Kartais kelyje artimiausiais tampa nepažįstamieji, o tie, kuriuos pažįstame, išnyksta. Netrukus pasirodysianti knyga „Fidelis ir kiparisas“ – tai šviesi ir lengva būsenų istorija apie mirties grožį ir ją paprastai suvokiantį vaiką. Knygos autorė Dovilė Zavedskaitė savo kūrinį skiria kiekvienam, kuris yra jautęs ilgesį, nesvarbu kam – kiparisui, ežerui, tėvui, tolimiems kraštams ar saulės tekėjimui. Galbūt ši istorija taps pretekstu pasikalbėti. Ir ne tik apie pačius gražiausius jausmus.

Kalbino Algė Ramanauskienė

Kalbėti jautriomis temomis ne visada pavyksta ir suaugusiesiems, o pasakoti apie jas vaikams – dar keblesnė užduotis. Kodėl to imatės?

Galbūt tas jautrias temas pavadinčiau kitaip – svarbiomis temomis, apie kurias patogu tylėti. Nuo pat vaikystės jaučiau tą keistą paradoksą – kad žmonės labai garsiai taria labai daug žodžių, kurie skirti ne išsakyti tai, kas iš tiesų rūpi, bet pabėgti – arba nuo tylos, arba nuo tų svarbių temų. Kalbėjimą iki šiol dažnai regiu kaip pabėgimą, galbūt todėl noriu kalbėjimo kaip sugrįžimo – į tai, ką jaučiame, kuo iš tikro gyvename. Kalbėdamas ne apie tai, „kas, kur, ką veikė“, o apie tai, „kas, kaip ir kodėl jaučiasi“, pamatai tikrą gyvybę, patį žmogų, jo jausmus šiam pasauliui. Kaip nežmoniškai tai įdomu! Į parduotuvę visi einame vienodai, bet joje jaučiamės kiekvienas savaip. Žinoma, juokinga būtų klausti, „kaip šiandien jauteisi parduotuvėje?“ Bet tegul būna tai mažas ir neįtikėtinas pavyzdys, kuo galima pakeisti klausimą „tai ką pirkai?“ Autentiški jausmai – štai kuo esame iš tiesų įdomūs.

Ar lengvai kūrėte knygą „Fidelis ir kiparisas“, o gal nešiojotės ją mintyse ilgą laiką?

„Fidelį ir kiparisą“ parašiau vienu iškvėpimu: nei nešiojausi, nei planavau. Idėjos pradžia turbūt buvo sena istorija: kai man buvo šešeri, numirė močiutė, su kuria leisdavau dienas. Niekas nieko su manimi nekalbėjo – ką ten su vaiku apie mirtį! Užtat per laidotuves kažkas netoli buvusiame kioskelyje nupirko man šokoladuką „Fregata“. Ta nuostabiai gardi „Fregata“ yra viskas, ką aš atsimenu iš tų laidotuvių. Panašiai ir Anika su savo spurgomis: ji per Fidelio laidotuves mato bijūnus ir tėtį, dainuoja itališką dainą ir ant sniego daro angelą. Mes, suaugusieji, laidojame artimuosius, apraudodami save. Vaikai laidoja kitaip: jie savęs gailėti dar nemoka, juose visą laiką vyrauja smalsumas. Kol kažkas ten guli numiręs, jie nori valgyti, nori į lauką, jiems įdomūs juodai apsirengę liūdnų veidų žmonės. Vaikai atsiduoda patiems įvykiams, suaugusieji – savo reakcijoms į tuos įvykius.

Nuo tokių minčių prasidėjo „Fidelis ir kiparisas“. Tik tada dar nežinojau, kad jis mane nusitemps iki pat Italijos, kad mokys suvokti, kaip jautiesi, būdamas ežeru, kalnu arba kiparisu.

