Kaip žiūrėti į karščiavimą

Ištrauka iš knygos „Galerijos ir erkeriai“ rankraščio. Dailininkė Evelina Simanavičiūtė

 

Net jei nekarščiuojate, jums būtinai reikia nuvykti į karščiuojančiųjų skyrių. Tai toks ypatingas skyrius, kur dauguma vos laikosi ant kojų. Jie sėdi parėmę galvas ar atsirėmę į sieną, kiekvienas būtinai susiradęs po kiek sveikesnį kaimyną, kuris pasako jam, kada užsižiebia jo skaičiukas. Šiam skyriui būdingas didelis ir tirštas lėtumas – visi čia vaikšto kaip sapne, skaičiuodami atskirai kiekvieną žingsnį, nes kiekvienas žingsnis iki kabineto yra tokio svorio, kokio viena ranka nepakeltum. Tai skyrius, kur dominuoja vaikai ir tėvai, kur vaikai kaip nedaug kur kitur sėdi ten, kur pasodinti, ir žiūrėdami tiesiai prieš save niekuo nesidomi, nes neturi jėgų. Čia vaikai nepanašūs į vaikus – jie atrodo rimti ir susikaupę, lyg pažadinti iš meškų miego, jie niekuo neužsiima – net neapžiūrinėja liūtukų ant linoleumo. O karščiuojantys suaugusieji – visi švelniai primerkę akis: matyt, bijosi šviesos ar saugo nuo pasaulio tvinksinčią galvą. Tai toks skyrius, kuriame daktarai labai švelnūs – gal galvoja, kad karščiuojantys yra jautresni ar stipriau viską girdi, todėl kalba tyliai, ramiai, nieko nereikalauja, atsargiai kaip mergaitės darželyje klijuoja pleistriukus ant venų, o išlydėdami būtinai pasižiūri į akys ir nulydi žodžiais „sveikite“. Tas jų „sveikite“ yra tūkstantį kartų veiksmingesnis nei visi receptai, kuriuos jie išrašo, ir visi tepinėliai, kuriuos jie paima iš karščiuojančiųjų nosių.