įpročio.

Jai truputį spaudžia gerklę,

nes po darbo netraukia namai – jai norisi eiti pasižiūrėti miesto šviesų.

 

III: Šiandien – pirmosios metinės,

kurių vedėja bus Jūratė.

Rytas išaušta apniukęs, bet gal nelis,

o jeigu ką, visai tiks baltas skėtis, –

galvoja Jūratė ir eina po dušu.

Prausdamasi ji gieda giesmes,

kurias paruošė šiandienai,

ir ypač gerai nusitrina pėdas.

 

II: Jūratė truputį nerimauja, ar nesusigraudins

per pačią kulminaciją.

Tačiau tam ji pasiruošusi:

jau prieš savaitę ėmė mokytis

lazanijos receptą

ir išbandė jį keliose graudžiose situacijose:

jei tik kas,

mintyse imi kartotis ingredientus,

ir jaudulys praeina, –

pasakytų Jūratė, jei klaustumėt jos patarimo.

Apsivilkusi kostiumėlį,

Jūratė ilgai stovi prieš veidrodį ir galvoja:

Kaip svarbu žmogui jaustis reikšmingam.

Tada pabučiuoja savo seną šunį

ir apsidairo, norėdama dar ką nors pabučiuoti.

 

I: Jolantai šiandien gerai eina prekyba,

jau dešimt kilogramų svogūnų

ir penki bananų.

Galima gyventi –

sako Jolanta

lyg sau, lyg savo stalo kaimynui

be jokios gyvybės balse.

 

II: Prie jos stalo kiekvieną rytą

pribėga būrelis šeštokų

iš vietinės mokyklos

ir rodo į ją pirštais:

 

III: zoooombiiiis!

 

II: šaukia vaikai,

bet Jolanta to nepastebi.

 

III: Šiandien popiet prie jos priėjo Lukas –

dvidešimtmetis vaikinas,

labai mėgstantis troleibusus.

Jis važinėjasi pirmyn atgal

antru, ketvirtu ir devynioliktu,

ir jam nieko daugiau nereikia.

 

S s s svogū n nų gali m man?

A aš m m myliu ant t rą t t troleibusą.

T t tavo g gražūs p p papai.

 

I: Jolanta žiūri, ar gražiai sudėtos morkos.

 

III: S s svogū n nų gali m man?

A aš L L Lukas, a aš dar n n nekaltas.

G g gal tu n nori p paspaust m m ma n no myg t t tuką?

 

I: Morkos sudėtos neblogai,

galvoja Jolanta ir jaučia, kaip jai ima džiūti burna.

Džiūstanti burna yra pirmas požymis, kad vėl ateina banga.

 

II: Lukas negauna svogūnų

ir išeina iš turgaus toliau būdamas nekaltas,

bet tikrai žinodamas, kad jo vieta – troleibuse.

Jis turi troleibuso abonementą –

taip jis sako savo draugams

specialiojoje mokykloje.

Lukas liūdi, kad dabar kas mėnesį nebeišeina po naują popierinį nuolatinį,

nes jis turi visą jų kolekciją.

 

I: Lukas bus troleibuso vairuotojas –

tokia didžiausia jo svajonė.

Jis – melomanas,

didžėjauja mokyklos diskotekose,

todėl yra tikras, kad jo troleibuse

muzika visada skambės garsiai.

 

III: Į Luko butą, kur jis gyvena su tėvu,

vakar dieną įsilaužė Boleslovas.

Jam neužteko pinigų

Dukters operacijai.

 

I: Tąsyk jis grįžo namo, palikęs dukrą ligoninėj,

ir viską daužė, kas buvo aplink.

Nėra babkių, dukryte,

sakė Boleslovas,

ir nichuja nebus.

Bet kaip tik tada, kai pasakė nichuja,

jam į galvą šovė dvylika minčių,

iš kurių pati paskutinė – dvyliktoji –

skambėjo taip: vagystė vardan švento reikalo, ir taškas.

 

II: Lukas buvo namie, kai Boleslovas laužėsi,

bet sėdėjo virtuvėje ir nieko nesakė.

Jis nuo tada sėdi virtuvėje

ir nejuda iš vietos.

 

III: Kas yra Londono „Jūrų vilkas“, Boleslovas nežinojo,

bet pasižadėjo perskaityt tą knygą ateity,

nes rado joje tris tūkstančius eurų.

Trys tūkstančiai eurų

yra pinigai,

kai galvoji, kad reikės nusipirkti viryklę, spintą ir naują sofą.

Kas yra trys tūkstančiai eurų,

kai reikia išgydyti vėžį?

 

III: Išeidamas su Londono „vilku“,

Boleslovas pamatė Luko akis

ir pagalvojo, kad viskas nuo nemigos,

kad Lukas yra netikras,

kad reikia gerti daugiau vandens.

 

KRISTĖ: Jo, gal kas turit vandens? … Kur tas kirpėjas? Duok man tą savo tabletę.

 

JULIUS: Eik tu į miestą, tabletės neprašius. Apsidairyk, į žmones pažiūrėk.

 

KRISTĖ: Jau buvau. Man reikia akinių nuo saulės.

 

JULIUS: Jau trečia diena apsiniaukę.

 

KRISTĖ: Klausyk, davai mane apkirpk.

 

JULIUS: Drąsiai. Aš visus čia galiu apkirpt. Na, kuris norit? Nemokamai.

Va, koks tavo vardas? Justas. Justo plaukai stori. Tokius kirpti malonumas – daug medžiagos. Iš plaukų daug gali pasakyti apie žmogų. Galiu garantuoti, kad turi merginą ir penktadieniais nuperki jai vynuogių.

Va, šitą aš pažįstu, čia Radvilė. Pažiūrėkit į jos šukuoseną – iškart aišku, kad užsiima rankdarbiais. Ji tokius skudurinukus siuva. Gerutė tokia, optimistė, klasės pirmūnė buvo, bet kai pasiskolinau iš jos pinigų, daugiau į mano skambučius neatsakė. Tai ką, vien tik dėl to, kad neištesėjau pažado, galima taip viską apdergt? Tu nežinai, ką man reiškia viena tabletė, bet tu nežinai ir ką man reiškia arbatinukas, kurį man įkurtuvių proga padovanojo mama prieš penkerius metus. Tu nežinai, kokios nublukusios gėlės ant to arbatinuko šiandien.

