Užėjus visada nusiaudavau batus ir prisėsdavau laukiamajame. Laukdama žiūrėdavau į paveikslą su drambliu, kuris skrenda virš kalnų ar vandenynų – dailininkas tarsi paliko galimybę paveikslo žiūrėtojui nuspręsti pačiam. Vis dėlto sakyčiau, kad veikiausiai tai buvo kalnai, nes drambliui sklęsti viršum jūros būtų mažų mažiausiai nejauku – tai sausumos gyvūnas, vandeniui jautrus.
Tuomet užeidavau į kabinetą, kuriame svarbiausias objektas buvo žmogaus skeletas. Juo domėjausi nemažiau nei drambliu – galvodavau, štai, dabar nuimtum man odą ir raumenis, fascijas ir organus, ir aš irgi būčiau tokia. Net nebūčiau – aš esu tokia, ir tu esi toks. Geometriškai apibūdintinas kaulų rinkinys. Kaip į tą rinkinį ateina visas tas jausmas, kuriuo jaučiu pasaulį?
Tada atsiguldavau ant osteopatinio stalo. Tu sakydavai gulėti ramiai ir gal net užsnūsti, kaip kartais daro ramesni žmonės. Bet aš niekada neužsnūsdavau – aš kaip tik tuo metu imdavau labai gerai jausti savo kvėpavimą. Taip gerai, kad galėdavau įvardyti, kelintu stuburo slanksteliu dabar teka oras, nors iš biologijos žinojau, kad oras teka ne stuburu.
Kai tu uždėdavai rankas ant pėdų ir taip laikydamas praleisdavai ar ne savaitę, mane užliedavo baltumas. Aš gerai žinojau tą baltumą – tai buvo mano būdas nusiraminti: aš pati tuo baltumu užsiliedavau, kad išnyktų mano pabaisos. Suprasdavau, kad ir tu moki baltumą, ir net moki juo dalintis su kitais nerimastingais žmonėmis.
Tas dviejų žmonių baltumas man buvo kažkas daug brangesnio, negu visa tai, kuo man padėjai kaip gydytojas, ir net nei visa tai, kas anksčiau ar vėliau įvyko įvairiuose santykiuose su žmonėmis. Tai buvo kažkas, ko niekam, net tau, negalėjau papasakoti, bet kas buvo taip tikra, kaip tie tavo skeletai.