Kaip tik tą akimirką, kai pirštais laužiau ožkos pieno sūrį, supratau, kaip pavargau. Kiek laiko mes dar gyvensime gąsdinami, bauginami? Kodėl mes negalime ramiai auginti slyvų ir vyšnių, laukti gimstant šunų, lopyti kilimų ir antklodžių, galų gale, ilgėtis jaunų dienų?
Man tik ateina į galvą, kad visa tai moko mus neprisirišti, nesilaikyti įsikibus, negalvoti, kad kažką turi, nebijoti prarasti. Negalvoti, kad jei pasistatei namą, jis bus tavo, jei parsinešei grybų, jie sulauks Kalėdų. Neprisirišti prie Kalėdų – kaip tai sunku! Betgi kam mums reikia to mokytis? Kokie čia mokslai?
Po to, kai metų metais mums buvo diegiama baimė, kai ji pasiekė tokį piką, kad be baimės nebegalėdavo praeiti nei vieni pietūs, nei vienas pasižiūrėjimas pro langą, mes galiausiai priėjome ribą, kada mums teko išmokti būti gėdingame čia ir dabar. Tame pačiame, apie kurį kalba visi didieji mokytojai. Tai vienintelis man žinomas veiksmingas būdas išbūti tikrovę – žiūrėti prieš save, matyti prieš save, negalvoti nieko, ko prieš tave nėra. T. y. žiūrėti į keptuvę su strimelytėmis ir matyti strimelytes.
Tikrovė nepajėgi grumtis su fantazija. Ką jau ką, o fantaziją mums išlavino. Mes, orūs fantazijų kūrėjai, galime nebeturėti ant stalo morenginių pyragaičių – mums paprasta juos įsivaizduoti, greta visų kitų trečiojo pasaulinio karo nuojautų.