 

Ruoniai jūs. Gyvenimo grožiai jūs. Jums kad švaru būtų, kad laisvalaikis turiningas, kad iš taurės gražios kokteiliuką, kad nuotraukos kaip reikiant. /…/ Aš aštuonias minutes žiūrėjau į savo mamą. Ir viskas. Buvo spalis, ir nuo tada man prieš akis visąlaik tas pats.

 

KRISTĖ: … Tai apkirpsi mane?

 

JULIUS: Nieko aš neapkirpsiu, aš nebe kirpėjas.

 

KRISTĖ: Melagis.

 

JULIUS: Ką reikės veikt, kai mane atleis?

 

KRISTĖ: Niekas tavęs neatleis.

 

JULIUS: Aš atrodau nenormalus?

 

KRISTĖ: Žiūrint, su kuo lyginsi. Jei su bankininkais, gal truputį. Jei su kitais narkomanais – visiškai nieko.

 

JULIUS: O su kuo mane norisi lyginti, taip pažiūrėjus?

 

KRISTĖ: Kad ne su bankininkais – tai tikrai. Man tu panašus į miško žvėrį. Dar ne išbadėjusį, bet jau alkaną. Pirmos valandos, kai tykai grobio.

 

JULIUS: O tu – iš to paties miško?

 

KRISTĖ: Ne, aš visiškai ne iš miško.

 

JULIUS: Žinai, kad tu iš kalėjimo – nepasakysi. Bet matyti, kad kažkas tau neduoda ramybės. Ir ne taip, kaip moteriai neduoda ramybės nepagaminti pietūs ar neišplauti indai. Kažkas absoliučiai kito.

 

/…/

 

I: Julius kerpa Kristę –

tai paskutinė jo klientė.

Kristės plaukai prasti,

jie beveik trupa Juliui tarp pirštų.

 

 

II: Šiandien – Juliaus mamos metinės.

Julius jau oficialiai bedarbis.

Jis planuoja pasikeisti

stalo klijuotę ir užsilopyti vieną

skylę kelnėse.

Daugiau planų

Julius neturi.

 

III: Jūratė į metines atvyksta

visa kvepianti, ją lydi direktorius su kostiumu.

Tiek žmonių, kad Jūratei tenka atsistoti už paminklo.

Ji pasilypėja ant pakylos

ir ima giedoti, jai visai negraudu,

jai net neprireikia lazanijos recepto,

bet iš to džiaugsmo

Jūratė supainioja velionės vardą

ir pasako ne Daiva, o Vaiva.

Direktorius mina Jūratei ant kojos,

ji pasitaiso, bet nesuka sau galvos.

Jūratė laiminga,

nes jos kostiumėlį apšviečia saulė,

visi jos klauso,

visi į ją žiūri

ir visi galbūt jau net pamiršo, ar Daiva, ar Vaiva čia guli.

 

I: Julius nepamiršo,

jis nieko negirdi.

Jis žiūri, kad žemė sušokusi grumstais,

ir atsitūpęs juos beria tarp pirštų.

 

II: Boleslovas sėdi areštinėje.

Dar aštuonios minutės, ir mirs jo dukra.

Trys tūkstančiai eurų

dukters nepasiekė – jį pagavo

dar nespėjusį grįžti namo.

Ar aš žmogų nužudžiau,

ar aš žmogų nužudžiau –

kartoja Boleslovas kažkaip beviltiškai

ir nerimauja, kas dabar nuneš jo dukrai mineralinio.

 

I: Lukas vis dar nevalgo ir nekalba,

jis virtuvėje laukia troleibuso.

Jis galvoja, kad Boleslovas yra troleibusų parko direktorius,

ir atėjo jo darbinti,

todėl bando susikaupti.

Kad tik nepaklaustų ko nors,

ko aš nežinau,

mąsto Lukas nepakeldamas akių nuo rudo linoleumo.

Jis kartojasi dainų,

kurios skambės jo troleibuse, sąrašą

ir yra įsitikinęs, kad jam iš karto duos

patį populiariausią maršrutą.

 

II: Kamilė sėdi ir žiūri į save veidrody.

Ji matė šiandien Laurą su kita.

Ji žino, kad dukrai jau baigėsi šokių būrelis.

Reikėtų nuvažiuoti pasiimti,

galvoja Kamilė.

 

I: Laura sėdi su kita.

Ji pasidažiusi lūpas,

jos sijonas išlygintas.

 

III: Jolantos nelygintas.

Ji šį rytą nenuėjo į darbą.

Ji jau valandą nurinkinėja pūkučius

nuo savo sijono ir svajoja,

kad pūkučiai niekada nesibaigtų.

Bet baigiasi, ir Jolanta nebežino,

kaip praleisti šitą dieną

ir visas kitas dienas.

 

 

KRISTĖ: Kiek dabar valandų?

JULIUS: Aštuonios po.

KRISTĖ: Po septynių?

JULIUS: Po septynių, arba po vienuolikos. Tas visiškai nesvarbu.

KRISTĖ: Pas tave labai gražu.

JULIUS: Arbatos norėsi?

KRISTĖ: Labai norėčiau arbatos.

JULIUS: Tai nestovėk taip, užeik.

KRISTĖ: Ačiū, aš tik nusiausiu.

JULIUS: Grindys šaltos, iškart pasakau. Čia pirmas aukštas. Šaltis eina iš žemės.

KRISTĖ: Bet tu basas.

JULIUS: Man patinka šaltis. Tada viskas labai aišku. Svarbiausia gyvenime neperkaisti.

KRISTĖ: O man atrodo, kad svarbiausia – nesušalti.

JULIUS: Tai nesušalk.

 

/…/

Visiems mums kažkas kažkada atsitiko

× Uršulė Toleikytė
Literatūra ir menas, 2020/1

© Monika Dombrauskytė

 

 

 

ji klausė, ką darysiu vakarienei

sakiau, kad švilpikus

iš bulvių

klausė recepto, kaip padaryti švilpikus

iš bulvių

sakau, išverdi bulves, sutrini, imi miltus

 

bet suprantu, kad ji nesirašo

ir kad galbūt iš viso tiktai klausosi mano balso

keletą kartų perklausė

kiek reikia bulvių, sakau, kilogramo

sako – neturiu

 

sakau, o kaip nuotaikos šiandien?

sako, viskas gerai, gal va irgi padarysiu švilpikų

sakau, bet bulvių neturi

sako, nu

    

Iš D. Zavedskaitės pjesės ,,Mums nieko neatsitiko“

 

 

Su Dovile Zavedskaite susipažinome šiuolaikinės dramaturgijos festivalio ,,Versmė“ (auto)biografinių pjesių kūrybinėse dirbtuvėse praėjusios vasaros pabaigoje. Patraukė Dovilės šypsena ir jos skambus juokas. Istorija, kurią ji pasakoja pjesėje ,,Mums nieko neatsitiko“, primena sugedusio telefono grandinę. Joje daug kalbėjimo ir nesusikalbėjimo, šnekas lydinčio juoko ir įtrūkis ryšyje – mamos savižudybė. Apie tai, kaip išdrįsti kalbėtis ir klausytis temomis, kurias skauda, ir pasikalbėjome su dramaturge.