Jūsų kūryba – tiek knygose, tiek dramaturgijoje – neatsiejama nuo asmeninių patirčių ir išgyvenimų. Kodėl nusprendėte kalbėti garsiai ir atvirai apie tai, ką dauguma galbūt būtų linkę nutylėti ar net slėpti?

Pernai pusę metų dirbau su Izraelio autobiografinio teatro režisiere Naomi Yoeli. Su ja labai daug kalbėjomės apie skirtumą tarp didžiųjų pasakojimų ir mažųjų istorijų. Didieji pasakojimai yra tas bendras mūsų kaip visuomenės balsas, skirti mums, kaip tautai, apsibrėžti bendroje tautų šeimoje. Bet mus, paprastus žmones, iš tiesų jaudina asmeniškesni mažų žmonių patyrimai. Kuo jie neįprastesni, kuo tolimesni tiems didiesiems epams, tuo artimesni ir suprantamesni mums visiems. Galbūt todėl savo kūryboje atvirai atsispiriu nuo savęs pačios.

Kartais atrodo, kad „Fidelis ir kiparisas“ skirtas vaikams, kuriais buvome mes: vaikams, kurių suaugusieji nelaikė rimtais pašnekovais. Ne veltui Anika vis paliekama su nekalbiomis būtybėmis – tai šuo, tai miręs Fidelis, tai italė, tarianti nesuprantamus žodžius, tai kolumbariumas – paprasčiausia siena, kurioje gyvena Šarlotė. Nėra su kuo kaip reikiant pasišnekėti! Tokį jausmą atsinešu iš savo vaikystės.

Mano vaikystės namuose nebuvo jokių tragedijų – kažkas numirė, kažkas išėjo iš namų, kažkas serga, kažkam liūdna, bet visi tyli. Toliau skaldo juokus ir pasakoja anekdotus – kad neduokdie nesugadintų atmosferos, kad kur nors nenuliūstų koks nors vaikas! Taip toje tyloje auga vaikai ir mokosi tylėti apie savo patirtis ir iš nieko nedaryti tragedijos. Aš jau prisitylėjau, ačiū, nebenoriu. Dabar kalbu daug ir apie tai, kas iš tikrųjų svarbu, gyvenant šį mūsų visų gyvenimą.

Kodėl Fidelis? Kodėl kiparisas? Kodėl visi tie biskočiai ir kitos itališkos asociacijos?

Kai rašiau „Fidelį ir kiparisą“, neseniai buvome grįžę iš Italijos. Ten visą laiką lijo – po „Lietaus ir skafandro“ sėkmės lietus, matyt, labai mane pamilo ir dabar sekioja visur iš paskos, kad jį kur. Kadangi daug lijo, nemažai laiko praleidome pas vieną italę, nuostabią moterį vardu Danielė, kuri pati mums ruošdavo pusryčius, kepdavo sausainius, pyragus. Mus užgulė jos didelė meilė, o koks didelis buvo jos namų, plaukų ir suknelių grožis! Juodvi su mano penkiamete dukra vaikščiodavo po sodą ir kažką kažkokia kalba kalbėdavosi. Iš tiesų daug to jaukaus danieliško jausmo nugulė knygoje: interjeras, biskočiai, lėlės, pledai, langinės ir meilė vaikams. Viskas – iš tos nedidelės itališkos sodybos ir netoli jos buvusių kapinaičių su kiparisais.

O kodėl Fidelis – neprisimenu. Neseniai supratau tik tai, kad savo knygose matuojuosi gyvenimą su visokiais vyrais – seneliais, tėčiais. Matuojuosi, nes labai to ilgiuosi. Keista ilgėtis to, ko nebuvo, tiesa? Bet tik neseniai išgirdau, kad šitoks ilgesys – daug stipresnis: nes kai ką nors turėjai, tai lengva ir paleisti. O kai neturėjai, paleisti neišeina, nustoti tikėtis, kad dar turėsi, irgi ne. Nors mano autobiografijos knygoje beveik nėra, vis dėlto nesąmoningai sudėjau į ją savo vaikystės svajonę – kelionę kur nors su tuo pačiu, su kuo keliauja Ani.