Pati esu patyrusi, ką reiškia netekti brangaus žmogaus dėl savižudybės. Viena vertus, norisi apie tai kalbėtis, tačiau ir vilioja nustumti į šalį. Su kokiais jausmais susidūrei po mamos savižudybės?

Atsimenu tylą. Visi labai daug tylėjo, įnirtingai. Turbūt tai buvo sunkiausia – kai matai, kad kiti bijo ne tik pirmi prabilti, bet ir susigūžia tau prabilus. Dabar, regis, žmonėms nuo kalbų apie suicidą jau kyla mažesnė alergija, tačiau prieš septynerius metus visi tikėjo, kad tokiu atveju per laidotuves negalima nieko klausinėti. Jei kas nors mirė nuo vėžio, išsiklausinėja iki smulkmenų, jei nusižudė – tyla, slaptas etiketas. Tokią apokaliptinę tylą išgyventi užtrunka, bet vieną dieną vis tiek pradedi kalbėti.

 

Pjesė ,,Mums nieko neatsitiko“ iš dalies grįsta biografinėmis detalėmis. Prisipažinsiu, ją skaitydama vienumoje susitapatinau su vaiku, kuris viską mato tarytum pro akvariumą, kur aplink daug pokštų, kalbėjimo ir nekalbėjimo. Kartu daug dėmesio skyrei mamos paveikslui. Tikiu, kratyti prisiminimus sudėtinga. Juolab žinant, kad visa tai bus rodoma teat­re, apie tai bus viešai kalbama. Kas pastūmėjo kurti pjesę, grįstą mamos ir tavo santykio istorija? Ir kas galbūt stabdė?

Pati sau juokauju, kad per metus profilaktiškai parašau bent vieną kūrinį apie savižudybę – matyt, ta naujiena stiprokai mane sukrėtė. Po pjesės ,,Dramblys“ prie Mamos temos, maniau, nebegrįšiu. Kai praėjusią vasarą mane pakvietė į autobiografinio teatro dirbtuves, Mamos personaliją stvėriau tiesiog paskutinę sekundę – vien tam, kad turėčiau medžiagos ir galėčiau dalyvauti. Pradėjusi dirbti su Naomi Yoeli supratau, kad pamažu nyru į procesą, visai nepriminusį ankstesnių darbo metodų. Savižudybės tema netikėtai tapo ne destruktyviu, bet auginančiu fonu. Naomi rodė netikėtus kelius, kaip sugrįžti prie Mamos. Staiga ėmė ryškėti Jos – gyvos, džiaugsmingos, jaunos – paveikslas, keisdamas slogų paskutinių metų portretą. Turbūt pirmąkart ėmė rutuliotis ne juoda, ne niūri kūryba šia tema! Drauge viduje prasidėjo šviesus buvimo šitos Mamos dukra procesas.

Nuo kalbėjimo tokiomis temomis vis dar sulaiko paklaikusios uždaresnių aplinkinių akys. Ką tu, mergaite, sau leidi? Iš kur čia toks nežmoniškas atvirumas dabar? Vis dėlto man baisiau apsimesti, jog mūsų visuomenėje nieko nevyksta, negu apie tai kalbėti. Todėl vieną dieną galutinai supykau ir nusprendžiau: kalbėsiu. Ir kalbėsiu dar garsiau, nei planavau, kad jus kur. Kalbėsiu, kad pasikalbėtume ir kada nors kieno nors laidotuvėse mums visiems būtų drąsu paklausti: tai kas atsitiko? Kodėl mums ne gėda kalbėtis apie niekus, bet gėda apie tai, kuo iš tiesų gyvename?

 

Regis, tavo pjesė sukurta gerai apgalvojus ne tik kūrybinius, bet ir psichologinius niuansus, kad išvengtum „Verterio efekto“. Ypač pavojinga, kai savižudybės pateikiamos sensacingai, tema romantizuojama, detaliai aprašoma pati savižudybė, jos būdas. Tai labiausiai veikia žmones, kurie jau turi polinkį į savižudybę. Kiek pati domėjaisi savižudybės perteikimo kūryboje ypatumais? Gal teko konsultuotis su psichologais ar kitais specialistais?

Mene savižudybė yra nepaprastai galingas emocinio poveikio įrankis, sukeliantis turbūt galingiausią dramatiškumo įspūdį. Kad ir kaip tai nuskambės, mene savižudybę aš mėgstu. Tačiau norėtųsi menui ją ir palikti: susitapatinome su veikėju, su juo nusižudėme ir gyvename toliau. Dirbtuvėse priėmiau nuostatą kalbėti ne apie Mamos sprendimą, o apie gyvenimą. Tik labai atidūs arba mane pažįstantys žiūrovai gali išnarplioti suicidinį kodą, kuris iš esmės keičia kūrinio priėmimą. Teatre turi labai atsargiai vartoti žodžius – yra žodžiai-pabaisos (savižudybė, depresija ir pan.), kurie gali užgriūti ir pritrėkšti žiūrovą; tokių sąvokų šįkart sąmoningai vengiau. Kad palikčiau galimybių išgyventi kūrinio įvairovę ir kiekvienam surasti ne savo Netektį, o savo Mamą.

Konsultuotis su specialistais konkrečiai apie suicidą apmąstančią kūrybą neteko, bet žmogaus psichologija, kaip ir savižudybių prevencijos lauku, domiuosi aktyviai. Pati ne vieną bičiulį traukiau iš tų minčių. Dabar matau, kad labiausiai padeda, kai suicidines mintis subuitini, panaikini jų magiją, klausinėji taip, lyg klausinėtum apie gripą. Ir gydytis pastūmėji tik tada, kai padedi suvokti, jog noras nusižudyti ateina ne dėl to, kad užgriuvo sunkus gyvenimas, bet dėl to, kad organizme ėmė vykti nepalankūs procesai. Geroji žinia: juos įmanoma suvaldyti, tik daugelis apie tai negalvoja. Visi galvoja apie sunkų gyvenimą, kurio šįkart jau tikrai neįmanoma atlaikyti: kokie dar ten tavo procesai…

 

Šį rudenį 4-oje Vilniaus savižudybių intervencijos metodų konferencijoje profesorė iš Norvegijos Heidi Hijelemand skaitė pranešimą apie įsitvirtinusias suicidologijos tiesas. Viena iš jų – nuolatinis savižudybės siejimas su psichikos sutrikimais. Profesorė aiškino, jog, laikantis šio požiūrio, problema labai susiaurinama: savižudybė yra daugialypis reiškinys ir, nors jai įtakos turi asmeninės ypatybės, taip pat itin svarbios gyvenimo aplinkybės – šeimos, santykių, visuomeninis ir kultūrinis kontekstai. Kiek tavo pjesė svarsto tam tikras visuomenėje įsitvirtinusias savižudybės stigmas ir bando užkabinti platesnį problemų lauką?

Atsitraukdama nuo paties suicido fakto, tyrinėju, kaip ėjo gyvenimas iki naujienos. Kas vyko namuose, kas ką kalbėjo, kaip atostogaudavome, kaip skaldydavome bajerius ir garsiai dainuodavome ,,Hiperbolės“ dainas. Tai paprasti dalykai, iš kurių pati dėliojuosi visą kelią iki to neįtikėtino fakto. Pjesė tuo ir skiriasi nuo ankstesnių mano darbų: atsitraukiu nuo psichinio fono – depresijos, nebeteikiu jai reikšmės, jos net neminiu, tačiau svarstau, kaip šios Moters gyvenimas, bandymas įtilpti į visuomeninius rėmus nuvedė ją tuo keliu. Kūriniu norisi garsiai kalbėti apie tai, kad privalome būti sąmoningi kiekvienoje savo gyvenimo minutėje, nes būtent iš tų minučių, o ne iš momentinės panikos, paskui ir nutįsta kelias į ten. Jeigu paliko mylimas vyras, tai gal reikėtų porą mėnesių normaliai paverkti? Mano mama iki depresijos visada buvo geriausios pasaulyje nuotaikos ambasadorė! Kaip ji juokdavosi! Man, tada vaikui, buvo smagu ją tokią matyti. Vien dėl to ji paskui kaip nuliūdo, taip nuliūdo – visam gyvenimui.

 

Kokie sunkumai rašant atrodė kebliausi? Kaip bandei juos įveikti?

Daugiausia problemų kėlė etinė atsakomybė, visą laiką svarsčiau: ar turiu teisę apie tai kalbėti? ar Mama norėtų, kad kalbėčiau? ką pasakys mano šeima? Vis dėlto paskui supratau, kad kalbėjimas apie tai, kas skauda, dar niekada nepadarė blogiau, nei buvo. Daugsyk patyriau, kad, jei noriu uždaryti duris, pirmiau reikia jas plačiai atverti ir ištyrinėti, kodėl neužsidaro. Išsiurbti smėlį, atitraukti kilimėlius, išrinkti senos kalėdinės eglutės spyglius, kurių lieka visur. Kodėl man neužtenka apie tai pasikalbėti su draugu? Gal todėl, kad nesinori išsispręsti problemos sau ir toliau sukinėtis apie save. Norisi gyventi sociume ir kartu su juo spręsti visų mūsų problemą. Teatras iš tiesų yra fantastiškas būdas pasikalbėti.

 

Pjesės skaitymams pasirinkai neįprastą formatą – panaikinai ketvirtąją sieną tarp aktorių ir žiūrovų, leidai megztis tarpusavio ryšiams tarytum kurdama vieną bendruomenę. Kilo jausmas, kad visi, dalydamiesi viena istorija (kartu kiekvienas – ir savo asmenine), tapome stipresni. Bend­ruomenė svarbi kalbant ir apie pagalbą po artimojo savižudybės. Kaip pasirinkai tokią pjesės išpildymo formą?

Nesirinkau jos – ji manyje, matyt, gyveno nuo tada, kai pati ėmiau dalyvauti bendruomeninėse veiklose, kurios labai išlaisvina žmogų ir formalioje visuomenėje slepiamus jo išgyvenimus. Bendruomeninės praktikos man, kaip asmenybei, padarė nežmoniškai didelę įtaką, todėl ėmiau mąstyti apie galimybę kurti bend­ruomenės jausmą teatre. Norėjau suburti chebrą, kuri be jokios išorinės menininko prievartos norėtų būti kartu ir dalyvautų procese, įsitrauktų nespiriama. Ieškant būdų, kaip papasakoti tai, ko žmonėms paprastai nepasakoji, pamažu radosi šnabždėjimų, raštelių, aktoriaus ir žiūrovo susidūrimų akis į akį bei kitų labai artimų meninių susilietimų formatas, kuriame svarbiausia – kurti šilumą ir jausmą, kad visi dalijamės viena istorija, nes gyvename tuo pačiu laiku.

 

Kalbėjimas savižudybių tema prisideda prie nuostatų apie savižudybes formavimo – mūsų žinių, jausmų ir elgsenos pozicijos savižudybių atžvilgiu. Tampa labai svarbu, kokią informaciją kitiems norima perteikti. Kokį svarbiausią pranešimą, intenciją norėjai perteikti kurdama ir įgyvendindama pjesę?

Manau, svarbiausia žinutė – skatinimas kalbėti. Garsiai ar tyliai, visiems ar kažkam, šuniui ar žmogui, nesvarbu kam – svarbu kalbėti. Nors iš esmės fikcinis, bet vis dėlto radikalus mano atvirumas šiame kūrinyje turbūt neša ir papildomą reikšmę: svarbu išdrįsti kalbėtis, nepaisant to, kad galbūt sugadinsi vakarėlį (o dievuliau!). Skaitymų forma, manau, turi dar vieną žinutę: išdrįsti klausytis. Juk nenorime, kad vakarėlis būtų sugadintas. Juk norime gyventi vakarėlyje, kuriame niekas neverkia. Vis dėlto visi tame vakarėlyje turime ką pasakyti ir ašarėlių tema. Tad gal galime vieną vakarėlį surengti sunkų, o paskui kompensuodami – lengvą? Ir tas lengvas po sunkaus bus, oi, koks! Nebereikės įtarinėti, kas čia iš tiesų linksmas, o kas tik apsimeta, – visi bus normalūs, tai yra stabilūs ir atviri.

 

Svarbu paklausti, kaip jautiesi dabar, kai ,,Mums nieko neatsitiko“ skaitymai jau įvyko? Ką supratai apie save ir patį vyksmą?