Svarbią knygos ašį sudaro Fidelio laiškai Anikai. Kaip jie gimė?

Fidelio laiškai atsirado iš mano meditacinių patirčių, iš įvairių vizualizacijų, patirtų stovyklose: ne vieną kartą vaizduotėje man yra tekę gyventi ir ežero, ir kalno gyvenimą, jaustis, kaip jaučiasi medis ar upės vanduo. Skamba linksmai, bet yra labai rimta: kartą pabuvęs kalnu, į realybę grįžti jau šiek tiek mažiau susireikšminęs kaip žmogus, vis dažniau jautiesi esantis integrali pasaulio dalis, ne svarbesnė už kiparisą: lygiai tokia pati.

Kaip knygos kūrimo procese atsirado dailininkė Ugnė Rudinskaitė?

Ugnė mano gyvenime atsirado panašiai, kaip Danielė: nukrito iš dangaus. Ilgiau kaip metus užsiiminėjau savo pasaulėžiūrai artimos lietuviškos grafikos paieškomis, bet už nieko neužkliūdavo akis. Vieną dieną gavau Ugnės laišką – rašė, kad pamilo mano „Lietų ir skafandrą“, kad norėtų dirbti drauge. Atsiverčiau jos darbų rinkinį ir beveik nugriuvau nuo kėdės – tai buvo būtent tai, ko neradau visus metus. Išėjo taip, kad aš Ugnės ieškojau, o ji mane rado.

Iškart buvo aišku, kad susikalbėsime: Ugnė suprato visus knygos žodžius ir tylas, kiekvieną to pasaulio niuansėlį. Ji turėjo savo fidelius ir kiparisus, aš – savo, ir per tą laiką mes prirašėme viena kitai tūkstančius laiškų.

Kiek Jums svarbus istorijos vizualumas? Ar pati savo mintimis ir idėjomis prisidėjote prie „Fidelio ir kipariso“ vizualinio pateikimo? O gal šį procesą visiškai patikėjote Ugnei?

Vizualumas man be galo svarbus. Gal dėl to, kad į knygų pasaulį atėjau iš teatro. Man visur ir visada rūpi apšvietimas, spalvos, proporcijos, erdvė. Su Ugne nuo pat pradžių daug kalbėdavomės. Man norėjosi, kad istorija vystytųsi ne tik filosofiškai, bet ir koloristiškai: kad matytume vaiko jausmų kaitą spalvų dinamikoje. Kad matytume ne veiksmą, o būsenas. Ir labiausiai – kad matytume pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį jį mato Anika. Dubuo, kuriame patiektas kraštovaizdis, – mano užsakymas Ugnei, kurį ji nuostabiai išpildė. Sulig tuo dubeniu Ugnė pagavo, ką turiu minty, ir daug kelių nukeliavo savo jėgomis. Tačiau prie kiekvieno žingsnio kaip koks senas Fidelis prisistatydavau aš: kad neliktų jokių kūrybinių nesusikalbėjimų.

Abi norėjome išsaugoti knygos tylą: palikti erdvės ir piešiniams, ir žodžiams. Kad neužgriūtų skaitytojo, kad nerėktų. Kad duotų ir šalčio, ir šilumos, visko dozuotai, atsargiai, bet taip tiesiai į sielą.

Kam skiriate savo knygą? Kas turėtų ją perskaityti ir ką galėtų tikėtis joje atrasti?

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą dedikuoju visokioms pasaulio danielėms – kurios trumpai atsiranda mūsų gyvenimuose tik tam, kad juos sušildytų, pripildytų, pridainuotų itališkų dainų ir primintų tikrą gyvenimo skonį. O jeigu kalbame apie auditoriją, man vėl, kaip ir „Lietaus ir skafandro“ atveju, labai sunku pasakyti: atrodo, kad knygą visada rašau ne amžiaus grupei, o žmogui. Yra ten sluoksnių vaikams, yra sluoksnių suaugusiesiems. Man būtų smagiausia, jei tą sluoksnį, kurio nesupranta tėvai, jiems paaiškintų vaikas, o apie sudėtingesnius sluoksnius tegul vaikams pasakoja tėvai.