Svarbiausia buvo sukurti sąlygas žmonių masėje užsimegzti žmogiškam ryšiui. Po skaitymų jį patyrusieji kaip susitarę kartojo žodį „šiluma“ ir man rašė apie savo jausmus, šeimas ir mamas. Matyt, ir formatas, ir žmonės, su kuriais dirbau, gebėjo sukurti tikros, savos bendruomenės jausmą, apie kurį svajojau, o tekstas, nors asmeniškas, užkabino universaliai, nes visų mūsų mamos, neslėpkim, nemato užrašo ATIDARYTI ČIA, todėl plėšia bet kur. Tai, kad pavyko ištrinti distanciją tarp aktorių ir žiūrovų, man yra labai daug. Juk tai ne tik apie teatrą. Tai apie mūsų sociumą, kuris prisileidžia kitą, žiūri jam į akis ir šnabžda į ausis kažką labai asmeniško, iš labai arti. Ir nuo to nenugriūna!

„Lietaus ir skafandro“ anatomija

Publikuota knygukurejai.lt

 

 

Idėja

 

„Lietų ir skafandrą“ parašiau 2017-ų vasarą, rugpjūtį, vienu atsikvėpimu, per kokias tris savaites. Tuo laiku labai daug mąsčiau apie tai, kad nėra jokių universalių dalykų, kad kiekvienas viską patiriame savaip. Kad kiekvienas turime savo lietų ir savo jūrą. Kad nėra generalinės jūros – yra daug visokių, kiekvienam po vieną. Tuolaik drauge ėmiau suprasti, kad ir tokio daikto, kaip gyvenimo laimė nėra. Yra tik kartais laimė, truputį čia laimė, truputį su tuo laimė. Na ir, žinoma, lietus: visada man jo buvo gaila. Mūsuose priimta jo nemėgti, sakyti lietus sugadino atostogas arba viskas būtų gerai, jei tik šitaip nepliauptų. Tai ką, atsiprašau, galvoti lietui? Likimo ironija, bet per tas tris savaites nė karto nelijo. Žolėse buvo justi sausra, tokia, kokią mėgstu: sausi žiedai, viskas traška, lyg būtų ne Vilniaus Antakalnio, o smėlingas pajūrio kraštovaizdis. Net saldu burnoj nuo to vaizdo: smėlynų augalų, kaip ir išdžiūvusių, ypatingos spalvos ir tekstūra, kaip tik man. Tai buvo mano dykumos jausmas, kurio reikėjo knygai. Atleisk, lietau, nieko asmeniško.

 

 

Lietus

 

Tos vasaros pradžioje su bičiuliais ėjome į žygį pėsčiomis. Sakau nė kiek nepadidindama: lijo visas keturias paras, nuo ryto iki ryto, nuo žygio pradžios iki paskutinės minutės. Žygiui įpusėjus nebeturėjome nieko sauso – miegodavome šlapiose palapinėse, visi rūbai, miegmaišiai, puodai buvo šlapi. Nuolatos tikrindavom orų prognozes ir patikėdavom tom, kurios rodydavo bent valandą be lietaus. Koks saldus buvo tas tikėjimas, kaip nežmoniškai laukėm giedros! Bet ilgainiui apsipratom: išmokome šlapioje žemėje susikurti laužą, stovėdome virš ugnies ratuku laikydami brezentą, kad lietus neužgesintų. Kaip buvo smagu! Tą žygį prisimename iki šiol kaip didžiausią nuotykį. Po jo lietus mieste, kur gali grįžti į šiltą lovą, ėmė atrodyti visiškai kitaip. Nustojau nešiotis skėtį: jei sugebėjau keturias paras praleisti lietuje, tai ką jau ten koks pusvalandis? Kaip tik tada kažkur išgirdau ir frazę: „Some of us feel the rain, and some just get wet“. Prasidėjo mano ir lietaus draugystė. Norėjau sukurti kūrinį, kuriame galėčiau jį legalizuoti, leisti jam būti, ištrinti visą tą mūsų „alergiją“ lietui.

 

 

Tarp eilučių

 

Rašydama galvojau ne konkrečiai apie vaikus, bet universaliai, apie įvairaus amžiaus žmones. Norėjosi, kad knyga būtų komunikabili ir gebėtų bendrauti su visais, kurie atėjo. Galvojau apie savo draugus, mokytojus, įsivaizdavau tėvus, kurie skaitys šią knygą garsiai savo vaikams. Norėjau, kad smagu būtų visiems, o ne kažkam. Todėl knygoje daug nonsenso, absurdo, kalbinių žaidimų. Tekstą dėliojau kaip daug mačiusį organizmą, kuris vaikams kalba burna, o suaugusiems – vis mirkteldamas akimis, prasmingai šypteldamas, kaip kad susišypso kartais žmogus su žmogum, abu žinodami, apie ką šypsosi.

 

 

Pieva

 

Rašydama mintimis klajojau tose pievose, kuriose neleisdavau sau klajoti vaikystėje. Važiuodavom į sodą pakaunėj, jo prieigose būdavo tokie žydintys laukai, už kurių – miškai, miškai. Kodėl mes niekada į tuos laukus ir miškus neidavom, neturiu supratimo. Kartą, kai užaugau, išėjau į tuos laukus pati. Po pusvalandžio sustoju nusiskinti smilgos, žiūriu į kojas, matau erkių būrelį. Skaičiuoju: viso labo penkios. Gal ir silpna buvau, bet apsisukau. Teko rasti kitą būdą ten pasivaikščioti – „Lietų ir skafandrą“. O knygos veikėjas lokys vaizduotėje buvo apgyvendintas jau Smiltynės pušynuose. Vadinasi, atsivilkau jūrą prie Kauno. Kūryboje taip galima!

 

 

Kasdienybė

 

Nuoga kasdienybė, be jokių nusišnekėjimų, man nekelia jaudulio. O gyventi aš noriu ne tik pilna koja, bet ir pilna galva. Būtent todėl man taip patinka rašyti ir teatrui, ir vaikams: abu žanrai leidžia truputį pripliusuoti tikrovę, prašnekinti ir balą, ir lokį. Juose yra vietos fantazijai – gali savęs neriboti ir šiek tiek sumeluoti pasaulį. O gražiausia tai, kad šie žanrai yra tokie, jog ir skaitytojai / žiūrovai leidžia sau tikėti dalykais, kurių nėra: jie nesako nesąmonė, lietus nekalba, jie leidžia lietui kalbėti ir netgi jo klausosi. Dideli, protingi žmonės – klausosi!

 

 

Skafandras

 

Pasakysiu atvirai – dažnai bijau savo kūrinių. Kartais atrodo, kad jie mane programuoja. Rašydama „Lietų ir skafandrą“ nemaniau, kad knygoje yra kiek nors mano istorijos. Ko gero, tuo metu ir nebuvo. Bet per laiką, kuris praėjo nuo knygos rašymo iki šiandienos, aš pati nusivilkau savo skafandrą. Per tuos kelerius metus patyriau visokių praktikų, bendruomeninio gyvenimo džiaugsmų, psichoterapijos, ir išsinėriau iš daugelio uniformų, kurias man trisdešimt metų bandė vilkti aplinka. Oi kaip bandė! Daugelį jų išsibandžiau, ir nė viena nepatiko. Kaip gerai, kad žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina diena, kai į viską nusispjauni ir nueini nuogas, be visų tų visuomeninių skudurėlių. Mane lig šiandienos kaskart stulbina visas šitas patarinėtojų sociumas: visi baisiai nori patart… Knygoje ši uniformų, arba patarimų, kultūra sudaro tankų, sarkastišką veiksmo foną: mano tikslas – padėti vaikui suprasti, kad geriausias patarėjas – ne tas, kuris susirinko viso rajono visažinių patarimus, bet tas, kuris atsakymą rado savyje, gamtoje, tyloje. Lokys – savotiškas mano alter ego: kol viena mano pusė nuolatos ieško didžiosios dykumos, kita, kaip tas lokys, sėdi pušyne jau seniai nurimusi, žinanti, kad dykuma – viduje. Va, galiu parodyti, tik reikės… naktį kitą su manimi kalbėtis.

 

 

Rašymas

 

Iš rašymo darausi didžiulį malonumą, ekspediciją: pati einu kartu su veikėjais ir ėjimo metu patiriu pasaulį. Rašau stichiškai, jaučiu, kad esu valdoma kažkokių mistinių lokių: nors iš rašymo gyvenu, vis dėlto sugebėjau šioje veikloje išsaugoti virpulį, potyrį, ekstazę. Yra man kažkas su tais tekstais – rašymas visada duoda energijos, užveda. Niekada nejaučiu, kad jau kažką moku; kiekvienas kūrinys atsineša savo būdą kurti ir patirti kasdienybę. Tai kaip naujas žmogus, kuris kaskart sujudina pasaulį. Todėl jaučiu, kad negalėčiau vesti dirbtuvių ir mokyti žmonių rašyti: nesivadovauju taisyklėmis ir jomis netikiu. Čia kaip taisyklės, pagal kurias rekomenduojama pamilti žmogų.

 

 

Taisyklės

 

Beje, tais metais, kai gimė „Lietus ir skafandras“, buvo labai sunku kurti: visus metus dalyvavau teatro dramaturgijos dirbtuvėse, kuriose labai dažnai girdėdavau, kaip REIKIA daryti, dar dažniau – kaip NEREIKIA, kaip NEGALIMA, NEPROTINGA. Laikytis taisyklių man visada buvo sunku: visokie taip reikia man visiškai užblokuoja kūrybiškumą. Kai turi planą, rašyti pasidaro nebeįdomu. Jei iš anksto žinai, kur nueis lokys, kam rašyti knygą? Mano supratimu, kūrinys turi būti nuotykis ne tik skaitytojui ar žiūrovui, bet ir kūrėjui. Britų teatro dramaturgas Chrisas Thorpas vienose dirbtuvėse pasakė: „Jei žinai atsakymą į klausimą, rašyk referatą. Meno kūrinys gimsta tik tada, kai atsakymas kūrėjui arba nežinomas, arba iš viso neįmanomas.“ Su tuo visiškai sutinku.

 

 

Šiluma

 

Ką aš labiausiai mėgstu – tai personifikaciją: ne veltui knygoje tiek daug kalbančių gyvūnų ir augalų. Ką jie turi pasakyti, kokios jų asmenybės – tai rašant buvo bene įdomiausia. Kadangi iš anksto neprojektuoju charakterių, kiekvienas veikėjas man būdavo staigmena. Ir tai, koks jis pasirodo, ir tai, ką jis kalba. Mąstymas apie tai, ką kurioj situacijoj pasakytų daiktas ar gyvūnas, man natūralus. Jei įkrito medis upėn, turbūt norėjo išsimaudyti nuogas. Jei į kambarį įskrido naktinis drugys, tai pažiūrėti, kaip gyvena, kaip kalbasi, kaip tvarkosi žmonės. Kai leidi sau patikėti, kad yra truputį daugiau, nei tik logiški dėsniai, į pirštų galiukus atiteka šiluma. Labai noriu, kad „Lietus ir skafandras“ irgi būtų kažkam šiluma.

Knygos korekcinius darbus dirbau jau kitų metų pavasarį, Preiloje, prie marių, po obelimi. Tačiau irgi nelijo. Gerai pagalvojus, nė karto knygos kūrimo metu, tuo metu, kai pati tiesiogiai dirbdavau su knyga, nėra liję. Taigi, galima sakyti, kad nė sakinio neparašiau su lietaus jausmu…

Kaip užgauti žiūrovą?

× Jurga Tumasonytė
Publikuota www.kulturpolis.lt

© Liudas Statkevičius

 

 

Visi susėdome aplink, aktoriai ėjo ratu, nešini pora batų – dar akimirka, ir jie išsirinks, kuris žiūrovas taps veikėju. Galbūt turgaus pardavėja, sergančia depresija, o gal vyručiu, svajojančiu tapti autobuso vairuotoju? Personažai tokie, kuriuos galėtum sutikti gatvėje ir perliejęs žvilgsniu padaryti išvadą – pirmajame Dovilės Statkevičienės dramos „8 minutės“ pastatyme stengiamasi perpjauti banalybei odelę ir žengti toliau. Ta proga su jauna ir perspektyvia kūrėja kalbamės apie teatrą ir kasdienybę.

Kaip vertini dabartinę erdvę, skirtą jauniems dramaturgams, – ar jos pakanka idėjų įgyvendinimui? O galbūt daugelis parašytų pjesių taip ir lieka nepastatytos, nes teatrai ir režisieriai jas tiesiog ignoruoja?