Pamažu imu jausti, kad visa savo kūryba labiausiai noriu tiesiog paskatinti žmones vieniems su kitais normaliai pasikalbėti. Pabrėžiu – normaliai. Meno kūrinys yra puikus pretekstas prisidengiant fantazija prieiti prie tų temų, kurios kasdienybės šnekose yra per toli. Arba prie tų jausmų, su kuriais jaučiamės tapatūs, bet jų prisibijome. Menas tikrai gali padėti pajusti tą fantastišką pojūtį, kad esame priimti į pasaulį, legalūs ir normalūs su visomis savo fanaberijomis. Vaikams šito jausmo reikia ypač.

Kokių minčių Jums kyla stebint vaikų literatūrą – ar šiuolaikiniai autoriai skiria pakankamai dėmesio svarbioms, jautrioms temoms? Ar daug gylio čia atrandate, o gal vis dar plūduriuojame vandens paviršiuje?

Galybėje siaubingos ir nekokybiškos knyginės produkcijos vaikams šiandien tikrai randasi ir labai gražių, labai gilių kūrinių, įdomių autorių. Ypač džiugu stebėti iliustracijų kaitą – vadinamosios paveikslėlių knygos kai kuriais atvejais yra tikri meno kūriniai. Tuose dideliuose paveiksluose galima gyventi dienų dienas! Džiugina ir tai, kad apie vaikams skirtą meną vis garsiau kalbama ne kaip apie vaikišką nesąmonę su glajum ir spaidermenu, bet kaip apie auginančią, jausti ir komunikuoti su pasauliu mokančią svarbią gyvenimo dalį.

O mes, šiuolaikiniai rašytojai, visi turime tą pačią bėdą: esu įsitikinusi, kad visos istorijos jau parašytos. Kad ir ką rašytum, naratyvas vis tiek jau bus įvykęs kokiame nors kitos knygos veikėjo gyvenime, ir ne vieną, ir ne dešimt kartų. Todėl šiandien svarbiausi ne siužetai, ne kas vyksta, ne ką pasakojame, bet KAIP: atrasti savo būdą kalbėti apie tūkstančius metų nesikeičiančius dalykus yra svarbiausia šiuolaikinio rašytojo užduotis. Nes žodžių, kitaip nei naratyvų, turime labai daug. Ir tikrai jų dėliojimo festivalyje vis dar galime būti unikalūs, negirdėti, nematyti.

Man pačiai literatūros vertę kuria detalės, kurias norisi pasikartoti ir nešiotis po savo gyvenimą. Ne kokios nors visiems nusibodusios filosofinės sentencijos, bet pastebėjimai, priverčiantys realybę matyti kitaip. Apskritai meno kokybę dažnai vertinu pagal tai, ar, išėjus iš spektaklio, pažiūrėjus filmą, perskaičius knygą, pasaulis atrodo kitoks. Yra kūrinių, visiškai perrašiusių bent jau tos savaitės mano gyvenimo jausmą.

Beje, koks jausmas apima pirmą kartą rankose laikant naują knygą?

Man apskritai keista laikyti rankose gražaus pavidalo savo kūrinį: teatro pjesės paprastai būna įrištos į nuobodžius aplankėlius ir atrodo pasibaisėtinai. Jų niekas nemato, o išmoktos jos, vargšės paskutinės, dūla stalčiuose kaip pamiršti karoliai. Todėl laikyti rankose savo tekstą, dailininkės aprengtą kipariso spalvos drabužiais, yra nenusakomas jausmas: šventė, fejerverkas, bilietas į kelionę po kaitrias ir sodrias itališkas pievas.