Ta erdvė šiandien, palyginus su erdve prieš dešimt metų, yra pilna ir įvairiapusė. Aš net nebespėju visur įbristi pilna koja. Labai džiugu, kad vis daugiau rengiama skaitymų. Dramaturgui tai – tobula proga pasitikrinti, ar veikia jo rašymo technika. Beje, paradoksalu, bet dažnai skaitymai būna kur kas paveikesni už spektaklį – skaitymų formatas labai atviras žiūrovo vaizduotei, aktoriai dar nevaidina, nepersistengia, viskas pirštų galais, todėl labai jautru, įdomu.

Anksčiau nerimavau, o dabar džiaugiuosi, kad nebaigiau dramaturgijos kaip disciplinos. Nori nenori, iš mokyklos kartu su technika gauni ir kanoną, kuris įjungia į tam tikrą mąstymo būdą. Nors stebiuosi, kad Lietuva – teatro šalis – turi kino, bet vis dar neturi teatro dramaturgijos mokyklos, bet šiuo metu netrūksta įvairių tarptautinių dirbtuvių. Menininkui dirbtuvių formatas yra idealus būdas mokytis – kai iš skirtingų kūrėjų pasisemi skirtingų įžvalgų ir patirties, bet niekas nieko nespėja įkalti į galvą. Šito įkalimo aš visada labai bijau. Man didelę įtaką padarė mano matematikos mokytojas, kuris net į matematiką išmokė žiūrėti kūrybiškai, pamirštant taisykles, mąstant, kad, jei uždavinį sukūrė žmogus, vadinasi, aš, būdamas žmogus, galiu jį išspręsti, ir turiu teisę tą daryti savaip, nes mano ir kojos dydis kitas, ir akių forma kita. Ko gero, iš čia atėjo manymas, kad nėra jokio teisingo būdo mąstyti, rašyti, būti. Mano galva laisva nuo taisyklių.

Dėl bendros situacijos – aš nesu linkusi skųstis. Niekas nieko tyčiomis neignoruoja – nei teatrai, nei režisieriai, nei komisijos. Kokybė, turinys visada matomas plika akimi, todėl esu tikra, kad išties vertingi tekstai anksčiau ar vėliau išvysta ir sceną, ir scenos kryžių.

Gyvūnas, einantis atgal

Kokius įsimintiniausius šio sezono teatro įvykius išskirtumei?

Man asmeniškai didžiausias teatro įvykis buvo Chris Thorpe dramaturgijos dirbtuvės. Tame trijų dienų susitikime tilpo viskas – ir tekstai, ir teatras, ir gyvenimo prasmės klausimai, ir identiteto kaita, ir visuomenės žaizdos. Jei dabar kas paklaustų, kas ten vyko, atsakyčiau, kad spektaklis, kuriam per klaidą buvo duotas dirbtuvių pavadinimas.

Gaila, bet Lietuvos scenose šį sezoną taip ir nepamačiau spektaklio, po kurio išeini pasikeitęs. Pastaruoju metu lietuviškas teatras man primena tokį vandens gyvūną, kuris mano, kad juda į priekį, bet kitų gyvūnų kontekste akivaizdu, kad šitas gyvūnas eina atgal. Vyresnioji karta kalba, kad kalbėtų, jaunesnioji, atradusi sėkmės formulę, kartojasi, o jauniausioji vis kažką griauna. Nieko nereikia griauti, nes griovimo procesas reikalauja daug jėgų. Reikia kurti. Daugeliui mūsų teatro menininkų tinka epitetas perspektyvus. Tik tas perspektyvumas pas mus lėtinis, trunka labai ilgai, dažnai taip ir neišsiriša.

Koks tavo asmeninis santykis su aktoriais, skaitančiais tavo tekstą? Ar leidi jiems improvizuoti su skaitoma medžiaga?

Visada esu už patį geriausią įmanomą bendrą rezultatą. Todėl su savo tekstais leidžiu daryti bet ką, jei matau, kad tai veda arčiau žiūrovo, giliau kabina. Bet būna visko. Pamenu, po vieno dramų konkurso buvo skaitomi laureatų tekstai. Mano absurdo pjesė buvo perskaityta kaip buitinė drama su iš kažkur išlaužtu erotikos prieskoniu. Niekada dar taip aiškiai nebuvau suvokusi, ką reiškia norėti prasmegti skradžiai žemę. Jei būčiau mačiusi repeticijas, tikrai nebūčiau to leidusi.

Bet šiaip dažniau pasitaiko, kad dirba profesionalai, išmanantys žanrą. Projekto „Lietuva skaito“ metu buvo perskaityta mano pirmoji pjesė „Lygumos“. Čia buvo apėmęs šimtaprocentinio pasitikėjimo jausmas – tokiais atvejais nebūna gaila nė vieno žodžio, nes dirbama dėl vieno tikslo. Kai tekstas atsiduria gerose rankose, viskas vyksta natūraliai – tekstas evoliucionuoja, kinta savaime, su juo dirba visi ir niekas nežiūri, kas ką parašė, kas ko ne: tekstas virsta gyvu ir leidžiasi judinamas.

Apie užgavimus

Ar kurdama pjeses prieš akis projektuoji žiūrovus, kuriems tas tekstas būtų skirtas?

Pastaruoju metu mano rašymas stipriai kito. Supratau, kad visą laiką galvoju ne apie istorijos liniją, bet apie tūrį. Apie tūrį, kuriame yra žiūrovas. Galvoju, kaip padaryti, kad jį pasiekčiau, užgaučiau. Daug metų paskyriau muzikai, iš ten atėjo terminas užgauk – klavišą, stygą, gaidą. Tame užgavime yra ir labai daug švelnumo, susijusio su lietimu, jautimu, ir drauge fizinio grubumo, nes reikia išjudinti garsą, priversti jį ne tylėti, o skambėti. Kaip aš galvoju apie fortepijono klavišą, panašiai galvoju ir apie žiūrovą. Noriu ne kažką jam papasakoti, bet jį užgauti (paradoksalu, bet žodyne šis žodis turi vien neigiamas reikšmes).

Žinau, kad daug dramaturgų rašydami mąsto apie pačią istoriją, o aš visą laiką regiu tą momentą, kai mano dramos vektorius kirs žiūrovo trajektoriją. Kitaip tariant, rašydama visada esu ne bute, kuriame vyksta veiksmas, bet scenoje, kurioje tas butas bus sukurtas; ne charakteryje, kuris veiks pagal mano planą, bet akyje, kuri tą jo veikimą matys, suvoks, interpretuos, priims, atmes.

Teatras man yra būdas kalbėtis vertikaliai, į gylį – kaip mes susitvarkome su savimi ir pasauliu, kodėl ir kaip jaučiamės. Manau, kad dramaturgija yra labai gera praktika ta prasme, kad čia turi labai mažai laiko pasakyti kažką svarbaus, todėl viskas labai koncentruota. Turi ištrinti viską, ką ištrynus niekas nepasikeičia. O gyvenime yra daug pokalbių, įvykių, tų pačių spektaklių, po kurių niekaip nepasikeiti, išeini taip, kaip išeini iš parduotuvės, su ta pačia vidine nuostata. Tokius reiškinius vadinu horizontaliais. Vis dėlto dažnai gaunu barti, kad mano pjesėse per mažai veiksmo, trūksta kas, kur, kada, su kuo. Bet man tas neįdomu nei gyvenime, nei teatre, todėl barkite į sveikatą.

Papasakok, apie ką tavo pjesė „Horizontas“? Ar galima tikėtis ją kažkur išgirsti, pamatyti?

Pjesę „Horizontas“ LMTA Balkono teatre pastatė režisierius Alius Veverskis (spektaklis vadinasi „Kam zrazų pakartot?“, pjesės eskizas laimėjo Balkono okupaciją). Pjesėje kalbama apie kartų tarpusavio atitolimą, švenčių prasmės tuštumą, drąsą išmesti relikvijas visomis prasmėmis. Šis tekstas – visiškai tradicinis formos požiūriu, rašiau jį kartu su visa kūrybine komanda. Susitikę kalbėdavomės, ką norisi pasakyti, aktoriai dalydavosi istorijomis, skauduliais, buvo labai įdomus etapas.

Spektaklis – kaip žmogus: jei yra pinigų, išeina į žmones. Jei nėra – būna namuose. Tad, jei bus pinigų, spektaklį dar pamatysite.

 

Prieiti prie širdies

Pjesėje „8 minutės“ iš esmės kalbama apie empatiją – siekiama padėti žiūrovams įsijausti į svetimą kailį, arba kitaip – svetimus batus. Nuo ko prasidėjo šios pjesės gimimas ir kaip kūrei būtent tokius, realybėje galimus sutikti, personažus?

Turbūt ne aš viena žaidžiu tokį žaidimą: pamatau žmogų ir imu kurti jam istoriją. Gal tai profesinė liga. Iš to gimė pati formos idėja. Vėliau susimąsčiau, kad žmonės istorijas kitiems kuria ne tiek žaisdami, kiek norėdami sutvarkyti, sudėlioti sociumą į narvelius. Tam negaištama daug laiko – klijuojamos tokios savybės, kurios jau yra asmeniniame registrų banke, dažnai stereotipinės. Pirmasis ir man jautriausias stereotipas – atsainus požiūris į depresija sergančius žmones. Depresija, savižudybė šioje pjesėje man buvo kertinės linijos, atsiradusios inertiškai, visa kita buvo sukurta jau šalia. Apskritai šioje pjesėje dar gana daug manęs, biografinių dalykų. Pjesėje, kurią rašiau LNDT „Versmių“ konkursui, manęs jau neberasite. Matyt, išaugau savaiminį polinkį kūrybą traktuoti kaip saviterapiją.

Kas tau svarbiau rašant – asmeninė patirtis ar fantazija?

Žmogus pirmuose eilėraščiuose išlieja visą savo širdį. Aš irgi liedavau, poezijoje mažiau, dramoje – ypač. Gerai, kad pirmus dešimt metų rašiau į stalčių ir niekam nesirodžiau. O dabar man jau kur kas įdomiau gydyti ne savo širdį, bet atrasti būdą prieiti prie žiūrovo širdies. Sukonstruoti tekstą, kuris aktorių rankomis nuleistų lašą užkrėsto žiūrovo kraujo. Gal todėl dabar daugiau remiuosi fantazija. Man labai įdomu, kai žmogus sukuria ištisą naują pasaulį neišėjęs iš namų.

Asmeninė patirtis visada daro didelę įtaką. Bet viskas, matyt, priklauso nuo kūrybinės intencijos. Jei nori kalbėti apie tai, kas šiandien skauda tau, be abejo, nemažai remsies savo istorija. Bet jei nori kalbėti apie visuomenės problemas, čia jau greičiausiai bus daugiau fikcijos ir viešos dokumentikos, mažiau tavęs paties.

Tarsi kaulų sunirimas

Kokioje aplinkoje gimsta tavo tekstai – kur ir kada dažniausiai rašai ir kaip save disciplinuoji?

Dažniausiai mano tekstai gimsta auštant, paryčiais, ramybėje. Netoliese guli šuo, už lango teka Neris. Jeigu būna žiema, į langus snapais baladoja zylės, prašančios saulėgrąžų. Jei vasara – krantinėje pilna visokių kitokių paukščių klegesio, jie ten iš proto eina.

Man niekada netenka savęs disciplinuoti – atvirkščiai, dažnai patiriu būseną, kad turiu stabdyti variklį, kuris jau užsikūrė. Mano dienotvarkė visada labai aiškiai sustyguota, mat šalia visų savo veiklų dar auginu trejų metų žmogų. Apskritai man rašymas – grįžimas į save, kaulų sunirimas atgal. Kai rašau teatrui, viskas būna gerai – pasaulis atsiduria savo vietoje. Jeigu tikėčiau, kad kas nors šaukia, pasakyčiau, kad taip turbūt atrodo žmogaus pašaukimas.

Na, ir pabaigai, galbūt prisimeni paskutinį sutiktą žmogų ar pamatytą / patirtą situaciją, kuri atrodė tinkama spektakliui?

Tokių situacijų būna beveik kasdien. Kartais stebiu aplinkos, įvykio formatą, pavyzdžiui, nuėjusi į relaksaciją, galvoju ne apie tai, kaip man atsipalaiduoti, bet kaip padaryti tokio poveikio spektaklį. O žmones, santykius, žvilgsnius, aišku, gaudau nuolatos. Būna, kad užtenka ir marškinių, kurie išskalbti kabo balkone, o iš balkono išeinančio žmogaus pamatau tik ranką. Kam priklauso ta ranka? Tie marškiniai? Kaip tas žmogus jaučiasi šį rytą šitame pasaulyje? Iš tokio absoliučiai paprasto įvaizdžio gimusią idėją dabar ir vystau – rašau draminę instrukciją įvykio, kuriame visų pirma labai norėčiau sudalyvauti pati kaip žiūrovė. Tiesą sakant, nuo egoistinių tikslų – patirti kažką teatre – prasideda visi mano tekstai.

 

© Dovilė Zavedskaitė